Ona Pribušauskaitė-Kaminskienė prisimena pirmas tremties dienas
1951 m. rugsėjo 20‒21 d., 1951 m. spalio 2‒3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN“ („Ruduo“), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta apie 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Raimundas Kaminskas:
Mano mama Ona (Pribušauskaitė) Kaminskienė su šeima (seneliais) buvo ištremta 1951 m. spalio 2 d. iš Pasvalio raj., Tetirvinų kaimo į Tomsko sritį, Asino rajoną, Baturino gyvenvietę. Vaikystėje man daug pasakojo apie Sibiro patirtis, išgyvenimus ir pasitikėjimą tikrais žmonėmis…
Mama Ona Pribušauskaitė- Kaminskienė prisimena, kad 1951 m. spalio 2 d. apie 2 00 val. naktį į jos namus Pasvalio raj., Tetirvinų kaime atvyko vienas asmuo civiliniais rūbais kalbantis lietuviškai ir du asmenys apsirengę kariškais drabužiais kalbantys rusiškai. Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena ir nieko daugiau neaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namie ir per naktį saugojo tėtį. Ryte apie 8.00-9.00 val. iš kaimo subėgo žmonės.
Mama sušuko: KELKITĖS VAIKAI, ATVAŽIAVO VEŽTI!
O mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje. Vietoje mokyklos į Sibirą.
Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti maistą ir kitus daiktus į sunkvežimį. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes.
Sunkvežimyje buvo įsodinti penki vaikai, du tėvai ir močiūtė/baba bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikraukite daug daiktų, nes dar reiks paimti vieną šeimą.
Bet žmonės į tai nekreipė dėmesio ir ką galėjo tą krovė į mašiną. Mašina buvo pilna ir vežė tik vieną mūsų šeimą. Vežė į Panevėžio geležinkelio stotį.
Vagone mūsų šeimą buvo jau paskutinė. Vagone buvo 31 žmogus iš jų 11 vaikų. Vagone buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų šeimos (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo).
Sovietai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone, Tunguskij bor mūsų šeimą atvežė/pristatė 1951 spalio 28 d. Tenai jau 1951 m. lapkričio 12 d, mirė brolis Apolinaras (1,5 metų), 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė (6,5 metų), o mane sunkiai sergančią (8,5 metų) vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine ( tik atidaryta, ta vadinama ligoninė buvo mediniame barake). Ligoninėje gulėjau apie mėnesį.
Užrašai iš tremtinės Vincentos Morkūnienės atsiminimų:
Prasidėjus karui, mamos posūniai Modestas ir Kazys ėmė slapstytis. Iš pradžių nuo rusų, vėliau nuo vokiečių. Netikėta tėčio mirtis, nepakeliama našta užgriuvo jos pečius. Broliai Edvardas su Vladu jau buvo dideli. Bijojo, kad kurio nenušautų, o karui baigiantis, – kad rusai į armiją nepaimtų.
Vieną dieną per susišaudymą žuvo posūniai Modestas su Kaziu ir peršovė brolį Vladą. Kaimą žiedu apsupo stribai ir rusų kareiviai. Žmonės persigando ir išsilakstė. Mama pasislėpė rugiuose už klojimo. Matė, kaip link miško bėgo Modestas su Kaziu, kaip juos pakirto kulkosvaidžio serija. Bet nesikėlė, gulėjo lauke iki nakties. Po rugius su šunimis šmirinėjo ir ant arklių jodinėjo rusai. Stebuklas! – jos nepastebėjo. Sutemus, nušliaužė pas kaimynus. Sužinojo, kad rusai, persirengę jos drabužiais, laukia namuose, vildamiesi suklaidinti namiškius, o kiti tyko pasaloje, laukdami jų sugrįžtant.
Kai po kelių dienų surinko išsislapsčiusius vaikus ir sugrįžo namo, nieko neberado. Namai tušti, nei gyvulių, nei grūdų,- viskas šluote iššluota. Netgi drabužių nebelikę.
Nesumojo, nuo ko pradėti. Kaimynai patarė eiti į Taujėnus, į stribyną ir prašyti, bent ką sugrąžinti.
Nuėjo. Ją tuojau pat sučiupo, įgrūdo į kalėjimą. Kitą rytą išvežė į Ukmergę. Tardė, bet nemušė. Už sienos retsykiais girdėjo duslų dunksėjimą ir klyksmą:“mamyte, kam tu mane pagimdei!” Tyla, vandens šliūkštelėjimas ir vėl iš naujo…
Kameroje, pašiurpusi iš baimės, praleido visą naktį. Baisiausia, nežinojo, kas laukia vaikų.
Kitą dieną parvežė atgal į Taujėnus. Vėl tardė. Ji tikino, kad su posūniais neturinti nieko bendro, kad šie negyveno josios namuose…
Į pavakarę paleido ir grąžino vieną arklį. Gyvenimas prasidėjo iš naujo.
Prabėgo du sunkūs kolchozų kūrimosi metai. 1948 m. gegužės 22 d. ankstų rytą į duris pasibeldė stribai. Kilo panika. Išnaršę namus, liepė susiruošti,- pasiimti truputį maisto, drabužių. Kieme laukė arkliai kinkyti vežimai. Kur veža, dėl ko?..
Namai ir taip tušti, maisto nelikę. Kieme lakstė tik kelios vištos. Ji sugavo jas, subruko į maišą ir įsidėjo vežiman.
Nuvažiavo iki Taujėnų. Sustojo prie stribų būstinės. Šalia laukė sunkvežimis. Po valandos suvažiavo iš visų apylinkių. Susodinę visus į sunkvežimį ir išgabeno į Jonavą.
Kelias vedė per Ukmergę. Važiuodama pro Broniaus Jankausko (brolio) namus, matė kieme vaikštinėjančius brolį ir savo sūnų Severiną. Širdis, rodės, plyš iš skausmo. Nudelbė akis į kojas, bijodama net menkiausiu virptelėjimu išsiduoti mačiusi sūnų, – stribai, naršydami po namus, plūdosi, kad “vienas banditas liko neišvežtas”.
Akyse stovėjo dvylikamečio Severino veidas, skausmas draskė krūtinę, kad neatsisveikinusi, net nepamojusi, palieka brangiausią savo širdies dalelę…
1944 m. gruodžio mėnesį nužudyta 2489 žmonių.
1944 – 1945 m. į kariuomenę mobilizuota 82000 lietuvių, iš jų prievarta paimti 46674 žmonės.
1946 -1952 m. Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis.
1948 ir 1951 m. lietuviai sudarė net pusę SSSR tremiamų žmonių. Ypatinguosiuose GULAG`o lageriuose lietuviai buvo antra arba trečia pagal gausumą tautinė grupė – dešimtadalis visų kalinių.
1945 – 1952 m. žuvo apie 20000 tremtinių, iš kurių apie 5000 buvo vaikai.
Kartu su 1941 m. tremtiniais žuvo apie 28000 žmonių.
Bendras sovietinio genocido ir teroro aukų skaičius – 450000 žmonių, arba kas trečias suaugęs lietuvis
Jonavoje baisus vaizdas: minios žmonių, aimanavimai, verksmai, dejonės. Krūvoje stoviniavo mokiniai. Jiems įsakyta laukti tėvų, važiuosią , kur baltos meškos. Kai kurie minioje nerado saviškių.
Geležinkelio stotyje, sukomplektuotas iš gyvulinių vagonų, stovėjo ešelonas. Prie jo – sargybiniai. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai ėjo link vagonų. Juos skaičiavo, laipino į vagonus. Vagonas sausakimšas. Ant maišų, tarp kudakuojančių vištų, susispaudę tarsi silkės statinėje suslėgti, dusdami nuo oro stokos vežamieji giedojo šventas giesmes. Apie vagonus bėgiojo kareiviai. Visi lūkuriavo garvežio. Taip atėjo naktis. Pagaliau pasigirdo čaižus garvežio švilpesys. Prikabinami vagonai sudundėjo. Garvežys vėl čaižiai sušvilpė ir trukčiodams pajudino visą vagonų sąstatą. Viduje visi susigūžę tylėjo. Visi mintyse atsisveikino su artimaisiais ir Tėvyne.
Įsismaginęs traukinys švilpčiodamas vis greičiau lėkė į Rytus, veždamas nuteistuosius be kaltės ir be teismo, vien tik pagal kažkieno žodį, pagal vienintelį parėdymą.
Viduje tvanku, jokios ventiliacijos. Traukinys sustodavo, vėl pajudėdavo. Kartą per parą išleisdavo iš vagono tuštintis, – visi darydavo čia pat, po vagonais. Iš po jų sklido baisi smarvė – ją paliko anksčiau pravažiavę ešelonai.
Iki Krasnojarsko – 7000 kilometrų. Važiavome mėnesį. Be maisto, be duonos, tik vandens. Valgė kas, ką turėjo.
Nuo ilgos kelionės nesiprausę ir dvi savaitęs nekeitę drabužių, visi apėjo utėlėmis. Čeliabinske trumpam sustojome. Visus suvarė į pirtį. Prigužėjo pilna nuogalių. Bet, netrukus, baigėsi vanduo. Pirmieji spėjo apsiprausti,o likusieji tik pasikeitė drabužius. Juos apvalė nuo utėlių,- sumovė ant specialių šakių ir kaitino, kad utėlės išdegtų.
Iš pirties į vagoną Vincutė grįžo basa. Pirtyje pavogė batus. Iki pat Igarkos ji trypčiojo basa, nes nebuvo iš ko pasiskolinti ar batus įsigyti.
Vagonus dezinfekavo chlorkalkėmis. Jų pripylė tiek, kad svaigo galva ir pykino. Utėlės išnyko, bet trumpam. Neturėdami kuo pakeisti guolio ir negalėdami apsiprausti, žmonės vėl greitai jomis apėjo.
Krasnojarskas. Išlaipino ant bėgių. Naktis šalta. Pastoviniavus, atvažiavo sunkvežimiai. Su ryšuliais sulaipino į juos ir iš geležinkelio stoties nugabeno į spygliuota vielos tvora aptvertą buvusią japonų belaisvių stovyklą.
Atvykusiuosius pasitiko nedideli vienaaukščiai barakai, išpuošti piešiniais, popierinėmis lempelėms ir pliki, bet švarūs gultai. Vaikai pajutę laisvę, ėmė šėlti, lakstyti.
Gavome truputį maisto, teisingiau 200 gramų duonos,- tokia dienos norma. Vis dėl to, tapo lengviau.
Netrukus pasirodė laivas. Iš pažiūros atrodė gan didelis, tačiau mums vietos denyje neatsirado.Visus kaip silkes sugrūdo į triumus. Norint išeiti, teko lipti vieniems per kitus.
Plaukėme dar tūkstantį kilometrų į šiaurę Jenisejaus upe iki Igarkos. Kelionėje jokio maisto, tik virintas vanduo. Vietomis ant kranto uolų matėsi užrašyti žodžiai: “Slava Stalinu” (Šlovė Stalinui).
Birželio 17 dieną pakrantėje, tolumoje pasirodė rūkstantys kaminai. Priartėjus, išvydome daugybę barakų. Taip atrodė atvykstantiesiems visų tautybių tremtinių sostinė Igarka.
Igarka yra 1779 km nuo Krasnojarsko ,dešiniajame Jenisejaus krante, 163 km nuo šiaurės poliarinio rato, amžino įšalo žemėje. Mieste yra uostas, į kurį Jenisejaus upe atplaukia jūriniai laivai. Dabar veikia ir aerouostas.
Krasnojarskas – apskrities centras. Jame gyvena apie 876 tūkstančiai žmonių.
Jenisejus – pagrindinė Sibiro upė. Jos ilgis 4020 km., plotis vietomis siekia iki 650 m. Upė teka palei Rusijos Mongolijos sieną, pro Krasnojarską, Jeniseiską ir Igarką. Žiemą upė užšąla.
Igarkos istorija prasideda nuo 1928 metų. Laptevui ir Mininui atradus Igorkos intaką. Toje vietoje pastatė uostą ir medienos pjovimo fabriką. 1941 m. pastatė ir žuvies perdirbimo kombinatą.
Miestą, jeigu jį taip galima buvo tada vadinti, iš esmės, statė politiniai kaliniai ir tremtiniai. 1939 metais čia buvo virš 23 tūkstančių gyventojų. O paskelbus amnestiją, jų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Daugelis tremtinių paliko miestą ir grįžo namo. 2001 metais jame beliko vos 9500 gyventojų.
Artimiausi miestai nuo Igarkos – Nachodka – 381 km, Kogalymas – 809 km., Surgutas – 928 km., Neftejuganskas- 971 km. Ir Tomskas – 1211 km.
Išlipome. Lietuvoje pats vidurvasaris.Mes su bateliais, vasariniais drabužiais, o ant kranto – metro storumo ledo lytys ir sniegas.
Krante pasitiko žmonės. Daugiausia rusai. Vietinius gerokai prigąsdino: atvažiuos banditai, nusikaltėliai. Pasitiko ir 1941 -aisiais tremtin išvežti lietuviai. Matyt, dar vylėsi sugrįžti į Tėvynę, bet išvydę mus, pravirko.
Keli jaučiais pakinkyti vežimai nugabeno į buvusias arklides- barakus. Palubėjė vienas langelis, viduryje – geležinis pečiukas su geležiniu kaminėliu, vadinamas buržuika, pasieniuose – lovos – kryžiokai, sukaltos iš medienos atliekų. Barakų sienos iš dviejų lentų. Ir tos perdžiūvusios, skylėtos. Tarp lentų prigrūsta sukritusių pjuvenų. Vietomis žiojėja skylės . Tvyro prieblanda. Palubėje blausi lemputė, nušviečianti dalį patalpos. Kambarius skiria skylėtų lentų pertvaros, kurias uždangstome skudurais.
Vanduo kolonėlėje. O jei ši neveikia – už dviejų kilometrų upėje.
Įsikūrėme 9 šeimos. Nuo ko pradėti? Ką pasikloti, kuo užsikloti?.. Netoliese buvo medžio kombinatas. Prisitempėme lentgalių. Dieną ir naktį kūrenome krosnelę. Bent kol kūrenome, sušilome.
Nakties nesulaukėme. Visą laiką skaisčiai švietė saulė. Pasirodo, jau buvo prasidėjusi poliarinė diena.
Pjuvenose tarp lentų knibždėjo parazitų, kurie pirmiausia puolė vaikus. Kaimynai loveles atitraukė nuo sienų, jų kojas sumerkė į skardines su vandeniu. Bet tai negelbėjo. Blakės ir kiti gyviai ropojo lubomis, krito iš viršaus.
Iš ryto į darbą. Nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Po darbo – į duonos eilę. Dienos norma kiekvienam – puskepalis forminės. Ir ši šlapia, persūdyta. Viskas normuojama. Maistas taip pat. Sunkiausia šeimoms, kuriose maži vaikai ir vienas darbingas žmogus, nes dirbančiam – 600 g. duonos, o nedirbančiam – 300 g. Perpildytuose barakuose jokios tvarkos ar švaros. Pajėgesni dirbo po 12 valandų.
Pirmaisiais metais išmirė daug senelių ir vaikų. Žmonės nepajėgė iškasti duobės amžinojo įšalo žemėje, laidojo šiek tiek prakapstę ją arba tiesiog sniege. Pavasarį, sniegui nutirpus, iš žemės vietomis kyšodavo išlindę karstai.
Laidotuvės buvo be apeigų. Jei uždegė kas žvakę, gerai, jei ne, ir be jos palaidodavo. Velionio į kapines niekas nelydėjo. Nebuvo kam. Pajėgesni plūkėsi darbe, o kurie nebepajėgė atsikelti, gulėjo mirties patale. Kasdien miesto pakraštyje į tundrą išveždavo po 2-3 karstus. Per pirmuosius tris mėnesius mirė virš 900 žmonių. Kombinatas turėjo sukaupęs karstų atsargas, tačiau iki metų pabaigos jų nebe pakako.
Bus daugiau
