Vidinė ir išorinė emigracija tampa bene rimčiausiu iššūkiu Lietuvai. Štai ekonomistas Raimundas Kuodis pabrėžia, jog Lietuvoje ūkiškai gyvybingomis teritorijomis išlieka vos pustrečio miesto: sostinė Vilnius, generuojantis 40 proc. šalies ekonomikos, Kaunas, iš dalies – Klaipėda. Likusi Lietuvos dalis, anot ekonomisto, vis labiau primena pensionatą, kuriame darbingi ir darbą turintys žmonės jau tampa mažuma. Nes kas dar gali, išvažiuoja į didmiesčius arba emigruoja iš Lietuvos. Pagal pastarąjį rodiklį esame absoliutūs lyderiai tarp visų naujųjų ES narių. Lenkiame savo artimiausius kaimynus lenkus ir latvius, ką jau bekalbėti apie Čekiją ar Slovakiją – skaičiuojant 1000 gyventojų, kaip nurodo Romas Lazutka, šias šalis per metus palieka vos 1–2 piliečiai, kai mes netenkame 15, o kai kuriais metais ir 27 gyventojų, skaičiuojant tūkstančiui.
Gal iš tiesų, kaip mėgstame padejuoti, kaimyninėse valstybėse klesti gerovė, o pas mus – totalus skurdas, verčiantis žmones krautis lagaminus? Štai Estijoje gyventojų netgi daugėja – nors per metus ir išvyko 13 000 estų, tačiau naujais namais mūsų šiaurinius kaimynus pasirinko 15 000 žmonių. Tai suponuoja mintį, kad mūsų kompleksas prieš Estijos ekonominį „stebuklą“ turi pagrindo. Vis tik panagrinėjus „Eurostato“ duomenis, akivaizdu – šalių ekonominis išsivystymas labai panašus. Nors ir esama nežymaus Estijos pirmavimo, jis per menkas, kad taptų lemiančiu veiksniu, paaiškinančiu masinę lietuvių emigracija. Štai BVP vienam gyventojui, išreiškiamas perkamosios galios standartu, Lietuvoje – 75 proc. ES vidurkio, Estijoje – 76 proc., tuo tarpu Latvijoje – 64 proc. Lenkiame ir Vengriją, ir Lenkiją, vos keliais procentais atsiliekame nuo Slovakijos. Pagal kai kuriuos ekonominius rodiklius sparčiai artėjame prie visos ES vidurkio, tačiau nepaisant to, žmonės ir toliau masiškai emigruoja.
Emigracijos reiškinio paaiškinimui dažniausiai naudojame marksizmo teoriją, kuri visą istorijos vyksmą grindžia išimtinai ekonominiais motyvais. Ir ignoruojame faktą, jog ne viskas žmogaus ir visuomenės gyvenime matuojama materialiniais ar finansiniais rodikliais.
Ar įvertiname socialinių, kultūrinių ir ekonominių pastarųjų keleto dešimtmečių pokyčių visumą: nuo geležinės uždangos iki nevaržomos judėjimo laisvės, nuo planinės reguliuojamos gyvensenos iki neribotų galimybių, kartu ir absoliučios atsakomybes už save, ir dar politikos, etikos ir teisingumo iššūkius: biurokratijos viršenybė, solidarumo ir atjautos stoka, vienkryptė valdžios žmogui komunikacija, nesibaigiančios priešpriešos, skandalų eskalavimas.
Kiek daug aplink neigiamo fono: neretai atrodo, kad Lietuva ties ekonominės, kultūrinės, socialinės ir politinės apokalipsės riba. O TV laidoje „Emigrantai” ir spausdinamų emigrantų tekstuose – žymiai šviesiau. Ir skrendam būriais i šviesą. Trumpam sugrįžtam, paskaitinėti neviešo asmens, pavyzdžiui, politiko žmonos neviešas asmenines SMS žinutes, ar paklausom apie politikės mamos asmeninį gyvenimą. O jei taip kiekvieno mūsų SMS žinutes kas išpublikuotų? Nepasitenkinimo valdžia ir neretai savimi išraiška – lyg maitvanagiams atiduodamos sudoroti vis naujos aukos.
Paminant žmoniškumą, taip pritariant naudojamoms priemonėms, kurios gali atsisukti prieš bet kurį iš mūsų. Geriau kikenant tyliai atgal – ten saugiau, bent taip atrodo. Tyliai, nes dar pasišaipys kaip iš kokio garsaus mados guru po „planinio” mokesčių patikrinimo.
Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų: pagarbos savo kraštui ir jo žmonėms. Nuo pozityvaus teksto, komentaro ar siūlymo: neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Pradekime kiekvienas nuo savęs. Saugi, pasitikėjimu ir teisingumu persmelkta emocinė aplinka lemia ne ką ne mažiau nei „kaštų ir naudos“ santykis. Susitelkime, kad mūsų valstybėje būtų daugiau supratimo, pagarbos ir teisingumo.
Autorius yra teisės profesorius, Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas
Lietuviai ir patys linko labiau į materialių vertybių kaupimą (mentalitetas susiformavęs sovietmečiu), o po nepriklausomybės atkūrimo masinės informacijos tik materialinį gerbūvį kaip didžiausią siekiamybę ir teakcentavo. Tad pasekmėmis nereikia stebėtis.
Pasirodo , kad įstojus į didžiulią bendrą Europos rinką algos automatiškai nesusilygina. Akivaizdu, kad valdžiai lieka atsakomybė siekti samdomųjų algų kilimą ir bedarbės mažinimą. Lieka remti įvairiais būdais esamų bendrovių gamybos priviliojimą, naujų gamybos bendrovių kurimą ir kėlimą MMA, kad neatsiliktu nuo krašto gamybos augimo (BVP kilimo).
Kadangi dabartinės algos žymiai, net per kelis kartus atsilikusios, tad visos pastangos ir ypač MMA kėlimas reikalingas būti pagreitintas ir viešai skelbiamas. Reikia, kad visiLietuvoje žinotu, kad stengiamies susilyginti. Tiek valdžia, tiek ir verslininkai, tiek ir visi kiti žinotume ko ekonomiškai siekiame.
Ką čia svaigsta.Žmonės padoriai uždirbtų.nevažiuotų vargti.Bepigu filosofuoti apie tėvynės meilę ir emigruojančių morale.kaip sėdi valdiškoje kėdėje.gauni ne minimumą[.kartais dar mažiau]už darbą.Jausmai Tėvynei negesta.nusibodo žiūrėti ir klausyti į tų ultra patriotų kiaulės akimis.riebiais veidais deklaruojama Tėvynės meilę ir skleidžiamą demagogija.Braškes skindamas nevergauji.tau moka.Čia vergovę padarėte .Veidmainiai .Prisityčiosit ponai.lazda turi 2 galus
Išvyksta tie,kam pinigas svarbiau..ar vergu bus,ar rinks braškes,gyvenimas nuo to manau jau jiems , nepasikeis,nes jų lemtis protu jau apspręsta ir jų jausmai Tėvynei gesta…Kaziuko mugėje buvau mačiau,gėrėjaus,džiaugėsi širdis,kad Lietuva dar čia…neišsilakstė ir nepasidavė kerams …
Ar žinote, kad „runkeliai” – tai prarastoji pašalpų karta, kurios pasibaisėtinus nuopuolius kasdien rodo TV pagalbos laidos. Ir tai buvo fakto konstatavimas, o ne pagarbos ar nepagarbos reiškimas.
Pasiklausius Vėgėles kolegos, pradedi suprasti, kad vienų nebaudžiamumas ir įstatymų spragų taikymas sau, o kitų sugniuždymas ir nekaltų apkaltinimas, tai viena iš emigracijos problemų. Dar galima ir Kėvišą įtraukti i nebaudžiamųjų klaną
Protu nesuvokiama kad galima grįžti į Lietuvą nuskursti ir iš bado mirti. Tikrai nė vienas negriš, juk tenai gyvenimą susikuria
Pavėluotas projektas, emigracijos nesugrąžinsit jokiom priemonėm, nes aukso šalyse jau suaugo vaikai. Lietuviškai galbūt ir supranta, kas blogiausia, kad visi emigrantai – esantys ir būsimieji, žino gero gyvenimo rezultatą – kada nors senatvėje, suvoks , kaip Peras Giuntas, ką prarado ir kas gyvenime svarbiau…
Manau, tik vienas variantas, kai valdantieji pradės tarnauti žmonėms o ne savo kišene,i galbūt kažkas keisis
Tik už emigracija, pritariu, jaunimas tegu gyvena geriau nei mes kitur. Ten įmanoma susikurti kažką užsidirbti ir turėti, o čia gauni minimumą, ari ir dar iš tavęs atima ir tyčiojasi. Neverta niekuo tikėti
AŠ SUKŪRIAU HIPOTEZE KURI TURI PADARYTI PERVERSIMA…PER DU METUS LIETUVOJ NULIS EMOCIJŲ…EMIGRUOSIU IR AŠ…
Buvau emigraves ir grizau. Pagyvenes Lietuvoje 3 metus supratau jog nebera kitos iseities tik vel emogruoti. Stai emigravau i Siaurine Airija. Svetimiems zmonems kitos salies pilieciams jauciuosi svarbesnis nei lietuviams Lietuvoje. Yra pagarba zmogui , draugiskumas , supratingumas. Daug prekiu yra pigesniu , o atlyginimai zenkliai geresni. As – jaunas zmogus , svetimoje salyje jauciuosi zmogumi , kai gimtineje esu niekas. Pasipirsti merginai galiu nupirkti tikrai akinamo grozio zieda uz 2 savaiciu atlygi , kai Lietuvoje uz ta pati 5 sykius daugiau plesia. Pradekime nuo paprastu dalyku. Lietuvoje yra daug idiotu ir protingi zmones tampa tos sistemos ikaitais : giedra sauleta diena masinos vazineja ijungtais zibintais , zmogus baudziamas jei eina per raudona kai gatveje masinos ne su ziburiu nerasi , idiotiskos akcijos parduotuveje , kur akcija sudaro 1% pirkinio sumos , slamstas importuojamas is kinijos su antgamtisku antkainiu , per zinias rodomi vaizdai , kaip policija iesko zmogaus pavogusio snickers batoneli , kurio kaina 65 centai… kodel dar taip yra? Nes protingi pabego ten , kur istatymai protingesni , o liko kas liko. Patarciau ir as emigruoti ir lai ponuliai patys save issilaiko.
Jei algos Lietuvoje paketurgubėtu, ar nepakiltu orumas??
tuscias populizmas apie nieka…papasakok zmonem kurie negali susimoketi komunaliniu mokesciu ir prasimaitinti.skaiciu deliojimas ir tevynes meile emigracijos nesustabdys.zmogus turi maitintis ir tureti stoga virs galvos.pasakom niekas jau netiki,jusu laikas jau baigesi.
Pagaminama Lietuvoje tiek, kad algos gali būti 4 kartus aukštesnės ir verslininkai už dirbtu apie toki pat procentą kaip likusioje Europoje. Reiktu kelti algas gret, bet palaipsniui, kad nebūtų maišaties.
Manau, kad viskas prasideda nuo pagarbos. Suskirstyta į ”elitą” ir ”runkelius” tauta niekada nepradės veikti kartu. Tuos, kurie vykdė tą emocinį karą reikėtų tupdyti už grotų. Tikrai ne visi emigruoja dėl pinigų,- emocinis klimatas Lietuvoje tragiškas.
Autorius teigia, kad mums kaip karvėms reikia įjungti tylią klasikinę muziką ir įžiebti rožinę liktarna , po ko dings bet koks noras emigruoti. Tuoj pamaniau, Jeigu nutraukti visas galūnes irgi nenorėsi niekur vykti. O gal vis gi nutraukime tą besaikę mokestinę naštą ir valstybinių institucijų persekiojimą dirbančio žmogaus ? Vien tas Jūsų PVM – tiesiog dvokia genocidu.
Dirbančiam tikrieji mokesčiai apie 50% užmokesčio. Bet valstybinė statistika skelbia tik 16% BVP. Reiškia pelną uždirbantys labai mažą procentą temoka. Teisingumasreikalauja visą sulyginti. Tuomet visi mokės mažiau, – apie 16%.
Teisingumo principas Lietuvoje yra pamintas. Žmonės emigruoja, nes Lietuvoje jie nesijaučia esą nei saugūs, nei reikalingi. Bet likusieji kaip ir visada laikys valstybę ant savo pečių. Manau, pilietinė visuomenė yra neišvengiama. Pasiekus dugną galima kilti tik į viršų. Esame gyvybinga tauta, paklūstanti cikliškumo ritmui.
Visi kalba tik apie algas. Pirmiausia, Vokietijoje 10 kartų didesnės ūkio išlaidos (buto nuoma, viešasis transportas, Vokietijoje kavinėje kelis kart brangiau., pagaliau namų kainos kelis kartus didesnės, negu Lietuvoje.
Svarbiausia, ką daryti, kad Lietuvoje žmonės jaustųsi savo krašto šeimininkai. Galima ir mažesnę algą gauti, jei tiki perspektyva.
Mielas bendravardi. Neabejotinai Vokietijoje dirbantis žmogus patiria didesnes išlaidas. Kad jos didesnės 10 kartų nei Lietuvoje – labai abejoju (prisiminkim, kad ir spaudoje nuvilnijusį nusistebėjimą dėl mažesnių kainų Vokietijos lidle nei lietuviškam). Be to, tokiu atveju vokiečiai gyventu taip pat kaip ir mes, o dabar vis tik jų materialus gyvenimas tikrai labiau pasiturimas. Tad sutikdamas dėl savo krašto šeimininko jausenos svarbos, vis tik manau, kad mūsuose suformuota politinė sistema sąlygoja besaikį dirbančio žmogaus plėšimą, ką būtina bent garsiai įvardinti, o tokių ponulių kap Vėgėlė rypavimai tėra tik dūminė uždanga sistemai pridengti.
Emigracija yra ne tik rimta, tai tiesiog kritinė problema, kuri akcentuojama dažnai, tačiau nesiūloma realių sprendimų jai išspręsti. Štai neseniai spaudoje buvo pasirodęs straipsnis dėl gresiamo gydytojų trūkumo susijusio su itin didele jų emigracija. Nustebino tai, kad nebuvo siūloma metodų, kaip sulaikyti mūsų gydytojus, o tiesiog kaip tokios problemos sprendimu svarstomas variantas dėl gydytojų pritraukimo iš gretimų šalių, tokių kaip Ukraina. Manau, jog toks nuomonės išreiškimas dar labiau paskatina, o ne stabdo emigraciją. Čia ir susiduriama su autoriaus minėtomis emigracijos priežastimis – ne vien finansinėmis, bet ir nepagarba žmonėms, jų neįvertinimu, kas turėtų būti daugiau akcentuojama.
Būtų įdomu išgirsti gerb. I. Vėgėlės nuomonę, kokius realius veiksmus įgyvendinus būtų stabdoma emigracijos problema.
Valstybės vadovai elgiasi, lyg triušiai prieš smauglį, tarsi nesuvokdami, kas vyksta. Jie neturi jokio priemonių plano emigracijai stabdyti. Pažangos strategijoje „Lietuva 2013” net neužsiminta apie emigraciją. Kalbos kalbomis, o valstybės veiklos dokumentuose emigracijos nėra
Nepaisant to, kad profesorius yra ES teises, kuri nuosekliai dirba ties tautu susimaisymu, ekspertas, taciau labai gerbtina ir teisinga jo pozicija emigracijos klausimu. Papildydamas prideciau, jog Parlamentas ir Daukanto a. turetu daugiau kalbeti apie gyvenimo salyje privalumus, galimybes, akcentuoti galimybes zmonems, o ne savo sprendimais bauginti zmones ir skatinti emigruoti
Citatos iš straipsnio : .
Taigi mūsų ekonominiai pasiekimai, panašūs ar net geresni, nei valstybėse kur emigracijos praktiškai nėra. Tai kas lemia mūsų šalių skirtumus emigracijos aspektu ? Atsakymas akis bado, bet niekas nemato ar nenori matyti – tai pilietinės demokratijos laipsnis – visose šiose valstybėse yra išplėtota pilietinės savivaldos (demokratijos) sistema. Ir Estijoje, ir Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje savivaldą turi teritorinės bendruomenės, turinčios nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų gyventojų.
BVP 3/4, bet algos 1/4. Dirbantys žmonės vien algas temato, ne „BVP”. Nuvažiuoja į Vokietija ir alga 5 kartus didesnė. Jei nemoki kalbos, vistiek ką nors surasi už trigubą algą.
Išvada: Seimas turi galią kelti MMA. Verslai turi iš ko kelti algas bent trigubai.
Yra sričių, kur alga Vokietijoje viršija ne 5, bet ir 10 kartų..