Teatro režisierius Gytis Padegimas dėl tvarkomų kapinių atviru laišku kreipėsi į Katalikų bažnyčios Lietuvoje ganytojus.
Gerbiamieji Ganytojai,
kreipiuosi į Jus su skaudama širdimi jau ne pirmus metus matydamas, kaip žiauriai siaubiamas ir naikinamas lietuviškų katalikiškų kapinių grožis.
Paskutinis lašas – gėda, kurią patyriau neseniai per laidotuves, kuriose dalyvavo ir vyskupas S. Tamkevičius bei eilė žinomų kunigų Kybartų kapinėse. Šalia katalikų kapinių, nuskustų taip, kad net jokiam paukšteliui nėra kur pritūpti, veši didžiulių medžių ir krūmų gaubiamos stačiatikių kapinės, iš kurių liejosi nesustabdomas Kūrėją ir gyvenimą šlovinantis paukščių giedojimas.
Tąkart viena pravoslavė ištarė: „После того что католики вытворяют со своими кладбищами ясно, что у них не осталось ни капли духовности“*.
Žiauri ištarmė, bet pelnyta. Pravoslavų kapinės karštą dieną tikrai atrodė kaip Rojaus įkūnijimas žemėje, o mūsiškės – kaip pragaro prieangis. Dvasininkai kiekvieną dieną lankosi kapinėse ir turėtų matyti, kaip jos visoje Lietuvoje tampa ne Amžinojo Poilsio ir Mirusiųjų bei Gyvųjų susitikimo bei maldos vieta, bet, anot šventojo tėvo Jono Pauliaus II, „mirties kultūros“ fabrikais.
Šventasis mums nedviprasmiškai apreiškė: „Pavasario žydėjimu, vasaros branda, rudenio vaisiais ir žiemos apmirimu medis tarsi atskleidžia mums gyvybės paslaptį. Todėl žmonės nuo seniausiųjų laikų vis sugrįždavo prie medžio įvaizdžio, siekdami išsiaiškinti esminius klausimus savo pačių gyvenime. Deja, mūsų laikais medis neretai yra iškalbingas veidrodis, atspindintis žmogaus elgseną savo aplinkoje, visoje kūrinijoje. Mirštantys medžiai yra tarsi nebylūs priekaištai, įspėjantys, jog yra žmonių, akivaizdžiai nevertinančių nei gyvybės, nei pačios kūrinijos, nesuvokiančių šios dovanos didybės, o tik šaltai apskaičiuojančių naudą ir pelną. Ir tik pamažu ryškėja, jog ten, kur miršta medžiai, finale žūsta ir žmogus“.
Artėjant Šventojo tėvo Pranciškaus apsilankymui, nužemintai meldžiu Lietuvos Ganytojus ir visus dvasininkus tarti viešą žodį, idant jų ganomos avelės būtų apsaugotos nuo jau kasdiene tapusios sunkios nuodėmės, kai anot poeto, „kirvis į kamieną, o blogis – į mane“’.
Su gilia pagarba prof. Gytis Padegimas
Gyti, o ką daryti su šimtamečiais medžiais, su išpuvusiais, kurie verčia paminklus, kurių šaknys kelia viską į viršų? Pjauti ir tik pjauti.
Šaknys, paprastai, auga gylyn, nes medžiui reikia drėgmės. O jei kokia šaknis yra paviršiuje, ją galima nukirsti ir negriaus!
Mielas, Gyti, kapinių „grožis” labai svarbus pagonims, Vieniems paukštelių giesmelės, kitiems granito sterilus blizgesys… Gi katalikams svarbiau yra mestis už mirusiojo sielą ir laukti prisikėlimo, nesureikšminant laikinos kūno buveinės vietos. Prisiminkime kankinių laidojimo vietas, budelių siekius ir kaip viskas priešingai gavosi jų norams.
… suprantama, gi „tikriems” katalikams net praustis nereikią, kam gi rūpintis „laikinąją buveine”…
Laikinoji kūno buveinė – kapas, kadangi krikščionis tiki nebemaraus kūno prisikėlimu. Praustis reikia, jei tik yra galimybė.
Yra benamių, kurie neturi tokios galimybės, tai galima jiems suteikti tą galimybę savo vonioje, pvz. 🙂 Deja, benamis šuniukas dažniau sulaukia pagalbos, nei žmogus.
Jei į temą, tai kapines tvarko savivaldos įmonės, ne Katalikų Bažnyčia. Pastabos ne tuo adresu.