Vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, Nepriklausomybės akto signataras prof. Vytautas Landsbergis Sausio 13-osios paminėjimo dalyvius prie Seimo apšaukė jedinstvininkais (Lietuvos valstybės priešais, ne Lietuvos žmonėmis). Bet gi tuo metu jis pats remia sausio 11 d. Seime svarstytą ir sausio 18 d. jau numatomą priimti akivaizdžiai antivalstybinį, valstybinę lietuvių kalbą paneigiantį, piliečius supriešinantį įstatymo projektą.
„Rašytojai“, kurie po gerklingojo Sausio 13 d. paminėjimo Nepriklausomybės aikštėje ant visos Lietuvos atsiriaugėjo kirmėlėmis, padugnėmis, šiukšlėmis ir kitais vidutinio meninio lygio išsireiškimais, vis dėlto niekados nepranoks savo įkvėpėjo. Šitaip jie apibūdino piliečius, kurie iškilmingame minėjime prie Seimo nubaubė Seimo pirmininkę ir Ministrę pirmininkę. O drauge ir paminėjimo vedantį, kuris susigrūdusiems šventės dalyviams pradžioje pasiūlė laikytis nežinia kokių „pandeminių“ reikalavimų.
Aukščiausio meistriškumo pavyzdį padavė profesoriaus politinės kultūros topas, kuomet jis protestuotojus išvadino „jedinstvininkais“. Esą šių prie Seimo susirinkusių būtybių negalima vadinti Lietuvos žmonėmis. Jie sutrukdė klausytis iškilių valstybės vadovių kalbų ir taip esą sutrikdė už Lietuvą žuvusių pagerbimą.
Sąjūdžio laikais į „jedinstvos“ mitingus susirinkusių Lietuvos Atgimimo priešininkų sąjūdininkai neskubėdavo įvardinti Lietuvos žmonių vardo neverta minia. Nors daugelis šiuose mitinguose dalyvavusių iš tiesų buvo sovietinės okupacijos rėmėjai, tačiau tuomet juos vadindavome Kremliaus režimo klaidinamais žmonėmis. Ne tik dėl diplomatinių priežasčių, ne tik dėl mėginimo atsispirti kiršinimui, bet ir suvokiant galimybę, jog didelė nelietuvių tautybės gyventojų Lietuvoje dalis galiausiai palaikys lietuvių tautos valstybingumą.
Pagrindinis „jedinstvininkų“ taikinys – valstybinė kalba
„Jedinstvos“ mitingų Lietuvoje (kaip ir interfrontų Estijoje bei Latvijoje) pagrindinis viešasis motyvas nuo pat pradžių buvo pasipriešinti lietuvių (kaip ir estų bei latvių) kalbos valstybiniam statusui. Demokratijos ir suvereniteto siekiams viešai pasipriešinti režimo pakalikams buvo nelengva, nes šiuos principus juk skelbė ir sovietinės konstitucijos, todėl svarbiausiu viešu taikiniu jiems tapo lietuvių kalba.
Vadinamų lenkiškųjų autonomijų steigimas, diriguojant „platformos“ komunistams, buvo nukreiptas prieš lietuvių kalbos įteisinimą oficialiąja kalba. Sąjūdis pakilo su lietuvių kalbos vėliava, o internacionalistiniai „liaudies“ mitingai vadino tai „buržuaziniu nacionalizmu“, reikalavo represijų.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
Labai geras sumanymas – nors straipsnį tenka dviejose portaluose skaityti, bet komentuoti galima čia, tarp bendrminčių (tiems, kas nenori Delfyje registruotis). Tik kaip padarius, kad Delfyje perskaitę, tačiau apie Poziciją.org dar negirdėję, čia atsidurtų? Ir ne tik komentarus perskaitytų, bet ir straipsnius, kokių Delfyje neras?…