Gintautas Šapoka. Kokia buvo Šalčininkų r. Kaniūkų kaimo gyventojų tautybė?

1944 01 29 įvyko Kaniūkų kaimo Šalčininkų rajone tragedija. Sovietiniai partizanai nužudė keliasdešimt Kaniūkų kaimo gyventojų, o patį kaimą sudegino. Kaniūkų kaimas buvo Rūdninkų girios pakraštyje, o šiame miške nuo 1943 metų bazavosi Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) Genriko Zimano vadovaujami partizanai, viso čia slapstėsi apie 2000 partizanų ir gyventojų.

Lentelė paimta iš A. Aleksandravičiaus straipsnio „Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – holokausto aukos?“, o lentelė sudaryta pagal LPJŠ (sovietinio Lietuvos partizaninio judėjimo štabo duomenis.)

Dalis iš žydų buvo pabėgę iš Vilniaus geto. Jie vykdė įvairias diversijas vokiečių kariuomenės užnugaryje, jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas prieš civilius gyventojus. Kaimuose gyventojai kentėjo ir nuo raudonųjų partizanų terorizavimo ir plėšikavimo, tos raudonųjų partizanų akcijos buvo vadinamos „paruošų operacijomis“.

Suprantama, partizanams reikėjo maisto ir kitų pragyvenimui būtinų reikmenų. 1943 metų rudenį aplinkiniuose kaimuose kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai, jų tikslas buvo ginti kaimo gyventojų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Kaniūkų kaime įsisteigė Vladislavo Voronio vadovaujamas savisaugos būrys, kurio narių skaičius sudarė apie 30 žmonių.

Reikia pasakyti, kad tarp sovietinių partizanų ir pas juos atbėgusių žydų iš geto nebuvo draugiški santykiai, apie tai rašo R. Zizas savo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m,. V. 2014 p. 199:

„M. Šumauskas A. Sniečkui 1943 m. rudenį rašė; „čia (Kazėnų ir Naručio) miškuose vyksta nemažai neleistinų dalykų, prieš kuriuos niekas neprotestuoja. Turiu galvoje Vilniaus geto žydus. Vilniaus geto žydų organizacija apginklavo nemažą grupę žydų atėjusių į šias vietoves. Čia juos pasitiko Markovo [Baltarusijos partizanų vado pavardė] žmonės, daugelį  žydų nuginklavo, atėmė ne tik visus ginklus, bet ir laikrodžius, odinius paltus, batus, vienu žodžiu, apiplėšė, o žmones paleido miškan likimo valiai. Tikri faktai, kad daugelis žydų dabar vaikšto apsirėdę skarmalais ir beveik basi, o daugelis markoviečių išsifrantavę žydų paltais ir batais“. M. Šumauskas darė išvadą: kad ir kas būtų, bet žydai tokios skriaudos neturėtų sulaukti; jis retoriškai klausė: „Kuo partizanai skiriasi nuo plėšikų, jeigu taip su žydais elgiasi?“ Ir atsakė: Atrodo niekuo.“¹ Minėta knyga p. 199, Kazimiero (M. Šumausko) 1943 m. lapkričio 2 d. laiškas A. Sniečkui, LYA, f. 1, ap. 1, b. 438, l. 39.“

1944 m. sausio 29 d. raudonieji partizanai apsupo Kaniūkų kaimą ir nužudė 35 vietos gyventojus (straipsniuose lenkų kalba nurodoma, kad žuvo 38 asmenys), 13 buvo sužeistų iš jų 10 – sunkiai, kartu kaimas buvo padegtas. Gaisro metu sudegė 36 gyvenamieji namai, 40 kluonų, 39 tvartai, pirtis. Tvartuose buvo 50 karvių, 16 arklių, apie 50 kiaulių, apie 100 avių, 400 vištų, inventorius ir pašarai.

Sovietiniai partizanai siekdami apsirūpinti maistu, drabužiais ir avalyne plėšė aplinkinių kaimų gyventojus, apie tai liudija jų susirašinėjimas su LPJŠ:

 „A. Sniečkus 1944 m. pavasarį M. Miceikai ir M. Afoninui rašė [Raudonųjų partizanų Lietuvoje vadai]: „Iš (Raudonosios armijos generalinio štabo) žvalgybos valdybos pasiekė žinios, kad kai kurie žydų būriai marodieriauja, atiminėja iš gyventojų auksą, laikrodžius. Medžiagas ir kitą turtą. Patikrinkite ir, jeigu pasitvirtins, reikia patraukti atsakomybėn marodieriavimo iniciatorius, didžiausius piktavalius sušaudyti nepaisant tautybės…]² Minėtos knygos 213 p. Sniečkaus 1944 m. gegužės 11 d. šifruotė Gabriui (M. Miceikai), Petrui (M. Afoninui), ten pat, f. 1, ap. 1, b. 402, l. 64.

Maisto, aprangos, ginklų poreikiai lėmė dažnas ir dideles maisto paruošų bei kitokias operacijas. Apie jas, gyventojų apiplėšimo mastus galima pateikti daugybę pavyzdžių. Antai 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Rakliškių atsparos punkto kariai, 1944 m. sausio pradžioje surengę pasalą prie Pasalio kaimo, iš sovietinių partizanų atėmė pagrobtas 5 karves, 16 avių, 3 kiaules, per susišaudymą užmušti 6 arkliai. Atimti gyvuliai grąžinti savininkams, nes jie buvo mažažemiai valstiečiai³. Minėtos knygos 214 p. 253-iojo lietuvių policijos bataliono Baltininkų atsparos punkto vedėjo 1944 m. sausio 9 d. raportas bataliono vadui, LCVA, f. R-666, ap. A, b. 7, l. 260.

Partizanų būrys „Pirmyn“ birželio 6 d. [1944 m.] vykdydami maisto paruošos operaciją partizanai ėmė „nereikalingus“ daiktus, rausėsi spintose, skryniose ir kitose „netinkamose“ vietose ir kt.⁴ Knygos p. 225-226 „Pirmyn“ būrio vado M. Ceiko 1944 m. birželio 19 d. įsakymas, LYA, f. 24, ap. 1, b. 1, l. 3-4.

Apie sovietinių partizanų plėšikavimą Eišiškių apskrityje Daučiūnų kaime. Jie seniūną V. Antanaitį 1943 m. lapkričio 6 d. nusivedė į Daučiūnų ir Dainavos kaimus; ten jo akivaizdoje kinkė ūkininkų arklius, šaudė kiaules, grobė ir krovė į vežimus kitą turtą: duoną miltus, bulves, kopūstus, burokus, drabužius, kailius, vilną, avalynę ir visokius virtuvės rakandus, iš viso prikrovė 9 vežimus… [Išvažiavę į mišką malkų, ūkininkai grįžta į namus „verkdami“ , „basi ir be sermėgų…]⁵ Minėtos knygos 468 p. LCVA, f. R-685, ap. 5, b. 30, l.8

Kas dėjosi Kaniūkų kaime po įvykdytos gyventojų egzekucijos, geriausiai aprašė šios egzekucijos dalyviai.

Pateikiu trumpą kauniečio Pauliaus Bagrianskio, buvusio geto kalinio, Izraelyje išleistų atsiminimų ištrauką iš gerbiamos Irenos Tumavičiūtės straipsnio apie Kaniūkų žudynes, kaip Kaniūkų kaimo užpuolikai niekino lavonus.

„…Nedidelėje miško laukymėje tysojo pusračiu sumesti šeši įvairaus amžiaus moterų ir dviejų vyrų kūnai. Visi buvo nuogi, suversti ant nugarų. Apšviesti mėnulio pilnaties. Artėdamas pamačiau, kaip vienas vyras šaudė į kūnų tarpkojus. Jeigu kulka pataikydavo į nervą, kūnas sureaguodavo lyg būtų gyvas – kelias sekundes krūpteldavo ir virpteldavo. Moterų kūnai reaguodavo stipriau negu vyrų. Šiame žiauriame žaidime dalyvavo visi būrio vyrai – kvatodami, su laukiniu įtūžiu“…

Lietuviai šį kaimą laiko lietuvišku, lenkai lenkišku. Įdomu kaip buvo iš tikrųjų?

Istorikas Stanislovas Buchaveckas savo knygoje „Šalčios žemė“ V.1992 p. 183 rašo, kad „1920–1939 m. Kaniūkų kaimas  buvo nepalaužiamu lietuvybės židiniu, tikra „rakštimi“ lenkų valdininkams. Jie visaip trukdė atidaryti „Ryto“ draugijos mokyklą. Todėl vaikai skaityti ir rašyti lietuviškai daugiausia buvo mokomi slapta. Vėliau lietuviškos savimonės centru tapo „Ryto“ draugijos skaitykla, kurioje buvo mokomi ir vaikai. 1936 m. lenkų administracija uždarė ir skaityklą. Kaniūkų kaimo gyventojai net boikotavo mokyklą lenkų dėstomąja kalba. Kaime aktyviai veikė ir Šv. Kazimiero draugijos skyrius, išlaikęs ir lietuvišką darželį. Draugijos rėmėjai sugebėjo apginti nuo lenkų pareigūnų pastatytą kryžių su Lietuvos vėliavos spalvomis ir lietuvišku užrašu…. Kaniūkų gyventojai buvo nutautinti jau sovietiniais metais. 1951–1952 m. lietuviška mokykla buvo paversta lenkiška, o vėliau – rusiška“.

Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, kaniūkiečiai buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

2023 metais buvo išleista „Vilniaus Golgota“, tai penkių tomų knygą apie lietuvių pasipriešinimą lenkų okupacijai Vilniaus krašte (autoriai M. Biržiška I tomas, K. Misius II–V tomai), ten Kaniūkų kaimo gyventojai už pasipriešinimą Lenkijos valdžiai paminėti 41 kartą.

Vieni lenkų istorikai šį kaimą laiko lenkišku, kiti rašo, kad lenkišką kaimą sudegino ir gyventojus nužudė žydai ir Lietuvos komunistai. Kaip į šitą teiginį reaguoja Lietuvos respublikos Seimo istorinės atminties komisija?

Viena lenkų istorikė, Anna Kraus, internetiniame straipsnyje „Masakra wsi Koniuchy 29 stycznia 1944 r. (Kaniūkų kaimo žudynės 1944 m, sausio 29 d.) rašo, kad yra keblumų nustatant Kaniūkų kaimo gyventojų tautybę, nes pagal 1921m. Lenkijos gyventojų surašymą iš 280 Kaniūkų kaimo gyventojų tik vienas buvo ne lenkų tautybės, o visame Benekainių valsčiuje (1921 metais Kaniūkų kaimas priklausė Benekainių valsčiui) lietuvių buvo tik 27 asmenys.

Bet autorė peržiūrėjusi nužudytųjų asmenų pavardes priduria: „Kiedy przeglądałam listę ofiar masakry z 29 stycznia 1944 roku, zauważyłam, że większość z nich nosi nazwiska litewskie, lecz imiona mają polskie“ (kai peržiūrėjau 1944 m. sausio 29 d. nužudytųjų pavardes, pastebėjau, kad dauguma iš jų turi lietuviškas pavardes, bet vardai yra lenkiški). Visgi gaila, kad autorė neskiria lenkiškų vardų nuo krikščioniškų.

2024 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido Gintauto Jeremino knygą „Lietuvių Šv. Kazimiero veikla Dieveniškių valsčiuje 1927–1936 m. Joje pateikiamas Šv. Kazimiero draugijos skyrių sąrašas ir Benekainių valsčiuje. Lenkijos okupacijos metais Benekainių valsčiuje veikė šie Šv. Kazimiero draugijos skyriai: Bajoruose, Balcininkėliuose, Benekainiuose, Butrimonyse, Čeglikuose, Jundiliškėse, Jurgonyse, Kaniūkuose, Kužiuose, Litvicoje, Liubartuose, Stanišiuose, Strielčiuose. Tai rodo, kad lenkų statistikos duomenys yra sufalsifikuoti.

Gal reiktų vadovautis ne lenkų atliktu gyventojų surašymu, bet 1942 metų gegužės 27 d. pravestu Lietuvos gyventojų surašymu. Šis surašymas buvo atliktas vokiečių okupacijos metu. Lietuvos istorikai neturi vieningos nuomonės, kokiu tikslu buvo atliktas šis surašymas (niekur kitur vokiečių okupuotuose kraštuose tokių surašymų nebuvo). Spėjama, kad vokiečių tikslas buvo suskaičiuoti, kiek potencialių gyventojų būtų galima perkelti į Vokietiją į reicho darbams.

Pagal šį surašymą Jašiūnų valsčiaus Kaniūkų kaime gyveno 377 gyventojai iš jų buvo 357 buvo lietuviai ir 20 lenkų. Kiekvieno gyventojo yra pažymėta tautybė ir kalba. Lietuvos centriniame archyve yra Kaniūkų kaimo surašymo byla R-743-ap. 2b. 9251. Pagal kalbą gyventojai yra pasiskirstę sekančiai: iš 357 lietuvių 40 kalbėjo lietuviškai, 310 – gudiškai (baltarusiškai) ir 7 – lenkiškai; iš 20 lenkų 12 kalbėjo gudiškai (baltarusiškai) ir 8 lenkiškai.

Žemiau pateikiu Kaniūkų kaimo nužudytųjų gyventojų vardus, pavardes, amžių, gimimo metus bei jų nurodytą tautybę ir kalbą.

Vardas, pavardė,  amžius ir gimimo metai      Tautybė     Gimtoji kalba

1. Stasys Bandalevičius, 39 m. (g. 1904 m.)          lietuvis         gudų
2. Mečislavas Bandalevičius, 9 m. (g. 1934 m.)      lietuvis         gudų
3. Zigmantas Bandalevičius, 5 m. (g. 1938 m.)      lietuvis         gudų
4. Juozas Bandalevičius, 56 m. (g. 1887 m.)          lietuvis         gudų
5. Juozas Bobinas, 52 m. (g. 1892 m.)                  lietuvis         gudų
6. Viktorija Bobinienė, 53 m. (g. 1891 m.)             lietuvis         gudų
7. Marijonas Bobinas, 13 m. (g. 1931 m.)              lietuvis         gudų
8. Jadvyga Bobinaitė, 7 m. (g. 1937 m.)                lietuvis         gudų
9. Edvardas Bogdanas, 27 m. (g. 1917 m.)            lenkas          gudų
10. Stanislovas Jankauskas, 11 m. (g. 1932 m.)       lietuvis         gudų
11. Stanislova Jankauskienė, 55 m. (g. 1889 m.)      lietuvė         gudų
12. Juzė Lašakevičienė, 36 m. (g. 1907 m.)              lietuvė         gudų
13. Genė Lašakevičiūtė, 19m. (g. 1924 m.)              lietuvė         gudų
14. Janina Lašakevičiūtė, 10 m. (g. 1934 m.)           lietuvė          gudų
15. Ana Lašakevičiūtė, 6 mėn. (g. 1943 m.) per surašymą nebuvo gimusi
16. Vincas Marcinkevičius, 66 m. (g. 1877 m.)         lietuvis         gudų
17. Elena Marcinkevičienė, 64 m. (g. 1880 m.)        lietuvė          gudų
18. Stasė Molienė, 29 m. (g. 1914 m.)                    lietuvė          gudų
19. Danutė Molytė, 2 m. (g. 1941 m.)                     lietuvė          gudų
20. Uršulė Parvickienė, 57 m. (g. 1886 m.)              lietuvė          gudų
21. Juozas Parvickas, 21 m. (g. 1922 m.)                lietuvis          gudų
22. Kazimieras Pilžys, nėra duomenų
23. N. Pilžienė, nėra duomenų
24. Genė Pilžytė, nėra duomenų
25. Teresė Pilžytė, nėra duomenų
26. Mykolas Rauba, 16 m. (g. 1928 m.)                    lenkas         lenkų
27. Jonas Tūbinas, 16 m. (g. 1928 m.)                     lietuvis        lietuvių
28. Ivašė Tubinienė, 50 m. (g. 1894 m.)                   lietuvė         lietuvių
29. Marija Nenartavičiūtė, 3 m. (g. 1940 m.)             lietuvė         gudų
30. Zosė Vaitkevičienė,  28 m. (g. 1915 m.)              lietuvė         gudų
31. Ona Varonienė, 47 m. (g. 1897 m.)                     lietuvė         gudų
32. Valentina Varonaitė, 14 m. (g. 1930 m.)              lietuvė         gudų
33. Marijonas Varonis, 10 m. (g. 1933 m.)                lietuvis         gudų
34. N. Ščepura Siuvėjas iš kito kaimo, tautybė ir kalba nežinoma

Pagal šiuos duomenis buvo nužudyti du lenkų tautybės asmenys: Edvardas Bogdanas ir Mykolas Rauba, penkių asmenų tautybės nežinomos, visi kiti buvo lietuviai.

Lietuvių gyventojų persekiojimas Šalčininkų rajone tęsėsi ir taip vadinamos sovietinės Lietuvos metais. Pateikiu faktus iš LSSR Ministrų Tarybos 1958 m. sausio 14 d. patikrinimo pažymos „Dėl Šalčininkų rajono DŽDT vykdomojo komiteto darbo“ LYA, Fondas Nr. 16895, apyrašas Nr. 2, byla Nr. 344 lapai Nr. 122–136, kurioje rašoma:

„…Reikia taip pat turėti galvoje, kad buržuazinės Lenkijos valdžios [Lenkijos administraciniai G. Š.] organai dviejų dešimtmečių bėgyje vedė šio rajono gyventojų nelenkų (ypatingai lietuvių ir baltarusių) tarpe atkaklią lenkinimo politiką…“

„…Bažnytinėse gimimo ir sutuoktuvių knygose tautybė sąmoningai nebuvo užrašoma. Buvo skaitoma, jei katalikas, tai ir lenkas.

Po išvadavimo iš vokiečių okupacijos daugumoj tarybų valdžios organų išrašytuose metrikuose vietoje tautybės užrašytas brūkšnys. Tuo būdu, kai rajono gyventojams buvo išduodami tarybiniai pasai ir jau būtinai reikėjo įrašyti tautybę, tautybė buvo užrašoma iš pačių gyventojų žodžių. Daugelis rajono gyventojų lietuvių – kaip jie patys dabar prisipažįsta – užsirašė lenkais, svarbiausiai dėl sekančių priežasčių:

Tuoj po karo rajono gyventojų tarpe buvo skleidžiami gandai, kad lenkų tautybės gyventojai, gyvendami Lietuvoje galės turėti dvigubą pilietybę ir naudosis lengvatomis. Pavyzdžiui, jų vaikai nebus šaukiami į kariuomenę, nereikės stoti į kolūkius ir pan. (Kas liečia karinę tarnybą, tai lenkų tautybės jaunuoliai iš tikrųjų eilę metų nebuvo ir dabar nėra šaukiami į kariuomenę), be to, karo metais ir pirmaisiais pokario metais rajone siautė baltųjų lenkų gaujos [lenkų ginkluotosios gaujos G. Š.], kurios terorizavo gyventojus ir grasindavo susidorojimu tiems, kurie drįstų užsirašyti lietuviais.

Būdingas šiuo atžvilgiu yra pil. Čepulionis Pranas, Antano., gyv. Kaniūkų kaime. Buržuazinės [Tarpukario G. Š.] Lenkijos sąlygomis jis buvo lietuviškosios šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininku. 1927 metais jis sėdėjo 2 mėnesius kalėjime [P. Čepulionis kalėjo 2 mėnesius G. Š.] už tai, kad neleido savo mirusio brolio vaikų į lenkišką mokyklą. 1946 ir 1947 metais jis mokytojavo Kaniūkų mokykloje, dėstė lietuvių kalbą. O dabar pagal pasą jis yra lenkas, nors pasikalbėjime sakosi esąs lietuvis ir puikiai kalba lietuviškai. Panašiai yra su dauguma Gerviškių, Kaniūkų kaimo gyventojais.

Reikia pasakyti, kad dauguma arba žymi dalis Jurgelionių, Dailydiškių, Chmelninkų, Pagaujėnų, Kaniūkų, Gerviškių, Čiužakampio, Milkūnų, Plustų, D. Salų ir kitų kaimų, Dieveniškių miestelio vyresniojo amžiaus žmonių kalba lietuviškai ir skaito lietuvių kalbą savo gimtąja kalba. O jų vaikai moka silpnai arba visai jos nemoka.

Pasikalbėjime pil. Lašakevičius Stasys iš Kaniūkų kaimo skundėsi, kad jo 14 metų vaikas jau beveik nemoka lietuvių kalbos, nes po 1947 metų lietuvių mokykla Kaniūkų kaime buvo uždaryta. Jisai pasakojo, kad lenkų valdžios [lenkų okupacijos G. Š.] metais kaimo gyventojai leido vaikus į lietuvišką mokyklą, o kai ją uždarė, nelegaliai privačiai samdė lietuvių kalbos mokytoją, tai vaikai vis tiek mokėjo lietuvių kalbą, o dabar nebemoka.

Štai Dieveniškių apylinkėje lenkais pasuose yra užrašyti tokie apylinkės gyventojai su grynai lietuviškomis pavardėmis: Motūza, Dagilis, Butrimas, Kielys, Banelis, Krapas, Stasiulis. Žemaitis ir kiti“.

„Tačiau tam [lietuviškai mokytis G. Š.]nėra sudaromos sąlygos. Taip pav., pil. Gikevičius iš Kaniūkų kaimo pareiškė, kad Kaniūkų apylinkės pirmininkas Kusenkovas visokiais būdais grasino žmonėms, kad nedrįstų prašyti lietuviškos mokyklos ir Vilniaus radijo laidų. O kas tas Kusenkovas? Jis dirbdamas Gardino srityje milicijos oper. įgaliotiniu, už piktnaudžiavimą tarnybine padėtim buvo pašalintas iš partijos ir milicijos organų ir buvo teistas. Atlikęs bausmę, nuo 1955 iki 1956 m. niekur nedirbo, o nuo 1956 m. – pradėjo dirbti Šalčininkų rajono Kaniūkų apylinkės Tarybos pirmininku.

Tam tikrą darbą atkalbinėjant mokinių tėvus nuo lietuviškųjų mokyklų veda ir kai kurie lenkų mokyklų mokytojai“…

„…Yra faktų, kada rajono vykdomasis komitetas, steigiant mokyklas, neatsižvelgė į gyventojų nacionalinę sudėtį ir jų pageidavimus, dėl ko tėvai norintieji leisti vaikus į lietuviškąsias mokyklas, priversti leisti į lenkų bei rusų kalba dėstomas mokyklas.

Pavyzdžiui, Dieveniškių vidurinei mokyklai buvo paduota visa eilė pareiškimų į lietuviškas I–IV klases ir buvo duotas mokyklos vadovybei parėdymas atidaryti I–IV klasės komplektą su dėstoma lietuvių kalba, bet mokyklos vadovybė jo neįvykdė. Gyventojai buvo priversti leisti vaikus į kitas mokyklas [lenkų r rusų dėstomąja kalba G. Š.].

Yra faktų, kai mokiniai, baigę 4 pradžios mokyklos klases lietuvių kalba, priimami į Dieveniškių mokyklos 5 klasę su rusų dėstoma kalba, nors toje mokykloje yra ir lietuviškos klasės. Taip 1956 m. penki mokiniai (Butrimaitė, Taraškevičius, Pukelytė, Jakavičius, Budrikas) baigę lietuvių dėstoma kalba pradines mokyklas (Žižmų, Daubutiškių) buvo nukreipti į rusų kalba dėstomas klases. Visi šie mokiniai dėl silpno rusų kalbos mokėjimo paliko antriems metams.

Rajone yra eilė apylinkių, kuriose daug gyventojų lietuvių ir iki 1950–1953 m. veikė lietuviškos mokyklos ir buvo be pagrindo pertvarkytos į lenkiškas mokyklas, nepaliekant lietuviškų klasių (Milkūnų, Kaniūkų, Gerviškių, Jurgelionių, Dailydžių, Chmelninkų ir kituose kaimuose).

Lenkų okupacijos metais vien tik buvusioje Dieveniškių valsčiaus teritorijoje veikė 12 lietuviškų mokyklų, pirmaisiais pokario metais 20, o šiuo metu visame rajone yra 5 pradinės viena septynmetė lietuviškos mokyklos ir dviejose mišriose mokyklose lietuviškos klasės.

Mokytojai nusiskundžia tuo, kad mokyklos mažai arba visai negauna lietuviškų laikraščių. Vietoje užsakomų lietuvių kalba laikraščių ir žurnalų siunčiami lenkų ir rusų kalbomis. Pavyzdžiui, Poškų septynmetė mokykla su dėstoma lietuvių kalba gauna (1957 m. spalio mėn.) 19 laikraščių ir žurnalų, tame skaičiuje tik vieną „Tiesą“ lietuvių kalba. Panaši padėtis su vaikų literatūra, metodinėmis priemonėmis ir t. t.“

Tokiomis sąlygomis sovietinės okupacijos metais buvo toliau buvo lenkinami šių vietovių gyventojai.

Po 1990 metų Kovo 11-osios padėtis šiek tiek pasikeitė, bet dar labai dažnai lietuviškas žodis sunkiai skinasi kelią šiame krašte, o pastaruoju metu situacija gal net ir blogėja. Laikotarpyje nuo 1988 iki 1999 m. rudens Šalčininkų rajone buvo atkurtos arba įkurtos 22 naujos lietuviškos pradinės mokyklos arba lietuviškos klasės mišriose mokyklose. Dabar jau daugelis lietuviškų mokyklų uždarytos ir lietuviškų mokyklų sąlygos blogėja.

Kaniūkų kaimo žudynių aukoms yra pastatytas kryžius, su lenkiška simbolika, lietuvių pavardės parašytos lenkiškai, o ne lietuviškai. Per paskutinį paminėjimą, skirtą 80-osioms tragedijos metams, net buvo į šalį numesti lietuviškų organizacijų vainikai, juosta su lietuviška simbolika. Kyla klausimas kodėl tai daroma? Šio kaimo gyventojai visada kovojo už lietuvybę, kiek žinau nedalyvavo Armijos Krajovos karinėse struktūrose, o tik gynė savo kaimą, savo gyventojus, kartu ir lietuvybę.

Ar ir toliau mes leisime iškraipyti istoriją. Šio kaimo gyventojai niekada nelaikė savęs lenkais, jiems tarpukario Lenkija buvo pamotė, o ne motina. Įdomu, kaip į to paminklo papuošimo simboliką žiūri Lietuvos Bažnyčios hierarchai ir arkivyskupas Gintaras Grušas? Ar tinka kaimo kryžių papuošti svetimos valstybės simbolika, kuri nieko bendro neturi su šių gyventoju tikėjimu.

Kodėl į šį nusikalstamą savivaliavimą nereaguoja valstybės administraciniai, saugumo organai? Daugelis pamiršta iškilaus lenko, tikro lietuvių ir lenkų tautų bičiulio, Jerzy Giedroico žodžius „[…] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau“. Matyt apie tai gyventojams niekas neaiškina. Vietiniai lenkintojai to nedaro, o lenkiškai kalbantieji nemoka lietuviškai skaityti ir rašyti.

Tad atstatykime istorinę teisybę, pagerbkime savo žuvusius tautiečius, nutieskime naujus tiltus į tikrą, neveidmainišką lietuvių ir lenkų tautų draugystę.

Kreipiuosi į istorikus, visuomenės veikėjus, Lietuvos Bažnyčios hierarchus, Lietuvos gyventojus padėti ištaisyti tarpukariu buvusio lietuviško kaimo istoriją.

Kartu kreipiuosi į tuos Seimo narius, kurie pateikė įstatymo pataisas dėl diakritinių ženklų įteisinimo rašant tautinių mažumų gyventojų vardus ir pavardes. Gal Jūs galite inicijuoti ir Kaniūkų kaimo žudynėms skirtame paminkle nužudytų lietuvių pavardes parašyti su lietuviškais diakritiniais ženklais?

 Žemiau pateikiu šio paminklo nuotrauką: