Premjerės Ingridos Šimonytės patarėja, medicinos mokslų daktarė Živilė Gudlevičienė samprotavo, kad asmenys, nepasiskiepiję nuo covid-19, „galėtų būti negydomi”. Tačiau moteris – labai nuosaiki. Ji nesiūlė taip imti ir iš karto antivakseriais atsikratyti, ar šiuos nukreipti į eutanazijos kapsules, aišku, pačių pasirinkimu, gi niekas neverstų per jėgą, o tik tuo atveju, jei žmogus piktybiškai atsisakytų vakcinuotis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė – dar humaniškesnė. Ji nekalba apie draudimą neskiepytiems gydytis, o viso labo siūlo susirgusiems nedorėliams nemokėti ligos išmokų.
Šįkart būsiu labai nešališka. Jei atvirai, pagal covido kriterijus, esu antivalstybininkė, tačiau manęs čia minimos bausmės nejaudintų, nes jos man – tiesiog neaktualios. Mat, nors gan tvarkingai moku įvairius mokesčius, taip pat PSD, valstybės teikiamomis medicinos paslaugomis nesinaudoju.
Kai pradeda bėgti liulis ir sukarščiuoju, dėl tokių niekų greitosios pagalbos nešokdinu, mūsų herojų baltais chalatais brangaus laiko irgi negaištu, pati sugebu pasveikti be jų išrašytų cheminių surogatų. Mano ligų istorijos knygelė – įtartinai tuščia. Vaiko bei jo tėvo – taip pat.
Pas odontologą vaikštome į privačią kliniką. Teko spręsti rimtesnes sveikatos problemas, tačiau ne Lietuvoje, o už šešių-septynių tūkstančių kilometrų, aišku, už savo lėšas. Tik nesinorėtų prarasti teisės į skubiąją pagalbą nelaimingo atsitikimo atveju.
Vadinamieji biuleteniai man irgi nerūpi. Dirbu savarankiškai ir pati sau, nesaistoma jokių darbo santykių. Nesiekiu prabangos gauti kokių nors išmokų nei už peršalimą, nei už danties skausmą. Mes, laisvai samdomi autoriai, kūrėjai, amatininkai, neuždirbtų pinigų nevertiname ir esame įpratę atlygį gauti tik už iki galo atliktą darbą.
Pavyzdžiui, su Raimondu Dikčiumi baigiame rašyti knygą apie Azijos kultūras. Neužteks ją išleisti. Savaime ji neišsiparduos – teks dar platinimu pasirūpinti ir gerokai paplušėti su reklama, kad žingeidūs, intelektualūs žmonės pultų tą knygą pirkti. Esu ir gidė. Kad iš gidavimo pralobčiau, nepakanka sukurti originalaus maršruto po Vilnių – turiu taip sudominti vilniečius ar miesto svečius, kad šie susigundytų mano ekskursiją užsisakyti. Aišku, svarbiausia – dar ją pravesti.
Jei ekskursiją atšaukiu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, pinigų negaunu. Kai atostogauju, tai irgi jokios įplaukos man nepriklauso. Manau, tai yra visiškai teisinga – gauti tik už tai, ką padariau, o ne už tai, ko nepadariau.
Tokiems, kaip aš, nebūtų teikiama profesionali medicinos pagalba. Žinoma, su tam tikromis sąlygomis
Tiesą sakant, man svetimas ir nesuvokiamas valstybės tarnautojų ir valdininkų, kurie prieš nieką neatskaitingi ir už nieką neatsakingi, paprotys mojuoti nedarbingumo lapeliais. Išgyvendami arba truputį simuliuodami baisią slogą, jie mielai testuojasi, tada izoliuojasi, paskui ima laisvadienius, tuomet juos dar prasitęsia per valstybines šventes, ilguosius savaitgalius. Atidirbti praleistų dienų nereikia, o alga ar didesnė jos dalis vis tiek lyg niekur nieko kapsi.
Bet biudžetininkų pomėgį papiktnaudžiauti ligomis atidėsiu į šalį. Net būdama antivaksere kaip reta, pritariu iniciatyvai, kad tokiems, kaip aš, nebūtų teikiama profesionali medicinos pagalba. Žinoma, su tam tikromis sąlygomis, kurios demokratinėje šalyje turi būti viešai išdiskutuotos ir tenkinti abiejų pusių interesus.
Normaliame pasaulyje už nesuteiktą paslaugą klientui nieko mokėti nereikia. Jei suteiktos ne visos paslaugos arba darbas atliktas nekokybiškai, pirkėjui turi būti padaryta nuolaida arba išmokėta kompensacija. Vadinasi, šalies gyventojams, kuriems numatyta apriboti galimybę gydytis valstybinėse poliklinikose ar ligoninėse, turėtų būti sumažinti mokesčiai, tik klausimas – kiek procentų.
Nė neabejoju, kad tūkstančiai piliečių, kurie dėl savo gyvenimo būdo ir susikurtų alternatyvų jaučiasi nepriklausomi nuo biudžetinių gydymo įstaigų, mielai pasirašytų sutartį, pagal kurią atsisakytų pretenzijų į valstybės garantuojamą sveikatos apsaugą mainais už keliolika ar net keliasdešimt metų „Sodrai” mokėtų pinigų grąžinimą, PSD mokesčio sumažinimą ar visišką jo panaikinimą, priklausomai nuo susitarimo, kokiomis medicinos paslaugomis naudotis atsisakytų – ar visomis be išimties, ar negalėtų hospitalizuotis, ar negautų gydymo tik esant covido diagnozei.
Grąžinant įmokas ar jas sumažinant pagal individualius poreikius, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, ar asmuo žada traukti biuletenius, ar be jų apsieina.
Antra, siekiant valdžiai taupyti valstybės lėšas ir nenuvarginti medikų, idėja bausti nenorinčiuosius skiepytis – tikrai racionali. Tačiau neišbaigta. Žinoma, kuo mažiau pacientų, tuo galima iš darbo atleisti daugiau kvalifikuotų gydytojų, kai kurias ligonines ar skyrius išvis uždaryti, kas dabar provincijoje jau ir daroma (nepaisant to, kad vyriausybė ir duomenų burtininkai, pardon, mokslininkai net atsiraitoję rankoves skalambyja apie siaubingo viruso siautėjimą), gydymo įstaigoms mažiau švaistyti dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų diagnostinei aparatūrai, neaiškiems medikamentams ir krūvoms vienkartinio kiniško šlamšto, kaip antai per pastaruosius porą metų fantastiškai išbrangusios kaukės ar celofaniniai skafandrai.
Tik vienas svarbus niuansas: esant kilniam tikslui nuo gydymo paslaugų atbaidyti kuo daugiau žmonių, vien nepasiskiepujusiais apsiriboti neapsimoka, nes jie, kaip dėsnis, apskritai mažiau serga ir rečiau kreipiasi į medikus. Be to, jei tikėtume oficialia statistika, nesusibadžiusių Lietuvoje liko mažuma. Jei taupyti, tai visų, ypač – labiau ligotų, mokesčių mokėtojų sąskaita!
Kaip ieškoti ligos kaltininkų ir juos varžyti, patirties galima semtis iš covido valdymo. Jo diktatūriniai metodai, taikomi pasaulyje ir dar ne visi pasiekę Lietuvą, yra puikus pavyzdys, kaip į griežtos žmonių kontrolės tinklą pajungti įvairius skaitmeninius stebuklus, tarkim, vaizdo kameras, apykojes ar apyrankes, anksčiau kabintas išskirtinai tik nuteistiesiems arba skerdyklai paruoštiems gyvuliams, visokius QR kodus asmenų patikrai, ir klastingai keičiant privatumo bei duomenų apsaugos, netgi Konstitucijoje išdėstytų vertybių supratimą, dėl visų saugumo sekti bei kuo detaliau fiksuoti ir bendrose duomenų bazėse archyvuoti atskirų individų įpročius, elgseną, sveikatos problemas, kontaktus ir tada jau grėsmės sukėlėjus ir įtariamuosius izoliuoti, atskirti nuo socialinio gyvenimo, negydyti.
Taigi, ligoninėse smarkiai sumažėtų užimamų lovų skaičius, o medikai nepersidirbtų, jei gydytis būtų neleidžiama rūkoriams. Vegetarams negydyti mažakraujystės. Neaptarnauti skrandžio ir žarnyno bėdomis, krentančiais dantimis ir slenkančiais plaukais besiskundžiančių veganų bei žaliavalgių.
Jokių konsultacijų venerologo kabinete! Apsikrėtę lytiniu keliu plintančiomis ligomis yra ne kas kita, o vaikščiojantys užkratai, pavojus barų lankytojams. Iš tokių nusikaltėlių ne tik gydymą atimti, bet, analogiškai kaip nepasiskiepijusiųjų nuo koronos, neįleisti į pasilinksminimo vietas, kadangi ten pabuvus, rizika pernešti infekcijas smarkiai išauga.
Nedaryti už dyką brangių operacijų per avariją smarkiai susižalojusiems vairuotojams, nustačius, kad tragedija įvyko dėl jų pačių kaltės. Negipsuoti galūnių paslydusiems ant ledo pėstiesiems, po tardymų išsiaiškinus, kad per savo pačių nerūpestingumą avėjo batus su per slidžiais padais arba prie tokių klaikių sąlygų netinkamus aukštakulnius. Negydyti traumų neatsargiems riedlentininkams, o ypač – paspirtukininkams. Girtuoklių tuo labiau negelbėti.
Apskritai, nutraukti bet kokias medicinos paslaugas priklausomybės ligų kamuojamiems pacientams. Neatlikti detoksikacijos hipochondrikams bei linkusiems į suicidą asmenims, kurie patys, nieko neverčiami apsinuodija, nuriję arkliškus tablečių kiekius.
Ką jau kalbėti apie gimdyves – nepriimti jų nemokamam gimdymui! Jų pačių problema, kad per seksą nesisaugojo, žinojo, ką daro – prieš pastojant reikėjo galvoti, iš kur vaikai atsiranda, ne iš šventosios dvasios gi. Paskui per tokias pasileidėles akušeriams – vienas vargas.
Na, svarbiausia, nepamiršti į neaptarnaujamų ligonių sąrašą įtraukti pasiskiepijusius nuo covido, nes kai rimtai suserga net ir po antro ar trečio dūrio, tai patys kalti, kad tikėjo mokslu. Deja, net ir oficialūs duomenys tikintiems mokslu tampa nepalankūs ir iš sunkesnių ligos formų ar kelionės į anapusybę tikimybės neišlaisvina, juolab kad pastaruoju metu daugėja įžūlaus pacientų nugydymo ir piktybinės nepriežiūros atvejų.
Savaime suprantama, neleisti nė prie ligoninės prieangio artintis tuos piliečius, kuriuos po skiepo staiga, kažkaip atsitiktinai ištiko insultas, miokarditas, trombozė, pridygo cistų gerklėje, visą kūną nei iš šio, nei iš to nusėjo pūslėmis ir žaizdomis ar kankina kiti sutrikimai, atsiradę kažkodėl būtent po susivakcinavimo.
Tad, dar per anksti džiaugsmo seilėmis taškosi galimybių pasais besididžiuojantys ir vien dėl to privilegijuotais nugalėtojais save laikantys ekspertai.
Šiandien jie mano, kad visad liks aukštesnėje kastoje, jei už įsivaizduojamą laisvę atkiš petį, sėdynę ar galvą, tik nenujaučia, jog gręsia ateiti diena, kai pavargs aukotis dėl bendro gėrio arba susirgs kokia nors nuodėminga liga ir į juos pačius bumerangu grįš jų apsėklinta ir išnešiota idėja nesuteikti pagalbos nepaklusniesiems.\
