Jei būtų užkliudyta tik Diana Nausėdienė ar aš pats, nereaguočiau. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tačiau kalbama apie kur kas platesnius dalykus, todėl nutylėti neturiu teisės.
Užvakar Diana dalyvavo diskusijoje apie moterų įgalinimą ir išreiškė mintį, kad nustekentoje šalies švietimo sistemoje negelbsti ir tas faktas, kad 79 proc. mokytojų yra moterys. Jos tampa neįgalios sistemos įkaitėmis ir mažai kas pasikeistų, jeigu mokyklose dirbtų analogiškas procentas vyrų. Turbūt ir šeštoko ar net trečioko teksto suvokimo įgūdžių pakaktų suvokti pasakytą mintį, tačiau naratyvų medžiotojai išvertė ją į antiteiginį apie nepagarbą moters darbui. Suprask, sistema neveikia, nes joje dirba per daug moterų! Taip visa savo esybe už moterų įgalinimą pasisakanti Diana tapo priešininke.
Tuomet jau įsitraukė lygių galimybių gynėjai, atradę čia net seksizmo apraiškų. Čia tai bent! Netruko atsiliepti ir darbo kolektyvai, išreiškę savo solidarumą ir pasipiktinimą. Taip sakant, pirminio teksto neskaitėme, konferencijos neregėjome, bet smerkiame. Visai kaip Sovietų Sąjungoje XX a. septintąjį-aštuntąjį dešimtmetį: „B. Pasternako neskaičiau, bet noriu pasakyti…“
O kas atsitiko iš tikrųjų? Diskusijos tema buvo sumaniai „išplauta“, pakišant sumanipuliuotą lygių teisių problemą. Kas tai padarė? O gi tie patys komentatoriai, kurie visą dešimtmetį tylėjo ir palaimingai stebėjo, kaip Lietuvos švietimo sistema vis giliau kasama į žemę. Tik dabar bandome ją vėl pastatyti ant kojų, pristatę visą įstatymų paketą dėl tų pačių lygių galimybių. Tik jau vaikams iš skirtingo socialinio statuso šeimų.
Dar šlykščiau – dieną naktį dėl žmogaus teisių nemiegantieji surengė viešą egzekuciją mamai ir moteriai, už kurios lygias galimybes ir saviraišką jie tariamai kovoja. Moterį, kuri mylėjo mano šviesios atminties mamą, keliasdešimt metų sąžiningai dirbusią mokytoja. Buvusią viena iš tų 79 procentų.
Į tų kelių komentatorių garbę ir sąžinę aš nesikreipiu. Negali apeliuoti į tai, ko nėra.
Kreipiuosi į visus geranorius žmones, kurie neabejingi valstybės likimui. Toliau vyksta kova už viešąją erdvę.
Neleiskime jos okupuoti „tuščių būgnų“ partijai – visiems tiems, kurie mėgsta postringauti apie kilnias materijas, bet savo asmeniniame gyvenime jomis nesivadovauja.
Labai svarbu, kad Prezidentas reagavo principingai ir operatyviai. Pastaruoju metu vis įžūliau viešojoje erdvėje elgiasi niekinantys valstybę, lietuvių kalbą ir net kovų už tautos laisvę ir teisę turėti savo valstybę. Antai vakar paaiškėjo, kad dabartinis Vilniaus meras R. Šimašius neva jau surado landą, kaip nevykdyti Seime priimto įstatymo dėl reprezentacinės Lukiškių aikštės paskirties. Esą savivaldybė jau sudarė sutartį su Žemės ūkio ministerijos Nacionaline žemės tarnyba, kad Lukiškių aikštė priklauso tik šiai savivaldybei ir todėl ši „tvarkys” aikštę taip, kaip užsimano, nesiskaitydama nei su Seimu, nei su Prezidentu, kuris dar Šimašiaus siautėjimo pradžioje išsakė nedviprasmišką poziciją dėl slapčia nuplėštos memorialinės lentos nuo LMA Vrublevskių bibliotekos.
Tačiau bėga laikas, o antivalstybinės ir antitautinės jėgos vis labiau įžūlėja. Todėl Prezidentas turi ne tik išsakyti savo moralinę poziciją, bet ir besąlygiškai nutraukti kenkėjiškų gaivalų siautėjimą. Tauta, didele persvara išrinkusi jį valstybės vadovu, suteikė jam ir valdžią. Bet jeigu to negalima padaryti, tada tenka skubiai klausti, kas jau užvaldė valstybę?
Nuoširdi padėka už pasisakymą ir pastangas demokratizuoti ir humanizuoti, apvalyti nuo grubios propagandos viešąją erdvę