Imigracija: principai, teisės, praktika (III)

JAUNI, SENI ŽMONĖS

Teisėta imigracija yra tik regima žymiai didesnio reiškinio – nelegalios imigracijos, kuri galėtų būti vadinama netgi „invazija“, viršūnė. Ar galima atstumti tuos, kuriuos iš gimtosios šalies veja skurdas?

The Angelus: Kunige, jūs apibrėžėte legalių imigrantų teises ir pareigas. Taip pat aptarėte priimančios šalies teises ir pareigas. Bet šiandien žymiai daugiau problemų kelia ne legali, o nelegali imigracija.

Kun. Celier: Norėdami pradėti nagrinėti šį sunkų klausimą, pamėginkime geriau suprasti emigracijos ir imigracijos priežastis. Pagrindinė emigracijos priežastis, kaip sakėme, yra nepriteklius, skurdas. O kokios yra imigracijos priežastys, t. y. kodėl renkamasi viena ar kita šalis? Yra dvi akivaizdžios ir dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirma, imigracijos geidžia priimančioji šalis, kad gautų darbininkų dirbti darbus, kurių piliečiai dirbti nenori (sunkus darbas, mažas atlyginimas, įvairūs sunkumai ir pan.). Antra, imigraciją renkasi imigrantas. Akivaizdi į galvą ateinanti priežastis yra priimančioje šalyje esanti taika ir klestėjimas.

Tada yra dvi mažiau akivaizdžios priežastys. Pirmoji yra demografinė depresija. Kaip ir sakiau, politika yra tikrovės menas. Sakyčiau ‒ „biologinės“ tikrovės: šalis, kurios populiacija mažėja arba sensta, sukuria erdvės jaunesniems, aktyvesniems, vargingesniems žmonėms. Kad ir kaip į tai bežiūrėtum, nuo šio fakto nepabėgsi: jei tokia turtinga šalis kaip Prancūzija atsisako turėti vaikų, tada imigrantai yra neišvengiami.

Šalis, nebenorinti turėti vaikų, yra šalis, kuri prarado pasitikėjimą savimi, savo kultūra, savo istorija, savo vertybėmis.

Antroji priežastis yra pirmosios išdava: šalis, nebenorinti turėti vaikų, yra šalis, kuri prarado pasitikėjimą savimi, savo kultūra, savo istorija, savo vertybėmis. Tokiu būdu ji savanoriškai tampa kosmopolitine šalimi, kosmopolitiškumą suprantant ne kaip dosnų ir pagrįstą kitų priėmimą, bet greičiau kaip abejingumą, kuris yra mirties preliudija.

The Angelus: Jūsų versiją sunkiai galėtume pavadinti optimistiška. Deja, atrodo, kad ji yra tikroviška.

Kun. Celier: Mano galva, jei klestinti šalis kenčia nuo tikros ir nuolatinės imigracijos problemos, priežastys yra labiau vidinės, nei išorinės. Žinote, pasaulis didelis – kodėl imigrantai turėtų rinktis kažkurią šalį, jei nebūtų tikri, kad bus joje svetingai priimti ir sėkmingai įsikurs. Stipri, savo vertybėmis besididžiuojanti, dvasiškai ir demografiškai jauna šalis, kurios piliečiai yra pasirengę reikalauti pagarbos, žinos, kaip reguliuoti imigraciją. Priešingai, dvasiškai ir demografiškai senstanti šalis yra lengvas masės nekontroliuojamų migrantų grobis.

The Angelus: Tad pereikime prie nelegalios imigracijos, kuri yra visų debatų centras.

Kun. Celier: Politinis veikimas turėtų būti nukreiptas į patį šaltinį. Imigrantų išsiuntimas atgal nėra sprendimas. Reikėtų ieškoti, kaip pagerinti situaciją jų gimtojoje šalyje, kad žmonės nenorėtų išvykti. Kol žmogaus gyvenimas savo šalyje bus blogesnis už nelegalaus migranto, už grašius liejančio prakaitą užsienio gamykloje, potvynis tik stiprės: niekas nesirenka mirti iš bado savo šalyje, kai žino, jog gali gyventi ‒ kad ir kaip blogai ‒ svetimoje šalyje. Kaip pasakė vienas politikas, kovojantis prieš imigraciją Prancūzijoje (ir už tai persekiojamas): „Neįmanoma pastatyti sienų iki dangaus“. Priimančioji šalis turi stengtis pakeisti padėtį išvykimo šalyje. Anksčiau tai buvo vadinama bendradarbiavimu; dabar tai vadinama bendru vystymusi. Geriau investuoti padedant žmonėms suklestėti ir likti savo šalyje, nei išleisti milijardus bandant sulaikyti likimo nuskriaustus žmones nuo patekimo į mūsų šalį ‒ o tai jiems visada pavyks, nes gyvenimas skurde skatina veikti energingai, kantriai ir gudriai.

<…>

The Angelus: Šalys, iš kurių emigruojama, ne visada būna linkusios „bendradarbiauti“ spartinant jų vystymąsi.

Kun. Celier: Taip, tai problema. Pokariniu laikotarpiu dekolonizacija nebuvo sklandi. Ji vyko tuo metu, kai Europos žmonės buvo demoralizuoti. Dėl to mes išvykome nepasirūpinę tolesniu tų šalių likimu, lyg sakydami: „Na, o dabar tvarkykitės patys!“ Vienų šalių žmonės sėkmingai pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir jiems pavyko pakilti iš skurdo arba jo išvengti, kiti iš lėto nugrimzdo į dugną. Kai buvau jaunas, per gavėnią skirdavome aukas už „tuos vargšus indus“. Dabar toje šalyje įvyko žalioji revoliucija, ir kalbama, kad ji bus viena iš XXI a. ekonominių milžinų. To paties negalima pasakyti apie juodąją, Subsacharinę Afriką. Šis kontinentas turi milžiniškus resursus, bet šiandien ji yra skurdo ir nuolatinės emigracijos vieta.

The Angelus: Šių šalių skurdą visų pirma lemia plačiai išplitusi korupcija, lyderių neatsakingumas, nesutarimai tarp genčių ir kova dėl valdžios.

Kun. Celier: Tai tiesa. Šiuo požiūriu bendras vystymasis yra nelengvas. Ir paskutiniai 40 metų, iššvaistyti tuščioms kalboms, niekam nepadėjo. Tačiau Prancūzija vis dar turi tam tikrą moralinį autoritetą, administraciją, ekonomiką, armiją. Nusprendus laikytis politinės vizijos, ilguoju laikotarpiu būtų įmanoma padėti tautoms likti namie, nes žmonės būtų laimingesni savo namuose, nei svetimoje šalyje. Vėliau reikėtų protingai ir humaniškai spręsti likusią imigraciją, bet ji nebekeltų tokių didelių problemų, kurias sukelia šiandieninė masinė imigracija.

The Angelus: Tačiau netgi naudojant bendrojo vystymosi modelį vienos šalies gyventojai, kenčiantys nuo didelio skurdo, gali masiškai įsiveržti į kitą šalį.

Kun. Celier: Kaip tik tai buvęs prezidentas Valéry Giscard‘as d’Estaing‘as pavadino „invazine imigracija“. Rašytojas Jeanas Raspailas tokį scenarijų aprašė savo 1973-ųjų romane „Šventųjų stovykla“. Knygoje priimančioji šalis taip pat yra ypatingos būtinybės būsenoje, todėl, be abejo, negalėjo staiga priimti milijonų pašaliečių. Ji negalėjo jiems pasiūlyti nei maisto, nei būsto, nei darbo.

Tokiu atveju priimančioji šalis turi tikrą teisę gintis, netgi nuo žmonių, kurie objektyviai skursta ir kenčia. Kariuomenės, jėga trukdančios nelaimėlių ordoms patekti į šalį, kurią jie gali sugriauti, vaizdiniai nėra malonūs, tačiau šiuo atveju silpnumas sukeltų pavojų tikriesiems gyventojams ir negalėtų išgelbėti atvykėlių. Be abejo, mes aptariame labai neįprastą atvejį, tačiau iš dalies jis yra šių dienų realybė.

Prieš gindama kitus žmones ir pasaulį, šalies politinė valdžia privalo ginti bendrąjį savo tautos gėrį.

The Angelus: Jūs skelbiate teisę į savigyną?

Kun. Celier: Žmonės turi nepaneigiamą teisę gintis nuo imigrantų antplūdžio, pereinančio į invaziją. Mes sakome kartu su popiežiais: svetingumo principas turi būti dosnus, nes žemė nuo pradžių buvo sukurta visiems žmonėms, o dauguma imigrantų beldžiasi į duris norėdami išsivaduoti iš savo apgailėtinos būklės. Iš kitos pusės, teritorija priklauso tautai, kuri joje gyvena ir todėl ji gali priimti tuos, kuriuos nori. Prieš gindama kitus žmones ir pasaulį, šalies politinė valdžia privalo ginti bendrąjį savo tautos gėrį. Viešoji valdžia turi patvirtinti humanišką, teisingą ir dosnią imigracijos politiką, tačiau ji taip pat turi būti apdairi, protinga ir išmintinga. Nebūtų nei protinga, nei išmintinga tiesiog leisti žmonėms plūsti į šalį tingint mąstyti, tokiu būdu sukeliant didelę žalą imigrantų kilmės šaliai, priimančiai šaliai ir jos tautai, kurios politikai yra tik jos atstovai.

The Angelus: Ar nelegalūs imigrantai turi kokias nors teises?

Kun. Celier: Būtent taip šiandien formuluojama ši problema, bet klausimas iš pat pradžių keliamas neteisingai. Pats terminas „nelegalus“ reiškia neturintį teisės, tačiau šiuo atveju nelegalas nėra vien nelegalas, bet ir žmogus. Taigi, jei atsakysiu, kad jis neturi jokių teisių, būsiu nehumaniškas, o jei atsakysiu, kad jis turi tam tikras teises, jos bus priskirtos jo nelegaliam statusui. Manau, kad klausimą būtina performuluoti ir paklausti, kokias pareigas turi šalis į ją neteisėtai patekusiam imigrantui. Mes turime pareigą jį grąžinti į gimtąją šalį, tačiau teisingu ir humanišku būdu.

The Angelus: Jei nelegalus imigrantas šalyje išbuvo 10 ar 20 metų, ar vis dar teisinga jį deportuoti?

Kun. Celier: Jūs keliate juridinio statuso klausimą. Visi žinome posakį: „Didžiausias teisingumas gali virsti didžiausia neteisybe“. Pavyzdžiui, nubausti nusikaltėlį yra gerai. Bet jei jis nepagaunamas iš karto, baudžiant jį praėjus tam tikram laikui (nors tai ir būtų teisinga per se) galima sukelti dar didesnį neteisingumą. Štai kodėl teisė numato apribojimus: pavyzdžiui, Prancūzijoje senaties terminas žmogžudystei yra 30 metų. Galėtų būti išmintinga numatyti senaties terminą imigracijos taisyklių pažeidimams. Įstatymas galėtų numatyti, kad nelegalus imigrantas, kuris šalyje neaptiktas pragyveno 20 metų, galėtų būti įteisintas. Bet turime pasakyti aiškiai: tai neturi nieko bendra su nelegalių imigrantų teisėmis; greičiau tai būtų taisyklė, nustatyta siekiant bendrojo gėrio. Štai kodėl senaties terminai skirtingose šalyse yra skirtingi.

The Angelus: Kodėl dabartinės Europos vyriausybės, susidūrusios su imigracijos fenomenu, veikia taip neefektyviai?

Kun. Celier: Kiekvienas yra savo įstatymų sargas. Nepaisant moralizuojančių proklamacijų, tauta, kuri prarado norą gyventi, neišvengiamai bus nugalėta jaunų, drąsių, vaisingų žmonių. Visa kita yra tik iliuzija ir šilti jausmai. Tautos, kurios daugiau nenori sunkiai dirbti, bus užplūstos imigrantų, ateisiančių padaryti tų darbų. Tautos, kurios nebenori turėti vaikų, bus užplūstos vaisingesnių imigrantų. Tautos, kuriuos nenori gintis, sulauks imigrantų armijų. Tokia yra žiauri gyvenimo tiesa: humanizmo puotoje nėra vietos senukams.

The Angelus: Ar yra koks nors sprendimas?

Kun. Celier: Be abejo, yra lengvinančių priemonių. Kuo lėtesnis imigracijos tempas, tuo geresnės atvykėlių asimiliavimo galimybės išsaugojant priimančios šalies identitetą nepakitusį. Imigracijos sulėtinimas padėtų laimėti laiko. Bet mūsų tautos atgimimo sprendimas yra demografinis augimas, darbo pamėgimas, savo vertybių mylėjimas, ištikimybė savo istorijai. Taip pat efektyvi politinė bendro vystymosi politika, padedanti taikiai išlaikyti skurdžių šalių žmones savo šalyse. Bet kad toks atgimimas taptų įmanomas, būtina pasukti atgal pragaro mašinos, paleistos maždaug prieš 130 metų, veikimą.

The Angelus: Pragaro mašinos?

Kun. Celier: Prancūzų respublikonų 1875 m. išrastos mašinos. Jie norėjo, kad Prancūzija nukirstų savo ryšius su Bažnyčia, kartu išlaikydama krikščioniškas vertybes. Jie norėjo, kad prancūzai liautųsi būti katalikai, bet išliktų padorūs, sunkiai dirbantys, patriotiški, mandagūs ir paklusnūs. Tik nereikėtų stebėtis, kad pakirtus medžio šaknis jis nudžiūsta. Be abejo, kol jis nusilpsta ir nudžiūna, praeina šiek tiek laiko. Bet vieną audringą dieną tas medis užgrius jo savininko namą. Prancūzai, kurie buvo mokomi, kad Dievo nėra, galų gale priėjo išvados – „Nėra Dievo, nėra ir šeimininko.“ Kam būti sąžiningam, jei nėra jokios dieviškos bausmės? Kam dirbti, jei galima gyventi nedirbant?

Tik krikščionybės atgaivinimas gali sugrąžinti mūsų žmonėms amžinojo gyvenimo skonį, o prieš jį ‒ ir žemiškojo gyvenimo skonį. Imigracijos klausimas, žinoma, yra politinis klausimas. Bet jo pirminė potekstė yra svarbesnė už politinę. Ar mūsų žmonės vis dar dega noru gyventi, būti savimi ir dėl to dėti atitinkamas pastangas? Jei mūsų tauta pasiduos švelniam nuosmukio snauduliui, ji neišvengiamai išnyks, paskandinta jūros jaunų žmonių, reikalaujančių atsiriekti savo gyvenimo pyrago gabalą.