Penktadienį Seime diskutavome apie teisėkūros būklę Lietuvoje. Diskusijos iniciatoriai – Valstybės kontrolė, šiuo metu atliekanti plačios apimties tyrimą, kurio išvadas ketina pristatyti kitais metais.
Valstybės kontrolės teisėkūros proceso tyrimas, Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamento, Seimo Teisės departamento, Teisingumo ministerijos ir kitų institucijų vadovų bei atstovų įžvalgos ir pasiūlymai įstatymų leidėjams nepasirodė įdomūs.
Dalyvavo trys Seimo nariai, visi – Teisės ir teisėtvarkos komiteto. Liberalų baudžiamasis persekiojimas ir socialdemokratų koalicinės dvejonės sutraukė daug daugiau komentatorių ir dėmesio – paprasčiau suprasti, daugiau intrigos, lengviau pateikti žiniasklaidai.
O situacija teisėkūroje iš ties apgailėtina, per 26 metus nė kiek nepagerėjusi. Statistika sukrečianti: beveik trys ketvirtadailiai visų pasiūlytų projektų – vieno ar kelių Seimo narių siūlymai, vyriausybei telieka vienas ketvirtadalis. Iš tų trijų ketvirtadalių – priimama mažiau nei pusė… Seimo narių projektų statistika blizga. Visi turi darbo. Efektyvu?
Daugelyje teisėkūros statistikos pjūvių – Lietuva paskutiniųjų grupėje Europoje (už statistiką ačiū – Alvidas Lukošaitis).
Tiesa, pagal vieną rodiklį mes, rodos, pirmaujame: beveik pusė visų įstatymų priimami skubos ir ypatingos skubos tvarka! O šioms procedūroms netaikoma eilė reikalavimų, itin ribojama galimybė pateikti argumentuotas pastabas ir pasiūlymus, trumpinami svarstymo terminai, ribojama Seimo komitetų nuomonė.
Seimo statutas ir Teisėkūros pagrindų įstatymas tam ir nustato procedūras, kad būtų sumažinta klaidų tikimybė, įsiklausyta į įvairių grupių pastabas ir pasiūlymus, užkertamas kelias nepastebėtam „prasmukti“ vienos grupės interesui.
Skubos tvarką paprastai siūlo Vyriausybė – dėmesio Skirmantas Malinauskas, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo pirmininką pavaduojantys vicepirmininkai, Prezidentė. O juk dabartinė Vyriausybė ir Seimo dauguma deklaruoja skaidrumą, viešumą ir atvirumą visuomenei, nepakantumą korupcijai ir neteisėtam lobizmui!
O kur dar eilė kitų teisės aktų leidybos Lietuvoje spragų: teisės akto projekto poveikio vertinimas neatliekamas arba atliekamas itin paviršutiniškai, neatliekama priimtų teisės aktų stebėsena, įsigalėjęs perteklinis visų gyvenimo sričių reguliavimas.
Nuolatinis socialinis eksperimentas teisės aktais reguliuojant vieną ar kelias sritis: politikai priima ir po to stebi, kaip tai paveiks visuomenę. Vienintelė akivaizdi to pasekmė – nesaugumo jausmas: kiekvienam neramu, kaip naujas mokestinis režimas, naujas baudžiamasis įstatymas, naujas administracinis reguliavimas paveiks kiekvieną mūsų. Visi nespėjame. Daug kas nesuprantame. Aplink beribė priešprieša. Lietuviška ar tiesiog nemokšiška?
Veidaknygė
Greičiau nemokšiška.