Homoseksualumas – pastoracija, psichologija, terapija: tekstai ir kontekstai

bernardinai.lt

Visiškai neseniai laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ pasirodė publikacija, pavadinta „Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu“. Tai – interviu su Lietuvos psichoterapijos pradininku, psichiatru-psichoterapeutu, Vilniaus psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėju Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu. Interviu, kaip ir rašo jo autorė, darytas prieš metus ir publikuotas gydytojui sutikus.

Iš karto po šios publikacijos šių eilučių autoriui paskambino vienas žymus Lietuvos kultūrologas ir pedagogas (jo pavardės negaliu minėti, pokalbis buvo privatus) ir pasakė, kad, jo nuomone, organizuojamas puolimas prieš žymų gydytoją. Šią nuomonę patvirtina pati minimo teksto struktūra, žinoma, išprovokavusi ir vėlesnes publikacijas.

Man pačiam daug kartų teko imti interviu iš gydytojo: ir radijui, ir knygai. Visada žinau, kad profesionalumo kriterijus yra interviu etika – perteikti tekstą taip, kad būtų aiškus kontekstas. Šiuo atveju akivaizdu, kad interviu neredaguotas, perteiktas ta kalba, kurią vartoja gerbiamas A. Alekseičikas: kalba kupina metaforų, vaizdžių pavyzdžių, dažnusyk trūkinėjančios minties. Bet koncepcija, kurią nusako psichoterapeutas, juk turi būti atpažįstama. Įsidėmėtina, kad interviu buvo skirtas ne viešumai, bet moksliniam tyrimui. Kad gydytojo poziciją galima pateikti kitaip, tiesiog adekvačiai, įrodo ir Lrt.lt neseniai publikuotas tekstas – „Šoką sukėlę psichiatro žodžiai: homoseksualumas – iškrypimas. „Padedu“ žmonėms ir šiandien“.

Ir kuo gi kaltinamas Lietuvos psichoterapijos pradininkas? Ką gi tokio nederamo jis iš esmės pasakė? Kaip žinia, iki pat XX a. antrosios pusės homoseksualumas buvo laikomas asmenybės psichosocialinės raidos sutrikimu. Buvo atlikta daug tyrimų, pateikta koncepcijų. Užtenka paminėti, kad tokias koncepcijas savo tyrimais ir įžvalgomis grindė psichoterapijos ir psichoanalizės klasikai Sigmundas Freudas, Carlas Gustavas Jungas, Alfredas Adleris. Niekur paneigimų ar kontrargumentų taip ir nepateikta, bet priimtas tiesiog politinis sprendimas (pirmiausia JAV), apeliuojant į homoseksualių asmenų teisių gynimą, homoseksualumo sutrikimu daugiau nelaikyti.

Taip, jos – tų asmenų teisės – buvo pažeidinėjamos daugybę metų. Homoseksualumas ir socialistinėse, ir dalyje kitų šalių agresyviai kriminalizuojamas. Klestėjo (ir tebeklesti, deja) homofobija. Tad temos jautrumas nekvestionuotinas. Įsiūbuoti žmones tikrai lengva. Ypač neatsargiais viešais tekstais. Jais skaudiname visų pirma pačius LGBTQ žmones. Kita vertus, yra taip pat labai skaudu (ir, mano galva, labai pavojinga), kai kitokia pozicija nutildoma. Brutaliai. Tarsi XXI amžiuje jau negali būti svarstoma tai, kas buvo manyta XX ar XIX amžiuje. O jei svarstoma – tik paneigiant. Čia aš priminsiu gana plačiai žinomą XX a. dvasinio rašytojo C. S. Lewiso mintį. Jis rašė, kad tiesa nėra priklausoma nuo laiko, jei ji yra tiesa: juk negalima teigti, kad tai, kas buvo teisinga vienuoliktą valandą, jokiu būdu nebus tiesa po dvyliktos…

Taigi, privalome gerbti kiekvieną žmogų. Bet tam tikra žmogaus ypatybė negali būti pristatoma kaip kažkas ypatingo, net sektino, labai gintino ar proteguojamo. Paprastai tariant, jei esi iš LGBTQ, visai nereiškia, kad kažkuo geresnis (-ė) už kitus (-as). Suprantama, ar ne? Deja, deja…

Šiandien jau – ačiū Dievui – nekriminalizuojami homoseksualūs asmenys, bet vis „drąsiau“ reikalaujama kriminalizuoti tuos, kurie tiesiog stengiasi suvokti homoseksualumo kilmę. Iš karto pavadinami homofobais, nes kažkodėl visi turi tikėjimu priimti teiginį, kad homoseksualumas – norma: įgimtas arba pasirinktas (nelygu, iš kurios LGBTQ atstovaujančios ideologinės organizacijos pasigirsta prieštaravimai). Tuomet homofobais pravardžiuojami asmenys vadinami agresyviais, skatinančiais „neapykantos“ kalbą, kitaip tariant – baustinais nusikaltėliais. Reikalaujama uždrausti konversinę terapiją. Nemaža dalis šalių tai jau padarė.

Tad dabar apie mano minėtą terapiją (oponentų nuomone, ja naudojasi ir gydytojas A. Alekseičikas). Visų pirma terapiją reikia skirti nuo akivaizdžiai nusikalstamos veiklos, prisidengiančios šiuo vardu. NRJ tyrimų kontekste yra žinomas „deprogramavimo“ fenomenas: tam tikros „terapeutų“ (iš tiesų – nusikaltėlių) grupės „padeda“ artimiesiems nuo žalingos „sektų“ įtakos „išlaisvinti“ giminaitį (-ę), naudodami fizinį smurtą, įkalinimą, priverstinį badavimą, psichotropinius preparatus ir pan. Tuo pat būdu kai kas taip mėgina „kovoti“ ir su žmogaus homoseksualumu, vadindamas tokius veiksmus „konversine terapija“. Nusikalstamus veiksmus, užkardintinus remiantis BK. Vienareikšmiškai.

Tik yra ir kita medalio pusė. Daug metų esu kunigas, užsiimu ir homoseksualių asmenų pastoracija. Turiu draugų tarp tokių žmonių. Gerų draugų. Turiu tų, kurie man padėjo suprasti vykstančius procesus, žmonių, su kuriais kalbėjomės atvirai, be jokių baimių. Dalis tų žmonių priima savo orientaciją tiesiog kaip vienokią ar kitokią duotybę. Beje, žinomas prancūzų kunigas, parašęs daugybę lytiškumo pastoraciją aptariančių knygų, Danielis Ange daugelį metų tarnavo homoseksualių asmenų pastoracijos lauke. Jis liudija, kad pirmiausia jiems (kaip ir visiems kitiems) yra svarbus tikėjimas ir gyvenimas Jėzumi Kristumi, ir dalis žmonių nenori keisti savo orientacijos (nors keičia savo gyvenimo būdą). Tai VISIŠKA IR ABSOLIUTI jų teisė. Tą pabrėžia D. Ange. Tam visiškai pritariu.

Tačiau yra žmonių (tokių sutikau savo kunigo ir psichologo kelyje ne vieną ir ne du), kurie nori pasikeitimo. Taip, nori konversinės terapijos. Nori išsiaiškinti savo galimai buvusias traumas. Visiškai savanoriškai, niekieno neverčiami. Ar jie turi tokią teisę? Šiandien ji apsunkinta. Ir gydytojas A. Alekseičikas atlieka kilnų darbą ideologizuotoje aplinkoje, kurioje skamba vienintelis raginimas: pasilik toks, koks esi. Nesikeisk. NEGALIMA.

Kartais norėčiau, kad Jūs, skaitantys šias eilutes, pamatytumėte žmones, ateinančius pagalbos pas mane; prašančius juos nukreipti pas psichoterapeutus, kurie NEPRIEVARTAUS (būtent taip sako) priimti jų dabartinės būsenos konstantą. Ateina ir net bijo ištarti šį prašymą, tarsi prašytų ko nepadoraus, neleistino… Ačiū Dievui, galiu padėti tokiems. Pasiūlau jiems specialistus. Dar galiu. Dar neuždrausta…

Kartais nereikia ilgai trunkančios terapijos. Netgi jokios terapijos. Užtenka patarti perskaityti vieną kitą knygą, pareflektuoti gyvenimą, tekstą, kontekstą – ir žmogus po kiek laiko suranda priešingos lyties partnerį (-ę), tuokiasi, susilaukia vaikų. Tokių žmonių pasaulyje yra tūkstančių tūkstančiai. Jų atstovai neseniai, o tiksliau – praeitais metais – buvo susirinkę Didžiojoje Britanijoje ir kreipėsi pareiškimu viešai, klausdami, kodėl negirdimas jų balsas, kai taip atvirai ir pritariančiai girdimi balsai tų, kurie, tarkim, skelbia galintys keisti savo lytį. Kas kažkiek laiko. Kurie „atranda“ 72 lytis ir t. t.

Žinomas dvasinis konsultantas ir sielovadininkas Toni Dolfo-Smithas, neslėpęs savo homoseksualios orientacijos, šiandien yra vedęs, turi jau suaugusius vaikus ir yra laimingas. Jis ne kartą su savo seminarais ir paskaitomis lankėsi Lietuvoje (beje, interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ publikavo puikų pokalbį su Toni „Sielovadininkas T. Dolfo-Smithas: skirkime laiko išklausyti homoseksualius asmenis“). Anksčiau konsultantas vadovavo organizacijai Living Water, padedančiai homoseksualiems krikščionims, norintiems pradėti gyventi šeimoje, susilaukti vaikų (beje, organizacijos veikla šiuo metu, pavyzdžiui, Kanadoje, yra uždrausta…). Dabar T. Dolfo-Smithas vadovauja sielovados bendruomenei Journey Global, užsiimančiai taip pat homoseksualių asmenų sielovada.

JAV gyvenęs (dabar jau miręs), į Lietuvą dažnai atvykdavęs akademinio darbo tikslais lietuvių kilmės amerikietis kunigas, psichologijos daktaras, psichoterapeutas Antanas Paškus savo žinomoje knygoje „Kunigo meilė“, remdamasis solidžiais šaltiniais ir savo praktika, teigia, jog konversinė terapija yra veiksminga 70–80 procentų iš visų besikreipiančiųjų. Turbūt nėra reikalo, bet dar kartą pakartosiu: kalbama apie visiškai savanorišką, TIKRĄ terapiją, ne apie nusikalstamus veiksmus. Psichoterapija ir tegali būti TIK savanoriška. Ir ne kitaip.

Taigi. Mes, kaip Bažnyčia, esame pašaukti priimti ir laiminti visus ir visas, kas priskiria save LGBTQ. Taip pat ir padėti tiems ir toms tokia pagalba, kurios jiems ar joms reikia. Tuo privalome skirtis nuo ideologų, kurie, anot popiežiaus Pranciškaus, savo ideologijomis redukuoja žmogaus asmenį. Ir jį įkalina „absoliučiai teisingose“ nuostatose. Kaip žinia, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jau veikia pirmoji Lietuvoje LGBTQ krikščionių maldos grupė. Tai šventas ir reikalingas darbas. Kaip ir psichoterapeuto A. Aleikseičiko-Kirinovo ir daugelio kitų kitybei atvirų profesionalų pastangos.

Kun. Arūnas P. Peškaitis OFM yra Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas, Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas.

bernardinai.lt