Nors mikrochirurgas, profesorius Kęstutis Vitkus 2021-aisiais iškeliavo anapilin, jo nuveikti darbai išlieka daugelio atminty. Tragiškus 1991 metų įvykius menančią šią Sausio 13-ąją profesoriaus dukra Vita Degutienė pasidalijo jo dienoraščiu iš kruvinos nakties, kai ligoninėje teko gelbėti sunkiai sužeistus kovotojus už laisvę.
1991-ųjų Sausio 13-ąją nukentėjusiuosius nuo kulkų ir tankų vikšrų gelbėjęs a.a. mikrochirurgijos profesorius Kęstutis Vitkus daugelio širdyje amžinai išliks didvyris – Raudonojo Kryžiaus ligoninė tą naktį buvo tapusi kruvinųjų įvykių epicentru.
Tėčio sukrečiančiais prisiminimais iš tos nakties feisbuke pasidalijo jo dukra Vita Degutienė. Tiesa, ne vienas įrašu persidalijęs internautas pastebėjo, kad mikrochirurgas taip ir nebuvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
„Kęstutis Vitkus, mikrochirurgijos profesorius, gelbėjęs nuo kulkų ir tankų vikšrų nukentėjusius Vilniuje 1991 m. sausio 13 naktį, prieš porą metų mirė. Jis taip ir nebuvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu – pats neprašė, o valdžia ir pamiršo. Tačiau žmonių atmintis patikimesnė, nei valdiški garbės ženklai“, – taip pat pasidalijusi K.Vitkaus prisiminimais feisbuke rašė internautė Aušra.
Portalui Žmonės.lt susisiekus su K.Vitkaus dukra V.Degutienė, ši neslėpė nusivylimo, kad tėtis taip ir buvo pamirštas valstybės.
„Man asmeniškai labai skaudu. Dar kai tėvelis buvo gyvas, jis kiekvienais metais šią dieną pasisakydavo, tiek daug jo išdalintų interviu, sukurta laidų… Jis buvo tikras patriotas“, – portalui Žmonės.lt sakė Vita Degutienė.
Ji užsiminė, kad prezidentas Valdas Adamkus jau buvo iškėlęs šį klausimą, tačiau pagal įstatymą – po mirties šis apdovanojimas nesuteikiamas. „Visgi svarbiausia, kad nors medalio tėtis ir negavo, jis išliks visų mūsų širdyse“, – pridūrė ji.
Kęstutis Vitkus ir Vita Degutienė / Gretos Skaraitienės/„Laima“ nuotr.
Vita Degutienė su portalu Žmonės.lt sutiko pasidalinti savo įrašu ir tėčio Kęstučio Vitkaus prisiminimais iš 1991-ųjų Sausio 13-osios nakties.
„Nusivilti galima valdžia, žmonėmis, savo gyvenimu ar savimi, bet ne Tėvyne. Meilė jai nuolat lieka pastoviąja, neištrinama ir nesumenkinama vertybe“ (Juozas Tumas-Vaižgantas).
Mes visada prisiminsime.
Gyvoji istorija
Profesorius Kęstutis Vitkus:
Aš – karo lauko chirurgiją studijavęs Vilniaus universitete. Mes, medikai, buvome rengiami dirbti karo sąlygomis. Vėliau, jau dirbdamas chirurgu traumatologu, dažnai pasijusdavau lyg karo lauko zonoje. Niekada nežinodavai, kokį sužeistą žmogų tau atveš po avarijos, sužalotą gamykloje, nutrauktomis rankomis, kojomis. Arba kareivėlių iš Šiaurės miestelio – peršautų, susisprogdinusių. Bet iki tos lemtingos dienos, sausio 13 dienos, galėjau sakyti, kad tekdavo dirbti „lyg karo lauke“. Sausio 13 – osios naktis pakeitė mano, ir kaip žmogaus, ir kaip chirurgo, gyvenimą. Tą naktį aš atsidūriau pragare. Aš atsidūriau tikrame karo lauke.
***
Kažkodėl labai aiškiai prisimenu sausio 12 dienos šaltį. Buvo be galo drėgna, šalta, kūną stingdanti nemaloni diena. Bet su mažais vaikais ir žmona Daiva ėjome ir prie parlamento, ir prie televizijos bokšto. Tame geliančiame šaltyje tvyrojo dar labiau viską persmelkiantis nerimas. Vakare sušalę grįžome namo. Tik atsigulėme ir išgirdome duslius šūvius. Jei šaudo, vadinasi bus aukų. Chirurgo pareiga – skubėti į ligoninę. Namie kilo maišatis – maži vaikai verkia, tempia už skverno – „tėti, nevažiuok“. Žmona ruošiasi važiuoti kartu. Apraminau namiškius, su tėvu, Mečislovu Vitkumi, sėdome į seną moskvičių ir atlėkėm į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurioje dirbome.
***
Raudonojo Kryžiaus ligoninė Sausio 13-osios naktį tapo kruvinųjų įvykių epicentru. Čia vežė beveik visus sužeistus prie televizijos bokšto.
Tuo metu į ligoninę buvo galima patekti pro trejus vartus – iš pirties pusės, iš Tilto gatvės ir iš dabartinės Žygimantų gatvės, kur įvažiavimo arka dabar užmūryta. Greitosios pagalbos mašinos su įjungtomis sirenomis važiavo pro visus trejus vartus. Iš jų neštuvuose nešė kruvinus žmones. Tuo metu mažas priimamasis buvo ten kur dabar reanimacija, po chirurginiu korpusu. Priimamajame tuoj nebebuvo kur padėti kojos. Ant suolų sėdėjo sutvarstyti žmonės, kurie dar galėjo sėdėti. Ant grindų vienas prie kito neštuvai. Tėvas, M. Vitkus, sėdo prie telefono koordinuoti veiksmų. Aš su chirurgu Renaldu Vaičiūnu ėmėme skirstyti sužeistuosius.
Šiandien apie tai pasakoju paprastais žodžiais. Nes neturiu žodžių, kurie galėtų išreikšti tos nakties siaubą.
***
Vieną pirmųjų atvežė jau nebegyvą omonininką, „Alfos“ puolėją … Oššockichą. Iš pradžių nesusigaudėm – jis buvo tik su maskatuojančiąja uniforma, be jokių „Alfos“ apsaugų ar žymių. Jam buvo šauta į nugarą. Nugaros pusėje buvo tik maža skylutė, o priekyje žiojėjo didžiulė kulkos išėjimo žymė. Supratome, kad buvo šaudoma decentruotomis kulkomis – jos lekia dideliu greičiu ir sužaloja daug organų. Į jį šovė savi, kolegos, o gal kulka atšoko rikošetu. Išgyventi decentruotomis kulkomis nušautam žmogui beveik nėra vilčių.
Aš dar spėjau tas žaizdas nufotografuoti. Supratom, kad privalome išsaugoti įkalčius, jog omonininką nušovė savi. Tėvas suorganizavo, kad kūną slapta išvežtų į Polocko gatvę, kur buvo ekspertizės biuras, ir padarytų autopsiją. Rytą į ligoninę prisistatė omonininkai ieškoti saviškio. Ieškokit – parodėme krūvą lavonų. Jie peržiūrėjo ir išvyko.
Vėliau omonininko kūnas buvo jiems sugražintas. Neseniai perskaičiau, kad buvo laidojamas Maskvoje, kad valstybė išskyrė 100 rublių, ir palaidojo jį tik draugai.
***
O greitosios pagalbos mašinos vis važiavo… O mes su R.Vaičiūnu skirstome – kur nešti atvežtus žmones. Vieną laiptinę užrakinome, ir po laiptais buvo kraunami lavonai. Vėliau juos išnešė į kiemą, į garažą. Reikėjo atlaisvinti vietos dar gyviems…
Vieni sužeistieji – suraižyti stiklų šukėmis. Nes kai prie bokšto ėmė šaudyti tanketės tuščiais šoviniais virš žmonių galvų, televizijos bokšto pirmame aukšte visu perimetru išbyrėjo stiklai. Jie krito ant žmonių.
Kiti sužeistieji – peršauti, dažniausiai į kojas. Kirpom drabužius, žiūrim kokie sužalojimai, ir siunčiam į operacinę. Laipiojam per tuos neštuvus, žmonės dejuoja, greitosios kaukia, durys neužsidaro – veža ir veža naujus sužeistuosius. Reikia jau skubėti į operacinę, bet dar galo nesimato sužeistųjų vežimui.
Tai buvo tikra karo lauko ligoninė. Ne kariuomenėje patirtos pratybos, ne matyti kariniai filmai. Tai buvo tikra, protu nesuvokiama Sausio 13-osios naktis Vilniaus centre. Šokas – tik tuo vienu žodžiu galiu apibūdinti tos nakties būseną.
***
Prisimenu … Briedelį. Jis nukentėjo nuo pirmųjų tankų patrankų šūvių. Visas kriokiantis, veidas išburkęs dvigubai, pajuodęs lyg keptuvė, priinkrustuotas parako, plaučiai atitrenkti, kvėpuoti negali, trachėjoje vamzdelis, tinklainė atšokusi – nieko nebemato, pilna kontūzija, visur kraujas. Suprantu, kad man nebėra ką daryti…
Atvežė Loretą. Paliečiau jos kojas – oda nudeginta, tankų vikšrų įspaudai. O dubuo, kai paliečiau – lyg kruopų maišelis – visiškai sutrupintas tanko vikšrų. Ji dar kalbėjo, pasakė adresą. „ Ar aš gyvensiu?“, – sušnibždėjo.
Supratau – jos pilvas pervažiuotas, ir jos niekas nebeišgelbės. Baisus organizmo šokas, kraujavimas į vidų. Kuo daugiau pilsi skysčių, kraujo pakaitalų, spaudimas mažės, ji uždus ir mirs. Loreta mirė…
Tada atvežė Titą Masiulį.
Kai šiek tiek surūšiavome ligonius, nuėjau į operacinę. Nedelsiant reikėjo operuoti. Buvo pašautomis blauzdomis, pėdomis, rankomis, audiniai išplėšyti tomis decentruotomis kulkomis, kontūzyti. Reikia stabilizuoti lūžgalius, atkurti kraujotaką.
Su Vanda Abromaitiene, seselėmis Tekle, Jurgita, Dalia ėmėmės operacijų, viena po kitos. Kitoje operacinėje operavo Vytas Tutkus, viršuj – R.Drąsutis, R.Janilionis.
Tos operacijos nebuvo tokios, kuriomis chirurgai galėtų girtis – čia toks man dar neregėtas atvejis, taip operuosiu, kaip niekad nedariau, net pačioj Maskvoj nustebs.
Čia, operacinėje, buvo tik mirties ir gyvybės dvikova. Lenktynės aplenkti mirtį. Mane visą persmelkė toks stiprus emocinis ryšys su tais sužeistaisiais, lyg jie būtų tavo artimiausi žmonės. Lyg jie būtų tavo paties kūnas.
Nes dėl ko jie sušaudyti? Dėl ko jie miršta? Juk jie savo kūnais uždengė mane, mano šeimą, mano vaikus… Tų išgyvenimų operacijų metu paaiškinti vien mano, kaip chirurgo, pareiga – neįmanoma. Aš suprantau, prieš kokią galybę tie žmonės stojo.
Ta naktis – emociškai sunkiausia per visą mano kaip chirurgo gyvenimą. Archyve išliko daug to meto nuotraukų. Iki šiol negaliu jų dar kartą peržiūrėti. Iki šiol tam neturiu jėgų.
***
Tą naktį buvo svarbu atlikti pirmines operacijas, išgelbėti kuo daugiau gyvybių. Tame skausmo, kraujo, dejuojančių žmonių, tvyrančios įtampos pragare reikėjo atsirinkti, ką gelbėti pirmiausia. Karo chirurgai žino – jei žmogus garsiai rėkia pagalbos, jis dar pakentės. Bet tas, kuris tyliai guli, o akys įsmeigtos į viršų – su vadinamuoju „karnizo“ simptomu, reikalingas greičiausios pagalbos. Kaip sakoma, jo dūšelė jau dairosi, kur išskristi. Per savo, gydytojo traumatologo, praktiką operavau gausybę žmonių, atvežtų po avarijų. Operavau šeimą pervažiuotą traukinio. Vyro kojos nutrauktos išvis, žmonos laikėsi tik ant nailoninių kojinių. Toks buvo mano darbas. Nebuvau joks grožio chirurgas. Kraujagyslės, sutrupėję kaulai, nutraukti nervai, išplėštos žarnos, plaučiai. Tai – traumatologo kasdienybė.
Bet Sausio 13-osios nakties operacijos buvo ne vien šaltų nervų, susikaupimo, profesionalumo reikalaujantis darbas. Sunkiausia buvo suvaldyti savo emocijas, mintis, atsiriboti nuo begalinio nerimo, nežinomybės, negirdėti kaukiančių greitosios pagalbos mašinų. Kiekvienas sužeistojo, paguldyto ant operacinio stalo, atvejis buvo unikalus, taikos sąlygomis nepatirtas.
Teko atlikti operaciją kai moters koja kabojo tik ant vienos sausgyslės, viskas sutrupinta. Išėmiau kaulo iš kitos kojos šeivikaulio, įsodinau į sužalotos kojos blauzdikaulį. Retrogradiškai paleidau kraujotaką. Ta moteris vėl vaikščiojo savomis kojomis. Aišku, tokią didžiulės apimties rekonstrukcinę operaciją atlikau ne iš kart tą naktį, o jau vėliau.
Daugiau skaitykite ČIA.
Argi medalis apsprendžia žmogaus vertę?