Per 27 nepriklausomybės metus, atrodo, nuėjome taip toli ir pasiekėme tai, ką kitos šalys kūrė šimtmečius. Tačiau sovietinio požiūrio, kad valstybė ir jos valdininkai gali reguliuoti ir privačią erdvę, asmeninius žmonių pasirinkimus, nepavyksta atsisakyti.
Kodėl mums taip sunkiai sekasi kurti socialinius ryšius, rūpintis vieniems kitais ir net susikalbėti?
Atkreipkite dėmesį, kiek daug taisyklių bei reguliavimo mus supa, ir tai vis labiau trikdo. Tarsi esame laisvi, gyvename remdamiesi demokratijos principais, tačiau mus vis labiau spraudžia į rėmus.
Biurokratinis reguliavimas pradeda skverbtis net į tokias sritis, kuriose pagal teisės principus jis negalimas – peržengiamos visos ribos.
Štai siekiama riboti atsiskaitymą grynaisiais ir skatinti naudoti korteles. Tokiu atveju duomenys apie asmenines išlaidas – kaip ant delno. Po liepos 1 d. Specialiųjų tyrimų tarnybai pakaks prašymo bankui ar kitai kredito įstaigai suteikti informaciją apie juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių priemonių panaudojimą. Ar šioje valstybėje dar įmanomas privatumas? Ar biurokratinėms institucijoms reikia matyti, ką ir kas perka parduotuvėje, kur lankosi, kokias pramogas mėgsta laisvalaikiu?
Troškimas viską stebėti ir kontroliuoti primena George’o Orwello romano siužetą apie Didįjį Brolį. Neapleidžia jausmas, kad tos laisvės, kurių taip aktyviai ir ilgai siekėme, vis labiau ir daug subtiliau varžomos, siekiama viską ir visur kontroliuoti, pamirštant savireguliacijos naudą, bet iš tiesų tiesiog nemokame užčiuopti problemų esmės ir imtis jų nuosekliai bei kantriai spręsti.
Dar viena mūsų valstybės yda – socialiniai eksperimentai. 26 metus reformuojame švietimo, sveikatos apsaugos, mokesčių, teisinę sistemas, tačiau itin dažnai pertvarkos konstruojamos remiantis ne diskusijomis su jas tiesiogiai paliesiančiomis grupėmis, mokslininkų, ekspertų įžvalgomis, o menkai argumentuotomis nuomonėmis, virstančiomis teisės aktų projektais.
Įstatymas reikalauja pateikti ekonominį teisės projekto poveikio, galimų socialinių padarinių vertinimą. Tačiau šis reikalavimas tik deklaratyvus.
Kaip dažnai tai daroma ir pristatoma visuomenei?
Kad ir aukštojo mokslo pertvarka – susidaro įspūdis, kad kalbama apie šachmatų figūras ant žaidimo lentos, o ne apie Lietuvos ateities kartos žinių, gebėjimų stiprinimą.
Neatrodo, kad pagalvota apie ilgalaikius padarinius, išskyrus matematinį aukštųjų mokyklų tinklo „optimizavimą“. Vakarų kultūros valstybėse reformoms rengiamasi atliekant įvairius tyrimus, vyksta diskusijos, konsultacijos, planavimas. O Lietuvoje, atrodo, argumentai nereikalingi, o jei būtinas pagrindimas, pateikiamos viena ar kelios garsiai skambančios priežastys ar nekonkretūs tikslai.
Dar vienas pavyzdys – pensijų reforma: vienais metais pinigus kaupiame fonduose, o kitais mūsų turtą valstybė jau ketina nusavinti. Užuot sudariusi sąlygas verslui kurti darbo vietas, valdžia mus nuolat pratina prie minties, kad paramos iš valstybės senatvėje galime nesitikėti.
Tokie eksperimentai ir neapgalvota jų komunikacija yra pernelyg rizikinga ir mažina žmonių pasitikėjimą savo valstybe.
Ar asmuo gali jaustis saugus, gyvendamas tokioje orveliškoje aplinkoje?
Neįtraukiame žmonių į problemų sprendimą, netiriame aplinkos ir reiškinių kompleksiškai. Apie emigraciją kalba ir politikai, ir ekonomistai, tačiau, be ekonominių aspektų, kitų priežasčių ar išeičių neieškome, tik vis labiau užsiimame saviplaka.
Susitelkimas tik į viešuosius ryšius ir menkas noras rūpintis žmogumi bei visuomenės gerove pakerta pasitikėjimą savo šalimi.
Tokia psichologinė atmosfera, susitelkimas vien į viešuosius ryšius ir menkas noras rūpintis žmonėmis bei visuomenės gerove pakerta pasitikėjimą savo šalimi. Neretas politikas pamiršta…
Autorius yra profesorius, Lietuvos advokatūros pirmininkas
Daugiau skaitykite ČIA
Nei verkt nei juoktis. Pasauline žmogaus teisiu asociacija nieko padaryt negali. Mat Lietuvos padarys
Net karste bus daviklis , informuojantis apie kliento savijautą.
Ši organizacija tik kalba, ji visiškai negina eilinio žmogaus
Ogo kokių organizacijų pas mus ęsama ir ko miegat?
Gal reikėtų tuomet išsiaiškinti ir sukontroliuoti, kaip valdžios vyrai ipirko tuos namus, kuriuose gyvena
Pagalvoju, ką daryčiau, jei būčiau valdžioje…. Suvesčiau visus į elektroninę erdvę. Piktintis galima kiek nori, bet esmė tame, kad kitaip nesuseksi, kur vaikšto pinigai. Kitas reikalas, kam ta sistema yra taikoma. Jei tik žemajam sluoksniui… Kokia iš to nauda? Nors kažkam užtenka rinkt kapeikas ir iš to kaip nors lopyt skyles, nes pabandyk
Užzsprings jie savo kontrole
Galiausiai bus sukurta viena pasaulinė vyriausybė, o žmonėms čipai bus įmontuoti į smegenis, kontroliuojama bus viskas – pradedant pajamomis ir išlaidomis, baigiant mintimis ir svajonėmis.. bus kontroliuojama žmogaus valia.
Danijoj ruošiasi visai panaikinti atsiskaitymus grynaisiais, galima bus mokėti tik kortele. Sunkoka mums tai suvokti?
Kontroliuos eksperimentuos tol, kol žmonės tylės ir nesiims radikaliu priemonių kol nebus pakeisti įstatymai, kad seimūnas neša baudžiamą atsakomybę už savo veiklą, sprendimus, kol teismų anarchija nebus sunaikinta tol nesitikėkit nieko gero kol pati liaudis nepradės diktuoti seimui ko ji nori o ne krūva klanu, tol nesitikėkit nieko gero tik bus blogiau
O man vienodai, tegu žino, kiek dešros įperku
Nori kuo daugiau apriboti ir kontroliuoti žmones,nes galvoja, kad nesugebės jie patys tvarkytis
Skverbiasi ir per visokias Jaunimo linijas sužinoti ar tėvai neskriaudžia…Kas jiems moka?