Goda JUOCEVIČIŪTĖ: galimybių pasas – kiniškos socialinio kredito sistemos kopija

Kai Pekine po kelerių metų pertraukos paskutinį kartą buvau 2019-iais, atrodė, jog atsidūriau visai ne toje Kinijoje, kurioje lankydavausi anksčiau. Vaizdo kameros kas keli žingsniai. Gatvėse – budintys pareigūnai su šunimis. Sostinės centras suskirstytas į gardus – aptvarus, kuriuose ištisai vyksta pėsčiųjų patikra, tarsi kiekvienas praeivis būtų potencialus teroristas: pypsintys varteliai, takas rankinėms peršviesti.

Grįžusi rašiau, jog Pekiną pervėrė paranoja, tarytum jis ruoštųsi karui ar kažkokioms atakoms, nepaisant to, kad tai – visiškai taikus miestas. Dabar, atsukus laiką atgal, aiškėja, jog tai galėjo būti pasiruošimas visuotiniam skaitmeniniam žmonių persekiojimui, kuris 2020 m. įgijo pandemijos vardą.

Taip jau sutapo, kad būtent per pastaruosius pusantrų metų, kai imtasi nuožmios kovos su koronavirusu, Kinijos Liaudies Respublikoje (KLR) užtikrintai įsitvirtino socialinio kredito sistema (SKS) – tai, kas dar visai neseniai būtų pavadinta distopija arba konspirologų fantazijomis.

Ji mažais žingsneliais startavo 2009 m., įsivažiavo 2014 m., o 2020-iais buvo standartizuota ir šiuo metu veikia visu pajėgumu (tik dar iki galo necentralizuota ir iki smulkmenų nesustyguota). SKS koncepcijos kilmė – bankų klientų ir įmonių patikimumo vertinimo modelis, tik šiuo atveju – smarkiai praplėstas. Tai iš esmės yra piliečių reitingavimas ir rūšiavimas, atsižvelgiant į jų elgesį. Individų veiksmai, poelgiai gali būti konvertuojami į taškus.

Rytiečiai nuo senų senovės buvo įpratę viską kalkuliuoti ir labai metodiškai graduoti, ant kruopštaus skaičiavimo pastatyta visa jų kultūra, todėl komunistų sumanymas asmenų pilietiškumą išreikšti balais ar skalėmis liaudžiai iš pradžių, matyt, šoko nesukėlė, ir paprasti žmogeliai neįtarė, kad tai – klastinga vergovės atmaina.

Pagal ją, kuo daugiau taškų asmuo pelno, tuo jis patikimesnis, ir patenka į raudonąjį sąrašą. Raudona spalva pasirinkta neatsitiktinai – ji Kinijoje nuo imperinių laikų simbolizuoja laimę ir sėkmę, be to, labai dera prie komunistinio režimo. Taigi, „raudonieji” turi daugiau patogumų, pavyzdžiui, gali mieste išsinuomoti dviratį be užstato, gauti mokesčių lengvatų ar nuolaidų komercinėms paslaugoms.

Socialinės valiutos papildomai prikaupia, tarkim, gerai egzaminus išlaikę studentai, taip pat tie piliečiai, kurie aukoja labdarai. Dosniai taškais apdovanojami skundikai. Stukalinimas KLR buvo ypač vertinamas Mao Zedongo laikais, o Sovietų Sąjungoje – stalinmečiu. Vadinasi, istorija kartojasi.

Prisidirbusiems KLR piliečiams, atvirkščiai, gresia socialinis ar finansinis kalėjimas – tik šiek tiek geriau nei tupėjimas už grotų. Kitaip tariant, į juodąjį sąrašą patekę kinai kasdieniame gyvenime patiria suvaržymų, kokie pas mus dar visai neseniai būtų su pasibaisėjimu įvardijami kaip žmogaus teisių pažeidimai.

Viena populiariausių bausmių – atimama galimybė važinėtis autobusais ir traukiniais, pirkti vidinius skrydžius. Tai – ypač skaudus kirtis milžiniškos šalies gyventojams, kai su automobiliu visur neprivažinėsi. Taip buvo pamokytas žurnalistas Liu Hu už informacijos apie tarp komunistų išvešėjusią korupciją paviešinimą ir atsisakymą vykdyti teismo sprendimą. Be to, jis neteko galimybės iš bankų imti paskolą, o socialiniuose tinkluose buvo užblokuotos jo paskyros.

Kaip vienos iš žiauresnių auklėjimo priemonių asmenims, kurie pripažįstami blogais, ilgainiui gali įprastomis tapti sankcijos, susijusios su elektronine bankininkyste, banko sąskaitos užšaldymas. Kaip tik pastaraisiais metais KLR dedamos pastangos, kad grynieji iš apyvartos dingtų. Jie dar nėra oficialiai išimti, bet cirkuliuoja vis vangiau, ypač – didmiesčiuose. Jei neturi banko kortelės, gresia likti gurgiančiu pilvu, nes net ne kiekviena bobutė, gatvėje pardavinėjanti garuose pampstančias bandeles baozi, sutiks imti grynuosius, ką jau kalbėti apie prekybos centrus ir restoranus.

Kitos sankcijos – „nedorėliui” nebeleidžiama savo vardu įsigyti nekilnojamojo turto, būti paaukštintam pareigose, atžalas leisti mokytis į prestižines mokyklas ar gerus universitetus, net jei kišenė tai leidžia. Negana to, ir taip superbiurokratinėje valstybėje žmogui gali būti prikurta dar daugiau dirbtinų kliūčių tvarkant kokius nors asmeninius reikalus dėl nuosavybės ar laukiant eilės pas gydytoją.

Atsinaujino gėdos stulpai. Mao laikais ideologiškai nepaklusnūs piliečiai buvo viešai gėdijami ant pakylų, o prie Xi Jinpingo, vadinamo naujuoju Mao, nusidėjėlių atvaizdai bei vardai blizga aukštai pakabintose švieslentėse. Tikras smūgis asmens veidui (kinų k. mianzi), atspindinčiam reputaciją ir garbę, kuri rytiečiams turi dramatiškai didelę reikšmę ir ant kurios pastatytas visas gyvenimas.

Individas blogiečių sąraše, kabančiame bendrose įvairių valstybės ir privačių kompanijų duomenų bazėse, gali atsidurti nebūtinai už realius nusikaltimus, bet, svarbiausia, už smulkius nusižengimus, už kuriuos kapitalistiniame pasaulyje tradiciškai skiriamos vienkartinės piniginės baudos: tai eismo taisyklių pažeidimai, rūkymas ar šiukšlinimas ne vietoje, šuniuko vedžiojimas be pavadžio.

Taip pat nemalonumai garantuoti už tokius veiksmus ir įpročius, kurie demokratijos sąlygomis laikomi žmogaus atsakomybe prieš save patį, daugiau moralės ar etikos reikalu, tačiau ne konkrečiu kriminalu, pavyzdžiui, už per didelio alkoholio kiekio įsigijimą.

Gali atrodyti neįtikinamai, kas čia dabar sužiūrės, ką kiekvienas pirkėjas deda į krepšį ar į burną. Tačiau Kinijoje dirbtinis intelektas veikia visomis kryptimis ir iš visų pusių nuo tada, kai KLR buvo paleistas šūkis „nulinis virusas”. Komunistai iškėlė su sveikatos apsauga nieko bendra neturintį, su medicinos logika absoliučiai prasilenkiantį tikslą, kad beveik pusantro milijardo gyventojų turinčoje šalyje nei vienas homo sapiensas neišdrįstų sukosėti ir pakarščiuoti.

Tad buvo pradėtas stebėti ir kontroliuoti kiekvienas – tiesiogine prasme kiekvienas – gyventojų žingsnis ir judesys. Covidas akivaizdžiai pasitarnavo visuotiniam asmenų identifikavimui ir socialinio kredito sistemos ištobulinimui, kai žmonėms, jų veikloms buvo prikurta daugybė naujų sąlygų ir ribojimų.

Taigi, visur, ant kiekvieno kampo, įtaisytos vaizdo kameros su veido nuskaitymo programomis. Gatvėse slampinėja pareigūnai, kurių darbas – įtartinus praeivius praskenuoti specialiu prietaisu, iškart nustatančiu asmens tapatybę ir suteikiančiu apie jį bazinės informacijos.

Kažkur išeiti pasižmonėti ar apsipirkti „neatsižymėjus” jau beveik neįmanoma: arba tenka kaišioti QR kodus, arba reikalinga išankstinė registracija internetu. Tam tikrais atvejais gali būti privalu telefone turėti instaliuotą judėjimo kryptį sekančią programėlę. Žodžiu, jokio laisvo plyšio privatumui.

Reportažui apie SKS užsienio žurnalistų kalbinti jauni kinai joje nemato nieko baisaus. „Jei laikaisi taisyklių, nėra ko bijoti. Tik blogiems piliečiams gresia nemalonumai. Viskas – dėl mūsų pačių saugumo ir gerovės”, – be emocijų prieš TV kameras kalba studentas iš Pekino.

Tokie sistemos robotukai ir balvonėliai kaip tas pašnekovas, kuris nemato horizonto toliau savo nosies galo, nesuvokia, jog blogo piliečio, kaip ir tinkamo ar netinkamo elgesio, kriterijai yra labai reliatyvūs ir bet kada gali pasikeisti ne jo naudai arba bausmių gali daugėti iki begalybės, kol palies kiekvieną.

Šiuolaikiniame pasaulyje taisyklių, įsipareigojimų – jau ir taip užtektinai, tačiau reikalavimų bei naujų suvaržymų ant jų kraunama dar ir dar, ne vien būtinų, ir žmonės patiria vis daugiau streso nuo perteklinės kontrolės. Žinojimas, jog visur ir visada esi stebimas ir kad net menkas nukrypimas nuo normos bus užfiksuotas ir už tai grės bausmė, gimdo perdėtą baimę suklysti, o pastaroji ir skatina nevalingai klysti.

Net jei individas komandas klusniai vykdo, patiriama įtampa ir nerimas anksčiau ar vėliau prasprogsta fizinėmis arba psichinėmis ligomis. Štai tokia aukojimosi dėl „visų bendro saugumo” kaina.

O ar jaučiate, kaip ir pas mus, paskelbus karą pandemijai, prigyja griežti lozungai apie tą utopinį „visų bendrą saugumą”? Utilitarizmas lipa aukščiau už aiškiai Konstitucijoje apibrėžtas individualias žmogaus teises ir laisves. Rankas trinasi tie, kurie be griežtų instrukcijų ir gan liberalioje aplinkoje jautėsi nejaukiai. Užtat dabar išdrąsėję jie kitamaniams pažaboti reikalauja antsnukių, pavadžių ir koncertinų.

Demokratijos vertybes demonstravusių valstybių vyriausybės kaip per pirmuosius karantinus įsikibo į komendantų ir diktatorių vaidmenis, taip iš jų nebeišeina. Europa sparčiai tampa maoistine.

Mat Kinija Vakarų pasaulį po truputį veria ant savo kilpos – juk yra suinteresuota galutinai jį pririšti prie savo įtakos per grandiozinius projektus, paskolas bei investicijas („Belt and Road Initiative” – tik pradžia) ir fantastiškai pelnytis iš pažangiųjų technologijų, pavyzdžiui, iš mikročipų gamybos, kur KLR užsibrėžusi tikslą pralenkti Taivanį ir iki 2030 m. tapti lydere pasaulyje, bei skaitmeninės įrangos, kuriai gaminti reikalingi taurieji metalai, o jų išgavimo monopolį praktiškai suėmę būtent kinai.

Ne šiaip sau per virtualų G20 viršūnių susirinkimą 2020 m. lapkričio mėnesį draugas Xi Jinpingas valstybių vadovus paragino kuo skubiau sukurti globalų QR kodų mechanizmą kelionėms bei įdiegti bendras asmenų duomenų kaupimo programas, idant galima būtų „harmonizuoti žmonių srautų reguliavimo standartus”.

Bandymai demokratinėmis laikytose šalyse įvesti visokius žaliuosius sertifikatus, galimybių ar sveikatos pasus ir yra ne kas kita, o mažytė šiuolaikinio Kinijos režimo kopija. Bausmės ir jų idėjos, bent Lietuvoje, – kaip išluptos tiesiai iš kiniškos socialinio kredito sistemos. Pavyzdžiui, tie, kas nebus pakankamai susibadę arba neprasitestavę, į tarpmiestinio maršruto autobusus ir traukinius neturės teisės patekti.

O kai kurios prievolės neša jau net ne vien į kinų komunistų, bet ir į talibų mentalitetą. Vertimas lauke ar bendrojo naudojimo patalpose dėvėti kaukes mažai kuo skiriasi nuo talibų reikalavimo moterims viešumoje būti su veido „užuolaidomis” – burkomis arba hidžabais. Visų veido ir galvos dangalų paskirtis, nepriklausomai nuo religijos ar sektos, yra ta pati – skatinti žmonių paklusimą tikėjimui ir lojalumą valdžiai.

Tiesa, dabar daug kur Europoje, taip pat Lietuvoje pagal kiniško socialinio kredito sistemos koncepciją, sumišusią su talibų dvasia, segreguojami ir diskriminuojami tik covido diktatui nusižengiantys gyventojai. Valstybė kol kas manipuliuoja piliečių konfidencialia informacija tik dėl vieno viruso. Tačiau Kinijos pavyzdys rodo, kad novatoriškai vergovei įsigalėti reikėjo laiko, ten irgi ne iš karto startavo visas paketas taisyklių ir bausmių, be to, lig šiol jis koreguojamas, plečiamas.

Todėl, jei Lietuvoje bus įgyvendinti valdžios užmojai piliečių sveikatą laikyti valstybės nuosavybe, su kuria galima išdarinėti ką panorėjus, ilgainiui prievartinė intervencija į žmogaus kūną taps norma.

Gresia ateiti dienai, kai galbūt moterų sterilizacija bei abortai bus privalomi – irgi visai kaip dar neseniai Kinijoje, vykdant „vieno vaiko” politiką. Tarkim, labai išmanūs algoritmai arba bejausmiai duomenų mokslininkai, kurie mato tik kompiuterio ekraną ir skaičius ar statistikas jame, tačiau nemato realaus gyvenimo, skaičiuos pagausėjimo laukiančios šeimos galimybes.

Tarkim, sistema sukalkuliuos, kad dėl nepakankamų to ūkinio vieneto pajamų ar žemo socialinio reitingo dar vienas kūdikis taps per didele našta valstybei arba kad yra tikimybė, jog vaikas gims „brokuotas”, tai yra nesveikas. Tada institucijos moters reikalaus nėštumą nutraukti – aišku, visuomenės labui, nes bendras interesas – svarbiau už atskiro individo norus. Nesutikę į kalėjimą nesės, bet ir vėl gali būti paimtas pavyzdys iš Kinijos: per daug atžalų auginantys tiesiog praras tam tikras socialines garantijas, bus apdėti didesniais mokesčiais ar panašiai.

O kai valdžioje įsitaisę kairuoliai konservatoriai bei Laisvės partija tiek užsmaugs tautą, kad jie bus nuversti arba per priešlaikinius rinkimus juos pakeis kita kraštutinė jėga – radikalūs dešinieji, tie galbūt paskelbs, kad gerovės valstybės vertybių neatitinka homoseksualūs žmonės, todėl gėjus kastruos arba grūs į psichiatrijos ligonines (beje, KLR homoseksualai jau apšaukiami psichiniais ligoniais).

Naujieji diktatoriai savo patogumui tęs nuo covido valdymo laikų pradėtą žmonių segregacijos ir represijų tradiciją. Perėmę tą pačią retoriką, jie aiškins, kad kiekvienas turi laisvę rinktis: jei asmuo atsivers į teisingą orientaciją ar tikėjimą, tai niekas jo nebaus, tik reikia daryti kaip liepia valdžia, užuot rodžius kaprizus.

Tiesiog norėjau atkreipti dėmesį, kad, jei valstybė nenustos lakstyti paskui Kinijos uodegą, imituodama karą su virusu, koks visada buvo ir bus, seks Azijos drakonės pavyzdžiu skaitmeninės totalitarinės kontrolės srity, tai pas mus, net ir pasikeitus partijoms, žmonių, tarsi atliekų, rūšiavimas į tinkamus, negaliojančius ir perdirbamus nesiliaus, pretekstų skirstyti piliečius į „gerus” ir „blogus”, „žalius” ir „raudonus” ar kitokius spalvotus nepritrūks – jei ne dėl sveikatos būklės ir antikūnių kiekio, tai dėl gyvenimo būdo, mąstymo ar išvaizdos. Taip galimybių pasas virs galutinio atsisveikinimo su demokratija ir Konstitucija atviruku.