Feminizmas, homoseksualizmas, tolerancija… Kas tai – žmogaus teisės ar naujoji ideologija? Kodėl vieniši asmenys nori įteisinti partnerystę?
Apie tai sociologę ir antropologę, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentę Ireną Eglę Laumenskaitę kalbina Vytautas Budnikas.
V. Budnikas. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai pabrėžia ypatingą šeimos svarbą visuomenei ir valstybei. Šeima – tai valstybės pagrindas, visuotinis gėris, kurį būtina globoti ir saugoti. Ar pakankamas šiam visuotiniam gėriui Lietuvos valstybės dėmesys?
I.E. Laumenskaitė. Tikrai nepakankamas. Kai nėra valstybės šeimos politikos koncepcijos, negali būti kuriama ir šeimai palanki aplinka. Beje, nesutikčiau su apibrėžimu, kad šeima – tai valstybės pagrindas ar visuotinis gėris. Tuo šeimą laikome kažko dalimi. Ji tarsi tampa objektu, patenkinančiu valstybės demografinio augimo poreikį. Jis kyla iš nesuvokimo, kad šeima – tai pirminė bendruomenė. Ypač tokia, kurioje yra abu tėvai, daugiau brolių ir seserų. Tokioje pirminėje bendruomenėje žmogus (vaikas) įgyja pačias svarbiausias patirtis: suvokia savo unikalumą, pažįsta save ir kitus, perima bendravimo ir kitokius įgūdžius. Taigi šeima yra pirmesnė už valstybę. Tad netikslu teigti, kad šeima – valstybės gėris. Ji yra gėris savaime – pirminė bendruomenė, kurią valstybė turi palaikyti, nes be jos vargu ar suvereni valstybė išsilaikys. Jei žmogus neturi šeimos, jo tapatybė neaiški, toks žmogus pažeidžiamas, juo lengviau manipuliuoja politinės ar ekonominės galios.
V.B. Jei šeima nėra valstybės pagrindas, ar gali be šeimos išlikti valstybė? Ar šeima valstybei tebėra vertybė?
I.E.L. Manau, toks požiūrio į šeimą formulavimas yra mūsų mentaliteto pasekmė: taikėmės prie vienos sistemos, dabar taikomės prie kitos. Svarbu ne valstybės požiūris į susituokusius ar nesusituokusius asmenis. Svarbiausia, ar valstybė stengiasi globoti ir remti vyro ir moters įsipareigojimu paremtas šeimas – joms valstybės parama būtina. Pvz., galima sudaryti galimybę tėvams dirbti nepilną darbo dieną, taikyti lankstų darbo grafiką tėvui ir motinai. Taigi šeimai reikia palankių sąlygų, o tai – valstybės atsakomybė.
V.B. Kodėl mūsų ir ES politikai šeimos institucinės globos temą ignoruoja?
I.E.L. Manau, kliūtys ideologinės. Yra jėgų, kurios suinteresuotos, kad šeimos modelis būtų neapibrėžtas. Feministėms už kiekvieną viešą pasirodymą tam tikros struktūros teikia vadinamuosius bonusus. Kodėl mokslininkai veržiasi dirbti Lyčių studijų centruose? Ogi todėl, kad ten didesnis atlygis. Ideologinė kolonizacija turi tam tikrą politinę galią, o mūsų žmonės nėra atsparūs ir tvirti.
V.B. Kai kurių Vakarų valstybių teisė pabrėžia santuokos instituto svarbą. Pvz., Lenkijos, Vengrijos Konstitucijose nurodoma, kad valstybė globoja ir gina santuokos institutą. Vokietijos pagrindiniame įstatyme nurodoma, kad santuokai ir šeimai skiriama ypatinga valstybės apsauga. O Lietuvoje siūloma suvienodinti dviejų asmenų pasirinkimo gyventi kartu vertę sugyventinius prilyginant sutuoktiniams. Kaip manote, kodėl?
I.E.L. LR Konstitucijos 38 str. pirmiausiai postuluoja vyro ir moters santuoką. O po to – jau kitu sakiniu – teigia, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, tėvystę, motinystę, vaikystę. Tuomet, kai buvo formuluojami Konstitucijos teiginiai, buvo savaime aišku, kad šeima kuriama santuokos, kaip viešo įsipareigojimo, pagrindu. Dabar, kai Vakaruose atsirado tendencija santuoką ir šeimą atskirti ir santuoką patvirtinti ne tik vyrui ir moteriai, politikų vaidmuo tampa kitoks – labiau priklausantis nuo ideologinio spaudimo ir kitų dalykų.
Politikai neakcentuoja santuokos instituto ir dėl asmeninių priežasčių: nemažai jų ir patys gyvena ne pirmoje santuokoje. Be to, taip gyvena ir jų vaikai ar kas nors iš artimųjų. Tokiu būdu nesantuokinis gyvenimas priimamas kaip tam tikra norma. Ir tampa nepatogu reikšti kategorišką nuomonę, kad šeima kyla iš santuokos.
V.B. Bet net ir alkoholikas sielos gilumoje suvokia, kad alkoholis nėra gėris… Protas sako, kad visuomenei, jos bendrajam gėriui naudingiau, kai žmonės yra įsipareigoję vienas kitam, nei neįsipareigoję.
I.E.L. Visuomenėje stinga viešų iniciatyvų ir argumentų, kad būtų atskleistas santuokos gėris. Kalbėjausi su ne viena jauna pora, kurie iki santuokos gyveno nesusituokę, „susidėję“. Ypač domino vyrų požiūris. Klausiau: ar kas pakito po santuokos? Atsakymas: taip, pasikeitė. Pakito jų nuostata ateities atžvilgiu. Nepaisant to, kad tai buvo civilinė santuoka ir jie toliau gyveno panašiai kaip gyvenę. Svarbiausia tai, kad jie apsisprendė ir viešai – šeimos, giminės atžvilgiu – įsipareigojo vienas kitam bendram gyvenimui.
Pažįstu jauną porą, kuri jau ketveri metai susituokusi. Šie du jauni žmonės bendraamžių, kurie, kaip ir jie, gyveno „susimetę“, buvo laikomi ypatingais, kaip sakoma, cool. Ir štai ši pora nusprendė susituokti. Draugai dalyvavo civilinės santuokos ceremonijoje: kai būsimoji žmona pasakė, kad renkasi vyro pavardę, reakcija – nuostabos šūksniai! Bet nepraėjo nė keli mėnesiai ir ėmė tuoktis jų draugų poros. Taigi, jaunimui reikia pavyzdžio. Dauguma jaunų žmonių pokalbiuose supranta santuokos svarbą ir nori santuokos. Tie, kurie užaugo su vieniša motina ar alkoholiku tėvu, laiko juos savo šeima, nes žmogui būtina turėti šeimą, ji yra besąlygiška atrama visais gyvenimo atvejais. Tačiau jie norėtų pilnos šeimos.
Kai 2007 m. LR Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, nežiūrinti to, kad po ketverių metų pasirodė neigiamas LR Konstitucinio Teismo sprendimas, žiniasklaidoje vis dėl to vyksta pokyčiai. Pvz., „Stiliuje“ ir kituose gyvenimo būdo žurnaluose daug dažniau rašoma apie tuos „išskirtinius“ žmones, kurie gyvena susituokę. Net kai kalbama apie skausmą santuokai iširus, apie paiešką kito žmogaus, santuoka minima dažniau nei gyvenimas „susimetus“.
V.B. Civiliniame kodekse siekiama įtvirtinti partnerystės institutą, kuris siejamas su viešu poros – skirtingų lyčių ar tos pačios lyties asmenų – įsipareigojimu vienas kitam. Partnerystė tuo būdu tarsi prilyginama santuokai, kalbama ir apie teisę įsivaikinti. Tad kuo ypatinga santuoka?
I.E.L. Partnerystės institutą reikia aptarti atskirai. Santuoka galima tik tarp vyro ir moters, ji labai svarbi vaikams, kurie be vyro ir moters negimsta. Ji labai svarbi formuojantis vaiko autentiškai lytinei tapatybei: vaikai mato dviejų skirtingų lyčių tėvų buvimą, jų tarpusavio bendravimą ir patiria kiek skirtingus jų elgsenos būdus su jais pačiais. Kai skundžiamasi santykiais su vaikais, visų pirma tai ženklas, kad nedarnūs vyro ir žmonos tarpusavio santykiai. Tos pačios lyties asmenys negali būti šeima, nes šeima kyla kaip skirtingų lyčių asmenų pirminė bendruomenė. Netgi istoriškai galima atsekti, kad jeigu kas nutinka šeimos tėvui, auklėjant vaikus jį pavaduoja dėdė ar kitas giminės vyras (netgi senelis). Šeimai netekus motinos, beregint suveikdavo dar stipresnis kultūrinis saugiklis – ją beregint pavaduodavo kita – tėvas tuokdavosi, o jei ne, motinos vaidmenį mažam vaikui perimdavo vyresnioji dukra arba kuri iš artimųjų. Žodžiu, visuomenė visada ieškojo būdų suteikti vaikui tėvo ir motinos, o taip pat vyro ir moters tarpusavio santykių patirties, nes ir Vakaruose iki pat praeito šimtmečio vyravo išplėstinė šeima – drauge arba arti gyveno seneliai, o neretai ir kiti artimi giminės.
V.B. Tačiau JAV, Prancūzijoje, Airijoje jau įteisintos vienalytės santuokos.
I.E.L. Manau, kai po kartos ar kitos teks pamatyti šio reiškinio destruktyvias pasekmes, tuomet visuomenė sureaguos. Deja, visuomenės istorija nesivysto gražia, tiesia linija… Pvz., sovietmečio pradžioje buvo sankcionuotas visiškas palaidumas, santuoka, kaip “buržuazinis reliktas”, buvo ignoruojama, leista gyventi bet kaip. Tačiau nepraėjo nė penkiolika metų ir visuomenė išvydo to sankcionuoto palaidumo vaisius, tada ėmė ir „suveržė varžtus“. Kodėl dabar ES jau ėmėsi šeimos palaikymo politikos? Manau, kad atsirado nemažai ženklų, tai patvirtina ir įvairių tyrimų duomenys, jog demografinės, socialinės ir kultūrinės krizės priežastis yra silpna, suirusi šeima.
V.B. ES proteguoja ir Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo (Stambulo konvenciją), kurioje kalbama apie lytinės tapatybės įvairovę, įvedama socialinės lyties kategorija.
I.E.L. Atkreipkime dėmesį, kad lietuviškas žodis lytis turi žymiai platesnę reikšmę negu angliškas sex. Žmogus turi patirtį lyties tapatybės kaip prigimtinio pagrindo, kuris skleidžiasi ir atpažįstamas santykyje su tos pačios ir su priešingos lyties asmenimis. Taip pat turime ir socialinę patirtį, suvokiame vyro ir moters socialinius vaidmenis. Taigi sakyčiau, kad socialinė lytis egzistuoja ne kaip konstruktas, o kaip daugelio dalykų formuojamas reiškinys. Juk negalime teigti, jog neturime socialinės lytiškumo patirties. Pvz., moters engimo, vyro dominavimo, fizinio smurto patirtys? Jos iš sociumo. Netgi Bažnyčia, nuo ketvirto amžiaus įgavusi socialinės galios vaidmenį ir tuo pačiu vyravusių požiūrių bei socialinių santykių įtaką, ilgai nepripažino moters lygiavertiškumo ir kalbėjo apie jos pavaldumą vyrui.
V.B. O kaip dėl socialinės lyties įteisinimo įstatymais? Juk tai turėtų pasekmių daugeliui gyvenimo sričių.
I.E.L. Turiu galvoje kitką. Negalime neigti tikrovės, įtakojančios žmogaus tapatybę. Skirtingų kultūrų visuomenėse vyksta skirtingi dalykai. Anot Vytauto Kavolio, Kinijoje jokiomis aplinkybėmis negalėjo gimti feminizmas, nes tai susiję su moters vaidmens samprata. Tai lemia kultūrinis pagrindas, kuris susiformuoja stipriai veikiamas dominuojančios religijos. Kinijoje vyriškumas ir moteriškumas nėra vien asmens kategorijos. Tai suvokiama kaip skirtingų gamtos pradų: vyriškos ir moteriškos stichijų – Jin ir Jan, kurios generuoja ir palaiko gyvybę – dvasios ir materijos, aktyvumo ir pasyvumo, šviesos ir tamsos tarpusavio sąveika. Šių stichijų vienokiu ar kitokiu vyravimu vertinama daug kas, net ir maistas, kuriam negalime taikyti žmogiškojo asmens sampratos.
V.B. O ar pritartumėte partnerystės instituto įteisinimui? Ar yra skirtis, Jūsų manymu, tarp partnerystės ir šeimos? Lietuvos gėjų lygos lyderis V.Simonko pripažįsta, jog sieks, kad tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu (partnerystė) būtų laikoma šeima, nes kartu gyvenanti homoseksualų pora save laiko šeima.
I.E.L. Partnerystės įteisinimui pritarčiau, jeigu atitinkamai įstatymais būtų įtvirtinta, kad šeima kuriama tik vyro ir moters santuokos pagrindu, arba, kaip ir siūloma teikiamame įstatymo projekte, kraujo ryšio pagrindu. Manyčiau, kad jokie homoseksualių žmonių santykiai negali būti laikomi šeima. Dėl to, kad, kaip sakiau, šeima yra pirminė bendruomenė, kurioje autentiškai formuojasi vaiko lytinė tapatybė, nes šeimoje skleidžiasi skirtingų lyčių asmenų – tėvų – tarpusavio santykiai. Norėčiau pabrėžti, kad šeima neturi būti laikomi ir dviejų homoseksualių asmenų santykiai, kai vienas jų turi savo biologinį vaiką. Ryšys tarp to asmens ir jo vaiko gali būti laikomas šeima, tačiau ne pačios homoseksualios poros ryšys.
Homoseksualūs asmenys šeimos klausimu taip pat nėra vieningi. Tarp Amerikos homoseksualių intelektualų netgi vyko diskusija, kurioje viena iš pusių pateikė ir tokią nuomonę: mes teigiame savo kitoniškumą ir reikalaujame jį pripažinti, tad kodėl vis dėlto norime kopijuoti heteroseksualios santuokos ir šeimos modelį? Prancūzijoje manifestacijose prieš homoseksualų santuokas dalyvavo ir homoseksualūs žmonės. Jie drauge su kitais reikalavo ginti vaiko teisę turėti tėvą ir motiną. Jei norime užtikrinti teises tų asmenų, kurie patys negali jų apginti, tai pirmiausiai turėtume ginti ne suaugusiųjų įnorius, o prigimtinę vaiko teisę gyventi su tėvu ir motina.
Ar galime vadinti šeima dvi moteris, kurios įsivaikina berniuką, ir, nepraėjus nė keliems metams, jam tenka taikyti hormonų terapiją, nes berniuko tapatybė formavosi kaip mergaitės, – jis tiesiog neturėjo alternatyvos. Tokių atvejų Vakaruose jau yra. Kaip manote, kodėl be tėvų vyrų augantys ar užaugę sūnūs turi problemų santykiuose su moterimis? Ogi todėl, kad neturėjo tinkamo pavyzdžio. Šeimos santykiuose formuojasi tiek vyro, tiek moters savivertė bei lytinė tapatybė. Argi turime teisę atimti iš vaikų tokią galimybę? Todėl valstybė privalo sureguliuoti šiuos santykius. Santuoka visų pirma svarbi vaikui, moteriai bei porai, kuri nori įsipareigoti abipusio santykio stiprinimui ir ilgalaikiam gyvenimui drauge.
V.B. Ar manote, kad partnerystė, kaip šeimos modelis, nepriimtina?
I.E.L. Manau, kad į partnerystę taip pat reikia kitokio požiūrio. Būtina aiškiai teisiškai atskirti santuoką ir šeimą nuo partnerystės. JAV, kur šie dalykai pirmiausia buvo suplakti, jau prasideda reakcija.
Žinoma, partnerystė yra mažesnis įsipareigojimas. Partnerystės institutą reikia ir susiaurinti, ir išplėsti jo taikymo ribas, nesiorientuojant vien į homoseksualius santykius. Susiaurinti ta prasme, kad partnerystė nėra tapati santuokai ir šeimai. Išplėsti – nes partnerystė svarbi žmonėms, kurie gyvena drauge. Pvz., neįgali ar senyva pusseserė su kita pussesere, ar senyva motina, kurios nenori ar negali prižiūrėti vaikai, gyvena su savo seserimi ar drauge, ir pan. Gyventi bendrai žmonės sueina su savo turto dalimi arba vienas iš jų, tarkim, nieko neturi. Partnerystė yra apsidraudimas, teisinė garantija, kad dviejų žmonių gyvenimas drauge yra pripažįstamas, kad jie turi teisę vienas kitam atstovauti, kur to reikia, teisę į bendrą ar vienas kito turtą, teisę jį paveldėti kitam netikėtai mirus, kad likęs asmuo nebūtų išmestas į gatvę. Nežvelkime į partnerystę tik per homoseksualumo prizmę.
V.B. Akivaizdu, kad daugelyje demokratinių šalių prigimtinės šeimos modelis pralaimi naujiems šeima vadinamiems dariniams.
I.E.L. Nesutikčiau. Netgi JAV daugėja duomenų apie šių „laimėjimų“ destruktyvų poveikį visuomenei. Jau pripažįstama, kad tarp drauge gyvenančių homoseksualių asmenų dažnesnis psichologinis smurtas, jų sąjungos daug dažniau išyra. Šie faktai vis atidžiau svarstomi įvairiose konferencijose. Tampa akivaizdu, kad manipuliacijos lyties tapatybe galiausiai destruktyviai veikia visus su tuo susijusius asmenis. Jei nebeatpažinsime savo lytiškumo tikrovės ir sutiksime su “ideologine kolonizacija”, kad lytis tėra vien konstruktas, mūsų gyvenimas be lytinės tapatybės ir šeimos, kaip pirminės bendruomenės ir gyvenimo atramos, padarys mus “zombiais”, kurie būdami be šeimos, be istorinės atminties bus lengvai valdomi politinių ir ekonominių jėgų, lengvai nukreipiami prieš kitą asmenį.
Todėl reikia skirti mąstymo “ideologinį kolonizavimą” nuo gebėjimo atpažinti, kokį poveikį mūsų lytinei tapatybei ir tarpusavio santykiams turi vieni ar kiti asmeninės bei socialinės patirties dalykai. Kita vertus, priešinantis tokiai ideologijai, o tai pasaulyje jau vyksta, negalime smerkti ar diskriminuoti homoseksualaus asmens, nes ši orientacija yra sudėtingas procesas, kurį reikia skirti nuo homoseksualizmo, kaip neadekvačių seksualinių santykių praktikos.
V.B. Tačiau Vakaruose to pasipriešinimo tarsi ir nebeliko…
I.E.L. Manau, kad D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu yra ženklas, jog visuomenė pavargo nuo vertybinio liberalizmo anarchijos, kuri naikina vertybinius orientyrus ir atskaitos taškus. Visuomenė negali gyventi be koordinačių sistemos, neskirdama, kas gera, o kas bloga. Visuomenės statinys turi turėti vertybinius pamatus. Būtent dėl vertybių sumaišymo iškyla vadinamosios konservatyviosios jėgos, nes destruktyvi liberaliųjų jėgų veikla visuomenei gerokai įsipykusi.
V.B. Manoma, kad seksualiniai poreikiai nėra pirminiai, tačiau jų vaidmuo žmonių gyvenime ypatingas. Dėl to ir visuomenei keliami aukšti tolerancijos reikalavimai.
I.E.L. Kas yra tolerancija? Kas yra norma? Ar tai statistinė kategorija? Ar susieta su prigimtiniais požymiais, kuriuos ignoruojant vyksta destrukcija? Pvz., ar normalu yra alkoholizmas, savižydybės, nors jų statistiškai daugėja? Ar normalu yra kitam „draskyti akis“? Homo homini lupus est [žmogus žmogui vilkas (lot.)] – toks būvis ilgai tęstis negali, nes visi taptume beakiai.
Taigi norma nėra statistinis reiškinys. Ji greičiau yra tai, kas daro mūsų gyvenimą žmoniškesnį, kas kuria tarpusavio sanglaudą, kas atveria mus vienas kitam. Dabartiniai žmonės tolerantiški, o tolerancija yra pakantumas, kad nekariautume su kitaminčiais. Tolerancija yra paliaubos, kai brėžiamos ribos, kurių sutariama neperžengti.
Kartą diskusijoj, kai mano pažįstamas oponentas išreiškė toleranciją homoseksualų santuokos įteisinimui, jam pasiūliau įsivaizduoti situaciją: štai jūsų sūnus parsiveda „žmoną“ – kitą barzdotį. Ar įstengsite būti tolerantiškas tokiam jo pasirinkimui? Apeliavau į asmeninę patirtį. Pamenu, žmogus net sudrebėjo. Viena yra apie toleranciją ir teises kalbėti abstrakčiai, visai kas kita tai išgyventi asmeniškai, kai prasideda destrukcija ir sumaištis.
Todėl tolerancija yra siekis, kad nebūtų atviros kovos, nebūtų engimo, diskriminacijos. Tačiau tai nereiškia, jog vadinamosios seksualinės mažumos reikalavimai turi tapti prioritetiniai lyginant su daug didesnės visuomenės dalies orientyrais ir siekiais, nes antraip daugumai jie būtų tiesiog teisiškai primesti.
V.B. Galiojantis Civilinis kodeksas kartu gyvenantiems žmonėms suteikia pakankamai galimybių – ir teisę į paveldėjimą, ir teisę gydymo įstaigoje gauti informaciją apie sveikatos būklę ir pan. Tai galioja ir homoseksualių žmonių atžvilgiu. Visi gyvenantieji kartu gali deklaruoti savo santykius, tarp jų ir turtinius, pvz., testamentu gali užrašyti savo turtą.
I.E.L. Yra vienas svarbus momentas. Atkreipkime dėmesį, kuo homoseksuali orientacija skiriasi nuo homoseksualizmo. Homoseksuali orientacija yra būdinga žmonėms, kurie negali emociškai, t. y. visu kūnu ir psichika, atsiverti kitos lyties asmens artumui. Galimai dėl netinkamos ankstesnės patirties jie tiesiog to nesąmoningai bijo. O būti artimiems su tos pačios lyties asmeniu jiems saugu. Žmogui reikia pasitikėjimo, vienas kito palaikymo, tarp žmonių turi vykti emocinė apykaita. Kaip minėjau, gėjų tinklalapiuose pasigirsta homoseksualių asmenų balsų prieš homoseksualų santuoką, vykstant balsavimui apie pusė, gal net daugiau žmonių, besijaučiančių homoseksualios orientacijos, nepalaiko homoseksualizmo deklaravimo. Dalis jų netgi negyvena seksualiai, nes yra atpažinę, kad tai yra svetima prigimčiai. Tačiau jiems reikia socialinio saugumo, įteisintų jų partnerystės santykių.
V.B. Partnerystės instituto kritikai baiminasi, kad toks santykių įforminimas ir yra Trojos arklys šeimai.
I.E.L. Trojos arklys, be abejonių, bus atgabentas, jeigu nebus padaryta aiški skirtis, kad santuoka galima tik tarp dviejų skirtingų lyčių asmenų – tarp vyro ir moters, kaip teigiama ir LR Konstitucijos 38 straipsnyje. Santuoka ir šeima visada atvira gyvybei. Ji visų pirma būtina vaikų ugdymui. Netgi jeigu sutuoktiniai neturi savų vaikų, tik sutuoktiniams turi būti suteikiama teisė įsivaikinti. Nes jeigu emociškai ir psichologiškai traumuotas – biologinių tėvų paliktas ar netekęs – vaikas būtų atiduotas vienišai moteriai, kuriai įvaikinimas yra gyvenimo tikslas, galime numanyti psichologines pasekmes vaikui.
Demokratinė ir pilietinė visuomenė pirmiausiai turi ginti silpnojo ir pažeidžiamojo teisę: pradedant teise gimti ir baigiant teise gyventi iki natūralios mirties, net jei toks asmuo visuomenei atrodo nevertingas ar net nuostolingas. Juk žmogus nėra daiktas ar techninė įranga.
O vaiko teisė yra turėti tėvą ir motiną, ir privalome suteikti vaikui tokią galimybę, nes yra šeimų, kurios, neturėdamos savo vaikų, nori įvaikinti be biologinių tėvų globos likusius vaikus. Yra šeimų, kurios, turėdamos kelis savo vaikus, dar vieną įsivaikina, kad jų vaikai išmoktų mylėti ir šį vaiką.
V.B. Ačiū už pokalbį.
***
