Gitanas Nausėda. Jeigu žmonėms duosite daugiau pinigų, jie garantuotai mokės brangiau.

Pastaruoju metu viešosios diskusijos ašimi tampa kalbos apie ekonomikos perkaitimą. Iš tiesų, kai kuriais bruožais 2017 metų Lietuva panašėja į 2007 m. pavyzdžio Lietuvą. Sutikite, tai daug geriau nei antrą kartą „įlipti” į 2009 metų upę – to turbūt nenorėtų niekas. Šioje diskusijoje mane labiausiai dominanti dalis yra apie kainas ir atlyginimus. Pasiklausius pokalbių gatvėje susidaro įspūdis, kad kainos parduotuvėse ir turguje kyla kaip ant mielių, tuo tarpu darbo užmokestis stovi vietoje. Tiesą sakant, tokia tikrovės percepsija yra jokia naujiena mūsų šalyje.

Čia pat siūlomi gatvės receptai, kaip tinkamai sutvarkyti makroekonominius reikalus Lietuvoje. Pasirodo, tereikia įvesti kainų kontrolę ir taikyti prekybos antkainius, o darbdaviams nustoti būti gobšuoliais ir padoriai mokėti už darbą. Iš karto sakau – netikiu ta recepto dalimi, kurioje kalbama apie kainas. Didėjančios paklausos sąlygomis tu, žmogau, jų nenulaikysi.

Uždarykite į liftą šešis žmones – trys iš jų turi prekes, kiti trys – pinigus. Neišleiskite jų tol, kol nesusitars dėl sandorio. Jeigu pirkėjams duosite didesnę pinigų sumą, iš lifto jie garantuotai išeis prekes nusipirkę brangiau.

Visuomenė yra tas pats liftas, tik daug sudėtingesnis. Tam tikru mastu kainas galima reguliuoti per konkurenciją, įleidžiant į liftą daugiau pardavėjų. Tai ir reikėtų daryti visiškai liberalizuojant įėjimą į Lietuvos rinką.

Visgi tenka pripažinti, kad rinkos dalyvių skaičių lemia ne tik subjektyvios pastangos, bet ir objektyvūs veiksniai – „lifto” dydis, pirkėjų perkamoji galia ir pan.

Kuo aš esu įsitikinęs – nereikia dirbtinai stabdyti algų ir kitų pajamų didėjimo! Leiskime jiems formuotis pagal darbo jėgos paklausą ir pasiūlą, o darbdaviai teieško sprendimų patys. Nebeišgalės daugiau mokėti ir taps nebekonkurencingi – bus priversti investuoti į robotus ir kitas darbą taupančias technologijas.

Problema yra ta, kad Lietuvoje yra vienas didelis ir specifinis darbdavys – valstybė. Įdarbindama daugiau kaip ketvirtadalį visų dirbančiųjų, ji metų metais neperžiūri jų bazinių atlyginimų ir sukelia dvi blogybes – pirma, stabdo,darbo užmokesčio didėjimą privačiame sektoriuje, antra, lemia geriausių darbuotojų išėjimą iš viešojo sektoriaus.

Bijote, kad susiformuos kainų-darbo užmokesčio spiralė ir prieisime liepto galą hiperinfliacijos pavidalu?

Baikit, nemanau! Gal ir bijočiau, jeigu turėtume nacionalinių pinigų sistemą, kurioje galėtume emituoti pinigus pagal poreikį.

Euro zonoje veikia jo Didenybė Arbitražas, kuris neleis, kad atskirose valstybėse kainų lygis skirtųsi keletą kartų. Nebent sugalvotume uždėti 45 proc. PVM tarifą ir dar „auksinius” mokesčius akcizinėms prekėms.

Konvergencija negali būti eismas viena kryptimi – ji turi apimti ne tik kainas, bet ir darbo užmokestį.

Viedaknygė