Apibūdinimas, tiesą sakant, skamba daug stipriau, – rašytojas Liudvikas Jakimavičius ES konstruojamą žmogų be tautos, be Dievo, be Tėvynės, be lyties yra pavadinęs tokiu pat komunistiniu monstru, tik su prasegtu klynu. Niekas taikliau nėra pasakęs apie ištvirkavimą, kuris Europoje legalizuojamas įstatymais, bandant juos primesti visoms ES valstybėms ir net sudarant įspūdį, kad vos ne viena svarbiausių šiandien – lyties tapatybės problema. Čia neleis klysti ir pastarojo meto ženklai – triumfuojantis „MeToo“ žygis, radęs sau dirvos ir Lietuvoje, VU rektoriaus mėginimas suteikti universiteto vardą LGBT organizacijai, pagaliau dviprasmiška Stambulo konvencija, kurią prastumti siekia ir mūsų valstybės vadovė. Šitoks fonas verčia psichoterapeutą, Santuokos ir šeimos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje vadovą Gintautą Vaitošką klausti:
– Ką psichoterapeutas pasakytų apie esybę, kuri vakar prisistatė esąs vyras, šiandien tikina esanti moteris, arba dar geriau – nė vienas iš jų, o tiesiog „gender“, minimas Stambulo konvencijoje?
– Rimtai kalbant, tai yra tas atvejis, kai žmogus nepriima savęs tokio, koks jis yra. Savęs nepriėmimas – giluminė psichologinė problema, kuri iš tikrųjų susiklosto labai anksti vaikystėje ir ne dėl tėvų kaltės. Tiesiog emocinė vaiko raida sutrinka, ir po kiek laiko vyras ar moteris giliai savyje ima nebejausti meilės sau. Tokiais atvejais imama ieškoti kelių, kaip save patobulinti. Dabartiniu metu dėl ideologinių poslinkių visuomenėje vienas iš tokių savęs pagerinimo būdų tapo lyties keitimas. Aišku, pakeitus kūną, situacija nepagerėja, nes tai ne kūno problema (esmė juk yra žmogus, kuris nemyli savęs).
Praėjus pirmajai euforijai („aš tai padariau!“), pasibaigus visiems interviu ir sveikintojų entuziazmui, žmogus lieka pats su savimi ir jaučiasi susidūręs su naujomis problemomis. Nei tikru vyru, nei tikra moterimi po operacijos netampama, nes tai yra neįmanoma, o praėjus tam tikram laikui tokie žmonės kenčia dar labiau. Sveikata esti sugadinta, nes lyties keitimo operacija, mediciniškai kalbant, yra žmogaus žalojimas (vyras kastruojamas, moteriai nupjaunamos krūtys ir pan.), vaisingumas sunaikintas ir kas blogiausia – santaikos su savimi problema liko neišspręsta. Švedų tyrimas parodė, kad praėjus 10 metų savižudybių skaičius tarp lyties operaciją pasidariusių žmonių yra 19 kartų didesnis, negu tarp tų, kurie nėjo operuotis. Gaila, kad psichologinio raštingumo lygis mūsų visuomenėje yra toks žemas…
– Lietuvos psichologų sąjungos neraštingumu neapkaltinsi, tačiau…
– Sakyčiau, yra dvi priežastys, kodėl jie pasisako už lyties keitimą ir panašiai. Psichologai, psichoterapeutai yra atjaučiantys žmonės ir nori padėti kenčiančiam žmogui. Ne taip lengva su pacientu išlaikyti draugišką terapinį ryšį ir kartu pasakyti, kad noras keisti lytį nėra geriausias sprendimo būdas, t.y. jį nuvilti, – juk tyrimai rodo, kad tai nepadaro žmogaus laimingu. Tam reikia drąsos ir gebėjimo išlaviruoti, kad ir nepataikaujant pacientui išliktų gana geri santykiai su juo. Juk pataikauti žmonėms, sakant tai, ką jie nori girdėti, yra daug lengviau.
Kita priežastis – tarptautinės organizacijos, kurios spaudžia daryti sprendimus šia linkme. Šiandien egzistuoja subjektyvistinė, jei nepavadinus jos hedonistine, pažiūra į žmogų: visa, ką jis tikrai jaučia, ko jis tikrai nori, yra gerai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai gražu, tačiau jei žmogui, pavyzdžiui, norisi būti su viena koja, ir jis tą koją nusipjauna, klausimas, kiek tas veiksmas neša gėrio, yra gan aštrus. Lietuvoje mes dar taip toli „nenuprogresavome“, tačiau literatūroje yra aprašytas atvejis, kai vienas JAV mokslininkas iš pradžių pasikeitė lytį ir „tapo“ moterimi, paskui atsisėdo į invalido vežimėlį, nes tam, kad gerai jaustųsi, sielos gilumoje jam norėjosi būti paralyžiuotam. Ir tai dar ne viskas: dabar jam norisi operacijos, po kurios jis iš tikrųjų negalėtų valdyti kojų…
– Skamba beprotiškai ir perša mintį, kad psichoterapijos prašosi ne tik tie, kurie keičia lytį, bet ir tie, kurie jiems pritaria…
– Taip, skamba beprotiškai, bet juk gyvename subjektyvizmo epochoje, kada tiesa yra tai, kas tau pačiam patinka. Bėda tik ta, kad, anot vieno humanistinės psichologijos kūrėjo A.Maslou (Maslow), taip pranyksta blogis, tu paneigi blogio egzistavimą. Jeigu tiesa yra tai, kaip žmogus autentiškai giliai jaučiasi, vadinasi, tiesa triumfuos ir tuo atveju, jei jis giliai autentiškai užsimanys kitam nupjauti galvą?.. Gyvename tokioje keistoje epochoje…
– …kai neegzistuoja normos, ribos, kai žmogus siekia gyventi be draudimų ir be Dievo?
– Ką jau čia apie Dievą bekalbėti… (Juokiasi.) Jis išvis persona non grata, reikėtų jį nubausti už nekorektiškai politiškus požiūrius… Čia mes kalbame ne tik apie susvetimėjimą su Dievu, bet ir su pačiu savimi, savo kūnu. Kai manoma, kad su juo gali daryt ką nori, perkirpt, perpjaut, susiūt, tarsi tai nebūtų tavo dalis. Kai jo nebejauti kaip savo dalies.
– Žmogus nebesusivokia kas esąs?
– Seksualinė galia, gimties galia (aš vartoju Vydūno terminą, nes jis labiau atspindi, apie ką tas reiškinys yra) – reiškia, kad vyras ir moteris yra skirtingi, bet vyras gali tapti tėvu, moteris – motina. Tas gimtinis lytinis ilgesys išsipildo kaip jungtis (geriausiu atveju) su mylimu žmogumi; jųdviejų vaikas tą jungtį tiktai sustiprina. Susijungimo, bendrystės ilgisi kiekvienas žmogus, – tai giliausias žmogaus troškimas. Jei jam nelemta pildytis, seksualinė galia suaktyvėja ir bendrystės alkį labai dažnai bandoma užpildyti seksualinėmis emocijomis, suteikiančiomis susijungimo iliuziją. Seksualiniais potyriais žmogus bando kompensuoti vidinę tuštumą, kylančią iš to, kad jis neturi ryšio su žmonėmis. Apskritai šiais laikais visiems sunku išgyventi bendrystę visų pirma dėl tikėjimo praradimo. Juk net norint sukurti darnią santuoką, manau, reikia Dievo pagalbos, nes iš tikrųjų nelengvas uždavinys suderinti asmenybes…
– Ir tada visuomenei, išgyvenančiai bendrystės vakuumą, pakišama socialinės lyties idėja, pateisinanti visų „jungtį“ su visais?
– Su visa pagarba vienos iš žymiausių feminizmo ir lyčių teorijos kūrėjų Juditos Batler (Judith Butler) protui, pasakyčiau, kad jos sukurta „gender“ sąvoka, buvo suponuota jos pačios gyvenimo patirties: homoseksuali moteris ilgą laiką buvo vadovaujančiuose tarptautinės gėjų ir lesbiečių organizacijos postuose. Nėra teisinga, sako ji, identifikuoti save kaip moterį, nes tai reikštų, kad tave turėtų traukti vyras (tada turėtum užimti moterišką poziciją), bet taip pat nėra teisinga save identifikuoti ir kaip vyrą, – jos nuomone, neteisinga apriboti save tik savo lyties žmonėmis. Lytis, anot jos – nestabili kategorija ir neapsiribojantis viena jų žmogus turėtų būti „gender“.
– Ir tokios dvasios Stambulo konvenciją siūloma pasirašyti Seimui?
– „Gender“ į lietuvių kalbą iš pradžių mėginta versti „socialinė lytis“. Dabar mėginama aiškinti, kad „gender“ lietuvių kalba reiškia socialinius lyčių vaidmenis. Be abejo, socialiniai lyčių vaidmenys iš tiesų egzistuoja, kadangi yra kas priimta laikyti vyriška, kas priimta laikyti moteriška (gali būti perlenkimų, gali būti ir adekvatu), bet toks paaiškinimas niekaip nesutampa su „gender“ ideologija. „Gender“ yra „fluxus“ – lietuviškai nepatvarus, nepastovus, t.y. „gender“ – kintamoji lytis, lytis, kuria esą tu tuomet jautiesi…
– Kuo šita konvencijos autorių klasta pragaištinga?
– Sunku pasakyt, kur suka Vakarų civilizacija, bet gal kiek per anksti apie jos pabaigą kalbėti, nors vokiečių filosofas O. Špengleris (Oswald Spengler) praėjusiame amžiuje rašė apie jos saulėlydį. Tačiau Europos civilizacijos krizė akivaizdi, ją ištikusi demografinė žiema tiktai gilės, jei valstybės pakurstys iliuziją, kad viskas tvarkoje, jei vyras jaučiasi ne vyras, o moteris jaučiasi ne moteris, – kad jie gali jaustis bet kokia lytimi. Žmonėms, kuriuos kankina savęs nepriėmimo problema, bus pasakyta, kad tai yra gerai, – sunku netikėt valstybe, kuri daugumai asocijuojasi su protingais įstatymais ir saugumu. Dauguma nesubrendusių, ypač jaunų žmonių, net vaikų gali būti suklaidinti, – juk ir šiandien socialiniuose tinkluose plinta madingas naratyvas: jei tau kas nors negerai, jei tau liūdna, neramu, pasikeisk lytį, ir viskas bus gerai. Išsikastruok ir būsi laimingas. Įnorminus tokius dalykus, kaip ir visam pasauly, nelaimių tik daugės.
– Turbūt tai dar vienas smūgis šeimos prestižui?
– Be abejo. Žiūrėkit, kaip įdomiai viskas pasisuko – vyras „tapo“ blogu žmogumi. Gana juokinga, bet įdomu skaityti XIX a. Engelso veikalą „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“, kur rašoma, jog pirmasis išnaudotojas pasaulyje buvo vyras, o pirmasis proletaras, kurį jis išnaudojo, buvo moteris. Engelso nuomone, kuri visiškai neatitinka antropologinių tyrinėjimų, aukso amžius buvo matriarchatas, kai žmonės nežinojo, kaip vaikai pradedami ir kaip jie atsiranda, ir visi gyveno su visais…
– Atrodo, į tokį „aukso amžių“ ir keliaujame…
– Marksistinė linija feministinėse pažiūrose tebėra matoma ir šiandien. Praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmetyje buvo feminisčių, kurios labai aiškiai reiškė nuostatas, esą socialinė revoliucija nepanaikino moters priespaudos: kaip proletariatas perėmė į savo rankas produkciją, taip moterims reikia iš to blogo žmogaus, kuris yra vyras, perimti į savo rankas reprodukciją, kad revoliucija būtų sėkminga. Tas šiandien ir vyksta – reprodukcija perimta tam tikra prasme podraug su abortais, kontracepcija ir tradiciniu vyro vaidmeniu, – moteris gali identifikuotis su juo.
Žinoma, tiek vyrai, tiek moterys skriaudžia vieni kitus, išnaudoja ir žeidžia, – mes visi vieni kitus žeidžiam, lyg tie dygliuoti ežiai, problema tik ta, kad bloga paskelbta tik viena pusė. Vyriškumas sutapatintas su blogiu. Be abejo, seksualinis priekabiavimas, gašlumas, aš sutinku, blogai, bet dabartinio vyro idealas – „emoboy“, t.y. toks „emocijų berniukas“, jautrus vyras, kuris kartais nori paverkti, padėjęs galvą merginai ant peties, merginoms, kaip rašė su jomis kalbėję „Der Spiegel“ žurnalistai, taip pat nelabai patinka. Viename žurnale mačiau taiklią karikatūrą: joje laukinis mačo nešasi ant pečių moterį, kuri kalba: „aš žinau, kad jis įkūnija viską, ką aš niekinu – ir būtent todėl negaliu jam atsispirti…“ Kiti laukiniai, prisidengę kailiais, stovi užvertę galvas, žiūrėdami į tolimas žvaigždes. Po karikatūra yra prierašas: vyrai sumojo, kad jiems neduota suprasti moters ir nukreipė žvilgsnius į visatos paslaptis… (Juokiasi.)
– Vadinasi, demografinė žiema tiktai gilės…
Parengė Danutė Šepetytė.
