Gintautas Vaitoška. Priešingos lyties hormonų skyrimas yra tarsi benzino pylimas į dyzelinį automobilį

Jurga Žiugždienė, bernardinai.lt

Vis dėlto kyla klausimas, ar šią praktiką iš tiesų galima vadinti gydymu. Juk sunku patikėti, kad priešingos lyties hormonų skyrimas neturėtų neigiamo poveikio žmogaus fizinei sveikatai. O kalbant apie psichologinius dalykus, ar lyties keitimas iš tiesų gali išspręsti žmogaus, negalinčio priimti savo biologinės lyties, psichologines problemas, trumpai tariant, padaryti jį laimingą ilgalaikėje perspektyvoje?

Apie tai kalbamės su gydytoju psichiatru, Tarptautinio teologijos instituto Trumau (Austrija) profesoriumi GINTAUTU VAITOŠKA.

Pradėkime nuo labai konkretaus, medicininio klausimo. Kaip priešingos lyties hormonų skyrimas veikia žmogaus sveikatą? Taip pat ir ilgesnėje perspektyvoje? Juk translytis asmuo juos turi vartoti nuolat, visą gyvenimą? Taip pat hormonai veikia ir psichiką, psichinę sveikatą, ar ne?

Gimtiniai (lytiniai) hormonai turi poveikį kiekvienam organui. Ne veltui pastaraisiais dešimtmečiais pasirodžius svarbioms mokslinėms publikacijoms gimties medicinai (gender medicine) skiriamas ypatingas dėmesys. Turiu omenyje, kad gal ir per vėlai, tačiau vis dėlto pagaliau mokslas suprato, jog skiriasi ne tik vyro ir moters kūnų anatomija, tačiau ir fiziologija, biochemija, neurologiniai procesai smegenyse. Reikšminga buvo tai daugybe tyrimų pagrindžianti amerikiečių kardiologės dr. Marianne Legato publikacija (Eve’s Rib: The New Science of Gender-Specific Medicine and How It Can Save Your Life), jai pasirodžius moterims nustota taikyti vyriško kūno tyrimų parametrus.

Pastaraisiais metais tapo žinoma, kad net hormoninės kontracepcijos vartojimas keičia moters smegenų struktūrą. Dėl estrogenų stokos, kurią sukelia piliulė, mažėja svarbaus vidurinių smegenų centro – pagumburio – tūris. Su šiuo efektu siejamas padidėjęs dirglumas ir polinkis į depresišką nuotaiką. Tad visiškas estrogenų išjungimas moters organizme ir vyriško gimtinio hormono testosterono skyrimas kelia dar didesnius pokyčius.

Olandų tyrimai, skelbti žymiame The Lancet moksliniame žurnale, parodė, kad transmoterų – t. y. biologinių vyrų, mirtingumas yra dukart didesnis nei bendrai vyrų bei triskart didesnis nei bendrai moterų (t. y. vyrų ir moterų, nevartojančių priešingos gimties hormonų). Transmoterys turėjo dukart didesnę riziką mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų, triskart dažniau mirė nuo plaučių vėžio, devyniskart dažniau nuo infekcijos komplikacijų ir penkiasdešimt kartų dažniau nuo AIDS. Pastaroji mirties priežastis nėra arba yra menkai susijusi moteriškais hormonais vyro organizme, tačiau kita paminėta patologija su natūralaus vyrui testosterono trūkumu bei nenatūralaus jam estrogenų aukšta koncentracija yra susijusi. Ištyrus paaiškėjo ir išaugęs transvyrų mirtingumas.

Atleiskite už tokį technišką palyginimą, tačiau, vaizdžiai kalbant, skirti priešingos gimties hormonus yra panašu į benzino pylimą į dyzeliniu kuru varomą automobilį, ir atvirkščiai.

Kai kurie Lietuvos psichikos sveikatos specialistai džiaugiasi, kad translyčiams jų pacientams pradėjus vartoti priešingos lyties hormonus labai pagerėja jų psichikos sveikata. Tačiau jie kalba dar tik apie gana trumpą laikotarpį. O ko galima tikėtis ilgalaikėje perspektyvoje? Ar yra kokių tyrimų, duomenų?

Trumpalaikis pozityvus efektas gali būti. Žmogus galvoja pagaliau išsprendęs savo kūno neatitikimo emocijoms problemą, ima jaustis tikru vyru ar tikra moterimi. Tačiau daugelio sugrįžtančių į biologinę gimtį patirtis rodo, kad praėjus keleriems metams žmogus vis labiau ima įsisąmoninti tiek savo kūno, tiek psichologinį kentėjimą.

Štai, pavyzdžiui, Keira Bell, kuri laimėjo bylą prieš garsią Londono gimties tapatybės Tavistocko kliniką dėl kūno sužalojimo. Būdama dvidešimtmetė, ji ėmė jausti menopauzės simptomus; praradusi krūtis, pradėjusi plikti, negrįžtamai pažemėjus balsui ir dygstant barzdai mergina nesijautė laiminga. Ji kaltino kliniką neištyrus jos noro keisti gimtį priežasčių, tačiau tik patvirtinus ir pritarus jos gimimo ne tame kūne iliuziją.

Panašiai Amerikos kongrese neseniai liudijo Chloe Cole, o Švedijoje yra sukurtas filmas apie sugrįžtančiuosius į biologinę gimtį (detransitioners). Žymus olandų tyrimas, teigęs, kad dauguma gimtį pakeitusių asmenų jaučiasi laimingi, buvo labai netikslus: iš 200 pakeitusių gimtį 143 asmenys tyrimo nepabaigė, nebuvo naudojama kontrolinė grupė. Naujausi tyrimai rodo, kad vienaip ar kitaip hormonų vartojimą ir ėjimą operacijos link stabdo iki 30 proc. iš pradžių tam pasiryžusiųjų.

Kaip jaučiasi operuotieji anksčiau, taip pat yra tirta. Žymiausias – 2021 m. publikuotas švedų mokslininkės Dejne et al. daugiau kaip 300 transmoterų tyrimas, kuris parodė, kad, praėjus 10 metų po gimties pakeitimo, šie biologiniai vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei bendrai Švedijos vyrai.

Ar gali būti, kad negalėjimas priimti savo biologinės lyties slepia gilias psichologines priežastis, kurias ir reikia spręsti, o ne tiesiog imti keisti lytį?

Apie tai kalba tiek žymiausio pasaulyje gimties tapatybės problemų kanadiečio Kennetho Zuckero tyrimai ir ilgametė patirtis, tiek neseniai pasirodę australų (Kozlowska et al.) bei italų (Giovanardi et al.) mokslininkų psichologines gimties disforijos šaknis nagrinėjantys tyrimai. Abiejuose nustatyta, kad norintys keisti gimtį paaugliai ir suaugę žmonės vaikystėje yra patyrę didelį nesaugaus prieraišumo prie tėvų ankstyvoje vaikystėje laipsnį (4–6 šešių balų skalėje). Reikšminga, kalbant apie šiuolaikinį emocinės sveikatos supratimą, gydytojo, vaikų psichiatro Johno Bowlby prieraišumo teorija teigia, kad nesaugus prieraišumas taip pat yra susijęs su savęs nepriėmimu, t. y. nepagrįstai žemu savęs vertinimu.

Hipotetinė, bet gal visai reali situacija: translytis vaikinas ar mergina įsimyli netranslytį, tačiau biologiškai jie iš tiesų yra tos pačios lyties. Ir tas translytis galbūt pradžioje nesisako, kad yra pasikeitęs lytį. Tačiau anksčiau ar vėliau tiesa atsiskleidžia. Ar čia nėra užprogramuota nemenka psichologinė trauma to translyčio asmens mylimajam ar mylimajai? O jei mylimasis ar mylimoji svajoja apie šeimą, savo biologinius vaikus? Kita vertus, ar pačiam translyčiam žmogui nekyla grėsmė būti atstumtam, jo mylimajam ar mylimajai sužinojus apie tikrąją jo biologinę lytį? Ar čia negresia dar viena didžiulė psichologinė trauma pačiam translyčiam asmeniui, kuri gali baigtis tragedija?

Noras turėti vaikų gali būti labai stiprus, tad manau, kad tokios traumos galimos. Taip pat apie traumas, kurias patiria atstumtos transmoterys, yra žinoma. Mažiau rimtai skamba tokios traumos, kai išsaugojęs savo gimtinius organus vyras, save laikantis moterimi, išgyvena, kad homoseksualios moterys nenori su juo leistis į intymius santykius, kadangi jos nemano, jog moteris gali turėti vyriškus organus.

Apskritai kalbant, manau, kad verta nepamiršti vienos iš giliausių panašių išgyvenimų ir sumišimo priežasčių, kuri yra nebe psichologinė, tačiau sociokultūrinė. Turiu omenyje Marko Regneruso pastebėjimą, kad gyvename laikais, kai seksas yra natūraliai nevaisingas. Atmetus esminę gimties galios dimensiją, susiduriama su įvairiais traumuojančiais išgyvenimais. Tačiau čia yra jau kita labai plati tema.

Lietuvoje mes atsiliekame nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje. Kolegos, kurie remia hormonų terapiją ir chirurginį gimties keitimą, manau, nėra gerai susipažinę su įvairiose Europos šalyse besikeičiančia pagalbos norinčiam keisti gimtį jaunimui kryptimi. Pirmieji prabilo suomiai, paskui Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba, vėliau švedai ir norvegai, šiuo metu neberekomenduojantys hormonų skyrimo ir chirurginių operacijų (Suomijoje – bent jau iki tol, kol žmogus sulaukia 25 metų).

To priežastis yra taip „gydytų“ žmonių kentėjimas. Kaip rašoma vienos žymiausių JK pediatrės dr. Kass raporte, nustačius gimties disforiją toje šalyje asmuo buvo be gilesnio ištyrimo apie jo priežastis skatinamas vartoti hormonus ir ruoštis chirurginėms intervencijoms. Neseniai anglų Psichoterapijos draugija išleido savo gaires, kuriose rekomenduojama būklės „ištyrimo (exploratory) terapija“. Jos negalima laikyti paniekinamai vadinama „atvertimo (conversion) terapija“, kuri atseit verčia jauną žmogų likti biologinėje gimtyje ir naudoja gąsdinančius metodus.

Gali būti, kad kai kurie Lietuvos medikai remiasi Pasaulinės profesionalios transgender sveikatos asociacijos (WPATH) gairėmis. Ši daugiausia amerikiečių sudaroma asociacija, kurioje daug translyčių asmenų, teberekomenduoja hormonų terapiją ir chirurginį sveiko vyro ar moters sužalojimą (t. y. jos arba jo vaisingumo sunaikinimą). Tačiau naujausiose WPATH gairėse („8“) taip pat jau pripažįstama, kad norui pakeisti gimtį taip pat gali turėti įtakos socialinė jaunimo įtaka, kultūrinis memas.

Pastarasis socialiniuose tinkluose labai paplitęs ir teigia, kad jei tu blogai psichologiškai jautiesi, norėdamas išgyti turi pakeisti gimtį. Ir tai yra tiesa: jau 2016 m. suomių tyrimas nustatė, kad, labai pagausėjus translyčių jaunuolių skaičiams per pastaruosius dešimt metų, net 75 proc. jų jau buvo nustatyta kita diagnozė: autistinio spektro sutrikimai, depresija, nerimo ar asmenybės sutrikimai.

Tyrimą patvirtino ir amerikiečių dr. Beceros-Culqui et al. duomenys. Manau, kad kai šios žinios pasieks Lietuvą, mūsų medikai taip pat keis savo taktiką. Kaip jau esu minėjęs, vaizdžiai apie Europos šalių sveikatos apsaugos ministerijų naująsias gaires kalba švedų filmo „Transtrain“ pavadinimas. Tad šis traukinys jau nuvažiavo.