Greta Plaskovičiūtė. Ar vertas laisvės tas, kuris yra pamiršęs savo tautos istoriją?

„Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32)

Laisvė nėra duotybė. O ką šiuo klausimu galima pasakyti apie istoriją? Ar ji mums duodama, kaip skirtingų kartų paveldas, kurį savaime gauname į savo žmoniškas rankas? Suprantame, kad laisvė yra svarbi – pradedant nuo mūsų prigimties ir baigiant valstybingumu. Tuo tarpu ar istorijai suteikiame pakankamą vertę ir svarbą? Juk būtent ji liudija laisvės, gautos per kraują ir prakaitą, kainą.

Istorija yra tiltas, jungiantis praeitį ir ateitį, o tilto kelias – dabartis, kuria mes žengiame ir kuriame, tiesdami kelią tolyn. Jei nugriausime tilto pradžią, galiausiai sugrius ir vidurys, o be jo nebegalėsime žengti pirmyn. Tad pamiršdami ar atsisakydami istorijos, prarandame tautinę savimonę, kuri yra būtina valstybingumui. Praradę tautinę savimonę, netenkame ir didelė dalies savęs – nebesuprasdami, kas mes iš tiesų esame. Manome, kad mumyse nėra jokio ypatingumo, tačiau tai netiesa. Kiekviena nacija turi savitumą, kuris ją išskiria iš kitų.

Todėl istorija nėra tik sausi faktai ar nesvarbios datos. Ji primena mūsų tautos ir Tėvynės vertę, tapdama kultūriniu ir dvasiniu pagrindu tautiniam identitetui.

Šių laikų iššūkis

Šiandienio pasaulio globalizaciją galime matyti kaip natūralų modernumo ir įvairovės privalumą. Tačiau globalizacija taip pat atitolina mus nuo mūsų šaknų ir istorijos. Priimame kitų kultūrų tradicijas ir šventes, tarsi tai būtų mūsų „naujojo aš“ dalis. Dažniau šnekame kitomis kalbomis nei savo gimtąja, mąstome tik apie platųjį pasaulį ir jo teikiamas galimybes, neįvertindami, ką praradome šiame procese.

Bet kiek mes pasirūpiname savo tėvų, senelių ar protėvių iškovotomis idėjomis nepriklausomai Lietuvai? Kiek dirbame ir duodame savo pačių Tėvynei ir jos žmonėms? Dalis dar jaučiame pareigą savo šaliai, tačiau taip pat mus lydi ir pagunda paskęsti savanaudiškose ambicijose, kurios teikia naudą tik mums patiems.

Tauta – tai individų suma. Gera kurti planus ir siekti svajonių, tačiau kiek iš tų vizijų yra skirtos Lietuvai? Galbūt kyla mintis: „O kam man apie tai galvoti? Juk ir taip viską turime – laisvę, saugumą, galimybes. Tik imk ir naudokis.“ Taip, imk ir naudokis, bet nepamiršk, kad buvo nueitas ilgas, šaltas ir skausmingas kelias, tam kad šiandienos Lietuva išvystų šviesą. Mes kovojome dėl laisvės. Tad mažiausia, ką galime padaryti – prisiminti savo istoriją, ja didžiuotis, saugoti ir ginti.

Apie mūsų istorinę didybę

Nuo Gediminaičių dinastijos prasidėjo svarbus mūsų identiteto kelias. Prisiminkime Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą – mūsų amžinosios sostinės įkūrėją ir Geležinio Vilko legendos pranašą. Pažvelkime į jo sūnų Algirdą, kuris 1362m. Mėlynųjų Vandenų mūšyje atvedė LDK į istorinę pergalę, išplėsdamas karalystės teritoriją iki Juodosios jūros ir įtvirtindamas garsųjį posakį: „Nuo jūros iki jūros“.

O ar prisimename, kaip Algirdas Velykų rytą su karių pulkais Maskvos kunigaikštį prie Maskvos Kremliaus sienų, sušukdamas: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuviška ietis stovėjo prie Maskvos!“? Galiausiai daug kam turbūt ir dabar dar nereikia priminti, kaip Vytauto Didžiojo laikais pasiekėme didžiausią galybę, o Lietuvos vardas tapo stipriausias regione. Na ir žinoma, visą vainikavusius 1410 m., kai tautos karžygiai vedami Vytauto Didžiojo, kartu su sąjungininkais, Žalgirio mūšio laukuose triuškino galingesnį ir didesnį priešą.

Bet pažvelkime ir į artimesnius lakus. Nepamirškime lietuvių atkaklumo ir tvirtos dvasios carinės Rusijos priespaudoje, kai mūsų kalba ir kultūra buvo draudžiama. Kai slaptosios mokyklos ugdė jaunimą gimtąja kalba, kad sisteminiai priešai nepasiglemžtų paskutinės likusios šviesos, o tautos atgimimo veikėjai bei knygnešiai rizikavo savo laisve, vardan mūsų laisvės.

Iš naujo pasidžiaukime 1918 m. vasario 16 d., kai pasaulio šviesą išvydo mūsų tautos nepriklausomybė. Tačiau jaunai laisvei nepritrūko iššūkių. Į mūsų Tėvynę kėsinosi priešiškos jėgos: iš rytų – bolševikai, iš pietų – lenkai, iš vakarų – bermontininkai. Bet mes atsilaikėme! Bolševikus išvijome, bermontininkus sutriuškinome Radviliškio kautynėse! Tik Vilnius liko prarastas, tačiau tautos dvasia nenusilpo, garsiai lydėdama žodžius: „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenumirsim!“.

O pabaigai, galbūt daug kam užmirštas įkvepiantis faktas. Nors visi puikiai žinome, kaip didžiai Lietuviai kovojo už nepriklausomybę nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų, tačiau ar prisimenate 1941 m. birželį? Kai patekus į Raudonojo tirono griežtas rankas, mūsų tautiečiai drąsiai ir organizuotai surengė sukilimą prieš sovietus – laimėdami! Šiuo gal ir trumpu išvarymu mes parodėme, kad lietuvių tauta nepasiduoda! Iš Kauno radiofono nuaidėjo Leono Prapuolenio garbingi ir orūs žodžiai tautai: „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, nepriklausoma Lietuva! Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimas. Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.“. Ir tai tik keletas mūsų garbingos istorijos dalelių.

Pabaigai

Be istorijos laisvė tampa tuščia sąvoka – tarsi namas be pamatų. Tik pažindami savo tautos praeitį galime suvokti jos tikrąją vertę ir suprasti, kas esame ir iš kur atėjome. Nepamiršti kainos, kuri buvo sumokėta už teisę vadintis laisvais lietuviais.

Ir tebūnie tai mūsų stiprybė. Juk mes ne tauta, kuri galėtų lengvai pasiduoti. Esame didvyrių ainiai – tvirtos dvasios žmonės, kuriems laisvė niekada nebuvo savaime suprantama. Mūsų protėviai stovėjo prieš stipresnius, kovojo už savo kalbą, žemę ir kultūrą. Jie nelaukė laisvės kaip dovanos, bet nepaisydami jokių sunkumų, nepailso jos siekti, nes gyventi laisvai jiems buvo svarbiau už bet ką kitą.

Tad negalime stovėti abejingi, kai nuo mūsų priklauso, ką paliksime ateities kartoms. Džiaukimės savo istorija, puoselėkime ja. Tautos, kurios pamiršta savo istoriją, pasmerkia save nykimui. Tačiau mes ne tokie – lietuviai, tai laisvės ir išlikimo tauta. Tad neškime savo istoriją ne kaip naštą, o kaip šviesą, kuri nušviečia kelią į ateitį.