Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti ČIA
IMIGRANTŲ TEISĖS IR PAREIGOS
Atsižvelgdami į išvardytus principus, galime paklausti: koks turėtų būti imigranto požiūris į jį priimančią šalį legalios, teisėtos imigracijos atveju? Asimiliacija, lygios teisės, šeimos susijungimas, getai, nacionalinio identiteto išsaugojimas ir pan. yra tie klausimai, kurie neišvengiamai ateina į galvą, ypač tada, kai didžiulė migracija vyksta tiesiog mūsų akyse.
The Angelus: Kunige, jūs pasiūlėte tam tikrus teorinius apibrėžimus. Tačiau ką galėtumėte apie imigraciją pasakyti konkrečiai?
Kun. Celier: Iš pradžių apžvelgsime normalų atvejį, kuris turėtų būti vienintelis ‒ kai imigrantas į šalį patenka teisėtai. Be abejonės, jis privalo prisiimti tam tikras pareigas, kaip ir kiekvienas tos šalies pilietis.
The Angelus: Kokias pareigas?
Kun. Celier: Na, pavyzdžiui, jis privalo gerbti įstatymus. Visų pirma moralinius įstatymus, o tada – ir civilinius įstatymus. Įstatymus gerbti privalo kiekvienas žmogus, tačiau imigrantui šis bendrasis reikalavimas yra griežtesnis dėl to, kad faktiškai jis yra jį priimančios šalies svetingumo gavėjas. Taip pat jis turėtų būti dėkingas jį priimančiai šaliai ir šį dėkingumą parodyti savo elgesiu. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, imigrantas „turi suprasti, ką jis yra skolingas jį priimantiems žmonėms, ir stengtis prisitaikyti prie savo naujo gyvenimo būdo“.
Taip pat imigrantas privalo sąžiningai atlikti savo darbą. Šis reikalavimas taikomas kiekvienam ‒ tiek vietiniam gyventojui, tiek imigrantui, bet pastarojo atveju šis reikalavimas taikomas griežčiau, nes darbo sutartis buvo jo patekimo į šalį sąlyga. Trumpai tariant, jis turi būti doras ir rimtas žmogus, kaip ir visi kiti, tik papildomai turėti omenyje, kad, būdamas dosnaus svetingumo gavėjas, turi atidžiau stebėti savo elgesį.
The Angelus: Ar imigrantas turi pareigą integruotis į priimančią šalį, išmokti kalbą ir priimti vietinius papročius?
Kun. Celier: Į tai padės atsakyti pati svetingumo samprata. Jei pas ką nors svečiuojuosi, kažkiek prisitaikau prie šeimininko tvarkos. Bet tai priklauso nuo to, kiek laiko pas jį praleidžiu. Jei atėjau tik papietauti, prisitaikyti teks nežymiai. Jei tuose namuose praleisiu kelias dienas ar atostogas, reikės pasistengti labiau. Tačiau jei, pavyzdžiui, jauna mergina svečioje šalyje pasamdoma dirbti aukle, ji, be abejo, turės kur kas labiau prisitaikyti prie ją priimančios šeimos įpročių.
The Angelus: Taigi, laikinas imigrantas yra mažiau įpareigotas nei nuolatinis imigrantas?
Kun. Celier: Žinoma. Jei kas nors atvyksta į šalį keleto mėnesių praktikai, mokytis kalbos nėra būtina – tai būtų neproporcinga investicija. Bet tam, kuris nori šalyje gyventi nuolatos, yra normalu išmokti kalbą ir sužinoti, kaip reikėtų laikytis vietos papročių. Taip paprasčiausiai rodoma pagarba tiems, kurie dalijasi savo geru. Be abejo, gali būti ir išimčių, nes, kaip visi žinome, senyvame amžiuje išmokti svetimą kalbą yra sunku. Tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad ilgalaikis imigrantas privalo mokytis priimančios šalies kalbos ir papročių. Kai kurios šalys įstatymais išmintingai įtvirtino, kad norėdami gauti šalies pilietybę (paprastai tai būna galutinis imigracijos tikslas), imigrantai turi išlaikyti vietinės kalbos ir papročių testus.
The Angelus: Glaustai apibūdinote pagrindines imigranto pareigas priimančiai šaliai. O ar priimančioji šalis turi kokių nors pareigų atvykėliams?
Kun. Celier: Žinoma! Priminsiu, kad kalbame apie legalią imigraciją – kai šalis sutinka priimti imigrantą ir kai kuriais atvejais netgi pati jį kviečia. Tai kaip netiesioginė sutartis. Šalis dėl elementaraus padorumo (krikščionys sakytų – dėl teisingumo ir artimo meilės) turi elgtis su juo pagarbiai, garantuoti jo teises, rūpintis juo ir pan.
The Angelus: Ar imigrantai turi tas pačias teises, kaip ir piliečiai?
Kun. Celier: Nebūtinai, nes, paprastai kalbant, jie ir nėra piliečiai. Auklė neturi tokių pačių teisių, kaip jos prižiūrimi vaikai. Pavyzdžiui, jeigu jų tėvai mirtų, ji palikimo negautų. Tačiau ji nusipelno mandagaus elgesio, laisvalaikio, sutarto atlygio. Tas pats pasakytina apie imigrantą. Jis neturi būti įžeidinėjamas, varginamas, apgaudinėjamas ar išnaudojamas. Jo atžvilgiu galioja visuotinė taisyklė: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau“. Tokia yra natūrali kiekvieno piliečio ir viešosios valdžios pareiga. Tačiau imigrantas negali naudotis visomis teisėmis lygiai su piliečiais, nes yra priimamas kaip svečias. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis negali balsuoti, taip pat negali būti priimamas į kai kuriuos darbus, susijusius su nacionaliniu saugumu. Jungtinės Valstijos eina dar toliau – norintis tapti prezidentu turi būti gimęs šioje šalyje. Net jeigu jis būtų tobulai asimiliavęsis, net jei būtų tapęs piliečiu, pirmos kartos imigrantas neturi tokių pačių teises, kokias turi gimtojoje šalyje gimęs pilietis.
The Angelus: Ar šalis turėtų skatinti asimiliaciją?
Kun. Celier: Viskas priklauso nuo priimančios šalies imigracijos politikos. Jeigu ji linkusi imigraciją riboti, tuomet jai geriau rinktis griežtai kontroliuojamą trumpalaikių vizų sistemą. Tokiu atveju užtenka paviršutiniškos asimiliacijos, kad būtų užtikrinamas taikus sambūvis ir imigrantas per daug neprisirištų prie priimančios šalies. Jei šalis, priešingai, skatina imigrantus įsikurti visam laikui, ji, siekdama išvengti tautinės vienybės suirimo, privalo skatinti esminę asimiliaciją. Vis dėlto stengdamasi išlaikyti tam tikrą populiacijos homogeniškumą valstybė neturi virsti totalitariniu monstru ar pažeisti svarbiausias savo piliečių teises, ypač antprigimtines krikšto teises. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, asimiliacija neturi būti vykdoma „pažeidžiant prigimtines teises ir paminant religines bei moralines vertybes.“ Musulmonų valstybė negali priversti kataliko išsižadėti tikėjimo tuo pagrindu, kad šalyje gyvena musulmonai.
The Angelus: Ar turi būti leidžiamas šeimos susijungimas?
Kun. Celier: Paprastai žmogus turi teisę tuoktis ir gyventi su šeima. Išimtys iš šios taisyklės turi būti pagrįstos ir ribotos. Pavyzdžiui, Prancūzijos svetimšalių legiono kariui neleidžiama tuoktis jo pirmojo įdarbinimo metu. Šios taisyklės tikslas yra ugdyti kario įsiliejimą į Legioną. Panašiai, įdarbinant asmenį ribotam laikui (pavyzdžiui, tam tikram darbui ar pamainai naftos gavybos platformoje), priimančioji šalis gali nurodyti, kad imigrantas turi atvykti vienas. Priešingai, ilgalaikė imigracija yra nesuderinama su atsisakymu leisti atvykti darbuotojo šeimai. Nuo aštuntojo dešimtmečio Prancūzijoje išduodama dešimties metų savaime pratęsiama darbo viza natūraliai numato šeimos susijungimą.
The Angelus: Šitaip laikinoji imigracija tampa nuolatine?
Kun. Celier: Be abejo. Kalbant apie ilgalaikę imigraciją, tai išplaukia beveik savaime. Leisti kam nors gyventi ir dirbti šalyje 10, 20, 30 ar 40 metų neišvengiamai atveria kelią tapti piliečiu. Norėti priešingo būtų nepagrįsta ir nežmoniška. Todėl jei šalis sutinka su ilgalaike imigracija, ji tuo pat metu sutinka su tuo, kad atvyks ir imigranto šeima (tai yra prigimtinis įstatymas, kaip mums primena popiežiai). Ir jei šalis leidžia čia gimti, mokytis kalbos ir šviestis jų vaikams, tada ji netiesiogiai priima tą faktą, kad ta šeima gali vienu ar kitu būdu tapti piliečiais. Jei to nenorima, tada turėtų būti suteikiamos tik trumpalaikės vizos, kurios nebūtų pratęsiamos savaime. O jei valstybė nori suteikti teisę tapti piliečiams tik kai kuriems žmonėms, tada ji turi įsivesti kvotų sistemą, kaip tai padaryta JAV.
The Angelus: Tai, ką Jūs siūlote, yra akivaizdi „diskriminacija“ – šis terminas šiandien nelabai mėgstamas.
Kun. Celier: Šis terminas siejamas su persekiojimu ir segregacija, todėl čia neturėtų būti taikomas. Tiesiog turėtume kalbėti apie skirtumus. Yra teisinių skirtumų tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vyrų ir moterų (pavyzdžiui, kariuomenėje) ‒ taip pat yra visiškai pagrįstų skirtumų tarp piliečių ir imigrantų.
The Angelus: Kokias skirtis šalis galėtų nustatyti imigrantams?
Kun. Celier: Prisiminkime vieną iš mūsų temai galiojančių principų. Tauta yra teisėta teritorijos, kurioje gyvena, ir jos gamtinių bei žmogiškųjų išteklių šeimininkė. Ji gali jais dalytis su tais, su kuriais nori, neperžengdama tam tikrų ribų, kurias aptarsime vėliau. Viešoji valdžia pirmiausiai ir iš principo yra atsakinga tik už šios, o ne bet kurios kitos pasaulio tautos, bendrąjį gėrį. Todėl viešoji valdžia turi būti tikra, kad imigrantų priėmimas yra vykdomas bendrojo gėrio vardan ir jo nepažeidžia. Kaip 1946 m. kovo 13 d. pasakė popiežius Pijus XII, „tam tikras imigracijos ribojimas“ yra leistinas, nes „šiuo atveju turi būti paisoma ne tik imigrantų, bet ir tautos gerovės“.
The Angelus: Kokiu būdu?
Kun. Celier: Aš manau, kad viešoji valdžia pirmiausiai turi nustatyti, kiek imigrantų ji pajėgi priimti, ypač kalbant apie įsidarbinimą, kuris paprastai yra pagrindinis imigrantų tikslas. Yra visiškai nenormalu leisti atvykti imigrantams, kai tūkstančiai ar net milijonai pačios šalies piliečių neturi darbo ir yra pasirengę jo imtis. Tai akivaizdžiai neteisinga ir absurdiška. Kaip remdamasis sveiku protu pasakė komunistų partijos galva Žoržas Maršė (Georges Marchais), „naujų darbininkų atvykimas turi būti nustatomas kiekvienais metais, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį ir ekonomikos poreikius.“
Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tautos gamtinius išteklius: jei šalis gali pasigaminti tik tiek maisto, kiek reikia jai pačiai, ji negali priimti didelio imigrantų skaičiaus, nes ji nebegalės išmaitinti savo pačios populiacijos. Tas pats gali būti pasakyta ir apie būstą – absurdiška priimti šimtus tūkstančių imigrantų ir jų šeimų, kai žymi populiacijos dalis neišgali sau leisti padoraus būsto.
The Angelus: Vadinasi, viešosios valdžios pareiga yra žiūrėti pagrindinių tautos gėrybių balanso?
Kun. Celier: Tai yra savaime akivaizdu. Žmonija turėjo sulaukti šių laikų, kad pamatytų politikus, besivaikančius utopinių projektų, neturinčių nieko bendro su realybe. Valstybės politikos menas yra priešingas – tai menas veikti bendrojo gėrio labui. Tačiau aš manau, kad reikia kalbėti ne tik apie esminius tautos turtus, bet ir kitas bendrąsias gėrybes, kuriomis valstybė negali disponuoti kaip panorėjusi. Kalbu apie socialinę apsaugą. Ji yra neatimamas turtas tų, kurie prisidėjo prie jo sukaupimo. Man atrodo nenormalu suteikti milijonams imigrantų socialines išmokas nepasitarus dėl to su visais teisėtas šio turto savininkais, būtent – su visais mokesčius mokančiais dirbančiaisiais. Žinoma, imigrantas, kuris dirba ir pats moka mokesčius, turi vienodas teises. Bet ar turi būti taip, kad naujai atvykusieji turėtų būti automatiškai globojami tos sistemos, prie kurios jie niekaip neprisidėjo? Tai nedaroma su kitos rūšies draudimais – imigrantas negauna teisės į nemokamą automobilio ar gyvybės draudimą. Kodėl su medicininiu draudimu turėtų būti kitaip? Be abejonės, turime būti teisingi, humaniški, protingi. Normalu gerai elgtis su tais, kuriuos pats nusprendei priimti. Tačiau būtų nenormalu, jei imigrantas vien dėl savo statuso mėgautųsi didesnėmis privilegijomis negu tos šalies pilietis, ypač tais atvejais, kai tai susiję su pačių piliečių turtu.
The Angelus: Jei šaliai užtenka gamtinių išteklių ir imigracija padeda vystymuisi, ar viešoji valdžia gali tiesiog atverti sienas?
Kun. Celier: Aš taip nemanau. Dar kartą – viešoji valdžia tarnauja tautos bendrajam gėriui kaip visumai, todėl ji negali apsistoti vien ties ekonominiais svarstymais, kas, deja, šiomis dienomis yra daugelio vyriausybių silpnoji vieta. Spartus didelio migrantų skaičiaus atvykimas sukelia sugyvenimo konfliktų. François Mitterrand‘o žodžiais tariant, egzistuoja „tolerancijos slenksčiai“. 1989 gruodžio 10 d. jis sakė: „Aštuntajame dešimtmetyje imigracijos tolerancijos slenksčiai buvo peržengti.“
Maža to, tos pačios tautybės imigrantai yra natūraliai linkę įsikurti vienoje vietoje, spontaniškai sukurdami vadinamus „getus“ ‒ potencialių konfliktų su vietiniais gyventojais vietas. Savo vardo verta vyriausybė turi pareigą reguliuoti imigraciją, kad išvengtų tokių sunkumų ir įtampų. Ji turi valdyti į šalį patenkančių imigrantų srautą (kad suteiktų anksčiau atvykusiems imigrantams galimybę asimiliuotis), kaip ir bendrą imigrantų skaičių. Dar kartą prisiminkime JAV – šalies, kurioje gyvena praktiškai vien tik imigravę asmenys, kvotų sistemą, kaip išmintingą ir subalansuotą imigracijos strategiją.
The Angelus: Pagal jus, tam, kad būtų užtikrintas bendrasis gėris vykstant imigracijai, viešoji valdžia turi atsižvelgti į tautos pajėgumą asimiliuoti imigrantus, turi gerbti bendrąją piliečių nuosavybę ir ieškoti pusiausvyros tarp populiacijos grupių, siekdama išvengti balkanizacijos?
Kun. Celier: Taip, bet aš manau, kad būtina eiti dar toliau ir kalbėti apie tai, apie ką dauguma politikų dažniausiai nedrįsta užsiminti. Tauta nėra anonimiškų individų sueiga, vienoda ir pakeičiama bet kurios kitos tautos individais. Tauta turi etninį ir kultūrinį tapatumą, kuris yra jos turtas, jos nuosavybė, ir kurį jį turi teisę (ir netgi pareigą) ginti ir palaikyti. Prancūzai, pavyzdžiui, yra baltaodžių tauta – arba, jei norėtume išlikti politiškai korektiški – „kaukaziečių“ rasės. Prancūzijoje yra afrikiečių ir azijiečių kilmės piliečių, ir jų buvimas piliečiais yra visiškai teisėtas. Tačiau prancūzai yra juodaodžių ar geltonodžių tauta ne daugiau, nei senegaliečiai yra baltaodžių tauta, ar japonai ‒ juodaodžių tauta, net jei Senegale ar Japonijoje yra baltaodžių, geltonodžių ir juodaodžių piliečių. Prancūzijai norėti išlaikyti savo etninį identitetą yra normalu. Kad tai padarytų, ji turi nepaneigiamą teisę pirmenybę teikti kaukaziečių rasės imigrantams, ypač ‒ europiečiams, ir riboti juodaodžių bei geltonodžių žmonių imigraciją.
The Angelus: Jūsų pastaba gana drąsi mūsų dienomis, kai vyksta „raganų medžioklės“, tačiau negalima leistis nutildomam minios nuomonės.
Kun. Celier: Pereikime prie svarstymų apie kultūrą. Prancūzų kalba yra kilusi iš lotynų, todėl ji gali pirmenybę teikti imigrantams, atvykstantiems iš lotynų šalių, pavyzdžiui ispanams ar italams. Prancūzija turi savo istoriją, kultūrą, pasaulio suvokimą, kurį gali teisėtai ginti taip reguliuodama imigraciją, kad įsileistų tik tuos naujus imigrantus, kurie gali lengvai asimiliuotis. Net ir nepaisant kultūrinio paveldo, Prancūzijos identiteto pagrindą sudaro kai kas žymiai svarbesnio, tai, ką tauta turi ginti bet kuria kaina.
The Angelus: Kas būtent?
Kun. Celier: Jos katalikiškos šaknys. Prancūzų tauta pradėjo formuotis po Reimso krikšto ir bėgant amžiams vystėsi veikiama nuolatinės Bažnyčios, monarchijos ir tautos sąjungos. Be abejo, Prancūzų revoliucija ir jos padariniai, o ypač Bažnyčios ir valstybės atskyrimas 1905 m. sulaužė juridinį ryšį tarp katalikų tikėjimo ir prancūzo pilietybės. Tolesnis nukrikščioninimas, daugiausiai remiamas laisvųjų masonų, sekino gyvybines katalikybės jėgas. Nepaisant to, Prancūzijos gyventojai savo instinktyviomis reakcijomis, mąstymu, kalba, veiksmais, pasaulio matymu išlieka giliai paženklinti katalikybės. Todėl yra visiškai teisėta norėti išsaugoti šias šaknis ir pirmenybę teikti imigrantams iš Airijos, Lenkijos, Portugalijos ar Kvebeko, nei asmenims, atvykstantiems iš stačiatikių, protestantų, žydų ar musulmoniškų šalių.
