Hibridinis karas. Pamoka Baltijos šalims

Stasys Kaušinis

Namo į Lietuvą vykstu tarsi į svečius. Savaitė, kita – važiuoju atgal į Ukrainą. Čia padedu Ukrainos savanoriams, kurie jau tapo man antrąją šeima. Kai kurie šių savanorių budėjo prie Seimo sargyboje didžiausio pavojaus Lietuvai akimirkomis. O nuoširdus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės rėmėjas ukrainietis Evgenij Dykyj parengė mokslinę studiją „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims”.

Ši studija, kurios pagrindu parengta ir išleista monografija, yra trimis kalbomis paskelbta Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos internetiniame tinklalapyje.

Ši monografija labai vertinga ir pamokanti Baltijos šalims. Šiomis dienomis recenzijai jai parašė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas generolas majoras Viktoras Nazarovas.

Labai įdomi recenzija, su kuria verta susipažinti ir „Pozicijos“ portalo skaitytojams:

VIKTORAS NAZAROVAS:

Šiame darbe autorius (Evgenij Dykyj) pateikia Rusijos Federacijos (toliau – RF) agresijos prieš Ukrainą ir kelias kitas buvusios TSRS šalis patirties bei atsako į ją apibendrinimo rezultatus, siekdamas nustatyti pagrindinius šios agresijos dėsningumus, bendrus bruožus ir ypatumus, prognozuoti galimus įgyvendinimo scenarijus Baltijos šalyse, turint tikslą parengti rekomendacijas dėl kovos su ja priemonių efektyvumo.

Bendrai, autoriui pavyko aiškiai išdėstyti „hibridinio karo“ (toliau – HK), kaip pagrindinės agresyvios RF politikos postsovietinėje erdvėje įgyvendinimo formos, evoliucijos koncepciją, atskleisti jo sudėtingą pobūdį, apjungiantį į vieningą universalią schemą politines, informacines, ideologines, karines ir kitas priemones. Būtent teisingas HK ir jo skirtumų nuo klasikinio karo esmės suvokimas autoriaus įsitikinimu įgalina pasirinkti reikalingas atsako į jį formas ir būdus.

Darbe giliai analizuojamos RF užduotys HK, jo vaidmuo ir vieta globaliniame politiniame projekte „Rusijos pasaulis“, ypač, atstatant visišką buvusios Sovietų Sąjungos valstybių kontrolę, bei išryškinami RF hibridinio karo įgyvendinimo pastarojo meto lokaliuose konfliktuose aspektų ypatumai.

Autorius susistemina HK esmę pagal siūlomas nuoseklias jo vykdymo fazes.
Kita vertus, siūlomas skirstymas į fazes bei jų nuoseklus įgyvendinimas yra laikomi sąlyginiais ir atskleidžia tik vieną iš HK galimų vystymosi variantų. Priklausomai nuo konflikto apimties, agresoriaus pasiektų tikslų masto, o taip pat prieš HK nukreiptų veiksmų sėkmės, jo fazės gali kartotis, vykti tuo pačiu metu ir kitokia tvarka. Pavyzdžiui, neatsižvelgiama į agresoriaus perėjimo į ilgalaikę pozicinę konfrontaciją, panaudojant faktiškai pilnai ginkluotas pajėgas, sukurtas neteisėtų ginkluotų grupių pagrindu, galimybę.
Autorius ypatingą dėmesį skiria būtent pradinių HK etapų svarbai. Savalaikis jų nustatymas, kas yra gana sudėtinga užduotis, adekvatus ir ryžtingas atsakas leidžia užkirsti kelią tolimesniam HK jėgos sudedamųjų dalių realizavimui.

Darbe itin giliai atskleidžiamos HK ideologinės šaknys ir jos humanitarinių – socialinių-politinių, informacinių-psichologinių (propagandinių), diplomatinių ir t.t. –sudedamųjų turinys. Be to, ypatingas dėmesys skiriamas visų veiksmų koordinavimui, siekiant įgyvendinti agresoriaus tikslus. To neįsisąmoninus, negalima suvokti jo veiksmų esmės, numatyti tolimesnį vystymąsi ir parengti tinkamas atsakomąsias priemones.

Aptardamas agresoriaus daromą informacinį ir psichologinį (propagandinį) poveikį, autorius nustato jo tikslines auditorijas, jėgas ir būdus, apibrėžia bendrą veiksmų informacinėje srityje eigą. Nagrinėdamas reikalingus pasipriešinimo informaciniame sektoriuje būdus, jis ne tik sutelkia dėmesį į adekvatų reagavimą į agresoriaus veiksmus, bet ir pažymi būtinybę užtikrinti nuolatinį informavimą, tinkamai atspindintį padėtį šalyje, tapusioje agresijos auka, rusiakalbėje informacinėje erdvėje, orientuotoje į posovietinių šalių tautines mažumas, o taip pat angliakalbėje tarptautinėje informacinėje erdvėje. Nepaprastai svarbi kelio agresijai užkirtimo sritis yra jo socialinės bazės pakirtimas atliekant prevencinį darbą su tautinėmis mažumomis.

Autorius ypatingą dėmesį skiria RF „poveikio grupių“- prorusiškų radikalių grupių, vidutinio ir stambaus kapitalo ir verslo, kriminalinio pasaulio, masinės informacijos priemonių, nevyriausybinių, visuomeninių ir sportinių organizacijų, veikiančių agresijos aukos šalies teritorijoje, analizei. Išsamiai aptariamas jų formavimo, palaikymo ir kontrolės iš RF pusės aspektai, taip pat užduotys, kurios yra skiriamos joms HK metu.

Darbe taip pat aprašomos neteisėtų ginkluotų grupuočių taktikos ypatybės, ypač pradiniuose HK etapuose.
Patys bendriausi šiuolaikinės HK koncepcijos bruožai yra šie:

• tiesioginis karas tuo pačiu metu tą agresoriui kategoriškai neigiant;
  agresoriaus veiksmai pagal kruopščiai parengtą karinių operacijų planą;
• šalies, tapusios agresijos auka, politinės vadovybės nesugebėjimo kontroliuoti atskiras teritorijas ir karinių padalinių veiksmus, imitavimas;
• tarptautinio saugumo sistemos trūkumų panaudojimas, siekiant neutralizuoti Vakarų šalių įsikišimą į konfliktą.

Kita vertus, autorius nepilnai atsižvelgė į konkrečias socialinės politinės padėties Ukrainoje, tiek visoje teritorijoje, tiek ir jos atskiruose regionuose, sąlygas, susiklosčiusias 2014 m. pirmąjį pusmetį, teisėsaugos organų ir ginkluotųjų pajėgų stovį ginkluoto konflikto pradžioje, teisinės bazės, reglamentuojančios jų taikymą, ypač, plačiai paplitusio terorizmo atveju, netobulumą. Tuo pačiu metu, ginkluotųjų pajėgų vaidmens kovoje su terorizmu valstybės teritorijoje teisinė bazė apsiribojo teroristinių aktų kariniuose objektuose reglamentavimo atvejais. Be to, vadovavimas antiteroristinių operacijų vykdymui, neatsižvelgiant į jų faktiškai karinį pobūdį, vis dar tebepriskiriamas Ukrainos saugumo tarnybos kompetencijai.
Šia prasme kai kurios autoriaus padarytos išvados yra vertinamos nevienareikšmiškai, kaip pvz.:

•   pavėluotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų panaudojimas sureguliuojant konfliktą Donbase, ir kad būtent tai nulėmė jo peraugimą į didelio masto karinius veiksmus;
  Ukrainos valdžios galimybė jėga išvengti kovotojų „sukarintų padalinių“ formavimo konflikto pradžioje;
• „savanoriškų batalionų“ sustabdant priešo teroristinę veiklą konflikto pradžioje vaidmuo. Nors šie batalionai ir įnešė reikšmingą indėlį į patriotinio judėjimo visuomenėje kilimą, jų kovinės galimybės buvo iš esmės ribotos. Netgi 2014 m. pabaigoje Vidaus reikalų ministerijos žinioje esančiuose 35 „savanoriškuose“ padaliniuose žmonių skaičius nesiekė 5 tūkstančių.

Bendrai, sąvoką „savanoriškas“ batalionas reikia patikslinti. Tarp piliečių, mobilizuotų į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, taip pat buvo pakankamai savanorių, jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie 30 teritorinės gynybos batalionų. Tačiau jų panaudojimas pilnai nepasiteisino. Tam tikrų politinių jėgų ir vietos administracijų mėginimai panaudoti šiuos batalionus savo interesais paskatino jų performavimą į mechanizuotus pėstininkus ir įtraukimą į atitinkamų ginkluotųjų pajėgų brigadų sudėtį.

Nevienareikšmiškai vertinamas Ukrainos nacionalinės gvardijos „savanoriško“ bataliono „Donbasas“ kelias. Galiausiai jis buvo padalintas į dabar du egzistuojančius batalionus – vieną nacionalinės gvardijos, o kitą – veikiantį ginkluotųjų pajėgų sistemoje, vėliau tapusį koviniu batalionu.

Transformaciją patyrė, pavyzdžiui, ir teritorinės gynybos „Aidar“ 24-as batalionas, ginkluotųjų pajėgų savanoriškas padalinys, dabar tapęs pilnaverčiu kariniu padaliniu, įeinančiu į vienos iš brigadų sudėtį.

Atsižvelgiant į tai, kad autorius yra iškėlęs tikslą pateikti rekomendacijas kovoje su HK, reikalinga plačiau nušviesti šiuos pagrindinius klausimus:

•  norminės bazės, reglamentuojančios ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, suderinimą su būtinybe jas panaudoti likviduojant ginkluotą konfliktą ir kovojant su terorizmu savo šalies teritorijoje;
•  teisės aktų, reglamentuojančių visą spektrą autoriaus siūlomų priemonių, skirtų kovai su HK, įskaitant susijusių su piliečių teisių ir laisvių apribojimu, parengimą;
  tarptautinių-teisinių mechanizmų, skirtų užkirsti kelią ir reaguoti į HK, kaip vienos valstybės agresijos rūšį prieš kitą, tobulinimas, įskaitant operacijų, skirtų taikai palaikyti globojant Jungtinėms Tautoms (ES, NATO), vykdymą;
•  tarptautinės humanitarinės teisės taikymo per HK jėgos panaudojimo fazes problematiką;
•  tarptautinę karinę bei karinę-techninę pagalbą kovoje prieš HK;
  HK ekonominį komponentą, kurio analizė darbe apsiriboja vietos įtakos agentų – prorusiško verslo ir kapitalo – veiklos analize;
•  patriotiškai nusiteikusių piliečių – savanoriškų organizacijų narių – veiklos suderinimą su valstybės teisine baze.

Bendrai, autoriaus publikacija nusipelno dėmesio ir nagrinėjimo, ir ji yra pravarti nustatant bendras kovos su HK grėsmėmis kryptis prevencinių priemonių vykdymo ir tiesioginio atsako į jo pasireiškimą organizavimui. Ji gali būti naudojama kaip metodinė medžiaga mokymo procese aukštosiose karinėse mokymo įstaigose.

Nuotraukos iš publikacijos Ukrainos žiniasklaidoje Ukrainos Helsinkio grupės 40 metų sukakčiai paminėti

P.S.

Lietuvos piliečių gynimo paramos fondas yra
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro narys

SRTF remiama programa