Goda Juocevičiūtė. Dvejopų standartų paradas

Delfi.lt

Ir Vilniaus centre nusidriekė Jungtinėse Amerikos Valstijose užsimezgusio brutalaus, iki riaušių Užatlantėje ir kitur Europoje įsiliepsnojusio leftistinio, teroristinio judėjimo „Antifa“ šleifas – vyko eitynės, nukreiptos esą prieš rasizmą.

Tiesa, čia jų fasadas buvo taikus, masė – irgi palyginti rami ir infantili, tačiau šaknys – giliai politinės.

Amerikos demokratai, savo gniaužtuose laikantys bene 70–80 proc. JAV žiniasklaidos, per visą Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpį jam kaišiojo pagalius į ratus: tai jį, vyrą, turintį sveiką santykį su moterimis, bandė apdergti dėl seksualinio priekabiavimo pagal ant Harvey Weinsteino ir kitų garsenybių išbandytą #metoo planą, tai nesėkmingai organizavo apkaltą, tai šaipėsi iš jo gelsvos odos spalvos ir šukuosenos, kūrė feikines naujienas ir jas įtvirtino kaip normą.

Tačiau Amerikos ekonomika nuosekliai tik augo. Tokiomis sąlygomis – jokių šansų demokratų atstovui laimėti artėjančius JAV prezidento rinkimus. Todėl D. Trumpui sukompromituoti teko imtis ir ypač drastiškų priemonių. Net koronaviruso afera, į partnerystę pasitelkus Kiniją, kai visas pasaulis patyrė amžiaus nuostolius ir bergždžiai prarado gyvybių dėl ligoninėse ir gydymo sistemoje sukelto chaoso, iki galo nesuveikė: prezidentas parodė tvirtą valią ir išvedė savo šalį iš kinų komunistų ir artimai su JAV Demokratų partija susijusio skaitmenos magnato Billo Gateso kišenėje tupinčios Pasaulio sveikatos organizacijos.

Šių įvykių grandinė sufleruoja, kad ir įsižiebę „Antifa“ neramumai šalyje nėra stichiniai, neatsirado šiaip sau iš pūkelių ar žiedelių, o greičiausiai tai – Demokratų partijos mėginimų destabilizuoti padėtį šalyje ir sutrukdyti D. Trumpui laimėti dar vienus JAV Prezidento rinkimus tęsinys, šįkart – paverčiant jį rasistu.

Lietuvą, kaip ir kitas Europos šalis, pasiekė šios grynai amerikietiškos politinės žiežirbos dėl to, kad JAV demokratų apetitas ir noras plėsti savo įtaką – didelis. Eitynių Vilniuje įkvėpėjai iš tolimojo užsienio, matyt, tikėjosi, kad pogromai šitame Baltijos pakrašty, panašiai kaip Niujorke, Londone ar Briusely, irgi pavyks.

Ten, kur konfliktai, visada praliejamas kraujas ir yra neteisybės. Atsitiktinė buvusio nusikaltėlio, kalėjime sėdėjusio už plėšikavimus, narkotikų laikymą ir grasinimą moteriai pistoletu, George’o Floydo mirtis buvo kaip žibalo pliūpsnis į jau ir taip įsiplieskusią ugnį. Eilinis kriminalinis veikėjas akimirksniu virto gatvės minios didžiavyriu ir baltosios rasės aukos ikona, o jo žūtis nuo policininko rankos – mitu, nepaisant to, kad per grumtynes ar susišaudymus nuo policininkų naudojamos jėgos miršta ir baltieji.

Jungtinėse Valstijose tik 12–15 proc. gyventojų yra juodaodžiai, tačiau ši mažuma pagal liguistą scenarijų nuolatos atsiduria dėmesio centre, tarytum būtų svarbiausioji dauguma. Įtvirtinus D. Trumpo, kaip rasisto numeris vienas, įvaizdį, į demokratų pusę būtų palenkti ir azijiečiai, taip pat – iš Pietų Amerikos kilę bei indėnų kilmės piliečiai.

Lietuvą, kaip ir kitas Europos šalis, pasiekė šios grynai amerikietiškos politinės žiežirbos dėl to, kad JAV demokratų apetitas ir noras plėsti savo įtaką – didelis. Eitynių Vilniuje įkvėpėjai iš tolimojo užsienio, matyt, tikėjosi, kad pogromai šitame Baltijos pakrašty, panašiai kaip Niujorke, Londone ar Briusely, irgi pavyks.

Tačiau Lietuvos gyventojai, kurių tėvams ir seneliams teko prakentėti karus, okupaciją, trėmimus, šaltmiriauti Sibiro taigoje ir ant Laptevų jūros ledo, gelbėti ir slėpti nacių gaudomus žydus ar stalinistų persekiojamus „liaudies priešus“, rizikuojant savo gyvybe bei šeima, yra užsigrūdinę, tvirti ir sunkiai uždirbtą turtą, asmeninę nuosavybę, savo neliečiamumą gintų iš paskutiniųjų, apsaugotų net be ginklo, tik plikomis rankomis.

Iš nesusiformavusių mažvaikių, kurie be išmaniųjų telefonų programėlių neatskiria kairės nuo dešinės, padaryti progresyvius pavlikus morozovus ar naujuosius chunveibinus – vieni juokai. Pionieriais, komjaunuoliais irgi ne visi tapdavo per prievartą, netrūko ir kvailių savanorių.

Todėl demonstracijos organizatoriams teko apsiriboti tuščiavidurio jaunimėlio įkinkymu į radikalius lozungus. Įduoti transparantus kaip čiupačiupsus į rankas dėmesio ištroškusiems nebrendyloms, nuglotnintiems vaiko teisių, ir dar be jokių vertybių, pažiūrų, gyvenimiškos patirties – lengviausia.

Iš nesusiformavusių mažvaikių, kurie be išmaniųjų telefonų programėlių neatskiria kairės nuo dešinės, padaryti progresyvius pavlikus morozovus ar naujuosius chunveibinus – vieni juokai. Pionieriais, komjaunuoliais irgi ne visi tapdavo per prievartą, netrūko ir kvailių savanorių.

Pionieriškai žygiuodami Gedimino prospektu ideologiškai patvirkinti paaugliai susipainiojo ir papuolė į dvejopų standartų verpetą. Jie, kaip papūgos kartodami Amerikos riaušininkų frazes, nusigriebė atseit labai tolerantišką šūkį „Black lives matter“ („Juodųjų gyvybės svarbios“).

Kaip matyti, pačios skanduotės prigimtis – rasistinė ir labai tiesmuka, kadangi gyvybes skirsto pagal fiziologiją ir pabrėžia juodos odos individų pranašumą prieš kitų odos atspalvių ar tautų žmonių gyvybę. Infantilai naivuoliai, šiltą vasaros popietę išėję į Vilniaus gatves pasimaivyti, patys nesuvokė, kad savo ginamoms asmenų grupėms darė meškos paslaugą. Į kokią gėdingą padėtį protestuotojai išstato afroamerikiečius, tarytum visi jie reikalautų privilegijų, išskirtinių teisių ir kaip pusdievį šlovintų jokiam sluoksniui garbės nedarantį nusikaltėlį!

Iš tikro Jungtinių Valstijų riaušininkai nėra visa Amerika ir nėra visi jos juodaodžiai, tai – tik kenkėjiška saujelė dykaduonių ir marginalų, kurie gyvena iš pašalpų, plėšia ir niokoja svetimus turtus bei dėl elementariausio išprusimo stokos mojuoja Lenino ir Karlo Marxo portretais visų bendraspalvių vardu (jie lygiai taip pat garbins ir Staliną, ir Mao, ir Polpotą, kai šie vardai jiems bus pakišti), o tuo metu būrelis baltaveidžių artistų klūpi prieš juos kaip nusidėjėliai ir bučiuoja jiems batų snapus – taip, taip, JAV miestų viešosiose erdvėse buvo surengta ir tokių akcijų.

Lietuvoje niekada nebuvo ir negalėjo būti rasizmo – vien jau todėl, kad nuo XVI a. ji neturėjo jokių kolonialistinių užmačių. Paskutinis lietuvis, kuris sieloje buvo kolonistas, – Vytautas Didysis. Po jo Lietuvos istorijoje sekė vien žemių netektys, lankstymasis ir tarnystė kitiems – lenkams, rusams, vokiečiams, sovietams.

ungtinėse Valstijose afroamerikiečių nepasitenkinimas savo padėtimi bent jau turi gilias šaknis nuo nuožmios vergovės laikų iki pat XX amžiaus, kai autobusuose juodaodžiams buvo skirtos atskiros eilės. Skriauda dabar išsivertė į išvirkščią pusę, ir žodelytis „black“ tapo visrakčiu į amžiną atgailą ir išsigimėliškas politkorektiškumo grimasas, kai jau net „Oskarai“ dalijami, nominantus išrūšiavus pirmiausia pagal gymį, lytį ar kitas biologines savybes, o ne pagal filmų meninę vertę ir aktorių talentą. Privalomos kvotos, nuolaidos ir pirmenybė lygesniems už lygius tapo kasdienybės dalimi.

O mūsų vietinių pienburnių ryšys su deklaruojama kova prieš rasizmą – tiek pat glaudus, tiek pat gilus, kiek Gretos Thunberg – su klimato kaita, kitaip tariant, tuščias, imitacinis. Lietuvoje niekada nebuvo ir negalėjo būti rasizmo – vien jau todėl, kad nuo XVI a. ji neturėjo jokių kolonialistinių užmačių. Paskutinis lietuvis, kuris sieloje buvo kolonistas, – Vytautas Didysis. Po jo Lietuvos istorijoje sekė vien žemių netektys, lankstymasis ir tarnystė kitiems – lenkams, rusams, vokiečiams, sovietams.

Moderniaisiais laikais vienintelis Kazys Pakštas puoselėjo kolonialistines idėjas – norėjo lietuvius perkelti į Angolą, taip pat – į Madagaskarą. Tačiau šis „atsarginės Lietuvos“ projektas taip ir liko dulkėti pavienių tarpukario intelektualų fantazijose.

Per visą Lietuvos gyvavimo istoriją nebuvo jokių reikšmingų susidūrimų su afrikiečių kilmės atėjūnais, išskyrus atvejį, siejamą su Puškino proseneliu – Stambulo turguje iš Juodojo žemyno gilumos Petrui I kaip dovana vežtu vergu Hanibalu, kuris pakeliui į Maskvą galbūt viešėjo, o gal ir visai neviešėjo Vilniuje, bet ir tai neaišku, ar išvis garsiojo rusų poeto protėvis toks buvo.

Lietuviams neįmanoma prikišti nė verbalinio rasizmo. Tarpukariu vietos inteligentai, žinoję, jog pasaulyje gyvena ir kitaip atrodančių žmonių, o ir vėlesnių laikų keliautojai, nusitrenkę į tolimiausius planetos paribius, tokie kaip Kazys Almenas, bei mūsų seneliai afrikiečius vadino negrais. Tačiau šią neutralią sąvoką, kilusią iš portugalų kalbos žodžio „negro“, kuris viso labo reiškia „juodas“ be jokių piktų kėslų ir atsirado žymiai anksčiau nei vergovė Amerikoje, jie vartojo ne todėl, kad siektų kitokios išvaizdos svetimšalius pažeminti ar įžeisti, o dėl to, kad kitų terminų jiems apibūdinti dar nebuvo prigalvota.

Tuo metu, kai ištisi srautai protestuotojų spjovė į reikalavimą masiniuose susibūrimuose prisidengti veidą, juos lydėję policininkai per patį karštį šuto su antsnukiais. Šis kontrastas geriausiai iliustruoja per globalų karantiną atgijusią vergiją, tik dabar vergų vaidmenyje atsidūrė ir baltaodžiai.

O štai demonstracijoje Vilniuje pozavusios it iš migdolų pieno plaukusios panelės ir vaikinukai vaizduoja gerai pažįstantys rasizmo skonį. Tik įdomu, kur šių pienburnių empatija ir neabejingumas svetimam skausmui, kai kyla eiliniai smurto protrūkiai Burkina Fase ir siautėja džihadistai Sahelio regione, kai Indijoje hinduistai skerdžia musulmonus, o musulmonai – hinduistus, kai palestiniečiai ir žydai pjaunasi dėl Vakarų kranto, kai komunistinės Kinijos okupuotame Tibete jau daugiau nei pusę šimto metų nuosekliai vykdomas tibetiečių genocidas ir šimtai protestuojančių vienuolių, nematydami kitos išeities, susidegina, kai uigūrai uždarinėjami į kinų perauklėjimo stovyklas, ir savita Rytų Turkestano kultūra nyksta ne dienomis, o valandomis?

Ten žmogaus teisių pažeidimai yra per tikri ir per šiurpūs, kad jų subtilybes galėtų suprasti nesubrendę paaugliai. Jiems ir ne vieta – protestuose. Jiems visų pirma dar reikia perskaityti senos redakcijos „Dėdės Tomo trobelę“, gerai išsinagrinėti pasaulio žemėlapį, pagal kontūrus išmokti atskirti žemynus, padaryti istorijos namų darbus ir paskaityti knygų, kuriose apie probleminius regionus ir etninių ar religinių grupių vaidus parašyta plačiau nei primityviuose mokykliniuose vadovėliuose.

Todėl „TikTok“ vaizdo klipų širdutėmis bei instagramo svajonėmis gyvenantiems „maištininkams“ didžiausias iššūkis – iškelti jiems įbruktą standartizuotą plakatą su išvada anglų kalba, kad rasistų peniai – mažesni.

Per protestą už rasinę lygybę nuotraukose įamžintos blyškiaveidės jau neva išmatavusios skirtingų pažiūrų vyrų pasididžiavimus, gal paslapčia nuo tėvų prisižiūrėjusios pornofilmų su juose vaidinančiais juodaodžiais, turinčiais arkliškų gabaritų švancus (vyriškos lyties pornofilmų aktoriai atrenkami ne pagal artistinius sugebėjimus, o pagal lytinio agregato išmatavimus).

Vis dėlto kaip šių dar neseniai nuo mamų krūtų spenelių nutrūkusių mergaičių patirtys siejasi su tolimomis rasinėmis problemomis? Klausimų čia bus daugiau. Paaugliai iki 14 metų negali legaliai dirbti, pavyzdžiui, už atlygį plauti indų restorane ar šluoti gatvių, kad pajustų darbo ir pinigų vertę, nes tai būtų vaiko teisių ir interesų pažeidimas. Jie net be tėvų priežiūros, iki kol sukaks 18 metų, neturi teisės savanoriauti beglobių gyvūnų prieglaudose. Tačiau kodėl tie patys nepilnamečiai gali už dešimties eurų premiją arba vien iš idėjos ir durnumo dirbti politizuotuose ir seksualizuotuose mitinguose, ir tai netraktuojama kaip vaikų išnaudojimas?

Kada svečiai, kalbėję nepriekaištingu amerikietišku dialektu, atvyko į Lietuvą ir kaip jie spėjo įveikti privalomą 14 dienų saviizoliaciją, kai tiek laiko nė nepraėjo nuo G. Floydo mirties Mineapolyje, o tuo metu lietuviai, sugrįžę iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, Belgijos ar kitų kažkodėl rizikingais laikomų kraštų, lig šiol vis dar turi dviem savaitėms įsikalinti?

 Demonstrantų minioje šmėžavo ir mūsų politikų veidai. Kyšojo plakatas „Fuck the police“ („Išdulkink policiją“). Tuos, kurie jį buvo išdidžiai iškėlę, saugojo ne kas kitas, o pareigūnai, prieš kelias dienas palaidoję jauną kolegą, žuvusį nuo buitinio agresoriaus kulkų.

Dar viena detalė – dėl kaukių. Tuo metu, kai ištisi srautai protestuotojų spjovė į reikalavimą masiniuose susibūrimuose prisidengti veidą, juos lydėję policininkai per patį karštį šuto su antsnukiais. Šis kontrastas geriausiai iliustruoja per globalų karantiną atgijusią vergiją, tik dabar vergų vaidmenyje atsidūrė ir baltaodžiai.

Ne veltui D. Trumpas prieš kameras niekada nebūna su kauke – vergo simboliu. Jau kas kas, bet Jungtinių Valstijų politinio elito atstovai pakankamai išprusę ir žino, kad dar netolimoje praeityje jų krašte į vergiją paimti afrikiečiai buvo priversti dėvėti specialius burnų kamšalus ir apynasrius. Iš esmės ši veido atributika niekuo nesiskiria nuo Hitlerio Vokietijoje taikytos praktikos žydus ženklinti Dovydo žvaigždėmis.

Tas, kuris įpratinamas būti taip žeminamas, jau yra palaužtas, tad pasirengęs ateity susitaikyti ir su kitais nelogiškais, žmogaus prigimčiai ir orumui prieštaraujančiais reikalavimais, paprasčiausias laisves varžančiomis totalitarinės kontrolės priemonėmis. Tokius galima priversti ir atbulomis vaikščioti, ir čipuotis, ir žudyti kitus. Todėl visai pagrįstai savaime kyla klausimų karantino paradui vadovaujantiems A. Verygai ir S. Skverneliui. Pavyzdžiui, kodėl juodaodžius marodierius ir plėšikus palaikantiems lietuviams bei atvykėliams nereikia laikytis jokių fizinių nei socialinių distancijų ir dėvėti hidžabų, burkų ar respiratorių, o teisėtai išrinktą Amerikos prezidentą palaikantys arba neutraliai į JAV vykstančius politinius procesus reaguojantys Lietuvos gyventojai vis dar priversti kavinėse, parduotuvėse, sporto klubuose dėvėti vergų kaukes ir nelogiška tvarka jas tai užsidėti, tai nusismaukti, tai išmesti, paskui vėl pasiimti, tada vėl užsidėti?

Kodėl ši iki tūkstančio žmonių priglaudusi demonstracija, tiesa, dėl vaizdo pasidalijusi į dvi grupes, gavo leidimą, o visuose kituose renginiuose šiuo metu gali dalyvauti ne daugiau nei 300 asmenų? Kodėl negali vykti normalūs koncertai, festivaliai, teatro spektakliai, ir kokiu tikslu vis dar marinama ir taip vos prakvėpuojanti kultūra bei pramogų verslas?

Net gidai, rengiantys ekskursijas po miestus, turi kaip durniai dangstytis dusinančiomis, normaliai kvėpuoti bei artikuliuoti trukdančiomis zombių kaukėmis arba dabintis trimeristų skydais ir skaičiuoti metrus tarpuose tarp žmonių.

Kitas klausimas – kada svečiai, kalbėję nepriekaištingu amerikietišku dialektu, atvyko į Lietuvą ir kaip jie spėjo įveikti privalomą 14 dienų saviizoliaciją, kai tiek laiko nė nepraėjo nuo G. Floydo mirties Mineapolyje, o tuo metu lietuviai, sugrįžę iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, Belgijos ar kitų kažkodėl rizikingais laikomų kraštų, lig šiol vis dar turi dviem savaitėms įsikalinti?

Kodėl ši iki tūkstančio žmonių priglaudusi demonstracija, tiesa, dėl vaizdo pasidalijusi į dvi grupes, gavo leidimą, o visuose kituose renginiuose šiuo metu gali dalyvauti ne daugiau nei 300 asmenų?

Kodėl negali vykti normalūs koncertai, festivaliai, teatro spektakliai, ir kokiu tikslu vis dar marinama ir taip vos prakvėpuojanti kultūra bei pramogų verslas? Ir paskutinis klausimas – kada apskritai liausitės tyčiotis iš Lietuvos žmonių, ar lauksite, kol ir pas mus prasidės pogromai kaip JAV, tik kitais pretekstais?