Marion Maréchal, Marine Le Pen dukterėčia, pradėjo savo politinę karjerą kaip Nacionalinio fronto (FN) narė 2012 m. Po penkerių metų ji pasitraukė iš politikos po to, kai FN buvo pervadintas į Nacionalinį sambūrį (Rassemblement National).
Vėliau ji sugrįžo į viešąjį gyvenimą, 2018 m. įkūrusi Socialinių, ekonominių ir politinių mokslų institutą (Institut des Sciences Sociales, Économiques et Politiques, ISSEP) ir 2021 m. prisijungusi prie Érico Zemmouro partijos „Reconquête“.
Maréchal užėmė vykdomosios viceprezidentės pareigas „Reconquête“ ir vadovavo partijos sąrašui 2024 m. Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau 2024 m. viduryje ji paliko „Reconquête“ dėl strateginių nesutarimų dėl rinkiminių aljansų per parlamento rinkimus. Po kelių mėnesių, 2024 m. spalį, Maréchal paskelbė apie naujos savo politinės partijos „Identité-Libertés“ (IDL) sukūrimą, kurios tikslas – visam laikui suvienyti Prancūzijos dešinę ir užpildyti, kaip ji teigia, „tuščią vietą“ Prancūzijos politinėje arenoje.
Kokia reikšmė slypi už pavadinimo „Identité-Libertés“, kurį pasirinkote savo politinei partijai?
„Identité-Libertés“ įkūnija civilizacinės dešinės dvasią. Ši dešinė teigia tapatybės viziją, pagrįstą tauta, apibrėžiama graikų-romėnų kultūros ir krikščioniškojo tikėjimo. Mūsų įsipareigojimas išsaugoti šį unikalų buvimo pasaulyje būdą – išreikštą per mūsų nacionalines kultūras, tradicijas, požiūrį į šeimą ir lyčių santykius, estetiką, požiūrį į mirtingumą bei daugybę kitų niuansų – skatina mūsų pasipriešinimą masinei imigracijai ir visuomenės islamizacijai.
Civilizacinė dešinė taip pat ryžtingai priešinasi „woke“ darbotvarkei, išnaudojančiam apmokestinimui ir pernelyg didelei priklausomybei nuo socialinės paramos sistemų. Siekiame sunaikinti įsisenėjusį socialistinį mentalitetą (socialisme mental), kuris įvairiais būdais persmelkia viešąjį gyvenimą, ir ginti tiek viešąsias, tiek asmenines laisves su nepajudinamu ryžtu.
Jūs įkūrėte IDL spalio 7-ąją, per Lepanto mūšio metines. Ar tai buvo tyčinis pasirinkimas, ir jei taip, kokią simboliką siejate su šia data?
Tai buvo sutapimas – bet galbūt ir ženklas? Lepanto pergalė išsaugojo Europos civilizaciją dėl kelių valstybių vienybės Šventosios Lygos vėliavos požiūriu. Ši triumfo priežastis daugiausia buvo europiečių techninio ir taktinio genialumo dėka, ypač dėl šešių sunkiai ginkluotų galerasų, sunaikinusių skaitlingesnį Osmanų laivyną. Aljansų kūrimas susiduriant su bendru priešu ir pasitikėjimas mūsų civilizacijos sumanumu – tai, iš esmės, yra „Identité Libertés“ esmė.
Kalbant apie vienybę ir strategiją, jūsų nesutarimai su Éric Zemmour labiau kyla dėl politinio požiūrio nei dėl ideologijos. Ar galėtumėte paaiškinti konkrečius skirtumus, kurie lėmė jūsų pasitraukimą iš „Reconquête“?
Po Nacionalinės Asamblėjos paleidimo siekiau atnaujinti dialogą su Nacionaliniu sambūriu (RN). Per visą Europos rinkimų kampaniją aiškiai pabrėžiau, kad RN yra konkurentas, o ne priešas. Tačiau Éric Zemmour tęsė savo strategiją, atvirai priešiškai nusiteikdamas prieš Marine Le Pen, kuri galiausiai jo retoriką laikė pernelyg skaldančia bet kokiai sąjungai tarp RN ir „Reconquête“.
Taigi, teko rinktis: arba remiu „Reconquête“ nacionalinius kandidatus – ignoruodama politinę realybę ir rizikuodama nacionalinio bloko būtina pergale, net suteikdama pranašumą kraštutinei kairiajai – arba palaikau istorinę sąjungą tarp RN ir Érico Ciotti, tuometinio Les Républicains prezidento, kuris drąsiai peržengė Rubikoną.
Pasirinkau pastarąjį, ir dėl to Zemmour išmetė mane iš „Reconquête“, kartu su dviem kitais partijos viceprezidentais, Guillaume Peltier ir Nicolas Bay. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad rinkėjai iš esmės palaikė mūsų požiūrį. Nors mano Europos rinkimų sąrašas surinko 1,4 milijono balsų, „Reconquête“ kandidatai į parlamentą surinko vos 238 000 balsų.
Ši koalicija turi būti kuo platesnė, tačiau tai turi būti daroma gerbiant kiekvieną tokios sąjungos komponentą. „Debout la France“ tikrai turi savo vietą joje. „Reconquête“, kaip ką tik paaiškinau, šiuo metu įstrigusi radikalios opozicijos strategijoje. Tai mane liūdina -ypač dėl visų tų kampanijos dalyvių, atsidavusių narių ir aktyvistų, kuriuos pažinau ir kuriems jaučiu didžiulę pagarbą. Vis dėlto neabejoju, kad jie priims teisingą sprendimą, kai ilgai laukta nacionalinio bloko pergalė, kurios visi siekiame, pagaliau taps realybe.
Kalbant apie aljansus, kuo „Identité Libertés“ skiriasi nuo Érico Ciotti įkurtos Sąjungos už Respublikos dešinę (UDR), pradėtos prieš kelis mėnesius?
Nors mūsų keliai skiriasi, jie vienas kitą papildo. Tapatybės ir imigracijos klausimais visada kalbėjau atvirai, ir realybė su kiekviena diena vis labiau patvirtina mano žodžius. Mano civilizacinė perspektyva taip pat tapo vis labiau akcentuojama: per Europos kampaniją buvau vienintelė kandidatė, inicijavusi diskusijas apie surogatinę motinystę ir eutanaziją.
Pastaruoju metu išreiškiau daugelio prancūzų diskomfortą ir šoką dėl vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos Paryžiuje, pasmerkdama skandalingą Paskutinės vakarienės išniekinimą, skulptūrinį Marie-Antoinette nukirsdinimo vaizdavimą ir poliamorijos šlovinimą. Prancūzija turi daug daugiau ką pasiūlyti pasauliui.
Bet kaip planuojate pasiekti dešiniųjų sąjungą, kai Nacionalinis sambūris (RN) dažnai vengia jungtis į koalicijas, pirmenybę teikdamas politinės erdvės monopolizavimui? Ar manote, kad jų požiūris pasikeis po 2024 m. liepos mėn. parlamento rinkimų, kuriuose anti-RN koalicijos bendra jėga sugriovė Prancūzijos dešiniųjų viltis?
Ne, priešingai, Nacionalinis sambūris iš tiesų atliko esminį vaidmenį šioje koalicijoje, per pastaruosius parlamento rinkimus sutikdamas paremti tiek Érico Ciotti kandidatus, tiek tuos, kuriuos pasiūliau aš. Šie kandidatai dabar priklauso RN grupei Nacionalinėje Asamblėjoje ir nuo IDL partijos įkūrimo prisijungė prie „Identité Libertés“. Koalicija, žinoma, dar yra pradinėje stadijoje, nes buvo suformuota skubiai dėl netikėtų rinkimų, tačiau ji jau pradėjo duoti vaisių.
Prisiminkite, kad nė viena partija pagal Penktosios Respublikos sistemą dar niekada nėra viena pati pasiekusi valdžios. Nacionalinis sambūris aiškiai suprato, kad sąjungininkai yra būtini norint užsitikrinti būsimą daugumą. Politinės brandos ženklas būtų išlaikyti ir stiprinti šią koaliciją būsimiems rinkimams.
Kai kurie kritikai teigia, kad kuriant dar vieną partiją dešinė yra dar labiau suskaidoma, netyčia stiprinant labiau vieningą kairę. Kaip atsakote į šias abejones ir kaip „Identité Libertés“ prisidės prie vienijimosi?
Mes su Nacionaliniu sambūriu dalijamės esminiu tikslu: noru išgelbėti Prancūziją, ypač sustabdant masinę imigraciją. Tačiau mes giname savo atskiras politines filosofijas, prioritetus ir programinius pasiūlymus. Ypač norėčiau pritraukti ir atstovauti rinkėjams, kurie sutampa su RN tikslais, tačiau galbūt ne visiškai tapatinasi su jais ar jų programa. Tai mažiau susiję su „vienijimu“ ir labiau su bendrų tikslų siekimu, sujungiant savo stipriąsias puses, kad būtų nutraukta kairės ir su Macronizmu susijusios pseudo-dešinės era, išlaikant mūsų skirtumus ir išreiškiant savo unikalią poziciją. Pažvelkite į centro-dešinės koalicijos raidą Italijoje – tai yra mūsų modelis.
Nors Nacionalinis sambūris ir „Reconquête“ dalijasi panašiu požiūriu į imigraciją, jų ekonominė politika skiriasi: politologo Gilles Ivaldi teigimu, RN laikosi „socialinio populizmo“, o „Reconquête“ propaguoja „populiarią kapitalizmą“. Be to, Marine Le Pen pozicija dėl lyčių ir šeimos klausimų yra liberali, tuo tarpu Zemmour kategoriškai priešinasi, jo žodžiais tariant, „destruktyvioms ideologijoms, kurios ardo visuomenės pamatus“. Kaip jūsų partija siūlo įveikti ideologinius nesutarimus tarp dešiniųjų rinkėjų, kurie šiais klausimais turi tvirtą nuomonę?
Mūsų partija siekia sukurti diskusijų ir dialogo erdvę, kurioje būtų įmanoma rasti bendrus vardiklius. Mes suprantame, kad ideologiniai skirtumai egzistuoja, tačiau taip pat matome galimybes įtvirtinti pagrindines vertybes, kuriomis dešinieji rinkėjai iš esmės dalijasi: tautos tapatybę, kultūrinį paveldą, tradicinės šeimos svarbą ir socialinį teisingumą.
Mes tikime, kad diskusijos apie ekonominę politiką gali atnešti abipusę naudą, o dėl socialinių ir kultūrinių klausimų siūlome aiškią ir principinę poziciją, kuri apima pagarbą tradicijoms, bet kartu siekia užkirsti kelią visuomenės skaldymui. Toks nuoseklus ir pagarbus požiūris gali padėti suvienyti rinkėjus net esant nuomonių skirtumams.
Vienas pagrindinių skirtumų tarp jūsų ir Marine Le Pen yra jūsų stipri Prancūzijos krikščioniškojo paveldo gynyba, priešingai nei jos pasaulietinė pozicija ir dėmesys kovai su islamistine ideologija, o ne socio-religine islamo dimensija. Kaip suderinsite šį skirtumą platesniame dešiniųjų judėjime?
Islamizmas iš esmės yra ir ideologinė, ir ekspansionistinė socio-religinės islamo dimensijos išraiška – ką aš taip pat vadinu „islamizacija“ mūsų visuomenėse. Kai skarelės dėvėjimas tampa įprastu reiškiniu, kai pasirodo abaja, arba kai halal sektorius sparčiai plečiasi, matome aiškius islamizacijos ženklus, kuriuos dažnai skatina islamistų organizacijų veikla.
Kunigas Matthieu Raffray pastebėjo „Zemmour efektą“, kai daugelis jaunų žmonių didžiuojasi galėdami tapatintis kaip prancūzai ir katalikai, dėl ko per pastaruosius penkerius metus padaugėjo krikštų ir atsivertimų. Šis pokytis taip pat apibūdinamas kaip „tapatybinis katalikybės“ kilimas.
2017 m., kai François Fillon atvirai prisistatė kaip krikščionis savo prezidentinėje kampanijoje, Marine Le Pen sakė, kad jai „pasidarė nejauku“, atsižvelgiant į jos įsipareigojimą Prancūzijos pasaulietinėms vertybėms. Kokią politinę rolę jūsų partijos pavadinime „Identité“ matote katalikybei?
Mes nesame partija, apibrėžiama religiniu priklausymu. Mes nesame konfesinė partija. Tačiau neabejotina, kad krikščionybė yra mūsų tapatybės dalis ir formuoja mūsų santykį su pasauliu, būdama neatsiejama Europos civilizacijos dalimi, o katalikybė – ypatingai Prancūzijai. Aš tai sakiau nuolat nuo tada, kai įsitraukiau į politiką: Respublika yra pasaulietinė, bet Prancūzija yra katalikiška. Ji yra katalikiška savo istorijoje, tradicijose, pačioje esmėje, savo sieloje.
Net jei visa Prancūzijos populiacija taptų dekristianizuota, mes išliktume visuomene, giliai įtakota šios religijos, kuri mus formavo 1500 metų. Mūsų supratimas apie žmoniją, santykiai su kitais ir mūsų būdas egzistuoti pasaulyje yra iš esmės krikščioniški. Tai nereiškia, kad norint būti prancūzu reikia būti kataliku ar lankyti mišias! Tai tiesiog socialinė ir antropologinė realybė, o Prancūzijoje turime pirmenybės teisę šiai realybei, kuri, plačiau žiūrint, yra mūsų krikščioniškosios civilizacijos dalis.
Mano akademiniai tyrimai nagrinėjo kairiųjų perėjimą į dešiniųjų pusę per pastaruosius prezidento rinkimus, reaguojant į masinę imigraciją ir „wokeizmą“. Ar taip pat siekiate pritraukti rinkėjus iš kairės, ar daugiausia orientuojatės į tuos, kurie jau yra linkę į dešinę?
Jau seniai matomas reikšmingas perėjimas iš kairės į dešinę, ypač tarp darbininkų klasės rinkėjų, kuriuos kairieji apleido. Šios grupės pirmosios pajuto masinės imigracijos socioekonominį ir saugumo poveikį. Nors šiuo požiūriu vis dar vyksta nedidelis judėjimas, platesni pokyčiai vyksta įvairiuose sektoriuose, įskaitant viešąjį švietimą, nes imigracija ir „woke“ ideologija daro gilų ir apčiuopiamą poveikį visiems.
Didžiausias neišnaudotų rinkėjų rezervuaras išlieka dešinėje, ypač tarp centro-dešinės rinkėjų, kurie susilaikė antrajame neseniai vykusių parlamento rinkimų ture, atsisakę vadinamojo „barrage“ prieš dešiniuosius, bet dar nepasiruošę balsuoti už nacionalinį bloką. Tai yra arba rinkėjai, labiau susiję su ekonominiais klausimais ir laukiantys tikro fiskalinio bei verslumo išlaisvinimo, arba abstinentai, kurie jaučiasi politiškai neatstovaujami. Mūsų užduotis yra su jais užmegzti dialogą ir sugrąžinti juos į politinį procesą. Tai yra vaidmuo, kurį siekiame atlikti.
Viename neseniai duotame interviu paminėjote savo misiją „atstovauti civilizacinei dešinei, kuri yra anti-woke, anti-socialinės paramos ir anti-mokesčių reketui“. Ką tai praktiškai reiškia politikoje?
Tai tiesiog reiškia, kad nereikia atsiprašinėti dėl to, kad esi dešinysis. Siekiame klasikinio konservatyvumo, kuris saugo tai, ką mūsų protėviai sunkiai kūrė, o modernieji dekonstruktyvistai siekia sunaikinti. Tai apima natūralios tvarkos ir nekintamų principų patvirtinimą.
Praktiškai tai reiškia paramą šeimoms ir tvirtą laikyseną dėl biologinės realybės, primenant žmonėms, kad vyras negali tapti moterimi ir atvirkščiai. Tai reiškia darbo vertinimą kaip asmeninės laisvės kelią ir atsisakymą globėjiškos valstybės, kuri pakeičia organines bendruomenes ir solidarumą sterilia biurokratija. Nacionalinė solidarumas pagal apibrėžimą turi teikti pirmenybę piliečiams. Praktiškai tai reiškia priminti piliečiams, kad teisės yra susijusios su atsakomybe.
Tai taip pat reiškia mokesčių naštos mažinimą, nes turime didžiausią mokesčių tarifą ES ir vieną aukščiausių EBPO. Valstybinės išlaidos sudaro beveik 60 % mūsų BVP. Mūsų pensijų sistema yra įtempta iki ribos, o paradoksalu, kad prancūzų pensininkai dažnai gyvena geriau nei dirbantys gyventojai.
Tuo tarpu nelegalūs migrantai gali naudotis nemokamomis dantų chirurgijos, kosmetinėmis procedūromis, net organų transplantacijomis – visa tai finansuoja prancūzų mokesčių mokėtojai, kurie patys turi mokėti už savo priežiūrą. Konkrečiai tai reiškia darbo vaisių sugrąžinimą prancūzams mažinant mokesčius, rinkliavas ir socialinius įnašus, kartu mažinant valstybines išlaidas. Tai išlaisvins ekonomiką ir atkurs ekonominį teisingumą.
Kokie jūsų partijos tikslai nuo dabar iki 2027 metų ir ilgalaikėje perspektyvoje?
2027 metai yra galimybė perimti valdžią ir pakeisti trajektoriją, kurią primetė dešimtmečiai socializmo ir bailumo. Mano pagrindinis tikslas yra išgelbėti Prancūziją – kovojant su masine imigracija, „wokeizmu“ ir mūsų civilizacijos dekonstrukcija.
Šio tikslo pasiekimas reikalauja nacionalinės vienybės koalicijos kūrimo. Ketinu aktyviai dalyvauti šiame procese tiek rinkimų kampanijoje -pradedant 2026 metų savivaldybių rinkimais, kur mes kelsime kandidatus platesnės koalicijos rėmuose – tiek intelektualiai, propaguojant „civilizacinę dešinę“, kuri yra autentiška ir neatsiprašinėjanti konservatyvi. Šis požiūris subalansuos įvairias tendencijas koalicijoje, leisdamas suvienyti daugumą Prancūzijos piliečių.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, sunku pasakyti. Šiandien, kai istorinis tempas paspartėjęs, prognozuoti darosi sunkiau. Politika yra nenuspėjamumo sritis. Todėl nuoseklumas savo įsitikinimuose yra absoliučiai būtinas. Tai, ką galiu pasakyti su visišku tikrumu, yra tai, kad toliau kovosiu už tai, kas, mano nuomone, yra teisinga.
Maria-Katrina Cortez yra politologijos doktorantė Sciences Po Paryžiuje. Ji įgijo bakalauro laipsnį Kolumbijos universitete, baigė magistro studijas Oksfordo universitete kaip sero Colino Lucaso stipendininkė ir įgijo kitą magistro laipsnį politinio elgesio srityje Paryžiaus Politikos mokslų institute.
europeanconservative.com
Prancūzai tampa nebe prancūzais, o Afrika, Arabija, Rusija ir taip toliau. Manyčiau, kad Lepenaitė šiek tiek klysta ir klydo, ne tik palikdama tetos partiją. Žinoma, tai didi, jauna politikė, be jokios abejonės, nors ir labai susaistyta Karo nugalėtojų ir Macron’o banksterių nuo padebesių. Neturėtų senelio išduoti. Jei taip nutiks – ne kažin ką laimės.