Hilaire Belloc. Didžioji tebesitęsianti Mahometo erezija

Bet kuriam žmogui, VII amžiaus pradžioje, tarkime, tarp 600 ir 630 metų, stebėjusiam pasaulio įvykius, galėjo atrodyti, kad, atsikračius vienintelio didelio išpuolio prieš Bažnyčią – arijonizmo bei jo atšakų ir Tikėjimui laimėjus pergalę, atėjo ilgas saugus laikotarpis.

Žinoma, krikščioniškajam pasauliui dar teko kovoti dėl išlikimo prieš išorines nekrikščioniškas jėgas, tai yra prieš pagonybę. Rytuose mus puolė ir mėgino ginklu sunaikinti aukštos persų civilizacijos gamtos garbintojai. Šiaurinėje ir Centrinėje Europoje krikščionių pasaulį puolė laukinės skandinavų, germanų, slavų ir tiurkų barbarų gentys.

Bizantijos valdomos tautos ir toliau puoselėjo eretiškas idėjas, taip išreikšdamos savo nuoskaudas. Tačiau atrodė, kad bent jau pagrindinis erezijos antpuolis pralaimėjo. Jis nepasiekė savo tikslo – išardyti katalikiškos civilizacijos vienybę. Todėl nebereikėjo bijoti, kad kils kokia nors didelė erezija, ir dar mažiau atrodė tikėtina, jog ji galėtų sukelti krikščioniškojo pasaulio griūtį.

Apie 630 m. po Kr. visa Galija jau seniai buvo katalikiška. Paskutiniai arijonų karvedžiai ir jų įgulos Italijoje bei Ispanijoje tapo tikratikiais. Arijonų likučius Šiaurės Afrikoje sumušė katalikų imperatoriaus kariuomenė. Kaip tik šiuo, regis, visuotinio ir pastovaus katalikybės įsigalėjimo metu buvo netikėtai smogtas milžiniško stiprumo ir galios smūgis. Staiga iškilo islamas. Jis atėjo iš dykumos ir užliejo pusę mūsų civilizacijos.

Islamas – Mahometo mokymas – greitai plito ginklo jėga, nukariaudamas aplinkines tautas. Mahometo sekėjai arabai įsiveržė į Siriją ir laimėjo du didelius mūšius: pirmą prie Jarmuko, rytinėje Palestinoje, aukštumose už Jordano, ir antrą Mesopotamijoje. Jie perėjo Egiptą ir skverbėsi vis toliau į mūsų krikščioniškos civilizacijos širdį su didele galybe, panašia į Romos. Jie įsitvirtino visoje Šiaurinėje Afrikoje, puldinėjo Mažąją Aziją, nors kol kas ten dar nebuvo įsitvirtinę. Kartais jie grasino net pačiam Konstantinopoliui. Galiausiai, praėjus daug laiko po pirmųjų pergalių Sirijoje, jie per Gibraltaro sąsiaurį persikėlė į Vakarų Europą ir pradėjo plūsti Ispanijon. Mažiau nei per šimtą metų nuo pirmųjų savo pergalių Sirijoje, 732 metais jie pasiekė net patį Šiaurės Prancūzijos vidurį tarp Puatjė (Poitiers) ir Tūro (Tours).

[…]

Mažiau nei per šimtmetį didžioji dalis buvusios Romos imperijos pasaulio atsidūrė šios naujos ir keistos dykumų jėgos valdžioje.

Tokios revoliucijos niekada nėra buvę. Jokie ankstesni puolimai nebuvo tokie staigūs, tokie žiaurūs ir taip pastoviai sėkmingi. Mažiau kaip per 20 metų nuo pirmosios islamo atakos 634 m. buvo atplėštas tikėjimo lopšys Sirija ir Egiptas su galinguoju krikščionių sostu Aleksandrija. Per žmogaus gyvenimo trukmės laikotarpį pusė krikščioniškosios Romos imperijos turtų ir beveik pusė jos teritorijos atsidūrė musulmonų rankose, o gyventojų dauguma vis labiau ir labiau pasidavė šios naujos religijos įtakai. Mahometonų valdžia ir kultūra užėmė krikščioniškosios valdžios ir kultūros vietą ir pamažu didumą Viduržemio jūros pakrančių Rytuose ir Pietuose vertė mahometoniškomis.

Mes netrukus paseksime likimą šio nepaprasto reiškinio, vadinančio save Islamu, tai yra Mahometo skelbtos moralės ir doktrinų „priėmimu“. Vėliau aprašysiu šio reiškinio istorinę kilmę ir pateiksiu jo raidos datas bei pradinės sėkmės pakopas. Aprašysiu jo konsolidaciją, jo didėjančią galią ir išliekančią grėsmę mūsų civilizacijai. Jis vos mūsų nesunaikino. Jis tūkstantį metų aktyviai kariavo prieš krikščioniją, ir ši kova anaiptol nesibaigė. Islamo galia gali kiekvienu momentu atgimti iš naujo.

Tačiau pirmiausia privalome suvokti du esminius dalykus – islamo prigimtį ir pagrindinę jo staigios ir tarsi stebuklingos sėkmės daugelio tūkstančių kvadratinių mylių teritorijoje ir tarp tiek daug milijonų žmonių priežastį.

Mahometonizmas buvo erezija: tai esminis dalykas, kurį reikia suvokti prieš kalbant apie ką nors kita. Jis prasidėjo kaip erezija, ne kaip nauja religija. Tai nebuvo pagoniškas Bažnyčios konkurentas, tai nebuvo svetimas priešas. Tai buvo krikščioniškos doktrinos iškreipimas. Dėl savo gyvybingumo ir atsparumo islamas netrukus įgijo naujos religijos pavidalą, tačiau jo atsiradimo amžininkai jį suprato tokį, koks jis buvo – ne kaip krikščionybės paneigimą, o kaip klaidingą jos interpretaciją ir supratimą.

Islamas nuo daugumos (ne visų) erezijų skyrėsi tuo, kad atsirado ne Krikščionių Bažnyčios ribose. Pagrindinis islamo ereziarchas Mahometas gimė ne katalikiškoje šeimoje ir išaugo ne katalikiškoje aplinkoje. Jis kilo iš pagonių. Tačiau tai, ko jis mokė, buvo pernelyg supaprastinta katalikų doktrina. Jo įsitikinimus paveikė didysis katalikiškas pasaulis, kurio pasienyje jis gyveno, kurio įtaka jį supo ir kurį jis pažino iš savo kelionių. Jis kilo iš degradavusių Arabijos dykumos stabmeldžių, kuriuos užkariauti Romos imperijai niekada neatrodė verta.

Iš senųjų pagoniškų idėjų jis panaudojo vos keletą ir, priešingai, skelbė visą rinkinį tiesų, būdingų Katalikų Bažnyčiai ir išskyrusių ją iš pagonybės, kurią ji nugalėjo graikų ir romėnų pasaulyje. Jo mokymo pagrindą sudarė pagrindinė katalikų religijos tiesa – Dievo vienumas ir visagalybė. Iš katalikų doktrinos jis perėmė ir pagrindinius Dievo atributus: Jo asmeniškumą ir begalinį gerumą, Jo amžinumą ir Apvaizdą, Jo visagalybę, sukūrusią visus dalykus ir palaikančią jų egzistenciją. Jis taip pat pripažino gerųjų angelų ir Dievui besipriešinančių blogųjų dvasių pasaulį. Kalbėdamas apie žmogų, Mahometas pabrėžtinai skelbė vieną iš pagrindinių katalikų tiesų – sielos nemirtingumą ir asmens atsakomybę už savo veiksmus šiame pasaulyje, drauge su iš to kylančiu mokymu apie bausmę bei atlygį po mirties.

Jeigu kas nors sugretintų šiuos ir vien tik tuos teiginius, kurie yra bendri katalikybei ir islamui, tam galėtų pasirodyti, kad nėra reikalo ginčytis. Šiuo požiūriu Mahometas beveik atrodytų kaip koks misionierius, su sau būdingu energingumu skelbiantis pagrindines Katalikų Bažnyčios tiesas tiems, kurie iki tol buvo degradavę dykumų pagonys. Mūsų Viešpačiui jis skyrė didžiausią pagarbą, taip pat ir Dievo Motinai. Jis skelbė, kad Paskutiniojo teismo dieną (dar viena katalikiška idėja) būtent Jėzus Kristus bus žmonijos teisėjas, o ne jis, Mahometas. Kristaus Motiną, Švč. Mergelę Mariją, „Miriam“ jis laikė didžiausia iš moterų giminės. Jo pasekėjai iš ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų netgi perėmė neaiškią užuominą apie jos Nekaltąjį Prasidėjimą. (Būtent iš šio fakto kai kurie prancūzų autoriai, Bažnyčios priešininkai, išveda savo baisią klaidą, esą mokymas apie Nekaltąjį Prasidėjimą pas mus atėjo iš mahometoniškų šaltinių!)

Nepaisant to, ši nauja erezija sudavė mirtiną smūgį katalikų Tradicijai, ir tas smūgis buvo visiškas Įsikūnijimo neigimas. Mahometas ne vien tik žengė pirmus žingsnius to paneigimo link, kaip tai darė arijonai ir jų pasekėjai, bet išplėtojo aiškią, visapusišką ir išbaigtą teiginių sistemą, nukreiptą prieš įsikūnijusio Dievo doktriną. Jis mokė, kad Mūsų Viešpats buvo didžiausias iš pranašų, bet tik pranašas, t. y. žmogus kaip ir kiti žmonės. Jis visiškai atmetė Švenčiausiąją Trejybę.

Drauge su Įsikūnijimu buvo atmestas ir visas mokymas apie sakramentus. Jis nenorėjo nieko žinoti apie Eucharistiją ir Tikrąjį Buvimą; jis panaikino Mišių aukojimą, taigi ir kunigystės institutą. Kitaip tariant, jis, kaip ir daugybė mažesnių ereziarchų, savo ereziją pagrindė supaprastinimu. Katalikiška doktrina teisinga – tarsi būtų sakęs jis – bet ji buvo apkrauta klaidingais papildymais; ji pasidarė labai sudėtinga dėl nereikalingų žmogaus sukurtų priedų, tokių, kaip jos įkūrėjo dieviškos prigimties idėja, parazitinė kunigų kasta, tunkanti iš vėliau sugalvotos sakramentų, kuriuos teikti gali tik jie vieni, sistemos. Visi šie blogi papildymai privalo būti panaikinti.

Taigi, esama labai didelio panašumo tarp to entuziazmo, su kuriuo islamas užsipuolė kunigystę, Mišias ir sakramentus, ir įkarščio, su kuriuo tą patį darė kalvinizmas – pagrindinė Reformacijos varomoji jėga. Kaip žinome, naujasis mokymas susilpnino santuokinius įstatymus, nors praktikoje tai nepaveikė jo pasekėjų masės – ji išliko monogamiška. Islamas kiek įmanoma palengvino ištuoką, nes atmetė santuokos, kaip sakramento, idėją. Jis skelbė žmonių lygybę ir neišvengiamai įgijo dar vieną bruožą, dėl kurio buvo panašus į kalvinizmą – predestinacijos, lemties, to, ką Džono Nokso[1] pasekėjai visada vadino „nekintamais Dievo sprendimais“, jausmą.

Mahometo mokslas niekada nebuvo jo pasekėjų ar jo paties išplėtotas į išsamią teologiją. Jis pasitenkino paimdamas iš katalikybės visa tai, kas jam patiko, ir atmesdamas visa, kas jam ir daugeliui kitų jo amžininkų atrodė pernelyg sudėtinga ar paslaptinga, kad būtų teisinga. Paprastumas buvo pagrindinis viso šio užmojo tikslas; o kadangi visos erezijos savo stiprybę semia iš kokio nors teisingo mokymo, taip ir mahometonizmas savo jėgą sėmė iš tų katalikiškų tiesų, kurias pasilaikė, pavyzdžiui, iš žmonių lygybės prieš Dievą – „Visi tikratikiai yra broliai“. Jis uoliai skelbė socialinio bei ekonominio teisingumo idėjas ir dėl to sulaukė didelio populiarumo.

Taigi, kodėl ši nauja, paprasta ir energinga erezija sulaukė tokios staigios ir visuotinės sėkmės? Pirmiausia todėl, kad ji laimėjo mūšius. Ji laimėjo juos iš karto, kaip pamatysime kalbėdami apie šio reiškinio istoriją. Tačiau karinės pergalės nebūtų padariusios islamo ilgalaikiu ir net nebūtų padariusios jo stipriu, jei nebūtų susiklosčiusi situacija, kurioje žmonės tik ir laukė tokios žinios ir buvo pasirengę ją priimti.

Tiek Artimųjų Rytų, tiek ir graikų-romėnų Viduržemio jūros baseino (ypač pastarojo) visuomenės, panašiai kaip ir dabartinė mūsų visuomenė, išgyveno tam tikrą krizę. Didžioji dauguma žmonių jautė nusivylimą ir ieškojo būdų išspręsti visą pluoštą socialinių problemų. Visi buvo prasiskolinę; viską valdė pinigai ir palūkininkai. Visur klestėjo vergovė. Visuomenė ja rėmėsi panašiai kaip mūsų visuomenė šiandien remiasi samdomais vergais. Buvo jaučiamas nuovargis ir nepasitenkinimas teologiniais svarstymais, kurie, nepaisant viso savo intensyvumo, prarado sąlytį su masėmis. Laisvuosius piliečius, jau ir taip kenčiančius dėl skolų, sunkiai slėgė imperiniai mokesčiai ir dirgino nuolat į žmonių gyvenimą besikišanti centrinė valdžia. Klestėjo teisininkų tironija.

Tokiomis aplinkybėmis islamas atėjo kaip didžiulis palengvinimas ir įtampos pašalinimo būdas. Vergai, pripažinę, kad Mahometas yra Dievo pranašas ir kad naujasis mokymas turi dangišką galią, liovėsi būti vergais. Islamą priėmę vergai nuo šiol tapo laisvi. „Alachui paklusę“ skolininkai buvo išvaduoti iš savo skolų. Skolinimas už palūkanas buvo uždraustas. Smulkūs ūkininkai buvo atleisti ne tik nuo savo skolų, bet ir nuo mokesčių naštos. Svarbiausia, teisingumą tapo galima pasiekti, užuot jį pirkus iš teisininkų… Visa tai teorijoje. Praktikoje nė iš tolo nebuvo taip gerai. Daugelis konvertitų liko skolininkais, daugelis tebebuvo vergai. Tačiau visur, kur tik islamas pasiekdavo pergalę, padvelkdavo nauja laisvės ir atvangos dvasia.

Kaip tik visų šių dalykų – patrauklaus doktrinos paprastumo, bažnytinės ir imperinės tvarkos panaikinimo, didžiulės tiesioginės ir praktinės naudos, kurią gaudavo laisvę atgavęs vergas ar rūpesčių atsikratęs skolininkas, nemokamo teisingumo pagal kelis paprastus, lengvai suprantamus kriterijus – derinys ir buvo tos stulbinančios socialinės mahometonizmo pergalės varomoji jėga. Teismai tapo nemokami, visiems prieinami ir skelbė visiems suprantamus nuosprendžius. Iš esmės, mahometonų judėjimas buvo „reformacija“, ir galime rasti daug bendrumų tarp islamo ir protestantų reformatorių – dėl paveikslų, Mišių, celibato ir t. t. Manau, kad visa tai sudaro islamo ir jo pradinio įspūdingo laimėjimo esmę. Nuostabu ne tai, kad šis naujas emancipacinis judėjimas praūžė per žmoniją, panašiai kaip komunizmas šiandien plinta mūsų industriniame pasaulyje, o tai, kad per kartų kartas išliko atkakliai besipriešinančių islamui.

Ką tik kalbėjome, kokia buvo pagrindinė islamo nepaprastai spartaus išplitimo priežastis. […] Tačiau jis pasiekė ir kitas dvi triuškinančias pergales. Pirmoji buvo jėga, su kuria naujoji erezija užvaldė Artimųjų Rytų tautas, Mesopotamiją ir kalnuotą kraštą tarp jos ir Indijos. Antroji – tai kalifato (pagrindinės musulmonų monarchijos) turtas ir spindesys, atsiradęs per kelias kartas po pirmosios jo pergalės.

Pirmąją iš šių pergalių – paplitimą Mesopotamijoje, Persijoje ir kalnuotame krašte link Indijos lėmė ne jo doktrinos paprastumas, vergų išlaisvinimas ar skolų panaikinimas, kaip staigios sėkmės Sirijoje ir Egipte atveju. Ją nulėmė tam tikras bendras Artimųjų Rytų istorinis bruožas, visada veikęs ir iki šiol tebeveikiantis tenykštes visuomenes. Tas bruožas yra tam tikras prigimtinis vienodumas. Nuo seniausių laikų toms šalims buvo būdingas tam tikras instinktyvus paklusnumas vienam religiniam vadovui (kuris drauge būdavo ir valstybės valdovas), taip pat bendras socialinės kultūros panašumas. Kai kalbame apie ilgaamžę kovą tarp Azijos ir Vakarų, žodžiu „Azija“ vadiname visas tas negausias tautas, gyvenančias kalnuotame krašte tarp Mesopotamijos ir Indijos, jų nuolatinę įtaką Mesopotamijos lygumoms ir jų netiesioginę įtaką netgi Sirijos ir Palestinos aukštumoms bei pakrantėms.

Kova tarp Azijos ir Europos tęsėsi amžiais ir vyko permainingai, kaip vandenyno potvyniai ir atoslūgiai. Beveik tūkstantį metų, nuo Aleksandro užkariavimų iki islamo reformatorių atėjimo (333 m. pr. Kr. – 634 m. po Kr.), šis potvynis slinko Rytų kryptimi, tai yra, Vakarų įtaka (graikai, o paskui romėnai) plito Rytų kraštuose. Kurį laiką, du su puse ar tris šimtmečius, netgi Mesopotamija – bent jau jos valdančioji klasė – buvo tapusi graikiška. Paskui Azija pradėjo plūsti atgal į Vakarus. Senoji pagoniška Romos imperija ir jos įpėdinė Krikščioniškoji imperija, valdoma iš Konstantinopolio, niekada nesugebėjo ilgesniam laikui savo valdžioje išlaikyti žemių už Eufrato upės. Naują veržimąsi iš Azijos į Vakarus tęsė persai, o partai (persų atskala) ne tik savo rankose laikė Mesopotamiją, bet ir sugebėjo rengti išpuolius į pačių romėnų teritoriją iki pat to periodo pabaigos. Likus keletui metų iki islamo pasirodymo jie pasiekė Viduržemio jūros pakrantes ir nusiaubė Jeruzalę.

Iš dykumos pasirodęs islamas ir jo nuožmūs, pergales skinantys raiteliai nepaprastai sustiprino Azijos galią. Uniforminė Azijos visuomenė iš karto atsiliepė į šią naują vienos, labai paprastos, asmeninės, religijos palaimintos absoliučios valdžios formos idėją. Kalifatui įsikūrus Bagdade šis miestas tapo tuo, kuo kadaise buvo Babilonas: vienos plačios visuomenės centrinė sostinė, duodanti toną visiems kraštams nuo Indijos sienų iki Egipto ir už jo.

Tačiau dar įspūdingesnis dalykas už visos Vakarų Azijos užtvindymą islamu, įvykusį vos per keliasdešimt metų, buvo naujos musulmonų imperijos turtai, spindesys ir kultūra. Tais pirmaisiais šimtmečiais (didžiąją dalį VII, visą VIII ir IX amžių) islamas buvo aukščiausia materialinė civilizacija Vakarų pasaulyje. Konstantinopolio miestas taip pat buvo labai turtingas ir turėjo aukštą civilizaciją, švietusią jo provincijoms: Graikijai, Egėjo jūros baseinui ir Mažosios Azijos aukštumoms, tačiau ji buvo sutelkta metropolyje; daugumoje kaimo vietovių kultūra nyko. Vakaruose padėtis buvo tokia pati. Galija ir Britanija, iš dalies Italija ir Dunojaus slėnis vėl grįžo į barbarizmo laikus. Šie kraštai niekada netapo visiškai barbariški, net ir nuošalioji Britanija, tačiau jie buvo nusiaubti, nuskurdinti ir neturėjo tinkamos valdžios. Maždaug nuo 450 m. iki 1030 m. po Kr. tęsėsi laikotarpis, kurį, nežiūrint Karolio Didžiojo eksperimento, mes vadiname Europos „tamsiaisiais viduramžiais“. […]

Islamas išsaugojo graikų ir romėnų filosofų, matematikų bei ankstyvųjų fizikų darbus. Be to, islamo visuomenė buvo kur kas labiau išsilavinusi nei krikščionių pasaulis. Vakaruose dauguma žmonių tapo neraštingi. Net Konstantinopolyje mokančių skaityti ir rašyti buvo daug mažiau negu kalifo valdose.

Galima apibendrintai pasakyti, jog kontrastas tarp ankstyvųjų amžių islamo pasaulio ir krikščioniškojo pasaulio, kurį anas grasino nustelbti, buvo panašus į kontrastą tarp modernios pramoninės valstybės ir atsilikusios, pusiau išsivysčiusios jos kaimynės, pavyzdžiui, tarp šiuolaikinės Vokietijos ir Rusijos. Tas kontrastas nebuvo toks didelis, tačiau šiuolaikinės paralelės padeda geriau tai suprasti. Ištisus amžius islamas išliko grėsme, nors Ispanija ir buvo atkariauta. Rytuose jis tapo kai kuo daugiau nei vien grėsme ir septynis šimtus metų nuolatos plėtėsi, kol užvaldė Balkanus bei Vengrijos lygumas ir vos neužėmė pačios Vakarų Europos. Islamas yra vienintelė erezija, kuri vos nesugriovė krikščioniškojo pasaulio, remdamasi savo materialiniu bei intelektualiu pranašumu.

Kaip taip galėjo atsitikti? Atrodo, to neįmanoma paaiškinti, kai prisimename tuos nepastovius, siaurapročius, savanaudžius arabų genčių vadus, nuolatinę vietinių dinastijų kaitą, netvirtus pirmosios musulmonų karinės kampanijos pagrindus. Ta kampanija prasidėjo vos kelių tūkstančių dykumų raitelių antpuoliais, raitelių, kuriuos ne mažiau nei entuziazmas dėl naujo mokymo vedė troškimas pasiplėšti. Šis mokymas buvo paskelbtas labai nedideliam skaičiui klajoklių, galinčių pasigirti vos keliomis nuolatinėmis gyvenvietėmis. Jis atsirado galvoje žmogaus, kuris išsiskyrė savo energingu būdu, galbūt tvirtai tikėjo savo idėjomis, galbūt net buvo šiek tiek pamišęs, bet niekada nerodė konstruktyvių sugebėjimų. Nepaisant to, islamas nugalėjo.

Mahometas buvo kupranugarių varovas, kuriam nusišypsojo sėkmė vesti už save vyresnę turtingą nuotaką. Užsitikrinęs saugų finansinį užnugarį, jis išgalvojo savo vizijas ir entuziastingai pradėjo propagandą. Tačiau darė tai nemokšiškai ir pusėtinai. Jis nesukūrė jokios organizacijos, ir vos tik pirmosios atsivertėlių gaujos ėmė laimėti mūšius, jų vadai pradėjo žūtbūtines tarpusavio kovas. Pirmųjų dešimtmečių mahometonų istorija nuo pirmojo jų karinio žygio iki centrinės valdžios įsikūrimo Damaske – tai nuolatinių intrigų ir žudynių istorija. Tačiau kai Abasidai – antroji dinastija, ilgai vadovausianti islamui iš toliau į rytus, prie Eufrato upės esančios savo sostinės Bagdado – atkūrė senąjį Mesopotamijos dominavimą Sirijoje, užvaldė Egiptą ir visą mahometonų pasaulį, būtent tada ir atsirado tas amžininkus apakinęs spindesys ir mokslas, materialinė jėga ir turtai, apie kuriuos kalbėjau. Todėl turime vėl paklausti: kaip tai galėjo atsitikti?

Atsakymas glūdi pačioje mahometonų nukariavimų prigimtyje. Jie nepuldavo griauti to, ką užimdavo, ir nenaikino nepriėmusiųjų islamo. Kaip tik priešingai. Tuos kraštus valdžiusieji pasižymėjo tuo, kas klaidingai vadinama „tolerancija“. Musulmonai nebuvo tolerantiško būdo. Anaiptol, jie buvo fanatiški ir kraugeriški. Jie nejautė jokios pagarbos kitokiems negu jie, ir jais net nesidomėjo. Jie buvo absurdiškai išdidūs ir su panieka žiūrėjo į aplinkinę aukštą krikščioniškąją kultūrą. Jie tai daro net šiandien.

Tačiau užkariautojai ir tie, kuriuos jie atvertė ir pritraukė iš vietinių gyventojų, nebuvo dar pakankamai gausūs, kad galėtų valdyti jėga. Dar svarbiau tai, kad jie neturėjo jokio supratimo apie organizavimą. Jie visada buvo netvarkingi ir nesistemingi. Todėl dauguma užkariautųjų išlaikė savo senąjį gyvenimo būdą ir religinius įsitikinimus.

Pamažu islamo įtaka išplito, tačiau pirmaisiais šimtmečiais didžioji dauguma žmonių Sirijoje ir net Mesopotamijoje bei Egipte buvo krikščionys, išlaikę šv. Mišias, evangelijas ir visas krikščionių tradicijas. Būtent jie išsaugojo graikų-romėnų civilizaciją, iš kurios buvo kilę, ir ši civilizacija, išlikusi po musulmonų valdančiosios klasės paviršiumi, perteikė savo žinias bei materialinę jėgą plačioms teritorijoms, kurias – netgi taip anksti – turime vadinti „musulmoniškuoju pasauliu“, nors didžioji jo dalis dar nebuvo musulmoniška savo tikėjimu.

Tačiau buvo dar viena, pati svarbiausia, priežastis: tai nesuskaičiuojami ankstyvojo Kalifato turtai. Musulmonų nukariavimai visur palengvino pirklių, žemdirbių, žemės savininkų bei tarpininkų gyvenimą, nes buvo nušluotas masinis lupikavimas drauge su sudėtinga mokesčių sistema, kuri tapo neefektyvi, sužlugdydama mokesčių mokėtojus be atitinkamos naudos valdžiai. Arabų nukariautojai ir jų įpėdiniai Mesopotamijoje visa tai pakeitė paprasta, tiesiogine duoklės sistema.

Kiekvienas milžiniškoje mahometonų imperijoje gyvenantis nemusulmonas – tai yra, didžioji jos gyventojų dauguma – turėjo mokėti specialią duoklę. Būtent ši tiesioginė duoklė, surenkama be nuostolių biurokratijos vingiuose, buvo centrinės valdžios – kalifo pajamų šaltinis. Tos pajamos pirmųjų kartų gyvenimo laikotarpiu buvo milžiniškos. Kaip visada, kada daugybė turto atsiduria viename valdžios centre, pati visuomenė ima atspindėti jos valdovų prabangą.

Dabar jau aiškėja tas keistas ir unikalus istorinis fenomenas – sukilimas prieš civilizaciją, nesunaikinęs civilizacijos; griaunanti erezija, nesugriovusi krikščionių religijos. Islamo pasaulis tapo ir ilgai išliko senosios graikų-romėnų kultūros paveldėtoju ir saugotoju. Dėl šios priežasties islamas vienintelis iš visų didžiųjų erezijų ne tik išgyveno 14 šimtmečių, bet ir išlaikė savo dvasinę stiprybę. Per amžius jis išleido šaknis ir sukūrė savo civilizaciją, priešingą mūsų civilizacijai ir nuolatinę jos varžovę. […]

Kalbant apie islamo jėgą, reikia pasakyti dar vieną dalyką. Atrodo, kad islamo išpažinėjų neįmanoma atversti. Didžiųjų katalikiškų ordinų misionieriškos pastangos atversti mahometonus į krikščionybę per beveik 400 metų niekur nedavė vaisių. Kai kur mes išvarydavome musulmonų ponus ir išlaisvindavome jų pavaldinius krikščionis, bet mums beveik nepavyko atversti paprastų mahometonų, išskyrus gal nedidelį skaičių pietinėje Ispanijoje prieš 500 metų; ir netgi tada tai buvo veikiau politinio nei religinio pasikeitimo pavyzdys.

Tad kaip visa tai paaiškinti? Kodėl islamas vienintelis iš visų didžiųjų erezijų rodo tokį nuolatinį gyvybingumą? Simpatizuojantys islamui ir juo labiau patys mahometonai tai aiškina tvirtindami, kad islamas yra geriausia, žmoniškiausia ir patraukliausia iš visų religijų, labiausiai pritaikyta žmonijai.

Kad ir kaip būtų keista, esama labai išsilavinusių europiečių, kurie iš tikrųjų perėjo į islamą. Aš pats pažįstu ir esu šnekėjęsis su pustuziniu tokių žmonių įvairiose pasaulio vietose. Taip pat esama labai daug mokytų europiečių, kurie praradę vaikystėje įgytą katalikų ar kokios nors formos protestantų tikėjimą, simpatizuoja musulmonų socialinei sistemai, nors iš tikrųjų prie jos neprisideda ir neišpažįsta jos tikėjimo. Tokių žmonių ypač daug tarp tų, kurie yra lankęsi Rytuose.

Šie žmonės visada duoda tą patį atsakymą – islamas nesunaikinamas todėl, kad yra pagrįstas paprastumu ir teisingumu. Esą jis išlaikė tuos krikščionybės teiginius, kurie yra akivaizdžiai teisingi ir kurie dera su milijonų žmonių sveiku protu, kartu atsikratydamas kunigijos, paslapčių, sakramentų ir kitų panašių dalykų. Islamas mylįs teisingumą ir draudžiąs lupikauti. Jis skelbiąs visų žmonių lygybę. Jis kuriąs visuomenę, kurioje žmonės gyvena laimingiau ir oriau negu bet kurioje kitoje visuomenėje. Tai esą jo stiprybė ir kaip tik todėl jis pritraukiąs žmones, išliekąs ir galbūt netolimoje ateityje vėl atgausiąs valdžią.

Vis dėlto nemanau, kad šis paaiškinimas teisingas. Apie tokius dalykus kalba visos erezijos. Kiekviena erezija teigia, kad apvalė krikščionių doktriną nuo iškraipymų, kad daro žmonijai vien tik gera, kad patenkina žmogaus sielą ir panašiai. Tačiau visos jos, išskyrus islamą, išnyko. Kodėl? Kad atsakytume į šį klausimą, turime išsiaiškinti, kuo islamo likimas skyrėsi nuo kitų didžiųjų erezijų, o tai išsiaiškinę, manau, turėsime raktą į tiesą.

Islamas nuo visų kitų erezijų skyrėsi dviem pagrindiniais dalykais:

1) Jis neatsirado Bažnyčios viduje, tai yra, mūsų civilizacijos ribose. Islamo ereziarchas Mahometas nebuvo kaip Arijus ar Kalvinas, kurie pradžioje buvo katalikai, o vėliau suvedžiojo kitus katalikus savo nauju mokymu. Jis buvo pašalietis, nuo gimimo pagonis, augęs ir gyvenęs tarp pagonių, niekada nepakrikštytas. Krikščioniškas tiesas jis priėmė ir atsirinko tikrai eretišku būdu: atmetė tas, kurios jam netiko ir atkakliai laikėsi tų, kurios jam atrodė suprantamos – tai visų ereziarchų požymis. Tačiau jis tai darė ne iš vidaus, o iš išorės. Tos pirmosios mažos, bet nuožmios klajoklių arabų kariuomenės, laimėjusios stulbinančias pergales Sirijoje ir Egipte prieš katalikus VII a. pradžioje, buvo sudarytos iš žmonių, kurie prieš tapdami mahometonais buvo pagonys. Tarp jų nebuvo nė vieno buvusio kataliko, todėl jie ir negalėjo „grįžti“ į katalikybę.

2) Ši islamo kariuomenė, kuri krikščionių pasaulį puolė iš išorės, o ne griovė iš vidaus, buvo nuolatos papildoma pačiais karingiausiais rekrūtais iš pagoniškojo pasaulio tamsybių. Šis papildymas vyko bangomis, nepaliaujamai, per visus šimtmečius iki viduramžių pabaigos. Tai ir Šiaurės Afrikos berberai, ir Centrinės Azijos tiurkai bei mongolai. Kaip tik šis nesiliaujantis, pasikartojantis papildymas naujais šalininkais, užkariautojais bei kariais, panašiais į pirmuosius musulmonus arabus, suteikė islamui didžiulį atsparumą ir nuolatinę jėgą.

Netrukus po pirmųjų užkariavimų Sirijoje ir Egipte atrodė, kad ši nauja entuziastinga erezija, nežiūrint jos akinančiai staigaus triumfo, žlugs. Nutrūko vadovybės tęstinumas, o drauge suiro ir politinė vienybė. Iš pradžių judėjimo sostinė buvo Damaskas, o pats islamas – siriškas dalykas (imant plačiau – ir egiptietiškas), tačiau po gana trumpo laiko įvyko skilimas. Atsirado nauja dinastija, kuri valdė iš Mesopotamijos, o ne iš Sirijos. Vakarinės sritys, tai yra, Šiaurės Afrika ir Ispanija (ją nukariavus) turėjo atskirą politinę valdžią, nepavaldžią Kalifatui. Tačiau Bagdado kalifai pradėjo remtis asmenine samdinių kariuomene, sudarytą iš Azijos stepių klajoklių.

Šie klajokliai (nuo pat V a. naujomis bangomis vis plūdę prieš mūsų civilizaciją) buvo karingi, bet kartu itin destruktyvūs. Jie masiškai žudė, degino ir naikino; jie paversdavo derlingas žemes dykuma. Atrodė, kad jie nepajėgūs nieko sukurti. […]

Būtent šis nuolatinis papildymas stepių klajokliais palaikė islamą ir išgelbėjo jį nuo to likimo, kuris ištiko visas kitas erezijas. Dėl jų islamas kaip koks taranas nuolatos daužė Europos sienas, pramušdamas skyles mūsų gynyboje ir besiskverbdamas vis giliau ten, kur iki tol buvo krikščioniškos žemės.

Šie įsiveržėliai iš Rytų lengvai priėmė islamą; samdiniai, tarnavę kalifams ir sudarę tikrąją jo valdžią, buvo pasirengę laikytis paprastų mahometonizmo reikalavimų. Jie neturėjo pakankamai stiprios religijos, kad būtų galėję pasipriešinti islamo idėjoms, kurios iš esmės buvo krikščioniškos, nors ir iškraipytos. Jie tapo gerais musulmonais ir islamo nešėjais.

Kai Viduramžių viduryje atrodė, kad islamas dar kartą pralaimėjo, užplūdo nauja klajoklių tiurkų banga ir vėl išgelbėjo mahometonizmą, nors iš pradžių jie siaubingai naikino tą civilizaciją, kurią islamas buvo išsaugojęs. Štai kodėl per kryžiaus karus krikščionys visus savo priešus vadino bendru „turkų“ vardu. Kryžiaus žygių pamokslininkai, karo vadai ir patys kryžiuočiai savo dainose „turkus“ kaip savo priešus mini daug dažniau nei islamą apskritai.

Nežiūrint turėto pranašumo dėl nuolatinio papildymo rekrūtais, mahometonizmo puolimas prieš krikščioniškus Vakarus galų gale būtų pralaimėjęs, jei būtų pavykęs didžiausias mėginimas sustabdyti šį puolimą. Tas mėginimas buvo padarytas pačiame šios kovos viduryje (1095–1200 m.) ir istorikų yra vadinamas „kryžiaus karais“. Krikščionys sėkmingai atsiėmė Ispaniją, jiems beveik pavyko išstumti musulmonus iš Sirijos, išgelbėti Artimųjų Rytų krikščionių civilizaciją, o Azijos mahometonus atkirsti nuo Afrikos mahometonų. Tačiau kryžiuočiai pralaimėjo. Jų pralaimėjimas yra didžiausia mūsų kovos prieš islamą tragedija. Čia reikėtų trumpai paaiškinti, kas buvo kryžiaus žygiai.

Kai kokia nors nauja erezija tampa madinga ir dėl to ima sparčiai plisti, prieš ją katalikų sąmonėje kyla tam tikra reakcija, ilgainiui pakeičianti srovės kryptį, atsikratanti nuodų ir atkurianti krikščioniškąją civilizaciją. Tokia reakcija paprastai prasideda nuo paprastų žmonių, kurie pasijunta nepatogiai ir sau sako: „Galbūt šiandien tai ir madinga, bet man tai nepatinka“. Daugelis krikščionių tiesiog instinktyviai pajunta, kad kažkas ne taip, nors jiems sunku tai paaiškinti. Reakcija paprastai būna lėta, miglota ir ilgą laiką nesėkminga. Tačiau ilgainiui su vidine katalikybės erezija visada pavyksta susidoroti, panašiai kaip sveikas žmogaus kūnas atsikrato kokios nors vidinės infekcijos.

Antra vertus, erezija, kol ji dar nepraradusi pirminės jėgos, paveikia net katalikų mąstymą. Taip arijonizmas pagimdė daug pusiau arijoniškų krypčių, išplitusių po visą krikščioniškąjį pasaulį. Manichėjiška kūniškumo baimė ir idėja, kad materija yra blogis, paveikė net iškiliausius to meto katalikus. Jos užuominų randame net šv. Grigaliaus Didžiojo laiškuose. Lygiai taip pat islamas paveikė krikščioniškuosius Bizantijos imperatorius ir frankų imperatorių Karolį Didįjį; pavyzdžiui, jų valdose išplito galingas judėjimas prieš religinius paveikslus.

Taigi islamas plito, užimdamas vis naujas teritorijas ir pajungdamas krikščioniškas tautas. Jis pamažu užvaldė visą Šiaurės Afriką, paskui Ispaniją, o tada, perėjęs Pirėnus, įsiveržė į Prancūziją, bet, laimei, pralaimėjo mūšį tarp Tūro ir Puatjė pačiame šalies viduryje. Kai kurie mano, kad jei krikščionių vadovai nebūtų laimėję, islamas būtų užplūdęs visą krikščioniškąjį pasaulį. Kad ir kaip būtų, nuo to laiko jis niekada nebepažengė toliau į vakarus. Jis buvo nublokštas atgal už Pirėnų ir labai lėtai, per maždaug 300 metų laikotarpį, stumiamas vis toliau į Ispanijos pietus.

Taigi, krikščionių kariams pavykus išstumti mahometonus iš Prancūzijos ir pusės Ispanijos, prasidėjo lyg ir Europos prabudimas. Tam jau seniai brendo laikas. Krikščioniškieji Vakarai buvo apgulti iš trijų pusių: iš rytų pusės mus puolė Azijos stepių klajokliai, pasiekę net patį germanų žemių vidurį; šiaurinėse jūrose karaliavo žiauriausi ir bjauriausi pagonių piratai; jie vos nesunaikino krikščioniškosios civilizacijos Anglijoje ir padarė daug žalos Šiaurės Prancūzijoje; pagaliau iš pietų ir pietryčių mus spaudė musulmonai – kur kas civilizuotesni, nei Azijos klajokliai ar skandinavų piratai, bet ne mažiau grėsmingi. Dėl viso šito mūsų krikščioniškoji civilizacija atsidūrė ant išnykimo slenksčio.

Siūlau paimti Europos žemėlapį ir pažymėti tolimiausias ribas, kurias pasiekė krikščionių pasaulio priešai šios baisiausios egzistencinės kovos laikotarpiu. Didžiausio azijiečių antpuolio metu jų raiteliai buvo pasiekę net Turniu (Tournus) miestą prie Sonos upės pačiame šiandieninės Prancūzijos viduryje. Kaip jau matėme, mahometonai taip pat buvo pasiekę patį Prancūzijos vidurį kažkur tarp Turniu ir Puatjė. Baisieji skandinavų pagonys piratai plėšikavo Airijoje, visoje Anglijoje ir Šiaurės Prancūzijos bei Šiaurės Vokietijos aukštupiuose. Jie nusigavo net iki Kelno, apgulė Paryžių ir vos nepaėmė Hamburgo. Šiandien žmonės užmiršta, kad tamsiųjų viduramžių vidury, nuo VII a. vidurio iki IX a. pabaigos, buvo abejojama, ar katalikiška civilizacija apskritai išgyvens. […]

Tada įvyko didžioji reakcija ir Europos prabudimas. Ispanai, padedami iš Galijos atvykusių riterių, pradėjo stumti mahometonus atgal. Buvo atremti skandinavų piratai ir Azijos klajokliai. Kaip tik tuo metu nauja musulmonais tapusių klajoklių banga (seldžiukai) užplūdo Artimuosius Rytus ir įsitvirtino Palestinoje. Maldinės kelionės į Šventąją Žemę –ilgos, brangios ir pavojingos, tačiau tebesitęsusios per visus ankstyvuosius viduramžius – tapo ypač pavojingos. Todėl pasigirdo balsų, kad šventąsias vietas, Tikrąjį Kryžių (kuris buvo saugomas Jeruzalėje) ir išlikusias krikščionių bendruomenes Sirijoje bei Palestinoje, o svarbiausia – Šventąjį kapą ir Prisikėlimo vietą, pagrindinį kiekvieno piligrimo tikslą – reikia gelbėti nuo grobikiškų islamo nagų. Pamokslinkai su užsidegimu ėmė skelbė pareigą žygiuoti į Rytus ir vaduoti Šventąją Žemę. Tuometinis popiežius Urbonas atvyko į Prancūziją ir susirinkusioms minioms pasakė savo garsųjį pamokslą, po kurio šios ėmė šaukti: „Dievas to nori!“ Rytų kryptimi pradėjo traukti pavieniai būriai, pasiryžę išvyti islamą iš Šventosios Žemės; netrukus didžiųjų krikščioniškų šalių karaliai ėmė burti reguliarius dalinius ir organizuoti plataus masto žygį. Pasižadėjusieji dalyvauti žygyje kariai savo rūbus papuošė kryžiaus ženklu, ir dėl to ši kampanija buvo pavadinta Kryžiaus karu. […]

Taip baigėsi pirmosios trys krikščionybės ir islamo dvikovos. Pirmąją dvikovą laimėjo krikščionys, antrąją ir trečiąją – musulmonai.

Jei po pirmojo Kryžiaus žygio pasilikusios kryžiuočių pajėgos būtų buvusios nors kiek gausesnės, jeigu jos būtų užėmusios Damaską ir virtinę miestų dykumos pakraščiuose, visa pasaulio istorija būtų buvusi kitokia. Islamo pasaulis būtų buvęs padalytas pusiau, ir Rytai būtų negalėję prisiartinti prie Vakarų. Galbūt mes, europiečiai, būtume atgavę Afriką ir Egiptą, taip pat neabejotinai išsaugoję Konstantinopolį, o mahometonizmas būtų išlikęs tik kaip rytietiška religija, nustumta už senųjų Romos imperijos sienų. Bet islamas ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Jis buvo išstumtas iš Ispanijos ir rytinių Viduržemio jūros salų, tačiau išlaikė savo rankose visą Šiaurės Afriką, Siriją, Palestiną, Mažąją Aziją, o paskui puolė ir nukariavo Balkanus, Graikiją bei Vengriją, du kartus grasino nusiaubti Vokietiją, vėl pasiekti Prancūziją ir padaryti galą mūsų civilizacijai. Viena iš priežasčių, kodėl prasidėjo krikščioniškąjį pasaulį suskaldžiusi reformacija, buvo tai, kad mahometonų spaudimas Vokietijos imperatoriui suteikė vokiečių kunigaikščiams ir miestams progą sukilti ir savo valdose įsteigti protestantų bažnyčias.

Paskui buvo surengta dar ne viena ekspedicija prieš „turkus“; jos buvo vadinamos Kryžiaus žygiais, o pati idėja išsilaikė iki pat viduramžių pabaigos. Tačiau Sirija nebuvo atgauta, o islamas nebuvo išstumtas. Kita vertus, pirmieji Kryžiaus karai Vakarų Europai atnešė tiek daug naujos patirties, kad pradėjo labai greitai vystytis kultūra, sukūrusi didingą viduramžių architektūrą, brandžią filosofiją ir socialines struktūras. Tai buvo tikrieji Kryžiaus karų vaisiai. Kryžiuočiai pralaimėjo, bet sukūrė modernią Europą. Vis dėlto ji buvo sukurta senosios idėjos apie krikščionių vienybę sąskaita; didėjant materialinei gerovei, formavosi naujos tautos, krikščioniškas pasaulis dar laikėsi drauge, bet jau silpnai.

Galiausiai atėjo reformacijos audra; krikščionija suskilo, įvairios tautos ir kunigaikščiai pasiskelbė nepriklausomais nuo bet kokios bendros kontrolės, kurią užtikrino moralinis popiežiaus autoritetas, ir mes nusiritome žemyn tuo keliu, kuris pagaliau baigėsi masinėmis šiuolaikinio karo žudynėmis, galbūt sunaikinsiančiomis mūsų civilizaciją. Labai gerai yra pasakęs Napoleonas Bonapartas: „Kiekvienas karas Europoje iš tikrųjų yra pilietinis karas.“ Tai gili tiesa. Krikščioniškoji Europa savo prigimtimi turėtų būti viena, tačiau užmiršdama savo religiją ji pamiršo ir savo prigimtį. […]

Šiandien mes įpratę musulmonų pasaulį laikyti atsilikusiu ir stagnuojančiu, bent jau materialinių dalykų atžvilgiu. Mes negalime įsivaizduoti didelio mahometonų laivyno, susidedančio iš šarvuočių ir povandeniniu laivų, arba šiuolaikinės mahometonų kariuomenės su modernia artilerija, aviacija ir panašiais dalykais. Tačiau ne taip jau seniai, mažiau nei šimtą metų prieš paskelbiant JAV Nepriklausomybės deklaraciją, musulmonų valdovai Konstantinopolyje turėjo geresnę artileriją ir geresnę karinę įrangą negu mes, Vakarų krikščionys.

Paskutinis mėginimas sugriauti krikščionių pasaulį įvyko vienu metu su Anglijos karaliaus Karolio II valdymo pabaiga, jo brolio Jokūbo ir apsišaukėlio Viljamo III laikais. Jis žlugo XVII a. gale, tik šiek tiek daugiau kaip prieš du šimtus metų. Jie vos neužėmė Vienos, tačiau ją 1683 m. rugsėjo 12 d. išgelbėjo jungtinė krikščionių kariuomenė, vadovaujama Lenkijos karaliaus. Ši diena turėtų būti tarp žymiausių istorinių datų. Tačiau grėsmė išliko, islamas vis dar buvo milžiniška jėga, galinti per porą žygio dienų pasiekti Austriją. Tik po didžiosios princo Eugenijaus pergalės Zentos mūšyje 1697 m. rugsėjo 11 d. ir Belgrado užėmimo šis potvynis iš tikrųjų atslūgo. […]

Šiandien [1938 m.] pasaulyje iš dešimties musulmonų devyni yra tiesiogiai arba netiesiogiai pavaldūs Vakarams. Atrodytų, kad didžioji dvikova jau baigėsi. Bet ar galime būti tuo tikri? Labai tuo abejoju. Man visada atrodė įmanoma ir net tikėtina, kad islamas atgims ir kad mūsų sūnūs ar mūsų vaikaičiai pamatys atsinaujinant tą milžinišką kovą tarp krikščioniškosios kultūros ir tų, kurie daugiau nei tūkstantį metų buvo didžiausi jos priešai. Kodėl tokia mintis galėjo kilti kai kuriems apžvalgininkams ir keliautojams, tokiems kaip aš, dabar ir panagrinėsiu. Tai iš tikrųjų gyvybiškai svarbus klausimas: „Ar islamas gali vėl pakilti?“

Tam tikra prasme šis klausimas jau atsakytas, nes islamas niekada neišnyko. Jis vis dar tebeturi milijonus ištikimų pasekėjų tarp Atlanto vandenyno ir Indijos, taip pat toliau Azijoje išsibarsčiusiose tautose. Bet aš šį klausimą užduodu kita prasme: „Ar kada nors sugrįš, kad ir laikinai, islamo galia, o su ja ir ginkluoto musulmonų pasipriešinimo vis dar nominaliai krikščioniškų Vakarų dominavimui grėsmė? Ar kada nors jis galėtų vėl tapti tiesioginiu mūsų civilizacijos priešu?“ Ateitis visada pasirodo kaip netikėtumas, tačiau politinė išmintis mėgina bent jau iš dalies įvertinti, kokie tai gali būti netikėtumai. Man asmeniškai atrodo visiškai tikėtina, kad pagrindinis netikėtumas ateityje bus islamo sugrįžimas. Kadangi religija yra visų politinių judėjimų bei pakyčių pagrindas ir kadangi islamo atveju turime fiziškai paralyžiuotą, bet moraliai labai stiprią ir gyvą religiją, matome nestabilią pusiausvyrą, kuri negali amžinai likti nestabili. Panagrinėkime šį teiginį. […]

Šiandien islamo sugrįžimas, šios šimtmečiais kęstos grėsmės ir žūtbūtinės mūsų civilizacijos kovos su tūkstantmečiu priešu atsinaujinimas atrodo fantazija. Kas islamo pasaulyje šiandien gali pagaminti ir prižiūrėti sudėtingus šiuolaikinio karo įrankius? Kur yra tas politinis kūnas, per kurį islamas galėtų vaidinti lygiavertį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje?

Kultūra kyla iš religijos; bet kurią kultūrą palaikanti gyvybinė jėga yra jos filosofija, jos požiūris į visatą. Religijos smukimas sukelia ją atitinkančios kultūros smukimą – tai aiškiausiai rodo krikščioniškosios kultūros nuosmukis šiandien. Reformacijos pradėtas darbas neša galutinius savo vaisius, naikindamas iš protėvių paveldėtą mokymą – nyksta pati mūsų visuomenės struktūra.

Europoje senąjį krikščioniškąjį uolumą laikinai pakeitė tautiškumo, patriotizmo religija. Tačiau savęs garbinimo neužtenka, todėl mūsų kultūrą naikinančios jėgos, ypač komunistinė propaganda iš Maskvos, turi didesnę sėkmės tikimybę negu mūsų senamadiškas patriotizmas.

Islamas niekada nepatyrė tokio protėvių doktrinos naikinimo – ar bent jau nieko panašaus į visuotinį religijos nykimą Europoje. Visa dvasinė islamo stiprybė tebeglūdi Sirijos ir Anatolijos, Rytų Azijos kalnų, Arabijos, Egipto ir Šiaurės Afrikos gyventojų masėse. Galutiniai šio tvirtumo vaisiai, antrasis islamo valdžios tarpsnis gali būti sulaikytas, bet abejoju, ar jis gali būti sulaikytas visam laikui.

Islamo civilizacijoje nėra nieko, kas būtų priešiška mokslinio pažinimo raidai ar techniniams išradimams. Esu matęs gerai veikiančią artileriją jos naudojimo besimokančių musulmonų rankose, esu matęs mechaninį kelių transportą puikiai vairuojančius ir jį aptarnaujančius mahometonus. Islamo prigimtyje nėra nieko, dėl ko jis negalėtų plėtoti šiuolaikinio mokslo ar kariauti šiuolaikinio karo. Tiesą sakant, dėl to neverta nė diskutuoti. Tai turėtų būti akivaizdu visiems, kurie yra susipažinę su islamo kurltūra. Taip atsitiko, kad ta kultūra atsiliko materialios pažangos srityje, bet nėra jokios priežasties, dėl kurios ji negalėtų naujai pasimokyti ir tapti mums lygiaverte tų laikinų dalykų atžvilgiu, nes vien tik jie dabar mums teikia pranašumą, o tikėjimo atžvilgiu mes nusiritome į žemesnį lygį.

Tuo abejojančius žmones gali klaidinti nesenos praeities teiginiai. Pavyzdžiui, XIX a. buvo paplitusi nuomonė, kad islamas prarado savo politinę jėgą dėl fatalizmo doktrinos. Tačiau toji doktrina buvo labai gyva ir mahometonizmo galios apogėjuje. Tiesą sakant, islamas ne fatalistiškesnis negu kalvinizmas; abi šios erezijos panašios būtent dėl perdėto pabrėžimo, kad Dievo nutarimai nekinta.

Devynioliktame amžiuje buvo iškeltas ir kitas, protingesnis aiškinimas: esą islamo nuosmukio priežastis yra jo nelemtas įprotis nuolat skaidytis – skaldymasis ir politinės valdžios kaita. Bet šią silpnybę jis turėjo iš pat pradžių, tai įgimtas arabiško temperamento bruožas. Šis jų individualizmas, ši „dauginimosi skilimo būdu“ tendencija juos rimtai susilpnindavo, tačiau jie vėl staiga susitelkdavo apie vieną lyderį ir pasiekdavo didžių dalykų. Taigi, šito vienijimosi apie lyderį, ko gero, pakanka, kad islamas sugrįžtų. Kol kas lyderio nėra, tačiau masių entuziazmas gali jį iškelti, o šiandienos politinėje padangėje yra pakankamai ženklų, ko mes galime tikėtis iš islamo perversmo ateityje – galbūt netolimoje.

Po Didžiojo karo vienas vyras staiga atkūrė Turkijos galią. Kitas vyras Arabijoje lygiai taip pat staiga įsitvirtino ir sugriovė visus planus inkorporuoti tą mahometonų pasaulio dalį į Anglijos įtakos sferą. Sirija, kuri yra jungiantis ryšys, viso musulmonų pasaulio sukimosi ašis, tik žemėlapyje ir paviršutiniškai padalyta tarp anglų ir prancūzų mandatų. Tačiau šios dvi valstybės rezga viena prieš kitą intrigas ir yra vienodai nekenčiamos savo musulmonų pavaldinių, vos vos sulaikomų karine jėga. Jau ne kartą prancūzų įtakos zonoje buvo kraujo praliejimų, ir tai vėl pasikartos, o svetimos žydų kolonijos įkūrimas Anglijos mandato zonoje vietinių Palestinos arabų gyventojų neapykantą įkaitino iki kraštutinumo. Be to, Sirijoje ir Šiaurės Afrikoje nuolatos veikia pogrindinė bolševikų propaganda prieš europiečių dominavimą.

Tvirtinimas, jog islamas gali vėl iškilti, atrodo kaip fantazija – bet tik dėl to, kad žmones visada stipriai veikia netolima praeitis: galima sakyti, kad jie yra jos apakinti.

VERSTA IŠ: Hilaire Belloc, The Great Heresies, Rockford: TAN Books and Publishers.

Visą tekstą originalo kalba galima rasti čia.

Iš žmonijos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai akto, kalbamo Kristaus Karalius šventėje ir per birželines pamaldas:

„Būk Karalius visų tų, kurie dar tebeklaidžioja stabmeldystės ar islamo tamsybėse, nedelsk ir juos išvaduoti savo šviesos karalystei.“

Jėzuitas Jamesas V. Schallis, politinės filosofijos profesorius Džordžtauno universitete, savo Jungtinėse Valstijose išgarsėjusiame straipsnyje „Islamas nebus pralaimėtojas“[2] rašo:

Mes nežinome, ar objektai Amerikoje ir Vakaruose po rugsėjo 11-osios (rašau tai gruodžio 19 d.) daugiau nebepuolami dėl to, kad staigus Vakarų atkirtis sustabdė priešo pajėgas, ar tai tėra tinkamesnio momento laukimas – tikriausiai abu dalykai iškart. Bet kuriuo atveju, pažįstu mažiausiai vieną žmogų Romoje, kuris mano, kad Šv. Petro bazilika vieną dieną gali tapti musulmonų mečete, kaip Šv. Sofija Konstantinopolyje. Italai, vokiečiai, prancūzai savo pačių noru naikina savo visuomenes.

Musulmonai iš įvairių kraštų Pietuose ir Rytuose juos greitai pakeičia Europoje. (…) Vakarų sekuliaristų atsakymas yra islamo „modernizacija“, mokant jį gimimų kontrolės ir aborto, tai yra, kiekvienos naujos musulmono gyvybės nužudymas dar prieš jam gimstant. (…) Niekas geriau nenumatė [naujos konfrontacijos su islamu] atėjimo kaip anglų istorikas ir rašytojas Hilaire’is Belloc’as, kuris suprato, kad islamo globaliniai interesai ir ambicijos niekad nesutiks užsidaryti savo istorinėse sienose.

Šiandieniniame pasaulyje mes pratę skirti tam tikrą islamo „teroristų“ mažumą ir daugumą musulmonų, kurie esantys „taikūs“, nors pastarieji dažnai yra tiems teroristams pavaldūs, kaip yra Afganistane. Ar ši politiškai korektiška nuomonė atitinka realybę, dar pamatysime. Belloc’as tikrai manė, kad potenciali islamo problema gali kilti ne vien iš menkos „teroristų“ ar „kovingųjų“ mažumos, esančios už sistemos ribų. (…)

Šiandien, Belloc’o 1937 metais pasakyti žodžiai vėl skamba mūsų ausyse: „Ši (islamo pergalės prieš Kryžiaus žygius) istorija negali būti pamiršta jokio šių dienų žmogaus, kuris gali klaidingai manyti, kad Rytai pagaliau nugalėti Vakarų, kad islamas yra pavergtas – mūsų politinės ir ekonominės galios, jei ne mūsų filosofijos.

Taip nėra. Islamas iš esmės gyvas, ir islamas nebūtų išgyvenęs, jei kryžiuočiai būtų atsilaikę esminiame punkte – Damaske. Islamas gyvas. Jo religija yra nepažeista, todėl jo materialinė galia gali grįžti.

Mūsų religija žūsta, ir kas gali pasitikėti vien nuolatiniu gabumu ar bent nuolatiniu paklusnumu tų, kurie gamina ar valdo mūsų mašinas?“[3] (…) Vakarų sekuliarizmas yra be abejo daug labiau dominuojantis nei Belloc’o laikais. Bendrai atrodo, kad dabartinis karas vyksta ne tarp „krikščionijos“ ir „islamo“, bet tarp „teroristų“ ir sekuliariųjų demokratijų. Problemos sprendimas, žvelgiant „teroristų“ akimis, yra nugalėti dekadentiškus Vakarus.

Alternatyvus požiūris: atsikratyti „teroristų“ ir leisti egzistuoti islamo šalyse tokiai valdžios formai, kuri atitinka modernų demokratijos, tolerancijos ir kultūros supratimą. Bet šią poziciją galima laisvai įvertinti ir kaip naują „kolonializmo“ ar net „imperializmo“ formą. (…) Be to, šiame kare galima matyti ir sekuliaristinės demokratijos kovą tiek prieš „fanatišką“ islamą, tiek prieš lygiai „fanatišką“ krikščionybę, ar bent tai, kas iš jos liko. Jos požiūriu, visos religijos formos atrodo „fanatiškos“.

[1] Džonas Noksas (John Knox, 1514‒1572) ‒ škotų protestantų pastorius, presbiterionų bažnyčios įkūrėjas.

[2] Schal J. V., „Islam Will Not Be the Loser“, Catholic Dossier 8 no. 1 (January–February 2002), p. 8–14.

[3] Belloc H., The Crusades, Milwaukee: Bruce, 1937, p. 8.

fsspx.lt