Ignas Vėgėlė. Patyčios Lietuvoje

Veidaknygė

Patyčios Lietuvoje tokio masto, kokio dar nėra buvę. Jau spėjome įprasti, kad socialiniuose tinkluose vieni iš kitų tyčiojasi pasiskiepiję ir nesiskiepiję. „Visuomenės atmatos“, „piktybiniai bedarbiai“, „degradai“ – socialiniuose tinkluose plinta kaip gaivus oras. Brizas pūsteli ir nuo influencerių bei rašytojų, nuo žinomų visuomenės veikėjų ar šiaip svarbių patiems sau.

„Vakcinuoti žmonės turi pradėti persekioti antivakserius, nes jie yra kaip maras, neša mirtį…. siūlau: organizuoti lokaliai grupes prieš antivakserius…“ – siūlo buvęs Atkuriamojo Seimo Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus vadas.

Kitas – toks ponas L. Andriulis – apie nepasiskiepijusius teigia: „…tikiuosi neišgyvens jie, jeigu yra tokie“. Garsus influenceris Prezidentą, į kurį privalu kreiptis „jo Ekselencija“, pavadina rusišku paniekinimu „čmo“.

Į bendrą chorą įsijungia ir kai kurie politikai. Pamenu, Seimo narys L. Slušnys visiems Lietuvos medikams siūlė manęs negydyti: „…sakote per tą laiką jis gali numirti? Taigi savo kalboje šis žmogus aiškiai pasakė, kad tai smulkmena…“

Šį pavasarį policija garsiai pasidžiaugė virtualiuoju policininku. Pažymėjo, kad virtualaus policininko tikslas „kovoti prieš neapykantos, rasinius ir seksualinius nusikaltimus“. Gal kas iš mano sekėjų žinote, kur tas virtualus policininkas dingo? Sakote, atostogauja? O gal išvyko į riaušių policijos kursus: juk reikia ruoštis neramumams, kai aplink vien patyčios.

Spėju, virtualus policininkas strimgalviais atskubėtų iš atostogų, jei kas panašiai atsilieptų apie homoseksualų asmenį. Kiltų skandalas. Kelią skinantis homoseksualiems asmenims skirtam partnerystės įstatymui simboliška apriboti nesiskiepijusiems teisę nusipirkti duonos ir vaistų, ar pasiūlyti uždrausti judėjimą per šv. Kalėdas. Juk ne visiems jos šventos.

Selektyvus teisingumas, joks teisingumas

Socialiniuose tinkluose sklindantys anekdotai apie šąlančius antivakserius prie duonos ir kefyro geriausiai apibūdina jau priimtus ir įsigaliojusius „operacijų vadovo“ sprendimus. Sunku suprasti, ką jie turi bendro su sveikatos apsauga ar kitais teisėtais tikslais. Tą vienintelį tikslą geriausiai apibūdina toks gydytojas M. Strioga: sudaryti nepakeliamas sąlygas nepasiskiepijusiam žmogui.

Tiesa, tai dar ne viskas. Buvęs konstitucionalistas (teisininkas), prieš mėnesį visų teisininkų nuostabai tvirtino, kad konstituciškai yra nereikšminga smulkmena, ar žmogaus teisių ribojimai numatomi įstatymu, ar Vyriausybės nutarimu. Dabar jis priduria dar ir štai ką: konstituciškai yra pagrįsta diferencijuoti asmenis ir nesiskiepijantiems nemokėti sveikatos draudimo išmokų jiems susirgus, pabrėžia ir būtinumą tokiems asmenims apmokestinti testus.

Jei teisinio reguliavimo tikslas – sudaryti nepakeliamas sąlygas nepasiskiepijusiam žmogui ir taip priversti pasiskiepyti, nors nėra numatyta jokia įstatyminė pareiga skiepytis – toks teisinis reguliavimas pats tampa patyčiomis, be jokio teisinio pagrindo žeminantis grupę asmenų ir toliau priešinantis pasiskiepijusius su nepasiskiepijusiais. Kai teisinis reguliavimas remiasi dviem neretai vienas kitam prieštaraujančiais tikslais: visuomenės sveikata ir prievarta / nauda pasiskiepyti, tai ir sprendimai prieštarauja logikai.

Tokio valdymo rezultatas – vienas didžiausių kovido sergamumu visoje valstybėje. Pamenate, kaip sunkiai buvo priimtas sprendimas pasiskiepijusiems vėl uždėti kaukes? Iki šiol paskiepyti netestuojami net tuomet, kai tai būtina, su galimybių pasu asmenys turi teisę judėti prekybos centruose, kavinėse ir kitose uždarose patalpose, net jei jiems pasireiškė kovido simptomai. Galimybių paso apsaugoti simptominiai neretai atvyksta ir į darbą (Pakruojo savivaldybėje iškrito beveik visi pasiskiepiję, o meras gydosi ligoninėj), prie didžiausio iki šiol buvusio Lietuvoje ligos išplitimo masto tebevyksta kaukių (nemedicininių) baliai Valdovų rūmuose, daugiatūkstantinės sporto varžybos ir kiti masiniai renginiai uždarose patalpose. Juk reikia atsilyginti už atkištą petį!

Kažkur socialiniuose tinkluose skaičiau nuomonę, kad tikrasis tikslas yra palaikyti aukštus susirgimų skaičius, nes Lietuva prisipirko net 16 mln. skiepų ir juos reikia sunaudoti, be to, nuslūgus kovido įtampai reikėtų pasiaiškinti dėl 5-osios vietos pasaulyje pagal perteklinių mirčių skaičių ir „prizinės“ vietos Europoje pagal mirštamumą nuo kovido. Kai sveikatos apsaugos politiniuose sprendimuose neįmanoma surasti vieno aiškaus ir tikro tikslo, galima patikėti ir tokiu.

Vietoje išvadų. Kai į rimties visuomenėje atkūrimą nebesikiša policija, prokuratūra pamiršta ginti viešąjį interesą, sunkiausias ir atsakingiausias išbandymas tenka teismams. Nepriklausomi teismai demokratinėje teisinėje valstybėje išsprendžia ginčą ir turi galią atkurti taiką visuomenėje. Viliuosi, kad suspės, nes vis stiprėjantis emocinis ir psichologinis smurtas neretai evoliucionuoja į fizinį.