Balandžio 8 d. 1.20 val., eidamas 89-uosius metus, iš kurių 41-erius buvo Jėzaus Draugijos narys, Kaune mirė t. Kazimieras Juozas Ambrasas (1934–1988–2023) – kunigas, mokslininkas, dėstytojas, publicistas, pranešė Jėzuitai.lt.
Kazimieras Juozas Ambrasas gimė 1934 m. birželio 1 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Surgučių kaime, valstiečių Jono ir Izabelės Kiverytės Ambrasų šeimoje. Turėjo du vyresnius brolius. 12 metų už jį vyresnis Konstantinas – kunigas, monsinjoras, savo jaunėliu broliu labai rūpinosi, rėmė jo mokslus. 1944 m. Kazimieras baigė Surgučių pradinę mokyklą (ji veikė Ambrasų namuose). Toliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, dvejus metus Simno, vėliau – Lazdijų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 m. 1952–1957 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Baigęs universitetą dirbo žurnalistu ir vertėju laikraščių „Tarybinis mokytojas“ (1957–1959), „Ekrano naujienos“ (1959–1963), žurnalo „Mūsų gamta“ (1965–1967) redakcijose. Išspausdino daugiau nei šimtą penkiasdešimt įvairaus pobūdžio rašinių. 1962 m. įstojo į Žurnalistų sąjungą.
Kartu K. Ambrasas toliau tęsė studijas Vilniaus universitete: 1959–1962 m. studijavo anglų kalbą, 1967 m. įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą, o po penkerių metų (1972 m.) apgynė disertaciją „Kai kurie leksikiniai lietuvių k. substitucijos klausimai (gretinimas anglų-lietuvių k. vertimo aspektu)“ (daktaro laipsnis nostrifikuotas 1993 m.). 1972 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedroje. Dėstė praktines lietuvių kalbos, įvairias vertimo teorijos, istorijos, tekstologijos ir kitas disciplinas (parengė tris vertėjų laidas), padėjo vertimo mokslo Lietuvoje pamatus. 1987 m. jam suteiktas docento vardas. Dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, suvažiavimuose, simpoziumuose, Rašytojų sąjungos plenumuose. Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų. Parašė knygas „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai“ (1976), „Vertimo mokslas“(1978), „Vertimo tyrinėjimai“ (1984).
Kadangi buvo giliai tikintis ir palaikė ryšius su daugeliu kunigų, K. Ambrasas įsitraukė į veiklą katalikiškame pogrindyje. Kun. S. Tamkevičiaus prašomas prisidėjo prie „LKB Kronikos“, o vėliau ir „Aušros“ tekstų redagavimo, pats rašė tekstus šiems leidiniams. Dėl intensyvių kontaktų su kunigais, dažnų susitikinėjimų su užsieniečiais mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje ir kitur KGB nuolat buvo sekamas, kviečiamas į apklausas.
1981 m. birželio 20 d. K. Ambrasas įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus Draugiją. Kunigystei jį parengė jėzuitų provincijolas t. J. Danyla, tuo metu klebonavęs Bijutiškio parapijoje. T. J. Danyla jam buvo patarėjas, provincijolas, profesorius. Būtent pas jį K. Ambrasas atvažiuodavo iš Vilniaus laikyti kanonuose numatytų kunigystei reikalingų kursų egzaminų. 1988 metais baigęs pogrindžio seminariją, kartu su Vytautu Vaičiūnu 1988 metų rugpjūčio 17 d. Skaistgiryje arkivyskupo Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas į kunigus.
1988–1989 m. t. Ambrasas Lenkijoje, Poznanės A. Mickevičiaus universitete, dėstė lietuvių kalbą. 1989 m., pakviestas kard. Vincento Sladkevičiaus, Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė lietuvių kalbos kultūrą ir retoriką. 1990–1993 m. dirbo Vatikano radijo lietuvių programų redakcijoje. Čia į lietuvių kalbą išvertė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą pamokslus ir kalbas, Birmingeme (JAV, Alabamos valstija), motinos Andželikos vadovaujamam „Amžinojo žodžio“ radijui rengė kasdienę valandinę liturginę laidą lietuvių kalba. 1991–1992 m. Ateneo universitete (Filipinai) atliko terciatą. 1993 m. lapkričio 28 d. davė paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje.
1993–2001 m. dirbo Aušros Vartų parapijoje Monrealyje (Kanada) – iš pradžių vikaru, o 1997 m. birželio 1 d. paskirtas šios parapijos klebonu. 2001–2003 m. gyveno jėzuitų namuose Čikagoje. Buvo rezidencijos koplyčios prefektas, skautų ir ateitininkų dvasios vadas, dėstė lietuvių kalbą Lituanistikos institute. 1995–2003 m. priklausė provincijos žiniasklaidos komisijai, 1995–1996 m. turėjo ir provincijos istoriko pareigas.
Nuo 2003 m. gruodžio 17 d. t. Ambrasas gyveno Kauno jėzuitų namuose, buvo rekolekcijų vedėjas, 2006–2013 m. – vicepostulatorius Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos byloje. 2014–2020 m. ėjo Kauno namų vicesuperioro pareigas, rūpindamasis senjorais. Aktyviai dirbo sielovadoje: dvasiškai aptarnaudavo vienuolijas, pasauliečių maldos grupes, su jomis keliaudavo po Lietuvą, lankydavo vaikų namus. Nuo 2010 m. aptarnavo Prancūzijos lietuvius katalikus, aplankydamas juos kartą per mėnesį. Labai mėgo keliones, kurios neretai turėdavo sielovadinį aspektą. Dažnai keliaudavo dar sovietmečiu, ypač – į Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikas, laipiojo ar slidinėjo Karpatų, Kaukazo, Tianšanio, Pamyro, Kolos, Uralo kalnuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, t. Ambrasas dukart (2006 ir 2008 m.) yra lydėjęs lietuvius maldininkus, pėsčiomis keliavusius su kryžiumi iš Lietuvos į šventąsias vietas (Jeruzalę ir iš Lurdo į Šiluvą). Ne kartą lydėjo maldininkų grupes po Europos ir Artimųjų Rytų šalis.
T. Ambrasas daug laiko paskyrė knygų rašymui. Paskelbė publicistikos, autobiografinių ir biografinių apybraižų, kelionių įspūdžių, religinės tematikos veikalų („Taboro kalno šalis“ (1995), „Simonas iš Valtūnų“ (1997 m.), „Kilimandžaras“ (2000), „Mažasis magnificat“ (2010), „Neišvengiama akistata“ (2014) ir daugelį kitų. Nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.
T. Kazimiero Juozo Ambraso, SJ, laidotuvių pamaldos vyks Kauno šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje balandžio 11 d. 12 val. Jis bus palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Atsisveikinti galima nuo balandžio 10 d. 16 val. Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje.
**********
Kazys Ambrasas SJ. Sutiktasis kelyje…
Jau ne pirmą kartą sėdėdamas „Mūsų gamtos“ žurnalo redakcijoje vis išgirstu porinant mūsų vyriausiąjį apie pietinį, bene grybingiausią mūsų kraštą. Jis ypač ima apie Dzūkiją šnekėti grįžęs iš kelionės po Varėnos miškus ar Marcinkonių šoną. Ir kas nuostabu, grįžęs iš šios pietinės mūsų krašto dalies, kurią kartais pavadinu „mūsų Italija“(būtent, garsėjančia grybais, ypatingai baravykais, dainomis ir savo šnekumu pasižyminčia Dzūkija).
Sykis nuo sykio šis anuomet žinomas žurnalistas neretai geru žodžiu vis užsimena apie žilaplaukį Kabelių parapijos kleboną kun. Joną Lauriūną. Iš šio tarybinio anų laikų žurnalisto lūpų apie kunigą tais laikais ne tik būdavo reta, bet ir iš viso vargiai galėdavai tokius apie dvasiškį žodžius išgirsti apie mūsų dvasišką ėvelį:
– Tai pats protingiausias Vilniaus arkivyskupijoje kunigas, o nugrūstas į patį tolimausią Lietuvos užkampį, į pačius nuošaliausius miškus, prie pat Baltarusijos sienos … Ką jam, tam dar į riestainiuką nesulinkusiam ir tokiam išsilavinusiam kunigui su keliomis pražilusiomis ir vos krutančiomis senutėmis dzūkėmis tarp tų pušų ir retsykiais dygstančių baravykų veikti?
Jam reikėtų pačioje geriausioje Vilniaus bažnyčioje dirbti, o ne ten, žvirgždynuose ir dzūkų smėlynuose, tame užkampyje skursti, – vis bubena sau po nosimi atsidūsdamas redaktorius. Šias žodingas, apdairus ir gudrus, jau ne pirmąjį, bet jau kelintąsyk kartoja tais ar panašiais žodžiais apgailaujantį savo bendraklasį, kad jis sovietmečiu taip dažnai vėtomas ir mėtomas po tokias mažas, atkampias parapijas …
Šis anų laikų kone žurnalistinių aukštumų besiekiąs, sąžiningas tarybų valdžios ramstis ir partijai ištikimas žurnalistas apie gamtosaugą ir iš viso apie Lietuvos gamtą jau spėjęs parašyti dešimtis straipsnių ir net kelias knygas, skųste skundžiasi, kad tas kunigas tiek civilinės, tiek bažnytinės vadovybės šitaip anais laikais buvo neįvertintas. Priešingai – blaškytas ir mėtytas po antraeiles parapijas. Ir, žiūrėk tu man, jau kelintą kartą vis girdėdamas tokias ir panašias vyriausiojo redaktoriaus taip visiškai nepiktai, bet pagarbiai, net iš komunisto, ir net sąžiningo komunisto lūpų šitaip atvirai ir palankiai apie tą seniai iš daugelio lūpų girdėtą kaip dorą, darbštų kunigą atsiliepiant, ėmiau ir sau vienas pagalvojau:
„Jeigu jau tarybinio „Mūsų gamtos“ žurnalo redakcijoje šitaip apie kunigą bolševikas šneka, tai, matyt, kad šis kunigas čia ne veltui į dzūkiškus miškus tokion nuošalumon nugrūstas. Gal vertėtų kokį šeštadienį, niekam nieko nesakius, man pas jį nuvažiuoti?.. Nejaugi kas ims ir sekios čia paskui mane šiuose miškuose ?.. Kabelių geležinkelio stotelė nuo šios bažnytėlės netoli, – tik keli kilometrai. Svarbiausia, kad tik graži diena pasitaikytų … Nėra ko čia daug man svarstyti!?“
Pasakyta, – padaryta. Verčiau vienąsyk iš pat ryto porą valandų ankstėliau atsikelti ir per apsnūdusią sostinę troleibusu iš Žirmūnų link geležinkelio pariedėti. Tada keliasdešimt kilometrų per dzūkiškus miškus takeliais keleliais pavingiuoti, po pušynėlius pasidairyti, tyru oru pakvėpuoti ir – tu jau Kabeliuose …
Išlipęs iš traukinio ten, per pušyną vingiuojančiu takeliu į tą pusę, nors niekados tuose pušynuose nelandžiojęs, vis viena tą užuočią, miškuose prasmegusią parapiją vis viena surasiu… Ten įsikūrusi lietuviška ir dar dzūkiška, savo pamaldumu žinoma parapija, kurios viena gyventoja Onutė, su kuria mudu netrukus vieną sekmadienį, kai tik susipažinome, yra pasakiusi:
Žinote, mūsų bažnytėlėje, arti Dievas. Pamatysit, pamatysit … Jums reikia pačiam įsitikinti …
… Taip ir padariau. Nors nebuvo nei kur, nei ko pasiklausti nei kelio, nei takelio, bet dirstelėjęs, kur labiausiai nutrypta žolė, patraukiau į ją pusę ir pavingiavęs ryškesniu takeliu, už pusvalanduko sutikau grybautoją. Tas patikino, kad teisingai žingsniuoju į tą šoną. Šimtą kitą metrų tarp pušelių pavingiavęs, išties pasiekiau apysiaurį upelį, per kurį nulipęs nuo dviračio, čia pat mano panosėje, drūtu lieptu persikėlė žilaplaukis, prakaulaus veido, ramių gilių akių, atlaidaus žmogaus veido ir itin gero žvilgsnio aukštokas vyriškis:
„Man regis, čia ir turėtų būti tas kunigas, pas kurį žingsniuoju…“ – patyliukais apie sutiktąjį mintyse pats sau rezgu mintį … Vos susilaikiau nuo minties tą nepažįstamąjį žmogų pakalbinti, bet, nusiraminęs nutariau, pirma geriau įsitikinsiu, ar tikrai šis kelyje sutiktasis pasuks į tą pirkią, kurios pusę jau savo akimis priekyje matau, – anava, jau kyšo už šiaudiniu stogu dengto tvarto kampo…
Už minutėlės kitos dviratininkas tikrai dingo tos žemyn gerokai susmukusios pirkios tarpduryje. Todėl, iš kitos pusės apsukęs nuo kapinių šono gerą puslankį, ton pirkion per aukštoką medinį, gerokai numintą ir dar nežemą slenkstį įsliūkinau į tamsią priemenę. Patraukęs už rankenos, nesunkiai atsidariau virtuvės duris. Paklausęs žilaplaukės šeimininkės, ar čia pataikiau pas parapijos šeimininką. Gavęs palankų atsakymą, buvau pristatytas ką tik mažne sykiu su manimi liepteliu per upelį peržengusiu žilaplaukiu aukštu vyriškiu, kurio kukli vasariška apranga ir ramus žvilgsnis paliudijo, jog čia tikrai tas mano ieškomas asmuo …
Pirmiausia papasakojęs apie „Mūsų gamtos“ žurnalo redaktoriaus Rimanto Budrio žodžius apie šį kunigą, kaip jis, kelis kartus pats pagyręs Kabelių kleboną, pats iš karto sužadino norą pamatyti Dzūkijon prie balų miškuosna iškeltą kunigą. O dabar pats šios klebonijos šeimininkas išdėstė visą istoriją apie jo pažintį ir tuos laikus, kaip ir kur jiedu abu su minėtu žurnalistu mokėsi mokykloje ir kaip toliau sykis nuo sykio susidurdavo ne tik Vilniuje, bet ir čionai, miškuose, vienoje ar kitoje parapijoje, o paskui ir apie netrumpą bendrystę su kunigu ne vien tik šioje klebonijoje. Paskui pradėjome ilgą pokalbį įvairiomis temomis. Tas pokalbis šiek tiek užtruko … ligi pat to kilnaus ir protingo kunigo mirties …
O kolei jis šioje gerokai aptrešusioje klebonijoje ramiai gyveno, ne sykį ir ne du su geroku būreliu studentų, dėstytojų ir šiaip sau įvairiausio plauko, išminties ir išsilavinimo vilniečių ir prašalaičių, čia Kūčių, čia gavėnios ar advento proga, taip pat ir kitų švenčių dingstimi vis su kokiu pavilgu arba ir be jokios užkandos užsukdavom, pabūdavom, pašnekėdavom, papoteriaudavom ar netgi miške ar, kai būna šalčiau, lietingiau ,„ožį“prie klausyklos atvarydavom, pagiedodavom, su tuo protingu vyru rimtai, ne vien tik akademiniais klausimais, bet ir apie politiką, meną, tautinius ir kitus reikalus pakalbėdavom.
O būdavo, tikrai būdavo apie ką su tuo po šiaudiniu stogu, vidur dzūkiškų miškų įsikūrusiu vyru savo gūžtą , kuris po kiek laiko net „Katalikų pasaulio“ žurnalo vieno skyriaus vedėju, vieno kito dažniau apsilankančio svečio dvasiniu vadovu pasidarė, apie ką pasikalbėti …
Tiktai gaila, kad neilgai jis toje Baltarusijos pašonėje teišgyveno. Linkmenų kraštas su savo žavingomis paežerėmis ir su savo žmonėmis paviliojo. Gal ir ne žuvys, gal ir ne ežerai ar grybai kitan Lietuvos kraštan šį kunigą nukėlė. Gal jau kito plauko ir kiti sumanymai paliepė, kitų viršininkų žodžiai įsakė jam iš vienos parapijos į kitą savojo krašto šoną savo skurdžią jėzuitišką mantą perkelti, kur vis viena reikėdavo malkomis pasikūrenti krosnį, auliniais batais perbristi pusnynus, su ligoniais pamiškėje ar kur nors trobelėje su vaikučiais ar su seneliais pasikalbėti. Pasitaikė ne tik kraupių pasakojimų išgirsti, bet ir vaizdų skaudžių pamatyti …
… Stovime kartą šeštdienį ant prie vieno ežero, kurių šiame krašte visokio gylio ir įvairaus aukščio medžių aplinkui miškuose netrūksta …kartą su kunigu Jonu:
Šioje pakrantėje, kur mes dabar stovime, matote po kojomis trys akmenų eilutės sudėliotos. Po jomis guli tryse: tėvas – buvęs Lietuvos karininkas, jo žmona ir trijų ar keturių metų sūnelis. Kai matė ši lietuviška dora ir darni šeima, kad niekaip negalės nei savo darbo ramiai dirbti, nei pas tėvus gyventi, nei užsienin išvažiuoti, nei kur nors kitur dingti,– įsibrido vyras su žmona į pačią giliausią šio ežero sietuvą, pasiėmė sūnelį tėvas po pažastimi ir visi trys įsibrido tiek, kad jau nė vienas viršun neiškilo …
… Kasmet šioje ežero pakrantėje atsiranda nauji pabaltinti akmenukai, pražysta pakrantėje gėlių puokštės ir retsykiais šeštadienių ar sekmadienių pavakariais suskamba giesmės ar „Lietuva, tėvyne mūsų …“ žodžiai …
… Vieną vasaros dieną pasiklausę dvasinio susitelkimo jėzuitų būrelis, susirinkęs Linkmenyse nesulaukė savo dvasinio vadovo kun. Jono, grįžtančio iš klebonijos, nes buvo sukniubęs prie stalo, ant kurio buvo paliktas kryžius, taip ir liko ilsėtis Petrašiūnų kapinėse kun. Lauriūnas tarp kitų savo bendrabrolių kryžių Kaune ir laukia mūsų … k.
Kaunas, 2021 04 12
