Ignas Kriaučiūnas. Esė apie vaikus ir valdžią. Refleksija iš mokymų apie saugios aplinkos vaikams kūrimą

Demografijos tema rodos įsisuko. Nuo gruodžio vidurio akis užkliuvo už pagausėjusių straipsnių demografijos, vaikų temomis – vienas iš jų ir mano.

Tai, bei pokalbis Marijos radijuje šia tema, atgaivino susidomėjimą ir dar viena tema. Tuo, ką galime vadinti vaikų teisių politika ar vaikų teisėmis. Be abejo, tai ir bendra tema apie vaikų auklėjimą: kaip šviežiai keptam šeimos vyrui šios temos kasdien darosi vis aktualesnės, esu iš vidaus bei artimosios aplinkos skatinamas kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.

Prieš kelis mėnesius teko dalyvauti mokymuose, kurių tema buvo saugios aplinkos kūrimas. Pagrindinis jų aspektas – renginių nepilnamečiams organizavimas ir korektiški santykiai su vaikais. Šis straipsnis – trumpa šių mokymų refleksija, jų metu iškilusių įdomių filosofinių apmąstymų apie vaikų auklėjimą ir vaikų teisių politiką rinkinys.

Vienas iš lūžių ar probleminis klausimas, kurį galima užduoti – kiek teisingas noras apsaugoti vaikus? Kurti jiems „saugią aplinką“. Tai buvo viena dažniausių mokymų lektorių kartojamų frazių, su kuria sunku nesutikti. Negi sakysi „aš – už nesaugią aplinką vaikams!“.

Įdomu, kad panašus argumentas buvo naudojamas tiek Covid-19 pandemijos metu, tiek viešosiose erdvėse įvedant vis daugiau stebėjimo kamerų, tiek valstybėms renkant duomenis apie savo piliečių gyvenimą, netgi Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu. Ar nėra taip, kad gyvenimas iš esmės nėra saugus? Išeik į lauką ir nežinai, kokia plyta ant galvos nukris. Nereikia nė išeiti į lauką – ir namuose gali užpulti kokia zaraza! Ar saugus gyvenimas nėra sterilus gyvenimas? Be nuotykių, be padūkimo, be iššūkių? O gal norėjimas neapibrėžto saugumo tėra utopija ar skambi frazė kitų tikslų siekiančiųjų rankose? Frazė, po kuria galima pakišti bet ką, kaip kad šiuo metu populiaria tapusi nesibaigianti kova prieš „rasizmą, seksizmą, homofobiją“ ir t. t. Vaikui pati nesaugiausia vieta yra namai. Kaip ir pati saugiausia. Didžiausia grėsmė – jo tėvai, nes nuo jų jis yra labiausiai priklausomas. Kartu tai ir didžiausias džiaugsmas bei pagalba, būtent dėl tos pačios priklausomybės. Kas būtų, jei nepasitikėtume jais?

Šeimyninis freimingas

Mokymai tęsiasi, galva vis sunksta nuo filosofinių minčių. Kita lektorė parodo filmą vaikų teisių ir smurto šeimoje tema. Net burna atvipo. Rugsėjį teko dalyvauti mokymuose apie dezinformaciją ir vadinamąjį freimingą (pažodžiui – „įrėminimas“) – kaip medijų pagalba yra konstruojama tam tikra žinia ir mūsų nuomonė apie ją. Bežiūrint tą filmuką iškart ir toptelėjo – va, čia juk puikus freimingo pavyzdys, tiesiog idealus. Trumpai: filme vaizduojama šeima, su pašlijusiais santykiais. Tėvai pasakoja apie gyvenime kilusius iššūkius – iššūkius po gimdymo, iššūkius dėl ankstyvų vedybų, užsimena apie norą išsaugoti santuoką, pasakoja savo nuomonę apie vaiką. Vaikas pasakoja apie meilės, kurios negauna iš tėvų, trūkumą, koks yra neprižiūrėtas ir apleistas. Trumpai tariant – defektyvi šeima.

Tačiau. Esminė freimingo mintis yra tai – mums gali būti pristatomas ribotas informacijos kiekis. Apie tą pačią problemą galima kalbėti iš įvairių kampų ir tas pavaizdavimas, kurį tau pateiks, suformuos tavo nuomonę apie tai. Idealiu atveju ne atvirai, bet per paslėptus, subtilius kontekstus ir užuominas (niekas juk nemėgsta atviro melo…).

Būtent tų subtilių kontekstų ir užuominų šiame filmuke buvo sočiai. Štai mama ir tėtis aprengti pilkai, vaikas – baltai. Aiški simbolika – balta yra tyrumo, nekaltumo spalva, o pilka – … Toliau, kodėl kalbama apie šeimos problemas? Ar yra namų be dūmų? Kodėl paimama tik viena dalis šeimyninio gyvenimo? Apskritai, kodėl smurto prieš vaikus temai iliustruoti buvo rodoma defektyvi šeima? Kodėl ne dokumentika apie defektyvias vaikų teisių tarnybas? Priekabiaujančius mokytojus, paradams išstatomus ir seksualizuojamus vaikus? Nežinau ar sąmoningai, ar nesąmoningai kūrėjai (bei lektorė) pasirinko būtent tokią tematiką, tačiau bet kuriuo atveju yra perduodamos mažiausiai trys žinutės: 1. Vaikai visada yra geri, o tėvai blogi 2. Šeima – smurto ir nesantaikos lizdas 3. Vėlink vedybas. Ir tai šalyje, kuri yra demografinėje krizėje… Tai ar mes siekiame padėti su problemomis susiduriančioms šeimoms, ar mes tiesiog norim jų neturėti, kaip ir tada neturėti vaikų apskritai, ar blogose, ar gerose šeimose? Juk jei netenkame galvos, nebėra reikalo verkti dėl slenkančių plaukų.

Didelės valstybės maži vaikai

Ta pati lektorė man įsiminė ir tuo, kad savo pristatymo, kaip elgtis susidūrus su smurtu prieš vaikus ašimi padarė nuolat kartojamą frazę „praneškit tarnyboms“. Pamatei – pranešk. Turi įtarimą – pranešk, nedelsk. Čia liečiama dar viena didžiulė skirtis, vienas esminių politinių klausimų: kiek galios galima atiduoti valstybei? Neišėjo man patylėti ir per jos dalies refleksiją pabandžiau savais žodžiais paaiškinti subsidiarumo principą, vieną iš keturių pamatinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principų, įvestą Pijaus XI. Jo mintis: visuomenėje turime mažiausiai tris žmogaus gyvenimui esmines institucijas (socialines asociacijas) – Bažnyčią, šeimą ir valstybę. Kiekviena iš jų turi savo funkciją ir, čia svarbu, jos nesikiša viena į kitos reikalus. Kodėl? Nes kiekviena institucija geriausiai atlieka savo funkcijas ir nei viena iš kitų institucijų to nepadarytų geriau. Tad ir atlieki tai, ką gali atlikti geriausiai, o pas „kaimynus“ nelendi ir taškas. Gali tik padėti. Šis principas taip pat teigia ir tai, jog aukštesnio lygio institucijos (ypač valstybė, kuri labiausiai kėsinasi į kitų institutų funkcijas) privalo gerbti žemesnius institutus – bendrą visuomenių visuomenėje tvarką.

Taigi ar valstybei neatiduodama per daug galių, a) leidžiant jai kištis į šeimos reikalus? Ir b) patikint žmonių tarpusavio santykių reguliavimą? Rodos, vyraujanti nūdienos paradigma yra liberalizmo, teigianti asmens laisvę ir prieštaraujanti pertekliniam valstybės kišimuisi tiek į ekonomiką, tiek į privatų gyvenimą. Juk turime net „Laisvės“ partiją! Tačiau, kodėl ši visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai (pats tokiu buvau, tai šūvis į koją) gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai? Vienoje pusėje bevaikė jauna vaikų teisių tarnybų darbuotoja (su policijos būriu užnugaryje), o kitoje daugiavaikė šeima, kad ir neideali. Netgi Vakarų pasaulio normomis tai – nesuprantamas dalykas. Amerikiečiai turi draugą koltą, kuris saugo jų namus, teises ir gina nuo tokių tarnybų. Simboliška, kad JAV konstitucija parašyta stipriai remiantis anglų filosofo, liberalizmo tėvo J. Locke‘o teorija apie valstybę ir jos kilmę. Locke‘as teigia, jog žmogaus gyvenimas, laisvė ir nuosavybė yra iš prigimties jam priklausantys dalykai. Ir netgi ne jam, bet, filosofiniu žargonu, socialinės prigimties būklės atomui, t. y. mažiausiai visuomenės sudedamajai daliai, kas be abejo, yra šeima, nes tik ji geba reprodukuotis ir plėstis. Ir tik tada, tiems „atomams“ nesutariant dėl išteklių ir teisių, atsiranda valstybė.

Bet grįžkim prie vaikų. Taigi, iškart informuoti valstybę. Ne bandyti spręsti vietoje, artimiausioje aplinkoje su artimiausiais žmonėmis, žemesniame socialiniame institute, vietinėje bendruomenėje, bet iškart pranešti valstybei ir jos tarnyboms. Ir jos viską išspręs. Ir viskas bus kaip buvę. Ar tik man vienam skamba kaip vaikiška iliuzija?

Nusikaltėliai

Su tuo susijęs ir dar vienas įdomus reiškinys. Tie nusikaltėliai. Viso seminaro metu, o jis vyko krikščioniškoje aplinkoje, apie tuos žmones, kurie smurtauja prieš vaikus ar įvykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus, buvo kalbama kaip apie „juos“. Kažką svetimo ir tolimo. Lyg kokius blogiečius ateivius, kurie iš nežinia kur atskrido, pridirbo niekšybių, o dabar reikia jiems duoti į dūdą ir grąžinti atgal į kosmosą (ar bent jau izoliuoti nuo visuomenės). Vėlgi, mes/jie skirties akcentavimas yra tipinis freimingo pavyzdys. Įdomiausia, kad iš to, kas kalbėta apie juos, galima suprasti, kad tai kažkokią lyg tai amžiaus vidurio krizę patiriantys 35–45 metų amžiaus vyrai, žiūrėk dažnai ir iš gerų, pavyzdinių šeimų. Bet tame ir yra paradoksas. Gi tuo nusikaltėliu niekadėju gali būti ir tavo vyras, brolis, draugas, vaikas. Jie visi yra žmonės iš mūsų aplinkos, kažkam netgi patys brangiausi žmonės. Tai ne ateiviai iš kosmoso. Kodėl nieko nekalbama apie jų motyvus ir, svarbiausia, o tai kaip jiems padėti? Iškviesti valstybę? Ar iš kalėjimų žmonės išeina geresni nei atėjo, geresni krikščionys?

Žmogaus prigimtis tokia, kad mieliau konfliktus sprendžiame be valdžios, be teisinės sistemos įsikišimo. Nes nelabai ja ir pasitikim, net ir demokratiškose šalyse. Įsuktas į teisinę sistemą, nebesi moralės, o tik teisės subjektas. O žmonės klysta. Nusideda. Daug klaidų ir konfliktų išsprendžiama šeimoje. Kiti sprendžiami artimiausioje aplinkoje – giminėje, vietos bendruomenėje, mokykloje. Tam žmogui ir reikalingas socialinis tinklas – dalyvavimas skirtingose bendruomenėse, skirtingose žmonių asociacijose, kad patekęs į krizę, į bėdą, tiek nusikaltęs, tiek tas, prieš kurį nusikalsta, neliktų vienas su savo bėda ir jam būtų suteikta tinkama pagalba iš žmonių, kuriems jie, pabrėžiu, jie abu rūpi. Subsidiarumo principu remiasi tiek Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, tiek Europos Sąjungos veikimas. Nesuprantu, kodėl reikia jo nenaudoti suaugusių ir vaikų santykiuose.

Negaliu nepaminėti, jog paskutinę seminaro dieną kaip tik buvo pristatyta nedidelė, savanorišku pagrindu ir gera valia veikianti organizacija, užsiimanti būtent streso, kurį patiria vaikai įsukti į teisinius procesus mažinimu, pagalba tokiais atvejais. Puikus vadovavimosi subsidiarumo principu pavyzdys!

Vietoje epilogo

Taigi, aptarus saugią aplinką, supratus, kiek patys esame nejautrūs šioms temoms ir kaip reikalinga mokytis, nevengti kreiptis į specialistus bei į valstybės tarnybas, kyla išganinga mintis: o gal reikia įvesti tėvams leidimus auginti vaikus? Štai pora nori turėti vaikų, bet valstybė, rūpindamasi būsimo vaiko gerove, prašo iš sutuoktinių baigti atitinkamus mokymus, gauti pedagoginių-psichologinių žinių pažymėjimą, higienos pažymėjimą, teisėto darbo su vaikais kodą (o kas jeigu seksualinis nusikaltėlis susilaukia vaiko?). Praėjus tai, gauni pažymėjimą, galiojantį tam tikrą laiką, kuris suteikia teisę turėti ir auginti vaikus. Žinias reikia palaikyti, tad kas penkis metus vyksta žinių atnaujinimai.

Be abejo, stengiuosi nepiktai ironizuoti. Bet išties, ši logika pasibaisėtinai panaši į tą, kuria formuojamos vadinamosios „vaiko teisės“, jų apsaugos tarnybos ir visas šiuolaikinės šeimos modelis, vaiko ir vaikystės samprata. Atmetus partikuliarumus ir asmeniškumus matom, kad, rodos, tokie paprasti dalykai ir nekaltos frazės savyje talpina esminius klausimus. Ar geriau gimti prastoje, defektyvioje šeimoje ar negimti visai? Kur valstybės galios ribos? Ar galima uždrausti susilaukti palikuonių?

O ir šitą mintį sugalvojau net ne pats. Pačiame seminaro gale, išties įdomus ir įžvalgus pranešėjas pajuokavo (lengvai perfrazuoju): „na, saugiausia juk su vaikais išvis nedirbti“. Tada man ir toptelėjo mintis: „o gal saugiausia jų išvis neturėti?“. Vos 18 979 per praėjusius metus pasaulį išvydę, daugiau nei du kartus mažiau nei nesaugiais mano gimimo metais gimę 39 066, rodos, su tuo sutinka.

Dėkoju savo tėvams už nesterilią vaikystę.