Gintaras Songaila. Donaldas Trampas: „Aš tikiu V. Putinu“

Šios apžvalgos autorius nuolat stebėjo tarptautinę politiką, kuri susijusi su Rusijos plataus masto karu, siekiant pavergti Ukrainą. Pastarąjį pusmetį teko daugiau dėmesio skirti ir tam, kas vyksta Šiaurės Amerikoje. Pokyčiai tarptautiniuose santykiuose turi gyvybinės reikšmės Lietuvos ateičiai.

Žiniasklaidos agentūra Bloomberg pranešė, kad kovo 11 d. Saudo Arabijoje įvyks JAV ir Ukrainos derybos „dėl taikos“. Praėjusią savaitę JAV pareigūnai paskelbė, kad JAV sustabdė (paused) visą karinę pagalbą Ukrainai, įskaitant ir palydovinius ryšius bei dalinimąsi žvalgybine informacija.

Ginklų pervežimas buvo sustabdytas net prie Lenkijos ir Ukrainos sienos. Kaip pabrėžė Lenkijos Vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas, JAV tai padarė vienašališkai, be jokių konsultacijų su NATO sąjungininkais.

Kiek anksčiau, kovo 1 d. pasaulio žiniasklaidoje buvo išplatinta informacija, kad naujai paskirtas Pentagono vadovas Pitas Hegsitas (Pete Hegsith) sustabdė visas kibernetines operacijas prieš Rusiją (ne tik jau vykstančias operacijas, bet ir jų planavimą).

Nors po kelių dienų Pentagonas oficialiai paneigė šią informaciją, bet neaiškumas liko, nes ryšių ir žvalgybos pagalba Ukrainai liko nutraukta, kaip ir ginklų tiekimas. Atseit, iki tol, kol Ukraina įrodys, jog „siekia taikos“.

Kodėl D. Trampas nutraukė bet kokią karinę pagalbą Ukrainai?

Iš pradžių JAV karinės pagalbos Ukrainai sustabdymas buvo pateikiamas kaip laikinas taktinis žingsnis, esą siekiant, kad Ukraina sutiktų nutraukti karinius veiksmus, tačiau dabar D. Trampo atstovai jau šneka, kad tai buvo strateginis sprendimas.

Rusijos diktatorius V. Putinas tuoj pasinaudojo D. Trampo dovanėle ir savaitgalį surengė didžiulę kombinuotą raketų ir dronų ataką prieš Ukrainos energetinę infrastruktūrą bei kitus civilinius objektus, žuvo dešimtys taikių ukrainiečių, dar keletas dešimčių buvo sužeista dėl pakartotinių Rusijos smūgių prieš nukentėjusių gelbėtojus.

Ekspertai teigia, kad tol, kol JAV pagalba nebuvo sustabdyta, tik kas dešimta Rusijos raketa prasimušdavo pro Ukrainos gynybą. O dabar prasimuša jau kas trečia ir kažkur pataiko.

Ukraina nebegali pastebėti Rusijos lėktuvų, kurie pakyla Rusijos teritorijoje ir paleidžia hipergarso „Kinžal“ bei kitas raketas. Net ir Ukrainos teritorijoje fiksuoti Rusijos raketas sunkiau, nes D. Trampo administracijos reikalavimu komercinė „Maxar, Inc.“ kosmoso korporacija sustabdė dalinimąsi palydoviniais vaizdais  su visais Ukrainos vartotojais.

Priešraketinė Ukrainos gynyba buvo staiga susilpninta, kadangi patikimą gynybą nuo balistinių raketų atakos techniškai šiuo metu gali užtikrinti tik amerikietiškos „Petriot“ sistemos.

Iš Bloomberg reportažo matyti, kad D. Trampas ne tik nesmerkia Rusijos raketinių atakų prieš ukrainiečius, bet netgi teigia, kad esą „kiekvienas V. Putino vietoje taip pasielgtų“ ir dar prideda, kad jis neturi jokių problemų su V. Putinu ir šventai tiki, kad V. Putinas siekia taikos.

Atvirai šnekant, didesnė problema yra Ukraina, sako D. Trampas [nes ji, suprask, nesiekia taikos]. D. Trampas vėl pabrėžia, kad Ukraina taip elgiasi [kaip?], nors „neturi jokių kortų“. Tikras [raketines] kortas, suprask, turi tik JAV ir Rusija.

D. Trampas teigia, kad jis nori nedelsiant sustabdyti Rusijos-Ukrainos karą dėl humanitarinių priežasčių („milijonų žmonių“ žudynes), kaip jis ir žadėjo JAV visuomenei rinkiminės kampanijos metu.

Tačiau jis pateisina V. Putiną dėl atakų prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą ir neturi empatijos dėl žūčių, nors nėra jokių požymių, kad V. Putinas ketina nutraukti karo veiksmus. V. Putino, S. Lavrovo ir kitų pasisakymai juk rodo priešingai. Tačiau D. Trampas ciniškai išvedžioja, kad Putinas esą nori taikos, o štai Ukraina jos nenori

Prasidėjusio brutalaus JAV spaudimo Ukrainai nei tikrojo tikslo, nei tikrosios priežasties naujoji Jungtinių Valstijų administracija iki šiol aiškiai neįvardijo. Apstulbę JAV ir Europos kariniai ekspertai tik skėsčioja rankomis ir atkreipia dėmesį į kokią morališkai sunkią padėtį D. Trampas pastatė ir pačios JAV pareigūnus, kurie dabar priversti blokuoti informaciją Ukrainai, nors tai susiję su daugelio žmonių gyvybėmis, taip pat ir su likimu karių, kurie pasiaukodami gina savo šalį nuo agresoriaus.

Pasinaudodami atsivėrusiu „galimybių langu“, anot Kremliaus propagandistų, Rusijos kariuomenė ėmė ypač intensyviai pulti Ukrainos dalinius ties Kursku, siekdami kuo greičiau juos išstumti iš šios Rusijos srities, kad netektų jos mainyti į Rusijos okupuotas teritorijas Ukrainoje.

Kai kurie JAV kariniai ekspertai (Dara Massicot), atsižvelgdami į priderintą masinę raketų ataką, visuose šiuose veiksmuose jau įžiūri net karinę JAV ir Rusijos koordinaciją. Rusija praėjusios savaitės pabaigoje mėgino organizuoti specialią operaciją, siekiant užimti Sudžos miestą. Rusijos daliniai mėgino prasiskverbti dujų vamzdžių tuneliais ir taip užeiti Ukrainos kariniam kontingentui Sudžoje iš užnugario.

Operacija nepasisekė –  Sudžą puolusį Rusijos dalinį ukrainiečių kariai sunaikino. Tačiau po išdavikiškų JAV veiksmų ukrainiečių padėtis Kursko srityje sparčiai blogėja.

JAV politika Ukrainos atžvilgiu taip sparčiai keičiasi, kad apžvalgininkai ir komentatoriai chroniškai vėluoja. Dar vis girdisi samprotavimų, pateikiant dvi aiškinimų versijas, kad tai gali būti: 1) arba laikinas JAV administracijos manevravimas, spaudžiant Ukrainą prieš derybas, 2) arba strateginis posūkis į bendradarbiavimą ar net sąjungą su Rusija.

Tačiau po Pentagono pareiškimo šį šeštadienį, kad jis vienašališkai nuėmė F-16 lėktuvų, kurie buvo padovanoti Ukrainai, antiradarinę (stealth) apsaugą, tokiu būdu sumažindamas Ukrainos galimybes priešintis Rusijos aviacijos veiksmams, tikimybė, kad tai tik laikinas manevravimas artėja prie nulio.

Tuo labiau, kad D. Trampas jau spėjo pareikšti, kad tam, jog būtų atnaujinta JAV karinė pagalba, susitarimo dėl Ukrainos iškasenų bendro eksploatavimo nebeužteks. Nebeužteks net ir vienašališko Ukrainos pasirašymo dėl karo veiksmų paliaubų. Ukraina privalo daryti teritorines nuolaidas Rusijai ir JAV administracijai turi pateikti kitų įrodymų, kad „V. Zelenskio požiūris pasikeitė“ ir jis iš tiesų „siekia taikos“ su Rusija.

Situacijoje, kai V. Putinas pareiškė, kad nedarys jokių nuolaidų, o URM atstovė spaudai pareiškė, kad Kremlius nepasirašys jokių paliaubų, kategoriškas D. Trampo įsitikinimas, kad V. Putinas „nori taikos“ tik stiprėja (matyt, tokį jo įsitikinimą sustiprina nuolatiniai telefoniniai pokalbiai su V. Putinu, kurių jis jau ir nebeslepia).

O štai Ukrainos prezidentas esą atsisako taikos, net kai D. Trampas to reikalauja. Ši demagogija tėra tik priedanga Ukrainos šantažui.

Viso pasaulio akivaizdoje naujas „demokratinio pasaulio lyderis“ įžūliai reikalauja Ukrainos kapituliacijos.

Šį antradienį prasidėsiančias derybas Saudo Arabijoje jis suvokia kaip derybas dėl Ukrainos kapituliacijos sąlygų. Greitai nutraukti karą galima spaudžiant silpnesnę pusę, priklausomą nuo JAV paramos.

Toks ir buvo tikrasis D. Trampo „taikos planas“ [susitarimas su V. Putinu per 24 valandas]. Ką tik inauguruotas JAV prezidentas jau nebereikalauja iš V. Zelenskio, kad jis „dėl taikos“ tiesiogiai derėtųsi su V. Putinu. Kam gi to bereikia, jeigu V. Putino keliamas sąlygas Saudo Arabijoje atstovaus JAV delegacija?

Vos prieš kelias dienas JAV iš Ukrainos dar nereikalavo besąlygiškos kapituliacijos ir bent žodžiais pritarė idėjai, kad sudarius paliaubas Vakarų Europos šalys įvestų savo karinius kontingentus į Ukrainą taikos palaikymui.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai netgi pareiškė, kad yra pasirengę lygiomis dalimis įvesti į Ukrainos teritoriją apie 20 000 karių. D. Trampo patarėjas nacionaliniam saugumui, atvykęs į Briuselį pareiškė, kad Rusija turės padaryti nuolaidų dėl Europos šalių karių įvedimo į Ukrainą taikai palaikyti. Ir pats D. Trampas nuolatos aiškino, kad jis esą tikrai žinąs, kad V. Putinas su tuo sutinka.

Šį savo įsitikinimą D. Trampas dar sykį patvirtino vos prieš kelias dienas. Tačiau S. Lavrovas netrukus pareiškė, kad Rusija niekada nesutiks su Europos šalių karių įvedimu į Ukrainą. Jo žodžiais, tai reikš tų šalių įsitraukimą į karą. Tai rodo, jog nepaisant D. Trampo pareiškimų, Rusija griežtai nesutinka su jokiomis realiomis garantijomis Ukrainai, jog Rusija vėl jos neužpuls, net jei būtų sutarta dėl laikinų paliaubų.

Nebėra jokių abejonių, kad D. Trampas realiai nespaudžia ir nespaus V. Putino, kad šis sutiktų su kokiomis nors saugumo garantijomis Ukrainai. Tiesa, po masinių Ukrainos bombardavimų D. Trampas socialiniuose tinkluose išplatino trumpą žinutę, kad jei Rusija nesutiks sudaryti taiką, tai JAV pritaikys Rusijai naujas sankcijas ir net „tarifus“ (muitus) jos eksportui.

Tačiau Rusijos nė kiek negąsdina tokie muitai, nes jos eksportas į JAV visiškai sunyko dėl sankcijų politikos, kurią vykdė Džo Baideno administracija. Be to, ir pats D. Trampas jau tą pačią dieną pademontravo, kad šie grasinimai yra tušti.

Kam tos sankcijos, jei anot D. Trampo „kiekvienas V. Putino vietoje pasielgtų taip pat“ [bombarduotų Ukrainą ir suintensyvintų karinius veiksmus fronte].

Gal D. Trampas ir vėl telefonu pakalbėjo su V. Putinu? Nes nepanašu, kad tai paties D. Trampo mintys. Negana to, D. Trampas jau aiškino, kad apie saugumo garantijas Ukrainai jis galvosiąs tiktai po to, kai bus „pasiekta taika“.

Pasak jo, pirma reikia išspręsti pagrindinę problemą, kad Ukraina su [šitokia] taika sutiktų. O ir JAV viceprezidentas, lyg iš dangaus iškritęs, savo interviu JAV visuomenei seka pasakas, kad esą didžiausia garantija Ukrainai bus JAV investicijos ir jos verslininkų dalyvavimas kada nors kasinėjant Ukrainos retuosius mineralus.

Tarsi 2022 m. vasario 22 d. Ukrainoje dar nebuvo JAV investicijų ir jos verslininkų. Naujieji JAV vadovai jau ir anksčiau nesyk aiškino, kad Ukraina nebus NATO narė (nors viena JAV negali pakeisti visų NATO narių sprendimą, kad Ukraina bus NATO narė). Akivaizdu, jog JAV dabar siekia, kad Ukraina pati atsisakytų tikslo įstoti į NATO, nes jos vadovybė tik kartoja Kremliaus propagandą, kad esą tai ir buvo karo priežastis.

Tikrovę atskleidžia ne žodžiai, o veiksmai. D. Trampas nesiėmė jokių naujų veiksmų prieš agresorę. Vienintelis pozityvus veiksmas, kurį galima užskaityti D. Trampui, tai sankcijų Rusijai pratęsimas „dar metams“. Tačiau ką D. Trampas begautų iš V. Putino, jei jam veltui atiduotų ir šį paskutinį „kozirį“?

Dar daugiau, JAV tuo pačiu skelbia, kad netrukus vienašališkai atšauks kai kurias sankcijas, kai kurias sušvelnins. Teigiama, kad pradžioje bus atšaukiamos sankcijos prieš asmenis [oligarchus], nes jos juk „neefektyvios“. Esą oligarchai nedaro jokios įtakos V. Putinui dėl karo.

Bet bjauriausia, kad JAV atstovai JTO asamblėjoje balsavo prieš rezoliuciją, kuri smerkė Rusijos agresiją ir didžiulio masto karą, kurį Rusija pradėjo be jokios teisėtos priežasties ir šias žudynes tęsia jau trejus metus.

JAV balsavo drauge su Rusija, Šiaurės Korėja, Iranu ir kitais „naujaisiais sąjungininkais“. Drauge su Rusija JAV balsavo ir JTO Saugumo taryboje. Kinija susilaikė.

Dar daugiau, S. Lavrovas viešai pasidžiaugė, kad D. Trampo administracija supranta, jog reikia šalinti Rusijos nurodytas karo priežastis (ne tik „demilitarizuoti“ Ukrainą, bet ir iškelti NATO „už 1997 m. sienų“).

Naujoji JAV administracija jau pareiškė, kad pirmajame etape iš Europos iškels apie 20 000 JAV karių, tai sudaro apie 20 proc. viso JAV karinio kontingento, kurį Dž. Baideno administracija buvo padidinusi ir ketino dar padidinti dėl augančių pavojų visos Europos saugumui.

Taigi, naujosios JAV administracijos požiūriu, arba pavojai Europai dabar drastiškai sumažėjo, arba ji priėmė sprendimą, kad Europos šalims teks gintis vienoms pačioms, be JAV. Nieko čia keisto, nes D. Trampo dešinioji ranka, jo rinkimų pagrindinis finansinis rėmėjas Ilonas Maskas (Elon Musk) skleidžia idėją, kad JAV turi išeiti iš NATO. Matyt, taip bus ir pigiau, ir „efektyviau”? Kodėl JAV turi mokėti už Europos saugumą?

JAV pareiškė, kad nuo 2025 m. nebedalyvaus kasmetinėse NATO pratybose Europoje ir jų planavime. Liko tik neaiškumas: ar JAV šį pavasarį dar dalyvaus, nes gi viskas jau suplanuota? Ir dar lieka neaišku, ar JAV kariai bus pirmiausia iškelti iš Vokietijos, ar pirmiau iš Lenkijos, Lietuvos ir Rumunijos, taip pat – iš neseniai į NATO įstojusios Suomijos…

Vieni ekspertai aiškina, kad taip JAV tik daro spaudimą Europos šalims, kad jos pačios mokėtų už savo saugumą (D. Trampas reikalauja, kad Europos šalys, NATO narės į gynybą investuotų ne mažiau 5 proc. nuo savo bendrojo vidaus produkto, nors pati JAV investuoja gerokai mažiau nei 4 proc.).

Kiti teigia, kad vyksta epochiniai pokyčiai: naujoji JAV administracija vos per kelias savaites pasuko JAV politiką nauja strategine kryptimi – nusisukant nuo Europos, sudaryti sąjungą su Rusija, ir izoliavus Kiniją dalintis pasaulį (rus. „na dvoich“ arba „na troich“). Pastaroji versija, atsižvelgiant į daugelį aplinkybių ir į bendrą vaizdelį, yra arčiau tiesos.

Priklausomai nuo bendro matymo, kas gi šiuo metu iš tiesų vyksta, ir nuo požiūrio, ar JAV vis dar tebesilaiko demokratinių vertybių gynėjos, Vakarų pasaulio lyderio misijos, labai skiriasi ir žiniasklaidos apžvalgininkų interpretacijos dėl JAV vadovybės ir Ukrainos delegacijos konflikto, kuris esą įvyko vasario 28 d. Vašingtone, Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete.

JAV prezidentas Donaldas Trampas ir viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance) tą dieną priešais žiniasklaidos atstovus, laužydami visus diplomatinius kanonus, mandagumo bei svetingumo principus ėmė „auklėti“ savo svečią, Ukrainos prezidentą V. Zelenskį.

Čia nėra vietos nagrinėti keisto, 48 minutes trukusio televizinio šou, kurį organizavo JAV administracija ir kuris įvyko dar iki numatytų derybų ir iki numatyto JAV ir Ukrainos sutarties pasirašymo (dėl bendro Ukrainos „retųjų mineralų“ eksploatavimo). Derybos neįvyko ir sutartis nebuvo pasirašyta esą „dėl JAV ir Ukrainos prezidentų konflikto“, „dėl apsižodžiavimo“, „dėl V. Zelenskio neparodytos pakankamos pagarbos“, „dėl nedėkingumo“ ir… „dėl V. Zelenskio nenoro nutraukti karą“.

Vėliau visi JAV veiksmai, spaudžiant Ukrainą buvo siejami su šiuo „konfliktu“. Žiniasklaidos pranešimuose mirga formuluotės: „po to kai Ovaliniame kabinete įvyko D. Trampo ir V. Zelenskio konfliktas“. O dabar jau ir nebūtina minėti „konflikto“, nes visi jau žino, kad karinės pagalbos sustabdymas įvyko dėl jo. Ar tikrai taip?

Mažai kas pastebi, kad vasario 28 d. diplomatinis skandalas įvyko dėl vienos, labai konkrečios ir realios priežasties: JAV vadovybė sutarties dėl „retųjų mineralų“ pasirašymą labai aiškiai ir tiesiogiai surišo su nauju reikalavimu, kad Ukraina sutiktų vienašališkai nutraukti karinių veiksmus (angl. cease fire now).

Ukrainos delegacija tikėjosi, kad derybų metu jai dar pavyks sutarties pasirašymą susieti su kokiomis nors garantijomis Ukrainai.

Tačiau viskas įvyko atvirkščiai – kamerų akivaizdoje D. Trampas ir jo svita mėgino išgauti Ukrainos sutikimą tuoj pat vienašališkai nutraukti ugnį, kitaip sakant, pagal D. Trampo supratimą „nutraukti karą“ ne tik be jokių ilgalaikių garantijų, bet ir be jokių garantijų, kad ugnį nutrauks jos priešas.

V. Zelenskis įsivaizdavo, kad atvyko pas sąjungininkus ir… suklydo. Gaila, kad jis taip ir negavo progos paklausti, kaip gi tas ponas D. Trampas supranta ugnies nutraukimą, kai kita kariaujanti šalis, agresorė, kuri kaltinama karo nusikaltimais, jos nenutraukia ir nė neketina nutraukti.

Bet tai jau ne tiek ir svarbu, nes aišku, kad JAV pusei buvo svarbu parodyti, kad tai būtent V. Zelenskis nenori taikos ir kad tai pirmiausia Ukraina kalta dėl kare žūstančių žmonių. D. Trampas, išvijęs Ukrainos delegaciją, netrukus pareiškė, kad V. Zelenskis galės grįžti derybų, kai tik jis bus pasirengęs „sudaryti taiką“.

Tad šis „konfliktas“ Ovaliniame kabinete tai ne Ukrainos ir JAV santykių pablogėjimo priežastis, o šių santykių sąmoningo ir nuoseklaus griovimo pasekmė. Santykiai pablogėjo iš karto po JAV prezidento rinkimų ir po surengtų „separatinių“ JAV-Rusijos derybų Saudo Arabijoje, nuolatinių JAV prezidento telefoninių pokalbių su V. Putinu, kuriuos pradžioje jis dar slėpė, nes tokie pokalbiai tada JAV visuomenei dar būtų atrodę labai gėdingi.

Gėdingi jie ir dabar, tačiau JAV visuomenė pamažu prie jų pratinama – nes kaip gi D. Trampui „pasiekti taiką“, kai Ukraina nesutinka. D. Trampas nuolat užsiima keista V. Putino apologetika – atseit jis neteisingai kaltinamas, nekenčiamas. O kaip gi „pasiekti taiką“, kai ukrainiečiai nenori atsisakyti neapykantos?

Norint geriau suprasti dabartinius epochinio masto poslinkius, reikia aprėpti tris susijusias plotmes:

ą) platesnį europinį kontekstą, nes Ukrainos saugumo uždavinys yra kartu ir Europos (taip pat ir Lietuvos) saugumo uždavinys;

b) kintančių JAV santykių su Rusija kontekstą;

c) JAV vidaus politikos ir jos santykių su artimiausiais kaimynais revoliuciją.

Būtina trumpai, bent bendriausiais bruožais paminėti čia vykstančius esminius lūžius:

Europos likimas

Pamėginkime įsivaizduoti Europos politikų jausmą (šis jausmas palaipsniui pasieks ir kiekvieną pilietį), kai vieną rytą atsibundi ir sužinai, kad NATO nebėra ar tuoj nebebus. Kad nebėra JAV branduolinio skėčio, o JAV padeda Rusijai laimėti karą prieš Ukrainą. Kad Rusijos kariuomenė, pasitelkusi pavergtos Ukrainos resursus, ne tik žygiuos toliau į Europą, bet ją teks kažkaip stabdyti ir gintis patiems, be sąjungininkų.

Įsivaizduokime tą atsibudimą, kai nebegali pasitikėti NATO ginklais, nes jų veikimą didysis brolis mygtuko paspaudimu gali be jokių skrupulų apriboti. Nebegali net tikėtis, kad pagrindinis sąjungininkas tau parduos patikimus ginklus.

JAV karinio-pramoninio komplekso už tavo šalies nugaros nebėra, o tavo šalis reikiamo kiekio ir kokybės ginklų pasigaminti tikriausiai jau nebeturi laiko. Negali pasitikėti telekomunikacijomis, žvalgybine informacija, netgi socialiniais tinklais, nes ir čia vyrauja didysis brolis, kuris daro „dilą” su Mordoru, siekiančiu tave užgrobti.

Europos šalių politikai atsibudo ne per vieną dieną – iš karto po JAV prezidento inauguracijos didžiųjų Europos valstybių vadovai lankėsi Ovaliniame kabinete, net mėgino derėtis dėl garantijų Ukrainai, žadėjo, kad didins išlaidas savo pačių gynybai, siūlė Europos taikdarių kontingento įvedimą Ukrainoje, kai tik D. Trumpas „sudarys taiką“ ir… jeigu JAV palaikys šį planą, užtikrins jo įgyvendinimui bent minimalią karinę paramą (backstop).

Jokių aiškių rezultatų iš šių apsilankymų nebuvo pasiekta. O po V. Zelenskio tarkavimo Baltųjų Rūmų Ovaliniame kabinete kiekvienas daug kartų pagalvos, kol nuspręs atvykti „deryboms“. Nes bus kaip „vasalui“ V. Zelenskiui, kuris nevykdo komandos nutraukti karą.

Vienas iš MAGA (Make America Great Again) aktyvistų Amerikos FOX News TV kanale, Džesis Vatersas (Jessie Watters), paaiškino: a) šis pasaulis yra Amerikos, Amerika [JAV] jį valdo; b) V. Zelenskis yra JAV „statytinis, pavaldinys“ [proxy], todėl jei Amerika reikalauja nutraukti karą, tai V. Zelenskis bus priverstas karą nutraukti arba… bus nuimtas.

Ir be šio įžymaus žurnalisto paaiškinimų visi viską suprato, tuo labiau, kad JAV valstybės sekretorius Markas Rubijas (Marco Rubio), kažkada daug ir įtikinamai kalbėjęs, kad būtina remti Ukrainą, dabar su pelenų kryžiumi, užbarstytu ant kaktos, per televiziją paaiškino, kad Ukrainos pasipriešinimas Rusijos kariuomenės įsiveržimui, pasirodo, tėra JAV proxy karas.

Vatinukų retorika, kurią perėmė Markas Rubijas, parodo, kad Kremliaus ir Baltųjų rūmų požiūriai į Europoje vykstantį karą dabar jau sutampa arba kad bendravimo tarp jų kanalai yra labai jau intensyvūs.

Kadangi beveik visi Europoje viską suprato, tai po „konflikto“ Ovaliniame kabinete pareiškė, kad remia Ukrainą [ne D. Trampą], jos kovą dėl laisvės ir nepriklausomybės [kurios neberemia JAV administracija].

Iš paskutinių jėgų Europos Sąjunga jau surado 800 milijardų eurų persiginklavimui ir Ukrainos karinei paramai (žinoma, jeigu Orbanas nevetuos, nes, jo manymu, parama Ukrainai tik užtęs karą ir nebus greitai sudaryta „taika“, kurios siekia D. Trampas).

Ne per dieną paaiškėjo, kad Ukrainoje yra vienintelė armija Europoje, kuri gali sustabdyti ir kol kas dar stabdo Rusijos orkų žygį į Europą. Todėl kiek kas gali traukia iš kišenės paskutinius grašius.

Antai Didžiosios Britanijos premjeras tuoj po pirties Ovaliniame kabinete į Londoną atvykusiam V. Zelenskiui suteikė trijų milijardų kreditą. Papildomą paramos porciją skyrė ir naujasis Vokietijos kancleris, kuris, negana to, netgi paprašė Prancūzijos, kad ji suteiktų Vokietijai branduolinį skėtį [vietoj JAV skėčio, kurio gali tuoj nelikti].

Kažin ar visos šios priemonės išgelbės JAV „proksius“ Europoje, nes:

1) JAV ir Rusijos turimų branduolinių galvučių bendras kiekis beveik dešimt kartų didesnis, negu visame likusiame pasaulyje, įskaitant Kiniją – čia ir yra visa naujosios pasaulio tvarkos, kurią pagal V. Putino instrukcijas kuria D. Trampas, esmė; net Vokietijos žvalgybos viršininkas jau viešai komentuoja, kad V. Putino tikslas – ne tik Ukrainos užgrobimas, bet būtent „naujoji pasaulio tvarka“;

2) tiek D. Trampas, tiek V. Putinas supranta, kad demokratinės Europos šalys nenori „būti įveltos“ į karą, tiesiog nenori pačios kariauti: savo taikdarius į Ukrainą jos įvestų tik po paliaubų, jeigu jas kaip nors garantuos JAV (beje, gali atsitikti taip, kaip atsitiko prieš II pasaulinį karą, kai tie, kurie „siekė taikos“ Čekoslovakijos sąskaita, visgi buvo įvelti į karą žymiai nepalankesnėmis sąlygomis). Deja, Nikolas Makiavelis, atrodo, buvo teisus, sakydamas, kad karo negalima nutraukti, jį galima tik atidėti priešo naudai.

Neatrodo, kad D. Trampas pritars Europos [ir Ukrainos] gynybos planui, ypač po to, kai šiam planui avansu nepritarė V. Putinas ir jo klika, siekiantys Ukrainos kapituliacijos ir Rusijos karinio sugrįžimo į visą Rytų Europą, įskaitant buvusias Varšuvos bloko šalis.

Neatsitiktinai ir Lenkija norėjo branduolinio skėčio, tik dabar jo iš JAV turbūt nebeprašys. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos branduolinių pajėgumų visiems tikrai neužteks, o štai Vokietija yra pasirašiusi vasališką branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Kažin ar pavyks ją denonsuoti?

Europos „proksių“ galimybės susitarti su naująja JAV administracija yra menkos, tačiau mėginti, žinoma, reikia. JAV karinės pagalbos blokada Ukrainai gali ją privesti prie kapituliacijos Kremliui, tačiau ne po dviejų savaičių, kaip transliuoja D. Trampas, o po kokio pusmečio.

Tačiau ir tai gali neįvykti, jei senutė Europa suskubs padėti Ukrainai ir sau pačiai. Šiek tiek laiko dar yra, nors paaiškėjo, kad „jokių kortų“ [kozirių] neturi ne tik Ukraina. D. Trampo požiūriu, prastos „kortos“ yra pas visus Europoje. Kai D. Britanijos premjeras Kiras Stalmeris (Kier Stalmer) neseniai lankėsi Ovaliniame kabinete, D. Trampas priešais televizijos kameras jo paklausė: ar galite kariauti su Rusija be mūsų?

Šis tik nusijuokė. Apsalęs D. Trampas ir vėl gavo pajusti, kad „kortos“ [visos geriausios kortos pasaulio politikoje] yra tik JAV ir Rusijos rankose. Su jomis juk ir Kiniją galima aplošti.

Gali būti, jog D. Trampas klysta, nes ir Europoje, kaip matysime dar yra „kortų“, nors ji ilgai miegojo didžiojo brolio šešėlyje ir transe dėl pigių Rusijos resursų injekcijų. „Europa“ ieško išeičių. Antai ir D. Trampo bičiulė Italijos premjerė Džiordžija Meloni (Giorgia Meloni) viešai pareiškė, kad reikia pratęsti NATO 5 straipsnio galiojimą ir į Ukrainos teritoriją.

Tačiau tai tik žodžiai, nes nebeaišku, ar pati JAV laikysis 5 straipsnio. Tuo labiau, kad ir D. Trampas tuo viešai abejoja, sakydamas, kad jei kas nors atsitiktų Jungtinėms Valstijoms, tai kažin ar, pavyzdžiui, Prancūzija ateitų joms į pagalbą.

D. Trampo atmintis labai trumpa. Jis jau pamiršo, o gal nė nežinojo, kad NATO 5 straipsnis buvo pritaikytas vienintelį kartą, po 2001 m. Rugsėjo 11-osios teroristinės atakos prieš JAV. Ir tuomet tiek Prancūzija, tiek kitos NATO šalys atėjo į pagalbą.

Įdomu, kad ir kitas D. Trampo bičiulis, britų opozicijos politikas Naidželas Faradžas (Nigel Farage) šiuo atveju viešai kritikuoja D. Trampą: jis yra „neteisus, neteisus, neteisus“ (he is wrong, wrong, wrong). Net ir Prancūzijos kraštutinės dešinės politikė Marinė Lepen (Marine Le Pen), kuri buvo nuolatos pristatoma kaip Rusijos finansuojama marionetė, griežtai kritikavo D. Trampo administraciją už tai, kad ji taip staiga, iš viso be jokių konsultacijų net ir su Europos partneriais nutraukė karinę pagalbą ir net keitimąsi informacija. Dėl to dabar žūsta Ukrainos žmonės.

Tad yra požymių, kad egzistencinio pavojaus ir didžiojo brolio nežabotos savivalės akivaizdoje Europos šalys ir politikai jau randa bendrą kalbą per visą pažiūrų ir ideologijų spektrą.

JAV santykių su Rusija „perkrovimas“

Kai prasidėjo JAV ir Rusijos delegacijų konsultacijos Saudo Arabijoje, D. Trampas nė neslėpė, kad jis artimiausiu metu susitiks su Putinu. Pats Putinas to nori [turbūt pasakė telefonu]. Vasario 18 d. susitikimas Rijade, kaip skelbta, buvo surengtas tik derybų pradžiai anonsuoti. Derybos tęsiasi slapta, Šveicarijoje ir kitur.

Nors JAV atstovai atsargiai pranešė, kad Rijade jie tik išklausys Rusijos pusę, mėgindami suprasti ar Rusija pasirengusi realioms taikos deryboms, tačiau į pasaulio žiniasklaidą ne tik prasimušė (buvo nutekintos?) žinios apie tai, kokie yra Rusijos reikalavimai, bet ir kaip abi pusės (!) supranta taikos procesą, kuris susidės iš trijų etapų:

1) laikino karo veiksmų nutraukimo (nors nėra aiškumo, kokios būtų paliaubų sąlygos, kai Rusija su jomis nesutinka);

2) įvyktų rinkimai Ukrainoje, kuriuose būtų išrinktas „legitimus prezidentas“ (nes V. Putinas nuolatos skelbia [ir sako telefonu], kad V. Zelenskis yra nelegitimus);

3) tik po šių rinkimų prasidėtų derybos dėl ilgalaikės taikos sutarties (nors Rusija kelia Ukrainai sąlygas, kurių demokratiškai išrinktas prezidentas nė negali įgyvendinti).

Tik dabar tapo aišku, kad Rusija kategoriškai reikalauja užgrobtų teritorijų aneksijos pripažinimo ir aiškaus sprendimo dėl Ukrainos nepriėmimo į NATO (t. y., NATO 2008 m. pažado Bukarešte kada nors priimti Ukrainą vienbalsio atšaukimo, o taip pat ir 2023 m. NATO Vilniaus komunikato atšaukimo).

URM atstovė spaudai oficialiai pareiškė, kad „pažado šiuo metu nepriimti Ukrainos į NATO paliauboms neužteks“. Akivaizdu, kad sprendimo atšaukti pažadą Ukrainai vienbalsiai priimti nepavyks, tuo labiau, kad nėra jokių kitų saugumo garantijų Ukrainai. Todėl vienintelis kelias – kad pati Ukraina atšauktų šį tikslą, jeigu ji „iš tiesų siekia taikos“.

Neatrodo, kad JAV pusė derėjosi dėl kokių nors garantijų Ukrainai ir neatrodo, kad JAV delegacija kaip nors konsultavosi dėl šių derybų su Europos partneriais, nors ir žadėjo, kai kilo skandalas, kad Europos Sąjunga nebuvo priimta prie derybų stalo.

Dar daugiau, naujoji JAV administracija, be skrupulų atmeta bet kokius oficialius kontaktus su ES pareigūnais, o tuo labiau – dėl dvišalių JAV santykių su Rusija. Antai, ES užsienio ir saugumo politikos įgaliotinė (angl. High Representative of the European Union for Foreign Affairs and Security Policy) ir Europos Komisijos viceprezidentė, buvusi Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kalas (Kaya Kallas) buvo atvykusi į JAV susitikti su valstybės sekretoriumi M. Rubijumi, bet šis nesurado laiko susitikti.

Viskas gana aišku: V. Putinui toks susitikimas nepatiktų, o juk ir ta K. Kalas „neturi jokių kortų“ (esminių karinės galios argumentų).

Įdomūs buvo ir D. Trampo „paaiškinimai“, kodėl į derybas dėl Ukrainos nebuvo pakviesti jokie pačios Ukrainos atstovai: esą tai Ukraina pradėjo karą, o V. Zelenskis yra nelegitimus „diktatorius“, kuriuo pasitiki tik 4 proc. ukrainiečių (nors iš tiesų tuo metu V. Zelenskiu pagal sociologines apklausas pasitikėjo 54–57 proc., o po atgrasaus diplomatinio skandalo Ovaliniame kabinete juo pasitiki jau 68–71 proc. Ukrainos piliečių, tuo metu, kai pačiu JAV prezidentu pasitiki mažiau kaip 50 proc. JAV piliečių, ko dar nėra buvę JAV istorijoje iš karto po rinkimų).

Taigi, Rusijos propaganda iš JAV atstovų pusės liejasi laisvai. Net darosi įdomu, ar D. Trampo aplinkoje yra nors vienas asmuo, kuris žiūri bent šiek tiek kritiškai į tai, ką sako V. Putinas ir jo atstovai?

Šiame JAV ir Rusijos santykių „normalizavimo procese“ viskas atrodo labai kraupiai, įskaitant ir susitarimą pilnai atstatyti iki 2022 m. vasario 22 d. buvusius diplomatinius santykius bei visą megalomanišką abiejų šalių  diplomatinių atstovybių infrastruktūrą (apie tai abi šalys paskelbtų jų vadovų susitikime?). Tačiau iš tiesų viskas yra dar žymiai kraupiau.

Ukrainos komentatoriai atkreipė dėmesį į realiai svarbiausius asmenis JAV ir Rusijos delegacijose: iš JAV pusės – tai senas D. Trampo verslo „dilų“ derybininkas ir jo bičiulis Stivas Vitkofas (Steve Witkoff), aktyviai dalyvavęs susitariant su Rusijos oligarchais.

O Rusijos pusėje užkulisines konsultacijas vedė finansininkas, Rusijos tiesioginių investicijų fondo vadovas Kirilas Dmitrijevas, kuris buvo propaguojamas kaip galimas V. Putino valdžios paveldėtojas ir kuris turi „asmeninių ryšių“ su V. Putino šeima [su jo dukterimi].

Būtent K. Dmitrijevas viešai pristatė Rusijos poziciją po dvišalių pokalbių Rijade. Jis vasario 18 d. pabrėžė, kad šalia Ukrainos klausimų buvo tariamasi ir dėl Rusijos-JAV ekonominio bendradarbiavimo atkūrimo, pirmiausia dėl „bendrų energetikos projektų“, iš kurių jis paminėjo bendradarbiavimą Arktyje.

Ukrainos ir demokratinės Rusijos komentatorių teiginiai, kad Rusijos pusė siūlė JAV atstovams, kad JAV imtųsi „patronuoti“ Rusijos dujų ir naftos verslą, tuo metu dar atrodė tik kaip konspiracinė teorija.

Tačiau netrukus pats V. Putinas viešai pasiūlė, kad JAV galėtų imtis eksploatuoti Rusijos iškasenas, mat Rusija yra turtingesnė už Ukrainą taipogi ir „retaisiais mineralais“. Šis V. Putino pareiškimas sukėlė skandalą pačioje Rusijoje.

Anksčiau propagandistai teigė, kad NATO siekia užgrobti Rusiją, nes „Vakarai“ gviešiasi Rusijos gamtos turtų. Dėl to, anot jų, iš esmės prasidėjo net ir pats karas. O dabar Rusija pati pasiūlė savo gamtos turtus jos didžiausiam priešui.

Netrukus Financial Times paskelbė, kad Rusijos ir JAV atstovai tariasi, kaip atnaujinti dujų tiekimą Europai per Nord Stream vamzdžius, o Vokietijos Vyriausybė, kuri anksčiau atkakliai gynė šį projektą, dabar jau siekia užkirsti jam kelią, griebdamasi už šiaudo, kad Nord Stream 2 nebuvo sertifikuotas.

Tad V. Putino aplinka surado tikslų raktą į verslininkišką D. Trampo širdį. Paaiškėjo, kad JAV jau „patronuoja“ Rusijos dujų tiekimo infrastuktūrą ir dar tokiu būdu, kad sankcijos netrukus prarastų prasmę.

Nieko viešai nežinoma apie vasario 18 d. Rusijos-JAV konsultacijose sudarytų darbo grupių veiklą. Žinoma tik tiek, kad abiejų valstybių vadovų susitikimas, kaip skelbė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, turėjo įvykti maždaug vasario pabaigoje.

Gal buvo tikimasi, kad V. Zelenskis iki to laiko JAV spaudžiamas sutiks paskelbti, kad vienašališkai nutraukia kovinius veiksmus? Ar D. Trampas tą ir žadėjo Putinui? Tik viena tikrai aišku, kad Ukrainos reikalavimai dėl ilgalaikių garantijų sutrukdė D. Trampo susitikimą su V. Putinu, kurio ką tik pradėjęs vykdyti pareigas JAV prezidentas taip geidė.

Didžiosios galybės nori susitikti, o čia kažkoks „proksis“ mėgina viską sutrukdyti, įskaitant ir grandiozinio biznio su masiniu žudiku galimybę.

Galima tikėtis, kad D. Trampas tiesiog nė nesupranta, kodėl V. Zelenskis siekia ilgalaikių saugumo garantijų, teisingos ir patvarios taikos (angl. just and lasting peace) ir kodėl šį siekį palaiko daugelis Europos šalių.

Galbūt tam turi įtakos, deja, ir senatviniai reiškiniai, nes D. Trampas nuolat stereotipiškai kartoja melagingus teiginius, nors reikia manyti, kad D. Trampo aplinka mėgina jį koreguoti (pvz., apie tai, kad JAV suteikė 350 mln. dolerių paramą Ukrainai, nors iš tiesų šis skaičius nesiekia ir trečdalio tokios sumos, arba apie tai, kad Europos šalys skolina Ukrainai lėšas, nors iš tiesų jos suteikia daugiausia neatlygintiną paramą; D. Trampas vis kartoja šį teiginį net ir po to, kai Prancūzijos prezidentas Ovaliniame kabinete prieš visą žiniasklaidą mėgino jį mandagiai pataisyti).

Tačiau daugiausia įtakos tokiam D. Trampo elgesiui daro didžiulė propagandinė ir kitokia Rusijos įtaka. Pats gi D. Trampas sovietinėms tarnyboms buvo gerai žinomas ir lankėsi sovietijoje nuo 1968 metų (žinoma, tai nepaneigia galimybės, kad jis galėjo būti sukompromituotas ir verbuojamas būtent 1987 metais, kaip skelbia buvę KGB pareigūnai).

O ir artimiausia D. Trampo aplinka yra infiltruota Rusijos įtakos agentais arba jos propagandos aukomis – pradedant nuo viceprezidento, jaunystėje viešai besipuikavusio plytinės spalvos marškinėliais, kurie buvo išpiešti SSSR simboliais. Jis labai „nusipelnė” D. Trampo nurodymu šešiems mėnesiams sustabdant JAV karinę pagalbą kongrese 2023 m. gale.

Ir baigiant naujai paskirta Centrinės žvalgybos agentūros vadove, kuri 2022 metais, Rusijai pradėjus plataus masto karinę invaziją į Ukrainą, viešai skelbė vatinukišką propagandą, kad esą pati Ukraina išprovokavo šį karą.

Todėl kai kurių žinovų teiginiai, kad JAV ir Ukrainos santykiai pašlijo, nes D.Trumpas nekenčia V. Zelenskio, mat šis nepadėjo D. Trampo rinkimų kampanijai, kai D. Trampas siekė baudžiamosios bylos Dž. Baideno sūnui ir išplatinti informaciją apie jo galimai korupcinę veiklą Ukrainoje, teturi antraeilę reikšmę.

Juk V. Zelenskis nepadėjo ir Dž. Baidenui dėl D. Trampo apkaltos – kaip tik dėl to, kad D. Trampas pirmoje savo kadencijoje galimai šantažavo V. Zelenskį, jog jis nesuteiks Ukrainai karinės paramos, jeigu nebus paviešinta Ukrainos prokuratūros medžiaga byloje prieš būsimo JAV prezidento Dž. Baideno sūnų.

Rusijos propagandistai ir karą palaikanti visuomenė pajuto, kad D. Trampui laimėjus JAV prezidento rinkimus Rusijai atsivėrė palanki proga išeiti iš izoliacijos ir net laimėti karą. Karo „korespondentai“ skilo į dvi dalis: vieni propaguoja, kad reikia pasinaudoti galimybėmis ir sutriuškinus Ukrainą nedelsiant pulti Baltijos šalis.

O kiti svaigsta nuo D. Trampo siekio sudaryti Rusijai palankias paliaubas, kai po pertraukos Rusija turės geras sąlygas ekonomiškai atsigauti ir atkurti karines jėgas. Pastarieji ypač myli D. Trampą, pasitiki juo ir net vadina jį „mūsų trampučiu“ (rus. naš trampuška).

Regis, V. Putino specialistai yra gana gerai išstudijavę psichologinį D. Trampo profilį ir pats V. Putinas jau kelintą kartą gerinasi D. Trampui. Šis rinkimų kampanijos metu gyrėsi, kad jo santykiai su V. Putinu yra itin geri, mat Rusijos diktatorius jį pavadino genijumi.

V. Putinas po rinkimų skelbė, kad JAV giluminė valstybė 2020 metais pavogė iš D. Trampo pergalę ir kartojo D. Trampo teiginį: jei šis būtų tapęs prezidentu, tai 2022 metais esą nė nebūtų prasidėjęs plataus masto Rusijos karas su Ukraina.

Po JAV prezidento inauguracijos V. Putinas viešai komentavo, kad dabar visos Europos šalys tarsi šuniukai vizgins D. Trampui uodegas. Tad Kremlius sistemingai manipuliuoja D. Trampo narciziška asmenybe ir didybės troškimais.

D. Trampas nuolat viešai pabrėžia, kad jis yra pats didingiausias JAV prezidentas šios šalies istorijoje, perspjaudamas net ir patį Džordžą Vašingtoną.

Giluminės JAV valstybės naikinimas

JAV visuomenės didžioji dalis rinkimų kampanijos metu nė nepatikėjo, kad D. Trampas iš tiesų naikins jos giluminę valstybę (angl. deep state), nes ir patys Demokratinės partijos atstovai tuo iki galo nebuvo patikėję, kai JAV rinkėjus gąsdino, kad D. Trampas įgyvendins „planą 2025“ ir taip sugrąžins valstybę jos piliečiams.

Kita vertus, nemaža JAV piliečių dalis tuo tikėjo ir tuo džiaugėsi, nes jau dešimtmečius kraujais vemia tiek nuo valdžios sistemos, tiek nuo jos kairuoliškos ideologijos (ypač nuo tos karikatūros, kuria tapo žmogaus teisių gynimas, nuo milijardinių lėšų švaistymo pasaulinei klimato kaitai sustabdyti ir kt.).

O dabar JAV visuomenę (vyraujančią žiniasklaidą) ištiko šokas. Nebeveikia valdžios pusiausvyros sistema, nes D. Trampas be Konstitucijos reikalaujamo JAV kongreso palaiminimo įsteigė vadinamąjį DOGE (Department of Government Efficiency) ir be JAV kongreso pritarimo paskyrė šio departamento viršininku Iloną Maską.

Niekas dabar nė nepriekaištauja, kai I. Maskas vaikštinėja po Baltuosius Rūmus (ir po Ovalinį kabinetą) priešais kameras be jokio kostiumo, su kepuraite ir savo vaikučiais. I. Maskas dešimtims tūkstančių valstybės tarnautojų išsiuntinėjo pasiūlymus dėl jų atleidimo (tokia lapeliai buvo išsiuntinėti ir visiems CŽV pareigūnams, ir FTB ir Pentagono generolams; tiesa, juos išsiuntinėjo jau ne I. Maskas, bet naujai paskirti šių institucijų vadovai, kuriems pritarė JAV kongreso respublikoniška dauguma).

Siekdamas „efektyvumo“ I. Maskas pralenkė net ir mūsų A. Kubilių, atleisdamas daugelio nacionalinių parkų darbuotojus, mat ketina šiuos parkus panaikinti. Taip jis supranta tikslą, kad Amerika taptų vėl didi, nors ji visuomet didžiavosi savo nacionaliniais parkais ir nedaug kas, be šių parkų, dar traukė į Ameriką turistus iš viso pasaulio.

A. Kubilius, skirtingai nei I. Maskas, nesiekė sunaikinti Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų. Be to, A. Kubilių 2008 metais LR Seimas teisėtai pasiūlė, o LR Prezidentas teisėtai paskyrė Ministru pirmininku.

Vienintelis saugiklis dar veikia – tai JAV teismai, kuriuose atleisti asmenys dar gali gintis. Teismai tūkstančius tarnautojų grąžina į darbą, o ir pats I. Maskas gavo per nosį, kai teismas pripažino, kad jis neturi teisės atleisti kitų valstybės institucijų darbuotojus.

D. Trampui teko nurodyti, kad nuo šiol DOGE galės tik siūlyti, tarsi koks Saulėlydžio komitetas, o darbuotojus atleidinės pačios institucijos (agencies).

D. Trampas panaikino kelių milijardų JAV dolerių apimties USAID programas, tačiau Aukščiausias Teismas šio sprendimo neapgynė. Vieno balso persvara priimtas sprendimas, kad D. Trampo administracijai teks vykdyti įsipareigojimus pagal pasirašytus užsienio pagalbos kontraktus.

Bet didžiausios konvulsijos vyksta dėl prekybos karo, kurį D. Trampas paskelbė kaimyninėms šalims (Kanadai ir Meksikai) bei Kinijai, diktatoriškai įvesdamas muitus jų eksportui į JAV (muitų politika pagal JAV Konstituciją yra išimtinė JAV kongreso kompetencija).

Drastiškai griūna JAV akcijų rinkos, nes staiga paaiškėjo, kad ir JAV yra ekonomiškai labai priklausoma nuo savo kaimynių. Ypač didelė krizė dėl konflikto su Kanada, nes niekuo nepagrįsti muitai jos atžvilgiu atrodo kaip mėginimas ją ekonomiškai palaužti ir net aneksuoti (D. Trampas paskelbė, kad Kanada galėtų tapti penkiasdešimt pirmąja JAV valstija).

Ketinimus aneksuoti Kanadą ir Grenlandiją reikia priimti rimtai. Jie rodo, kad D. Trampas persiėmė autokratine pasaulio pasidalijimo retorika. Gal „dilas“ su V. Putinu palieka D. Trampui laisvas rankas Šiaurės Amerikoje, tuo metu kai V. Putinui atlaisvinamos rankos Europoje?

Be to, jau balandžio mėnesį D. Trampas ketino paskelbti muitus ir Europos Sąjungai. Tiek Kanados, tiek Meksikos, tiek ES atžvilgiu D. Trampas nusispjauna į galiojančias prekybos sutartis.

Chaosas Jungtinėse Valstijose galiausiai išstums D. Trampą iš valdžios per artėjančius tarpinius rinkimus į JAV kongresą ir Senatą, kuriuose respublikonai praras daugumą. Tačiau iki tol dar daug laiko (pusantrų metų) ir dar neaišku, ar tokie rinkimai iš viso įvyks (ne tik dėl labai greitos autokratinės JAV transformacijos, bet ir dėl galimo didelio karo, kuris sudarytų sąlygas atidėti rinkimus ir net pratęsti kadencijas).

Neužmirškime, kaip ir kada JAV tapo didi – kai Europoje kilo du pasauliniai karai.

JAV respublikonų pasišventimas demokratinėms vertybėms ir euroatlantinei integracijai staiga pasirodė labai paviršutiniškas. Jų dauguma Kongrese ir Senate staiga persiorientavo į Trampo retoriką ir net į V. Zelenskio smerkimą. O ir dauguma opozicijos kongresmenų bei senatorių kol kas atrodo tik kaip miegančios gražuolės.

D. Trampo nerišli kalba Kongrese ir daugumos plojimai buvo panašūs į SSRS Komunistų partijos plenumus. Žiniasklaidoje netenka pastebėti jokios savikritikos ir analizės, kodėl taip atsitiko, kaip atsitiko.

Ar dar yra realistiškų vilčių?

Juodasis scenarijus, kuris aprašytas šioje apžvalgoje, yra tik vienas iš scenarijų. Lemiamas faktorius – tai Rusijos ir Ukrainos karo baigtis.

Yra tikimybė, kad Europos šalys iš tiesų įves savo karius į Ukrainą. Ši tikimybė išaugo po to, kai apie tokį ketinimą pareiškė ir Turkija, kuri dabar taip pat derasi su Prancūzija dėl branduolinio skėčio.

Turkija siūlo įvesti karius ne tik kaip bedančius taikdarius ir ne tik po to, kai gaus JAV palaiminimą. Kita vertus, paliaubų sudarymo tikimybė menkėja ir šiandienos derybose kokių nors pozityvių rezultatų netenka tikėtis.

Visame šiame fone Lietuvos politikai atrodo vangiai. Išsamesnės pasaulinių procesų analizės nėra. O ir LR Seimo darbų programa atrodo apgailėtinai.

„Fundamentaliausias“ projektas – tai nelietuviškų diakritinių ženklų įvedimas į lietuvių kalbos rašybą, nors pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurios oficialioje rašyboje būtų naudojami visi lotyniško pagrindo abėcėlių diakritiniai ženklai.

Tai bus darome vardan „žmogaus teisių“, nors tarptautiniai teismai šiuo klausimu išteisino Lietuvą. Numatoma įvesti antras oficialiąsias kalbas visur, kur tautinių mažumų atstovai viršija 10 % gyventojų.

Taigi, ir vėl su kerzavais batais lipama per lietuvių tautos orumą ir nacionalinę valstybę, nors reikėtų telkti piliečius ir realiai pasirengti Hanibalui, kuris jau už durų. Lietuvos likimą nulems ne tiktai tarptautiniai skėčiai bet ir piliečių pasirengimas ginti savo šalį.

Delfi.lt