Kaip nurodo Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (Milda Aidukaitė) Istoriniai želdynai – mūsų kultūros gyvasis paveldas.
Istorinių želdynų chartijoje (Florencijos chartija, 1981) skelbia, jog tai architektūros kompozicija, kurios didžiąją dalį sudaro augalija. Ji gyva, todėl yra gendanti ir atsinaujinanti. Jos pavidalas kinta priklausomai nuo pusiausvyros tarp sezonų kaitos ciklo; gamtai pražystant ir vystant, ir jos būklę palaikančių dirbtinių priemonių. Šio gyvojo paminklo apsaugai reikia specialių taisyklių, juridinės apsaugos. Gyvojo paveldo apsauga nurodo juos identifikuoti ir inventorizuoti. Jiems reikia apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo bei priežiūros strategijos. Istorinis kultūros paveldas atgaivinamas tam, kad visuomenė suvoktų, koks svarbus yra jos turimas istorinis paveldas tautinio tapatumo, socialinės ir ekonominės gerovės, visuomenės pilietiškumo ir kitais požiūriais. Istorinio želdyno, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas, prieinamumas ir atgaivinimas skatina visuomenės suvokimą apie turimą istorinį paveldą.
Anot autorės, „istoriniams želdynams yra priskirtini dvarų parkai ir sodai, vienuolynų sodai ir parkai, istoriniai miestų parkai ir sodai, skverai, alėos, istoriniai kelių želdynai, botanikos sodai, teritorijos, kuriose sukauptos dendrologinės kolekcijos, istorinių valdų želdynų sistemos, jų fragmentai ir t. t. Šie teritoriniai dariniai sudaro reikšmingą ir vertingą Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio sudedamąją dalį.
Istoriniai želdynai yra išskirtiniai savo gyvojo paveldo elementai ir jo apsaugos ypatumai. Tai gyvoji architektūros kompozicija, susieta su tautos istorija. Istorinis želdynas turi išliekamąją stilistinę, meninę vertę. Lietuvoje įstatymu reglamentuoti istoriniai želdynai, jų apsauga ir atkūrimas, palaikymas reikalauja profesionalios medžių būklės įvertinimo. Parko vertingųjų savybių išaiškinimas leidžia maksimaliai išsaugoti kultūros paveldo objekto autentiškumą ir užtikrinti tinkamą vietovės panaudojimą. Istoriniai želdynai, pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį, sudaro atskirą kultūros paveldo grupę, o pagal sandarą jie yra pavieniai ar kompleksiniai kultūros paveldo objektai ir vietovės (Glemža, 2005).
Turime Želdynų įstatymą, kuriame minimas istorinis želdynas. Šiame įstatyme jis apibrėžiamas taip: istorinis želdynas – bet kokio dydžio želdynas, turintis išliekamąją stilistinę, meninę vertę arba priklausantis svarbiems urbanistinės raidos etapams, susijęs su visuomenės, kultūros ar valstybės įvykiais ar asmenybėmis (Valstybės žinios, 2007). Prie viso to noriu pridurti, kad tai yra gyvasis mūsų kultūros paveldas, reikalaujantis jautraus požiūrio ir nuoseklaus nenutrūkstamo profesionalaus darbo tam, kad išliktų jo vertingosios savybės, kad galėtume jį pažinti ir būti jame. Svarbus šio paveldo prieinamumas, jo atgaivinimas ir puoselėjimas. Jis turėtų integruotis į visuomenės gyvenimą, skleisti ekologinį švietimą, propaguoti gamtinės aplinkos tvarkymo kultūrą“.
Lietuvos Respublikos Seimas nurodo, kad Lietuvos želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategija (toliau – Strategija) yra formuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kitais teisės aktais. Strategijoje atsižvelgiama į šių svarbiausių tarptautinių dokumentų, susitarimų bei konvencijų nuostatas želdynų, kraštovaizdžio apsaugos klausimais: Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija (1972 m. Paryžius), Istorinių želdynų chartija (1981 m. Florencija), Biologinės įvairovės konvencija (1992 m. Rio de Žaneiras), Orhuso konvencija (1998 m. Orhus), Europos kraštovaizdžio konvencija (2000 m. Florencija), Europos teritorijos tvarkymo politikos principais (ETTPP) (Leipzig, 1995) Europos komisijos Žaliuoju dokumentu apie miestų aplinką (Green paper on the Urban environment (COM (90), Brussels, 1990), Europos miestų chartija ir Europos miestų teisės deklaracija (European urban charter) ir kt.).
Strategijoje želdynai suprantami kaip specialioje teritorijoje žmogaus sukurti ar pritaikyti želdinių (medžių, krūmų, vejų, gėlynų) ir įrenginių (takų, aikštelių ir kt.) teritoriniai kompleksai, skirti želdiniams auginti ir naudoti rekreaciniams, kultūriniams, sanitariniams-higieniniams ir kitiems tikslams. Tai miestų, miestelių, kaimų įvairios funkcinės paskirties rekreaciniai želdynai (parkai, tarp jų ir istoriniai želdynai (parkai ir kt.), skverai, alėjos, miestų sodai, botanikos sodai, teritorijos, kuriose sukauptos dendrologinės kolekcijos ir kt.), o taip pat apsauginiai kelių, geležinkelių, vandens, laukų želdynai, kelių juostų želdynai ir kitos teritorijos, išskyrus tas, kurios priskirtos miškui.
Lietuva turi gilias kraštovaizdžio puoselėjimo tradicijas. Vystantis valstybei ir augant miestams, želdynų kūrimas tapo privalomu gyvenimo būdo elementu. Lietuvoje sukurti dvarų ir rezidencijų parkai, savo stilistika kartoję Vakarų Europos parkus, tapo didele ir reikšminga mūsų kultūros paveldo dalimi. XX amžiuje, kuriant naujus, atstatant ir plečiant senuosius miestus, įgyvendinta nemaža atskirų miestų, gyvenviečių žaliųjų zonų, želdynų sistemų formavimo bei daugelio parkų, skverų projektų.
Želdynų paskirtis daugiafunkcinė (apsauginė, kultūros, mokslo, sveikatingumo ir kt.). Apsauginės želdynų funkcijos yra: specifinio klimato sukūrimas (želdynai mažina vėjo greitį ir apsaugo nuo sniego kelius, geležinkelius, kitus inžinierinius įrenginius, laukus), priešerozinis poveikis, aplinkos sąlygų gerinimas (želdiniai yra barjeras teršalams ir triukšmui, jie sugeria anglies dvideginį, produkuoja deguonį). Atlikdami šias funkcijas, želdynai yra itin svarbi žmogaus veiklos kompensuojamoji priemonė, siekiant išsaugoti ekologinį teritorijos stabilumą.
Želdynai, kaip kaimiškojo kraštovaizdžio formantai, svarbūs kaimiškosios buities ir tradicijų faktoriai. Želdynai yra labai reikalingi ten, kur intensyvi ir daugialypė žmogaus veikla, ypač miestuose, kur jie tampa reikšmingais kompoziciniais bei struktūriniais miestų elementais, gerina ir palaiko kultūrinio kraštovaizdžio kokybę ir suteikia jam savitumo. Gerindami aplinkos higieninę kokybę ir estetinį vaizdą, želdynai užtikrina palankias miestiečių gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygas, ugdo bendrą grožio ir supančios aplinkos sampratą. Dauguma parkų yra patrauklūs turistiniai objektai.
Siekiant užtikrinti subalansuotą želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius ir užtikrinti želdynų išsaugojimą ateities kartoms, pripažįstant ilgą jų augimo trukmę ir atsižvelgiant į nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, Lietuvoje yra formuojama ilgalaikė (iki 2015 metų) želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategija, besiremianti šalies tradicijomis ir Europos Sąjungos teisės normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, programų, sutarčių bei nacionalinių teisės aktų reikalavimais.
Daugelio užsienio šalių želdynų projektuotojai, kraštovaizdžio architektai pažymi, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, nulemiančių aplinkos emocinį poveikį žmogui, yra reginių netikėtumas, kuris pasiekiamas ne tik kompozicijos sprendimais, bet ir egzotinės augmenijos taikymu, kadangi ji išsiskiria žiedais, lapų forma, vaisiais ir t. t., praturtina teritoriją, aplinką.
Neil Fairbairn knygoje „Trumpa sodininkystės istorija“ rašo, jog istorinių parkų pradžia siekia tuos laikus, kai pirmasis grūdas buvo pasėtas ir pirmasis medis buvo pasod intas akmens amžiuje atsirandant žemdirbystei (40 000–800 pr. Kr.). Tuo metu žmonės pradėjo naudoti primityvų kaplį, apie 12 000–10 000 m. pr. Kr. išmoko naudoti ugnį ir prisijaukino gyvulius. Trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų jie jau vertėsi žemdirbyste ir sodininkyste.
Paskutiniame tūkstantmetyje prieš Kristų žmogus jau džiaugėsi klestinčiais ūkiais ir sodino daržus, sodus, kūrė parkus.
Aplinkos kūrimo meno istorinis vystymasis glaudžiai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000–1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicija.
Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3–4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas). Gyvenamasis namas arba rūmai (priklausomai nuo šeimininko rango ir materialinės padėties) paprastai stovėdavo centrinėje arba priekinėje, toliau nuo vartų esančioje sodo dalyje. Namo architektūra egiptiečiams vaidino antraeilį vaidmenį.
Atsižvelgiant į klimatines sąlygas, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas baseinų, kanalų bei paties sodo įrengimui. Patys prabangiausi sodai buvo kuriami šalia faraonų rūmų ir šventyklų, neretai turėjo kultinę paskirtį (buvo kuriami Saulės dievo garbei). Faraonų sodus puošdavo įspūdingos dievų, liūtų, sfinksų skulptūros ir statiniai su kolonomis.
Puošnumu ypač garsėjo legendinės Egipto valdovės Kleopatros (I a. pr.Kr.) sodai. Egiptiečių sodus centrinėje dalyje ar pakraščiuose puošdavo taisyklingos stačiakampio, kvadrato ar „T“ formos vandens baseinai, šalia jų augdavo gėlės. Taisyklingas geometrinis išplanavimas buvo būdingas asirų ir babiloniečių sodams. Dėl sauso ir karšto klimato soduose būdavo įrengiama sudėtinga drėkinimo sistema, ypač buvo mėgstami vandens baseinai ir fontanai. Vanduo juose buvo pagrindinis akcentas ir atskiras sodo dalis jungianti grandis.
Apie 750 m. pr. Kr. Homeras Odisėjoje aprašė klasikinius parkus, o 600 m. pr. Kr. Karalius Nabuchodonosaras II Mesopotamijoje, Babilono mieste, įrengė Kabančiuosius sodus – tai geriausiai žinomi, nors iki šių dienų ir neišlikę, gražiausi pasaulyje žmogaus užveisti sodai, priskiriami septyniems Pasaulio stebuklams.
Pasakiško grožio sodais Senovės pasaulyje garsėjo Persija. Didesnė ar mažesnė šių sodų kūrimo tradicijų įtaka buvo jaučiama ne tik Artimųjų Rytų šalyse, bet ir visame Senovės pasaulyje. VI a. pr. Kr. Persijos karalius Kiras II užkariavo visas Mesopotamijos ir Mažosios Azijos tautas ir sukūrė labai galingą tiems laikams Persijos imperiją. Nepaisant to, Persijos sodams buvo būdingos labai savitos, specifinės tik šiai tautai dekoratyvinės sodininkystės tradicijos ir kultūra.
Kaip liudija istoriniai šaltiniai, aukštu intelektu garsėjęs galingasis Aleksandras Makedonietis į savo karo žygius imdavo ir sodininkus, kurie domėjosi užkariautų tautų dekoratyvinės sodininkystės kultūra, parveždavo į Graikiją naujų, dar nežinomų augalų. Antikinės Graikijos sodai buvo taisyklingo išplanavimo, su simetriškos formos vandens baseinais, fontanais, papuošti skulptūromis, vazomis ir kolonomis. Greta vietinių augalų čia buvo auginama ir daug svetimžemių, atvežtų iš užkariautų Artimųjų Rytų šalių.
Viduramžiais plačiai garsėjo mauriški arabų užkariautos Ispanijos sodai. Romėniškais hidrotechniniais įrenginiais maurai išmoko panaudoti kalnų sniego tirpimo vandenį ir pavertė sausringą Ispaniją žydinčiu kraštu. XI–XIII a. buvo sukurti puošnūs rūmų ir dekoratyvinių sodų ansambliai Grenadoje (11 pav.), Toledo, Kordoboje. Maurų sodai paprastai būdavo nedideli, bet prabangūs ir puikiai suderinti su pastatų architektūra.
XIV a. daug sodų buvo įkurta ir Prancūzijoje, bene žymiausias iš jų buvo Karlo V sodas Luvre. Baigiantis viduramžiams turtingųjų soduose jau pasirodė paviljonai, pavėsinės, baseinai ir fontanai. Viduramžių epochoje (XIV a.) buvo įkurti pirmieji universitetų botanikos sodai Salerno, Venecijos, Padujos, Pizos, Bolonės ir kituose miestuose.
XVII a. sodininkystė atgimė. Privilegijuotosios Europos ir Azijos klasės ėmė kurti rafinuotumu ir ambicijomis pasižyminčius kraštovaizdžius. Sodai-parkai turėjo simbolizuoti valdovų galią ir demonstruoti žmogaus dominavimą gamtoje. Vieni ryškiausių gamtos tvarkymo pavyzdžių – Versalis (Prancūzija).
Pagrindinę vėlyvojo renesanso Italijos sodų ašį dažniausiai sudarydavo didesnis ar mažesnis kaskadinis vandens kanalas, jo viename gale būdavo rūmai (vila). Pa gal perimetrą sodus dažniausiai supdavo aukštos, neretai įmantriai iškarpytos gyvatvorės arba eilėmis susodinti koloniškos formos medžiai. Simetriškai karpomi medžiai, krūmai bei jų kompozicijos (gyvatvorės, labirintai) buvo vienas iš pagrindinių renesansinių sodų elementų. Populiariausi karpomi augalai buvo paprastasis bukas, europinis kukmedis, paprastasis buksmedis ir kiti. Iš jų buvo formuojamos karpomos įvairių aukščių labirintinės gyvatvorės, piramidės, kubai, kolonos. Dauguma dekoratyvinių elementų (fontanai, vandens kaskados, skulptūros, laiptai) buvo išdėstomi sodo pagrindinėje ašyje. Italijoje susiformavę reguliarių sodų tradicijos buvo toliau puoselėjamos Prancūzijoje.
Pasaulyje yra daug išlikusių įspūdingų parkų ir sodų, kuriais galima gėrėtis, perimti teritorijų planavimo idėjų. Šiuos gamtos ir žmogaus sutvertus stebuklus būtina išsaugoti ateities kartoms, juos prižiūrėti, jei reikia – atnaujinti.
Bus daugiau
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
