Šimtmečiams bėgant, Prancūzijos ir Anglijos ginčai vis aštrėjo, patirdami tūkstančius posūkių – nuo Agincourt’o iki Mers-el-Kébir ir Trafalgaro.
Santykius tarp galų ir jų ištikimiausių priešų anapus Lamanšo nuolat lydėjo audros, kurias kartais pertraukdavo gražūs ir aiškūs susitarimai – pavyzdžiui, Karolio I ir Henrietos Prancūzijos santuoka ar Entente Cordiale pasirašymas. Tai – tikrasis Europos istorijos žavesys, kurį pernelyg uolūs Briuselio biurokratai norėtų ištrinti ir pakeisti nuobodžia amžinos biurokratijos epocha.
Naujausias šio amžių senumo konflikto tarp nuožmių galų ir klastingo Albiono epizodas: britų leidėjas nusprendė pasisavinti Žaną d’Ark, paversdamas ją infantilia ikona moksleivių „švietimui“. Būtent taip ji pristatoma „Collins“ išleistoje antologijoje Kas mes esame, skirtoje 11–14 metų paaugliams. Skyriuje apie lyčių įvairovę per istoriją pateikiami asmenybių, turinčių „kintančią tapatybę“, pavyzdžiai – tarp jų ir antroji Prancūzijos globėja.
Netrukus sueis 700 metų nuo tos dienos, kai Šimtamečiame kare prancūzų kariuomenę prieš anglų įsibrovėlius sutelkusi tyra Lotaringijos mergelė savo trapią egzistenciją baigė ugnies liepsnose Ruano Maršės aikštėje. Ir štai – XXI amžiuje pagaliau paaiškėjo „tikroji“ šios istorijos esmė. Šventa karvė! Žana buvo nebinarinė! (angl. non-binary – tai žmonės, kurių lyties tapatybė neatitinka tradicinio dvinario skirstymo į „vyrą“ arba „moterį“).
Kaip anksčiau to nepastebėjome? Ji kovojo kaip vyras, nešiojo trumpai kirptus plaukus, kardą iškeitė į dalgį ir jodinėjo žirgu. Akivaizdu – ji nesileido įspraudžiama į XV amžiaus visuomenės lyčių stereotipus. Ir gerai jai sekėsi.
Žanos nebinarinė tapatybė – labai britiška manija. Dar 2022-aisiais Londono prestižiniame Šekspyro teatre „Globe Theatre“ buvo pastatyta pjesė, kurioje Žanai į burną įdėtas queer credo: „Aš nesu moteris. Aš neatitinku šio žodžio.“ Pjesės autorė – Charlie Josephine, pagrindinį vaidmenį atliko Isobel Thom – abu žmonės, gimę moterimis, save identifikuojantys kaip nebinariai. Galbūt Žana tikrai kovojo su jai primesta moters tapatybe vyriškame pasaulyje, tačiau sunku įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu ji būtų kankinusis dėl savo įvardžių.
Taip susigrąžinama vargšė Žanetė, kaip ją vadino namuose – mergina, kuri nieko neprašė, bet vėl atsidūrė l’ennemi anglois negarbėje. Šiuo veiksmu įžeidžiamas ne tik jos asmuo, bet ir visas moterų reikalas. Iš tiesų, paversti Žaną „nebinarine“ veikėja reiškia teigti, kad ne visus jos žygdarbius galėjo atlikti moteris – tikra, visapusiškai moteriška moteris, didžiuojanti(s), kad tokia yra.
„Vadinti ją kitaip – tai įžeisti ją pačią ir, netiesiogiai, visas tas moteris, kurios pakankamai drąsios rizikuoti savo gyvybe dėl savo įsitikinimų. Tarsi moterys negalėtų būti didvyrės“, – sako Kembridžo universiteto Prancūzijos istorijos profesorius emeritas Robertas Tombsas.
Nebinarizmo apaštalams labai patogu pasisavinti Žaną. Argi ne „reakcinga“ ir „vyriška“ Bažnyčia ją sudegino kaip raganą?
Tačiau tikrovės faktai neatlaiko šių fantazijų išbandymo. Žana buvo visapusiška moteris – net jei nuo 1429-ųjų, savo epopėjos pradžioje, ji – kaip tuo metu buvo priimta tarp karių – nusikirpo plaukus „į dubenį“ ir vilkėjo vyriško kirpimo vidutinio ilgio suknelę. Ji augo su motina Izabele, mokėsi visko, ką turėtų žinoti to amžiaus mergaitė: verpė vilną, tvarkė ūkį, padėjo namuose.
Ji kentėjo dėl likimo, kurį jai skyrė Dangus. Jos jauna, jautri širdis versdavo ją lieti ašaras matant šalia savęs sužeistą priešą ar jaučiant teisėjų neteisybę. Ji nė akimirkos nesvarstė galimybės neštis geležį – labiau norėjo eiti į mūšį su vėliava, ant kurios buvo užrašyti Jėzaus ir Marijos vardai.
Bažnyčia, pasmerkusi ją laužui, nebuvo tokia žiauri patriarchalinė jėga, kaip ją mėgsta vaizduoti kai kurios feministės. Nors vyskupas Cauchon siekė jos mirties, kiti dvasininkai ją palaikė: klausė išpažinties, atnešė Komuniją, nusilenkė malonei ir stiprybei, sklindančiai iš drąsios Lotaringijos mergaitės.
Net ir šiandien kai kurios feministės stoja į kovą už savo Žaną d’Ark, nes neatpažįsta jos, kai ji paverčiama – ir drįstame ištarti šį žodį – parodija: queer aktyviste. Tačiau Žana turi žinią ir joms – kaip visavertė moteris: „siekite savo idealo, neleiskite, kad jus įbaugintų tie, kurie nori jums stoti skersai kelio“. Tai faktas: Žana yra įkvepianti moteris – net progresyvioms feministėms.
Septynis šimtus metų jos byla kėlė klausimus ir neramumus. Savo laikmečiu ji mokėjo užkariauti kareivių širdis – jie ėjo paskui ją net nesuprasdami, kodėl. O savo atvirumu ir dvasios stiprybe nuginklavo teisėjus, kurie norėjo ją pasmerkti mirčiai.
Todėl prašome savo draugų anglų palikti Žaną ramybėje ir sekti tų kareivių pavyzdžiu, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais – kai ji dar buvo tik palaimintoji – meldėsi jai, prašydami jėgų nugalėti priešą.
Ar tame siaubingame viduramžių kare, trukusiame daugiau nei šimtą metų ir pasibaigusiame su Žanos pagalba, Dievas buvo Prancūzijos ar Anglijos pusėje? Į šį baisų klausimą mergelė savo teisėjams pateikė vieną gražiausių atsakymų:
„Aš nežinau, ar Dievas myli prancūzus, ar anglų pusėje yra Dievas. Tačiau esu įsitikinusi, kad jie bus išvyti iš Prancūzijos – išskyrus tuos, kurie čia mirs.“
Net ir šiandien per švelniąją Žaną vis dar skamba balsas tų, kurie aistringai myli savo kraštą ir iki mirties jį gina nuo užkariautojų. Įsiklausykime į ją!
Hélène de Lauzun – europeanconservative.com korespondentė Paryžiuje. Studijavo Paryžiaus Aukštojoje normaliųjų mokykloje, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvardo universitete, Sorbonos universitete apsigynė istorijos mokslų daktaro laipsnį. Ji – knygos Histoire de l’Autriche (Perrin, 2021) autorė.
europeanconservative.com
Jos pačios gyvenimo metu jos vardas buvo rašomas Jehanne ir tariamas [ʒəˈãnə]. Lietuviška to vardo forma yra Joana. O kai rašoma „Žana“, tai yra rusiškos formos Жанна transkripcija. Sarmata.
„ugnies liepsnose Ruano Maršės aikštėje“
Maršės? Kas yra ta Maršė? Varge varge. Marché reiškia „turgus“. Turgaus aikštėje.
„Ji kovojo kaip vyras, nešiojo trumpai kirptus plaukus“
Rusicizmas „nosila“. Lietuviškai būtų „dėvėjo“.
„tikra, visapusiškai moteriška moteris, didžiuojanti(s), kad tokia yra.“
Atrodo, kad čia bandyta pasakyti „besididžiuojanti“, tik nelabai pavyko.
„nusikirpo plaukus „į dubenį“
Atrodo, čia turimas galvoje tas plaukų kirpimas „bowl cut“ (coupe en sébile). Nežinau, kaip lietuvių kirpėjai jį vadina. (Tarybinių žmonių dėmesiui: strižka pod goršok).
„Studijavo Paryžiaus Aukštojoje normaliųjų mokykloje“
O varge vargužėli. Tai vis dėlto robotas čia vertė. Regis, čia turima galvoje École normale supérieure. Pažodžiui tai būtų Aukštoji normalinė mokykla, bet šiaip tai yra neišverčiamas istorinis pavadinimas. „Normalinė“ čia reiškia, kad, įsteigta per prancūzų revoliuciją, ji veikė pagal normalizuotą, arba standartizuotą, programą.
Jau norėjau sakyti, kad vertėjui sarmata, bet juk robotai sarmatos nejaučia. Tada, deja, sarmata redakcijai.
Entente Cordiale? O ką ji iš tikro reiškė ir reiškia Lietuvai, lietuvių tautai dabar? Ar ne tai, kai ji, tapusi jau trejopa „Cordiale“ (jos rytinė carinės Rusijos imperijos ir jos kariuomenės dalis), nebūtų pralaimėjusi agresyvaus karo Vokietijai Rytuose po Antrojo Žalgirio – jokios Lietuvių tautinės valstybės nebūtų buvę ir iš vis ar kada nors bebūtų buvusi ta Mūs Lietuva? Praėjus 20 metų ta Trejopa „Cordiale“ kažin kodėl vėl atsinaujino, tik jau kaip Didysis Trejetas ir be pačios Prancūzijos, ir su pompa (pompastiškai – iškilmingai) leido jos rytinei narei, sovietinei Rusijai, okupuoti Baltijos šalis, o jų tautas pasiųsti mirčiai Sibiran. O ką dabartinė Antantė, ruskai „Согласiе“ (Англiя, Россiя, Францiя) žada mums savo įmantriu dabartiniu pavidalu, bet jau be Prancūzijos, kurios vietoje dabar Amerika, kaip ir tame Didžiajame Trejete? Ką mano Kapsukės pseudo istorijos mokslų prapiesoriai ir jauni docentai bei šiaip jos absolventai baigę tą garsiąją univerkę su pagyrimu šiuo pikantišku ir dažnai mums pragaištingu klausimu? Ką mano apie vėl mums kylantį egzistencinį pavojų? Steigs „Russian World Studies at Kapsuke“, kad mūsų nebeliktų ar kaip?
„Aš nežinau, ar Dievas myli prancūzus, ar anglų pusėje yra Dievas. Tačiau esu įsitikinusi, kad jie bus išvyti iš Prancūzijos – išskyrus tuos, kurie čia mirs“, – čia apie ką? Apie „Rusų pasaulį” Baltijos šalyse ar Žečpospolitą? Tą kadais buvusį lietuvių pragarą irgi, o dabar prašantį pakeisti Lietuvių abėcėlę?