Kalbėjomės su žemaičiu ūkininku S. Jurkumi Kaune, kur jis lankė čia gyvenančią dukrą. „Nesušukuotos“ jo mintys pasirodė labai racionalios ir svarbios šiuo agrarinio chaoso laikotarpiu, kai sistemą administruojantieji pasiklydę tarp dviejų pušų.
Gyvenimas užgrūdino
„Man ir pragare blogai nebus, – šmaikštauja S. Jurkus. – Vienerių buvau, kai mirė tėvas, penkerių įkritau į verdančio vandens katilą, šešerių į mane bėgantį šaudė, norėdami išvežti į Sibirą. Ištrėmė motiną su vyresniais dviem broliais. Aš pasislėpiau miške, kaimynai po kelių dienų rado. Nuo mažumės dirbau, mokiausi vakarais, baigiau akademiją, ūkyje dirbau zootechniku, agronomu, pirmininku. Į baigiamą statyti kolūkio sandėlį pylėme bulves, bėgdami nuo lietaus. Neatlaikiusi svorio sugriuvo 50 metrų gelžbetoninių plokščių perdanga, galėjusi palaidoti 25 apačioje dirbusius žmones“.
Pasak S. Jurkaus, šiandien grėsmių kaimo žmogui pakanka – ir iš gamtos, ir iš valdžios. Savo tautiečius galime pamaitinti sveikais kaimiškai produktais, tačiau įsivežame atliekas, sargdiname žmones. „Parodykime Europai, kad nesame liurbiai“, – kviečia dviejų šimtų galvijų, iš jų 85 melžiamų karvi, pieno ūkį puoselėjantis S. Jurkus.
Prieš dešimtmetį S. Jurkus su visu „Pieno gėlės“ kooperatyvu – keliais šimtais smulkiųjų ir vidutinių pieno ūkių šeimininkų – ketino stoti į ambicingų tikslų siekiantį kooperatyvą „Pienas LT“. Jo vadovai iškėlė sąlygą: milijonas litų įnašo ir vienas balsas priimant sprendimus. Tokį patį balsą turėjo ir keliasdešimt karvių laikantis ūkininkas. „Pieno gėlė“ atsisakė rizikos ir panašu, kad išlošė.
Nūnai valstybė iškėlusi uždavinį skatinti trumpąsias maisto grandines nuo fermos iki stalo, tačiau teisės aktais tam nesudaroma sąlygų, o ūkininkai, parduodantys pieną, suskirstyti į dešimtį grupių. Už didesnį pieno kiekį – didesnė supirkimo kaina, už mažesnį – mažesnė, nors žaliavos kokybė tokia pati. S. Jurkus ne iš nuogirdų patyrė, jog gavusiems tiesiogines išmokas už pieną žaliavos perdirbėjai atitinkamu procentu sumažina supirkimo kainas. Ir dar tvirtina, jog taip elgiasi nacionalinių teisės aktų įgalioti. Ūkininkas S. Jurkus parengė vadinamojo Pieno įstatymo korekcijas. Vietoje dešimties žalio pieno pardavėjų grupių jis siūlo šešias. Kadangi valstybė dėl kainų negali paveikti nei pieno perdirbėjų, nei prekybininkų, o žemės ūkio verslą išlaikyti suinteresuota, pieno gamintojams, per dieną parduodantiems iki 100 kg žaliavos (I grupė), privalanti primokėti po 12 euro centų už kiekvieną kilogramą, II grupei – po 9 euro centus, III – po 6, IV – po 4, V ir VI grupėms – po 2 euro centus. Likusių keturių grupių pieno gamintojai, per mėnesį parduodantys po 40 t ir daugiau žalio pieno, gauna europinę kainą ir jiems valstybės paramos nebereikia. „Smulkieji pieno gamintojai, kurie sudaro beveik tris ketvirtadalius visų šalies prekinių pieno ūkių ir pieno tiekėjų, gavę valstybės paramos, o svarbiausia – pajutę valstybės dėmesį, supratę, kad jų reikia, atsigautų“, – įsitikinęs S. Jurkus.
Ką galėjo ministras
Mintimis jis grįžta į tuos praeities metus, kai kolūkiečiams už darbą septynias dienas per savaitę buvo mokama darbadieniais – po penkias kapeikas už vieną, bet atlyginama ne pinigais, o prastos kokybės grūdais. „Apie 1961 m. pradėjome reikalauti atlygio pinigais, – prisimena S. Jurkus, – bet iš kur tas kolūkis ims, jeigu neturi. Tik apie 1966 m. pradėta su kolūkiečiais už darbą atsiskaityti pinigais. Šių dienų žmogui tą suvokti sudėtinga“.
Pasak S. Jurkaus, Žemaitijoje žemės prastos, pašarų galvijams trūkdavo, karves pavasarį tekdavo kelti, nes pačios atsistoti nesugebėdavo. Buliukai per metus užaugdavo iki 200 kg. Kolūkio vyrai važiuodavo šienauti į kariuomenės poligonus Karaliaučiaus krašte, iš pelkėse augančių viksvų darydavo silosą. Pusiau užauginti galvijai rudenį buvo vežami į mėsos kombinatą.
„Tvarką įvedė agronomas Medardas Grigaliūnas, žemės ūkio ministerijai vadovavęs nuo 1962 m. iki 1985 m., – prisimena S. Jurkus. – Visą Lietuvos teritoriją jis suskirstė į keturias ekonomines zonas. Vidurio Lietuva buvo I ir II zonos, Dzūkija ir Žemaitija – III ir IV zonos. Vidurio Lietuvoje javų derliai buvo 7–8 t/ha, Žemaitijoje – vos 4 t/ha“.
Remiantis ministro M. Grigaliūno įsakymu, Žemaitijos ūkiai už mėsos kombinatui parduoto jaučio gyvo svorio kilogramą gaudavo 1,70 Rb, Vidurio Lietuvos – 1,50 Rb Jeigu galvijas sveria nuo 170 kg iki 370 kg, kaina būdavo pastovi. Užaugintam iki 420 kg galvijui mėsos kombinatas mokėdavo 35 proc. priedą, jeigu svoris viršydavo 420 kg, priklausydavo 50 proc. priedas. Jeigu ūkis įvykdė mėsos pardavimo metų planą, už visus galvijus priklausydavo dar 50 proc. priemoka. Kaimiečių užauginti galvijai, kiaulės, avys būdavo superkami kaip užauginti kolūkyje, valstybės numatytuosius priedus gaudavo kolūkiai.
„Ūkiui, kuriame dirbau, vadovavo savamokslis, bet labai išmintingas žmogus, – prisimena S. Jurkus. – Į ūkio kasą byrėjo milžiniški pinigai. Furgonais veždavome gyvulius į mėsos kombinatą. Mechanizatoriai neremontuodavo traktorių – po dvejų metų parduodavo kitiems ūkiams. Buvo tokie be valstybės paskyrų perkami, oru aušinami T-40. Aš sukūriau strateginį ūkio planą dvidešimčiai metų į priekį. Ūkis klestėjo. Viskas baigėsi atėjus naujam pirmininkui, jam pajutus neišsemiamus rezervus. Per trejus metus pirmaujantis kolūkis tapo atsiliekančiu, nes vadybą pakeitė interesas“.
Neatimkime ateities
Pasak S. Jurkaus, šiandien Lietuvos agrarinis sektorius paleistas savieigai, nėra valstybinio požiūrio, nesimokoma iš gerosios patirties. „Prieš penkiolika metų stodami į Europos Sąjungą mes nesupratome savo derybinių pozicijų, pritarėme viskam, ką mums pasiūlė, o dabar ieškome vakarykštės dienos“, – kalba S. Jurkus. Ūkininkas prisimena, kaip džiaugėsi po kelias karves laikantys kaimiečiai ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio verslo išmokomis, o dabar pieno gamintojams siūloma už tam tikras kompensacijas sumažinti gamybą. „Mus tiesiog skatina tapti tinginiais, paramos prašytojais, – piktinasi S. Jurkus. – Skelbimų portaluose – pranešimai apie parduodamus vidutinius ir stambius, netgi robotizuotus pieno ūkius. Mus užkariauja be karo“.
Pasak S. Jurkaus, žmogaus valia pasipriešinti norintiesiems atimti iš žemdirbio ateitį. Abu ūkininko sūnūs (Ramūnas ir Artūras) po universitetinių mokslų likę Lietuvoje, dirba savarankiškai, talkina tėvui. Ramūnas augina pieno veislės veršių mėsai, tačiau ekonominė verslo analizė liudija, jog 20 metų ūkininkauta nuostolingai.
„Paėmėme septynis buliukus, paskaičiavome jų šėrimo ir išlaikymo kaštus, gautą pardavimo kainą“, – pasakoja S. Jurkus. Pavyzdžiui, vienas veršelis, šertas 875 dienas, parduodamas svėrė 661 kg, kitas, šertas 865 dienas, svėrė 643 kg, trečias – 855 d. ir 645 kg, ketvirtas – 845 d. ir 644 kg, penktas – 838 d. ir 642 kg, šeštas – 826 d. ir 635 kg, septintas – 818 d. ir 628 kg. Visi galvijai svėrė 4 498 kg vadinamojo gyvojo svorio, „užskaitytas“ svoris siekė 4 268 kg, supirkimo kaina – 1,40 Eur/kg. Per parą vieno buliukų priesvoris siekė 760 g. Vidutiniškai vienas buliukas buvo šertas ir prižiūrėtas 845 dienas, ūkininkas už parduotą galviją gavo 858 Eur, vadinasi, per dieną ūkininkas už vieną buliuką gavo 1,01 Eur pajamų. Į šią sumą neįskaičiuotos pašarų ir darbo jėgos sąnaudos. Beveik keturis eurus kainavo galvijo pasas. „Man primena laikus, kai kolūkyje dirbau už darbadienius, – sako S. Jurkus, – bet kuris šių dienų ekonomistas sūnui patartų mesti verslą ir imtis kitos veiklos, tik kaip tada atsitiktų su valstybės agrarinio sektoriaus strategija“?
Ūkininkas S. Jurkus praėjusiais metais dalyvavo konferencijoje „Sugrąžinkime „Ūkininkystės mokslinyčią“ į Rietavą“. Ją surengė Lietuvos kokybės vadybos ir inovacijų asociacija kartu su Rietavo savivaldybe. Kalbėjo politikai, visuomenės veikėjai, svečiai iš Švedijos, tik ūkininkams žodis nebuvo numatytas. Ką anie pasakytų apie socialiai orientuotos žaliosios ekonomikos plėtros galimybes Žemaitijoje?
Šeimos ūkio stiprybė
Jurkai – tėvas ir abu sūnūs – kooperuodamiesi plečia, modernizuoja ūkį, laiko vartus atvirus svečiams – lauko dienų organizatoriams, mokslininkams, turistams, tik valdžios komisijų bijo. „Mes patys savo ūkyje dirbame, o tai pagal darbų pobūdį ne visada atitinka „iš aukščiau nuleidžiamus“ reglamentus“, – sako S. Jurkus. Patyręs žemdirbys, aktyvus kooperacijos ir savivaldos dalyvis apgailestauja, jog šalies kolegijos ir universitetai intensyviai rengia vadybininkus, vienodai tinkančius bet kuriai verslo sričiai, patarinėjančius ministrams ir politikams. Prieš kelerius metus žemaičiams buvo rekomenduota auginti linus, pastaruoju metu – kanapes, netgi pastatyta gamykla joms perdirbti. Pasak S. Jurkaus, ūkininkai pašiurpę: kanapės išauga iki trijų metrų aukščio, jų šaknys taip nualins dirvą, kad reikės metų metais laukti, kol į ją bus galima kažką sėti. S. Jurkus į savo ūkį iš Vėžaičių pasikvietė mokslininkus: augins judres, mažinančias žemaičių laukams būdingą dirvos rūgštingumą. Kol kas tai bus tik eksperimentas, bet ateityje ūkininkas planuoja jų sėti daugiau: judrių sėklos tinka aliejui, pašarams, daugeliu atvejų ši kultūra yra pelningesnė už rapsus.
S. Jurkus kalba apie šeimos ūkio plėtrą, modernizavimą, investicijas į ateitį. Pienininkystės neatsisakys. Prieš trejus metus su sūnumis ūkininkas renovavo galvijų tvartus, pritaikė juos šiuolaikinėms technologijoms, pastatė pašarų gamybos kompleksą, o neseniai pagal originalų projektą surentė naują daržinę, kurioje po stogu telpa apie pusantro tūkstančio šienainio ritinių. Atramoms buvo panaudoti per pusę perpjauti gelžbetoniniai 25 m ilgio aukštos įtampos elektros stulpai, stogo dangai – arkinis angaras. Darbų priimti atvažiavęs architektas neturėjo pastabų, juk daryta pačių ir sau.
Sugrąžino į gimtinę
Per savo gerą širdį ūkininkas S. Jurkus buvo patekęs į nemalonę, turėjo bylinėtis. Teismą laimėjo, bet nuoskauda liko. Paremti kultūrinius renginius ūkininko paprašė „Čiurlionio fondo investicijos“ atstovė – į ūkį su gėlėmis ir saldainiais atvykusi mergina, 2017 m. spalio 16 d. buvo sudaryta sutartis, S. Jurkus pažadėjo paaukoti 1 200 Eur. Po kelių savaičių ūkininkas pervedė fondui 500 Eur, tačiau dėl prasto derliaus ir kritusių pieno kainų tolesnės aukos neskyrė. Fondo atstovai kreipėsi į teismą, reikalaudami trūks plyš gauti ūkininko pažadėtą likusią 700 Eur sumą. Plungės apylinkės teismas praėjusių metų spalį atmetė „Čiurlionio fondo investicijų“ ieškinį ir priteisė iš ieškovo sumokėti S. Jurkui 430 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas surašytas penkiuose lapuose, o kiek ūkininkui kainavo sveikatos? Tačiau jis neprarado vilties toliau daryti gerus darbus žmonėms. Vienas į emigracijos žabangas pakliuvęs žemaitis S. Jurkui prasitarė, jog norėtų grįžti į gimtinę ir ūkininkauti. Pasirinktos negyvenamos sodybos savininkai emigrantui parduoti nesutiko, tačiau tai pavyko padaryti kaimynystėje ūkininkaujančiam S. Jurkui. Šis pakvietė žmogų sugrįžti, įteikė jam sodybos raktus, o vėliau sutvarkė ir nuosavybės dokumentus. Dabar S. Jurkus turi laimingą kaimyną. Ne paslaptis, jog stambesni šalies ūkininkai „dėl ramybės“ superka šalia jų laukų esančias ištuštėjusias sodybas, vienas nugriauna, kitose apgyvendina samdinius. Kodėl valdžia, skelbianti emigrantų susigrąžinimo idėjas, nepagalvoja apie tokį paprastą ūkininkų kaimynystės projektą?
„Lietuvoje turi būti daugiau Lietuvos“, – apie verslo strategiją dvidešimčiai metų į priekį kalba ūkininkas S. Jurkus. Pasak jo, tik Amerikai tinka tūkstančių karvių ir dešimčių tūkstančių hektarų ūkiai, kuriuose dirba emigrantai. Lietuviai turi išgyventi iš nedidelių šeimos ūkių. Žemė privalo būti dirbama ir duoti produkcijos. Ne „sofos“ ūkininkai ir ne valstybės išlaikytiniai, kaime prie namų net lysvelės daržovių neturintys, sukurs šalyje gerovę. Auga jau antra „pašalpinių“ karta. Ūkininkams kasmet didėja mokesčiai. Norėdamas atsiskaityti su vienu darbininku, kas mėnesį ūkininkas privalo parduoti pustrečių metų augintą jautį. Be to, kiekvieno žemdirbio rūpestis – kaip Lietuvoje nuo emigracijos sulaikyti vaikus, juos motyvuoti. Sunku regėti (švelniai tariant) lengvabūdišką politikų, valstybės vyrų požiūrį į regionų plėtrą, kaimo gyvybingumą, žemės maitintojos įdarbinimą. „Jeigu kokia nelaimė, išmirsime badu“, – kaip įspėjimą politikams ir verslo strategams siunčia žemaitis ūkininkas S. Jurkus.
