Alkoholizmas yra opi kiekvienos visuomenės socialinė problema, bet Lietuvoje ji jaučiama ypatingai. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) 2016 m. apskaičiavo, jog kiekvienam Lietuvos gyventojui, vyresniam nei 15 metų, tenka po 18,2 litrų grynojo alkoholio per metus. Pagal šį rodiklį mes užimame pirmąją vietą pasaulyje. Lietuvos Statistikos Departamentas paskelbė kuklesnius skaičius – atitinkamai 13,2 litrų. Rezultatai skiriasi, tačiau kad ir kokiais duomenimis besiremtume, pagal alkoholio suvartojimą pasaulyje būsim pirmi ar penkti, didelio skirtumo nėra. Problemos aktualumas išlieka ir mūsų tauta šioje srityje toliau griežia pirmuoju smuiku.
Šioje situacijoje Seimas visai neseniai pritarė alkoholio kontrolės įstatymo griežtinimui, siekdamas kovoti su milžiniškais girtavimo mastais. Priimtos pataisos suskaldė visuomenę į dvi grupes: primąją, pasisakančią už alkoholio vartojimo ir prieinamumo mažinimą, bei antrąją, pasisakančią prieš visus draudimus ir alkoholio politikos pakeitimus. Šių dviejų grupių konfrontacija viešojoje erdvėje sukėlė dideles audras, tačiau joms aprimus, galime aptarti esminius abiejų diskutuojančių pusių argumentus, jų formuojamą diskursą ir netgi įvertinti mūsų demokratijos tvarumą alkoholio draudimų akivaizdoje.
Pirmoji išryškėjusi visuomenės grupė visų pirma neįgnoruoja Lietuvos alkoholizmo problemos, ją pripažįstą ir palaiko priemones ją sprendžiant. Tokioje visuomenės dalyje ryškėja anti-vartojimo nuotaikos, vis labiau pradeda reikštis sveikos gyvensenos entuziastai, kuriasi įvairios jaunimo ir bendruomeninės sveikos gyvensenos organizacijos, kurios teikia viltį bei rodo pavyzdį bandantiems atsisakyti alkoholio. Greta aktyvių žmonių kaip ir visais atvejais yra gausybė pasyviai palaikančių. Per ilgus menkai reguliuojamo alkoholio vartojimo metus po nepriklausomybės atgavimo formavosi įvairūs stereotipai, kurie ilgainiui tapo stigmomis, visuomenėje skatinančiomis dar didesnį vartojimą, ypatingai jaunimo tarpe. Negerti paaugliui daug kur reiškė būti nevykėliu, vesdavo arba prie patyčių, arba prie girtavimo tiesiog prisitaikant. Vyraujant tokioms normoms, gerti tapo populiaru ir normalu. Taigi pirmoji grupė pripažįsta šią problemą ir stengiasi ją pakeisti, darydama tą tiek visuomeninėmis iniciatyvomis, tiek palaikydama neretai ir patiems alkoholizmo problemos neturintiems piliečiams nepatogumų keliančius įstatymus. Kaip taikliai rašė vyskupai viešame laiške, „prekybos ribojimas gali paliesti kiekvieną iš mūsų, ir tai bus mūsų sumokami kaštai. Tačiau sveikesnės ir saugesnės Lietuvos nepasieksime, jei nesutiksime savanoriškai prisiimti dalies kaštų už tokią Lietuvą.“ Kad galėtų palaikyti alkoholio kontrolės politiką, pilietis neišvengiamai turi pritarti šiai solidarumo logikai.
Antroji grupė ne mažiau įvairi savo sudėtimi, tačiau sutaria dėl tikslo kovoti su įvairiausiais draudimais. „Draudimais nieko nepasieksi“, skelbia jų logika. Alkoholio vartojimo apribojimai čia nėra išimtis. Ši grupė talpina jaunimą, kurio nuomonę formuoja įvairūs visuomenės veikėjai, įvairius liberalius ir net savotiško elito sluoksnius, suinteresuotus prekybininkus, gamintojus ar net pramogų pasaulio atstovus, dažniausiai taip pat gyvenančius nevaržomos laisvės dvasia. Pamatinis šios grupės išskirtinumo bruožas yra tariama laisvės ir apsisprendimo teisė, kuri suvedamą į liberalios visuomenės idėją. Tokia idėja atomizuoja visuomenę, joje individai siekia tik asmeninės naudos ir gerovės sau, negalvodami apie savo artimą arba bendruomenės narį. Liberalus individas eliminuoja bet kokį bendruomeninį ryšį, panaikina bendrojo gėrio sampratą, skatina vartojimą ir dažniausiai nesąmoningai padeda atitinkamoms industrijoms didinti pelną iš mūsų visuomenės ydų bei neracionalių pasirinkimų.
Paradoksaliai, neretai „draudimais nieko nepasieksi“ stovykloje atsiduria gausios grupės vyresnio amžiaus žmonių, nepritariančių postmodernioms liberalioms vertybėms (gėjai, migrantai ir kitos mažumos), tačiau tvirtai tikintys pačiu principu prieš draudimus. Jų nusistatymas daugiau ne ideologinis, o paremtas netikėjimu valstybės galia įtvirtinti savo sprendimus, įgyvendinti draudimą ar kitokią nuostatą, sužiūrėti, ar ir kaip vykdomas įstatymas. Šie žmonės savaip racionalūs, nes jų gyvenime tiek sovietmetis, tiek ir nepriklausoma Lietuva nesuteikė daug pagrindo patikėti valstybės galia užtikrinti tvarką ir teisingumą. Kai valstybė žada, jie juokiasi. Neretai ši nuostata koreliuoja su alkoholio vartojimu.
Žmones į skirtingas stovyklas alkoholio vartojimo klausimu atveda daugybė skirtingų priežasčių. Tačiau galiausiai vis tiek turime kelti esminį klausimą: kam alkoholio vartojimo augimas ar bent stabilumas yra naudingas? Akivaizdžiausia nauda matoma alkoholio gamintojų ir platintojų megakoncernams, kurie su savo finansinėmis injekcijomis remia įvairias organizacijas, „tyrimų” institutus ar net politines partijas, kurios tariamai skleidžia atviros visuomenės idėjas, nors realiai dažniausiai atstovauja savo rėmėjų interesus. Pseudomoksliniai institutai, tokie kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas, jeigu tikrai būtų kokie skelbiasi, bent kovotų už alkoholio rinkos išskaidymą ir kuo didesnį smulkių konkuruojančių dalyvių skaičių joje. Tačiau tokia laisvoji rinka, o ne palankios sąlygos MG Baltic ir panašiems politikos donorams, Laisvos visuomenės instituto nedomina.
Greta tiesiogiai suinteresuotų yra liberalieji visuomenės veikėjai, „elitai”, aktoriai ir muzikantai. Pastarieji renkasi populiarumo taškus akyse tų, kuriuos žino esant prieš bet kokius draudimus. Galimai ir patys tuo tiki. Formuodami neigiamą nuomonę apie valdžioje esančius išrinktus tautos atstovus jie lošia neprološiamą partiją, nes nėra nieko populiariau, kaip į lozungus sutelpančiu klausimu kritikuoti valdančius politikus. Neseniai keli muzikantai pakeitė savo nuomonę iš palaikančių blaivybę į smerkiančius. Tarp jų buvo Kaušpėdas, Samas ir kiti. Dar vėliau atsisakyta dalyvauti visada blaivybę skelbusiame Naisių festivalyje. Kaip tas pats festivalis su tomis pačiomis vertybėmis pasidarė nebepriimtinas, o viešumoje prireikė kalbėti už alkoholio vartojimą? Įžymybių vertybės keičiasi kartu su nuotaikomis ir viešosios nuomonės vėjais.
Ir visgi daugiausiai dėmesio vertas jaunimas, kuris neriasi per galvą rėkdamas apie laisvę rock’n’rollui ir kurdamas sofistikuotus argumentus, kurie leistų išsaugant orumą ignoruoti musų visuomenės alkoholizmo problemą. Problemos neigimas yra pirmasis priklausomybės požymis, kuris dažnai atsispindi jaunuolių retorikoje. Liberalai dažnai sako – kodėl mes nepasitikime savo jaunimu? Juk jaunimas žino, ką daro, ir sugeba atsakyti už savo veiksmus. Tačiau pasirinkimai nėra lygiaverčiai tiek savo teisingumu, tiek pasekmėmis. Daugeliu klausimų primesti teisingo pasirinkimo valstybė ar dar kas nors neturi ir negali. Tačiau visada esama klausimų, kuriais pasirinkimų pasekmės per daug pražūtingos, o pasirinkimo aplinkybės – pernelyg neatsakingos, kad būtų galima juos palikti visuomenės, o ypač jaunimo savieigai. Tai savaime suprantama net liberalams, kai kalbame apie stiprius narkotikus, prostituciją, lošimus ir panašius dalykus. Tačiau meluotume sau ir alkoholio vartojimą priimdami kaip laisvos valios aktą. Juk dažnu atveju vartoti alkoholį nusprendžiama per anksti, apėmus nevilčiai ar dėl kitų aplinkybių. Niekas negali pajausti, kada prieis ribą, po kurios jau bus praradęs laisvę kitą dieną nuspręsti kitaip ir nebevartoti. Situaciją atpažįstame tik tada, kai joje atsiduriame. Ar liberalams būtinai reikia, kad kuo daugiau jaunų žmonių išbandytų šią riziką savo kailiu ir kuo ankstesniame amžiuje?
Ta pati jaunuomenė dažnai piktinasi alkoholio akcizo kėlimu. Valstybei niekada neapsimokės, jog žmonės gertų, nes iš visų akcizais surinktų pinigų į valstybės biudžetą, tik dalis nukeliauja alkoholio vartojimo sukeltų padarinių likvidavimui ir tų pinigų visada yra per mažai. Lietuva kasmet patiria 215 mln. eurų nuostolių dėl alkoholio vartojimo. Už šią sumą galėtume labai įvairiai prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, kiekvienam Lietuvos mokytojui pakelti algą per 250 eurų, o gydytojui – per 600 eurų. Lietuvos kasmetinis komensuojamųjų vaistų biudžetas yra 230,5 mln. eurų ir jį beveik visą galėtume padengti sutaupydami lėšas, kurių pareikalauja alkoholio vartojimo pasekmės. Racionalus kaštų ir naudos skaičiavimas turėtų būti liberalų stiprybė.
Kiekvienas asmuo, kuris piktinasi draudimais ir akcizo kėlimu, turėtų suvokti, jog dėl jo neracionalaus, bet neva savaime vertingo pasirinkimo gerti, nukenčia visa valstybė, visuomenė ir galiausiai jis pats. Čia atsiranda neteisingumas, nes žmonės, nevartojantys alkoholio, savo mokesčių pinigais turi gydyti žalingų įpročių turinčius ligonius ir jų artimųjų socialines žaizdas. Neteisingumas atsiskleidžia ir kitoje, argumentacijos ir dialogo, plotmėje. Dažnai matome teiginius: „Žmogus gali eiti tarnauti ir mirti už valstybę, bet negali išgerti bokalo alaus” arba „Žmones gali tuoktis, bet per savo vestuves, negali išgerti šampano”. Tai yra puikiausias sofistikuotos manipuliacijos pavyzdys. Ginti Tėvynę yra kiekvieno piliečio pareiga, kas rašoma mūsų Konstitucijoje. Tėvynės gynimas užtikrina valstybės išlikimą – nepriklausomybę, kurioje gali reikštis tautos apsisprendimas ir piliečių laisvė demokratiškai valdyti patiems save. Tėvynės gynimo pareiga yra ir tų pačių jaunuolių visų pilietinių laisvių apsauga. Lyginti pareigą, kuri užtikrina mūsų laisves, su laisve gerti, kuri savo pasekmėmis tas laisves naikina, yra gėdingas nesusipratimas. Koks yra ir priekaištas dėl galimybės tuoktis, bet ne gerti savo vestuvėse, išduodantis tiesiog patologinę mūsų visuomenės būklę: vestuvių be alkoholio neįsivaizduojame ir laikome tai savaime suprantamu dalyku, argumentuojame tuo, lyg apeliuotume į sveiką protą.
Pagaliau alkoholio kontrolės pataisos puikiai parodys, ar mes esame tikrai demokratiška tauta. Išrinkdami savo tautos atstovus, daugumos norėjusiųjų dalyvauti valia mes suteikiame jiems įvairias teises, pirmiausiai įstatymų leidybos galią. Mūsų valdžios dauguma pasisako už alkoholio kontrolės griežtinimą. Demokratijos principai reikalauja iš piliečių ginti savo pažiūras iki įstatymo priėmimo, kokios jos bebūtų, bet sutikti su daugumos valia, parlamentui ją priėmus. Sugriovus šį principą griūva demokratijos veikimas ir politinis stabilumas. Kartu šis išbandymas parodys, ar piliečių daugumos valia ir bendrojo gėrio siekis gali įveikti stambiosios alkoholio pramonės interesus. Belieka tikėtis, jog įstatymų leidėjams užteks ryžto toliau vykdyti priešrinkiminius pažadus šioje srityje. Juk būtent pažadų vykdymui, o ne rinkėjų išdavystėms, šią valdžią ir išrinkome.
