Inteligento V.Lašo kapitalizmas

Ką svarbiau žinoti apie dr. Vladą Lašą? Kad jis yra ekstremalių pojūčių mėgėjo milijardieriaus Ričardo Bransono (Richard Branson) bičiulis? Kad ir pats iš nutrūktgalvių genties – keturiese mažu lėktuvėliu yra perskridę Atlantą, aplinkybėms susiklosčius vienumoje pasiekė Monblano viršukalnę?.. Kad mėgstamas ir palaikomas jaunimo kandidatavo į prezidentus 2014 metais? Kad prieš šešias dešimtis gimė Kauno klinikose, kurios ir radosi jo senelio akademiko Vlado Lašo iniciatyva? Kad jis skatina kurti ateities ekonomikos strategiją ir motyvuoja kviestis XXI amžiaus automobilių ir energetikos pramonės gigantą „Tesla Motors“ investuoti Lietuvoje?

Vladas Lašas. Stasio Žumbio nuotr.

Didžiausiai pasaulyje UPS („United Parcel Service“ – Jungtinė siuntų tarnyba) kompanijai atstovaujančios bendrovės „Skubios siuntos“ bendraturtis V.Lašas – vienintelis lietuvių verslininkas, kuriam „Oslo verslas taikai“ („Oslo Business for Peace“) fondo komisija, sudaryta iš Nobelio premijos laureatų, skyrė apdovanojimą už socialinį solidarumą. Paprasčiau tariant, už nesavanaudiškumą ir daugelio verslininkų vangiai ar išvis nepraktikuojamą dalijimąsi savo geru su bendradarbiais ir visuomene. Verslo vadybą praturtinęs metodu „Pasiskirk atlyginimą pats“, prieš kelerius metus neįprastu būdu paskatino ir nerūkančius darbuotojus.

– Įdomu, kiek išmokėjote premijų tiems, kurie įsipareigojo nerūkyti?

– Apie penkiasdešimt, po 800 litų.

– Jums buvo kada kilusi dilema – uždirbti pirmąjį, antrąjį, trečiąjį milijoną ar neuždirbti, leidžiant uždirbti ir darbuotojams, t.y. dalintis? Juk ne paslaptis, kad didžiulę socialinę atskirtį Lietuvoje lemia ne tik valdžios politika, bet ir verslo žmonių godumas.

– Viskas daug paprasčiau: vienas versle nieko nepasieksi. Svarbiausia – žmonės, kuriuos jungia viena idėja, vienas tikslas. Šiais laikais visam pasauly jaučiasi, kad idėjos, o ne pinigai stumia mus į priekį; jie yra tik priemonė einant savo tikslų link. Mes per dažnai esame įsikibę nustatytų tvarkų ir bijome padaryt kažką naujo, to, kas visada kažkiek rizikinga, kas kažkiek keista, nes jei darai kažką nauja, tave dažnai palaiko keistuoliu. Iš tikrųjų, jei darai ką nors nauja, nesi tikras, kad pasiseks: jeigu visada pasiseka, vadinasi, ne kažką ypač naujo ir darai. Aš renkuosi tai, kas įdomu, ką gali padaryti naujo ir svarbaus visuomenei, kuo gali išbandyt save. Ir jei darai visiems reikalingus ir įdomius dalykus, randi daug sąjungininkų, kartu ateina ir atlygis. Jei verslininko prioritetu tampa vien pinigai, jis anksčiau ar vėliau tampa vienišas.

– Ar jūsiškis metodas „Pasiskirk atlyginimą pats“ sulaukė sekėjų?

– Jis visiems buvo labai įdomus, bet nė negalėjo išlikti statiškas; augant, keičiantis kompanijai prireikia ir daugiau sisteminių dalykų. Žinoma, jis modifikavosi: nei aš jo žodis žodin nekartojau, nei kolegos, perėmę vadovavimą bendrovei. Pagal mūsų patyrimą ISM („International School of Management“ – Tarptautinė verslo mokykla) vadybos universiteto dėstytojai sukūrė verslo vadybos mokymų medžiagą, kurią naudoja kaip pavyzdį, sukeliantį diskusijas apie tai, kaip versle galima elgtis kitaip – nestandartiškai.

– Bet ar šitas metodas nedidina nusivylimo žmogumi? Juk norai dažniausiai pranoksta jo gebėjimus.

– Mes tiesiog sakėm, kad kiekvienas pas mus dirbantis yra mums reikalingas ir mes norim, kad jis jaustųsi įvertintas taip, kaip būtų įvertintas jo darbas geriausioje Lietuvos kompanijoje, nes mes tokia ir siekiam būti. Mes nežadėjome mokėti tokį atlyginimą kaip Norvegijoje ar Anglijoje, bet mes sakėme, kad norim būti tokie, kad darbuotojui nesinorėtų niekur išeiti. Kadaise suskaičiavome, kad beveik pusė UPS verslo darbuotojų Lietuvoje, prieš ateidami pas mus, buvo išvažiavę į užsienį mokytis ar dirbti, sugrįžo ir dabar dirba čia.

– Gal norint įsidarbinti pas jus reikia ypatingų savybių?

– Už darbinius įgūdžius svarbesnės yra vertybės; pirmiausia jos turi sutapti su mūsų versle vyraujančiomis vertybinėmis nuostatomis. Žmogų gali išmokyti bet kokio darbo ir jis pats gali išmokti daugelio dalykų, bet išauklėti, jei jam buvo diegiamos priešingos vertybės nei atsakomybė, sąžiningumas ir pan., būtų gana sunkus ir ilgas procesas. Sunku įsivaizduoti, kad toks žmogus galėtų pritapti abipusio atvirumo ir pasitikėjimo atmosferoje.

– Esat kilęs iš garsios inteligentų giminės: jūsų senelis medicinos profesorius Vladas Lašas buvo ir Steigiamojo Seimo (1920), ir Pirmojo Seimo (1923) narys. Iš jo turbūt paveldėjot ne tik vardą?

– Kai mane poros savaičių atvežė į klinikas sergantį plaučių uždegimu, dar neturėjau vardo, ir mano teta, gydytoja, patarė mane užregistruoti senelio vardu. Kai jis mirė 1966 metais, man buvo devyneri. Įsimintinos dienos vaikystėje su seneliu… Ne kartą vedėsi mane į darbą, į Medicinos instituto centrinius rūmus; ten nemažai laiko praleisdavau su juo. Močiutė Janina Mackevičaitė-Lašienė (1863 m. sukilimo vado Antano Mackevičiaus brolio anūkė) buvo medicinos profesorė, patologinės anatomijos pradininkė Lietuvoje, dėdė Liudvikas yra daug nuveikęs endokrinologijos srityje, na, o tėvai – irgi dėstytojai: mama Eugenija buvo lituanistė, tėtis Algirdas inžinierius, elektronikos profesorius. Elektronikos studijas pasirinkau ir aš – tai iš tos srities, kuriai dabar atstovauja technologijų kompanija „Elinta“. Jos bendraturčiai esame su kolega dr. Vytautu Jokužiu. Vytautas irgi studijavo elektroniką, ne tik mokėmės kartu, bet ir dirbome KTU, kurdami vaizdų atpažinimo sistemas.

– Per tas technologijas ir radosi interesų pasaulyje?

– Gal daugiau domintis naujovėmis. Taip prieš dešimtmetį atradau TED („Technology Entertainment Design“ – technologijų, pramogų, dizaino – red. past.) konferenciją, kurioje garsinamos idėjos, vertos dėmesio ir platinimo. Buvau turbūt pirmas iš šio regiono, tapau tos konferencijos entuziastu ir vienu pirmųjų rėmėjų. Kasmet dalyvaudamas šiose konferencijose, sutikau labai daug įdomių žmonių, tarp jų ir Ričardą Bransoną…

– Esate ir vienas iš tų, kurie norėtų, kad „Tesla Motors“ kompanija, besidairanti Europoje tinkamos vietos naujai gamyklai, atkreiptų akis į Lietuvą. Kuo galėtume ją papirkti?

– Pirmiausia mums patiems reikia apsispręsti, ar Lietuvos visuomenei, jos akademiniam, verslo ir valdžios sluoksniams tai yra siektinas projektas, o apsisprendus reikėtų vieningai ir ryžtingai to siekti. Dažnai akcentuojame vien pinigus, nors svarbiausia talentingi žmonės, jų sugebėjimas bendradarbiauti ir dalyvauti kuriant pasauliui svarbius dalykus. Ateities transporto ir energetikos tendencijas geriausiai atspindinti šios srities lyderė „Tesla Motors“, prisijungusi ir saulės energetikos įmonę „SolarCity“, galėtų pagelbėti ekonominiam Lietuvos proveržiui, kurio seniai laukiame. Tai sakydamas aš prisimenu gerą bičiulio Chosė Marijos Figereso (Jose Maria Figueres) prezidentavimo Kosta Rikoje patirtį, kai jam pavyko agrarinę valstybę paversti ateities technologijų šalimi.

Jis ėmėsi iniciatyvos, mobilizavo savo komandą ir po intensyvių derybų „Intel“ pastatė 300 mln. vertės mikroschemų gamyklą būtent Kosta Rikoje. „Intel“ produkcija beveik pusantro karto padidino šalies eksportą, susikūrė informacinių technologijų (IT) verslo ekosistema, net NASA ten įkūrė savo filialą. Ir kai 2014 metais „Intel“ iškėlė gamybą iš šios šalies, jos ekonomikai tai nebuvo didelis smūgis, nes per 18 metų buvo susiformavusi tvari IT sistema. Kaip šiandien gyventų Lietuva, jei prieš penkiolika metų „Intel“ būtų čia pastačiusi mikroprocesorių gamyklą? Tokių galimybių tuomet buvo – Lietuvoje lankėsi net dvi šios įmonės delegacijos, ieškodamos vietos gamyklai…

– Tačiau iš Lietuvos traukiasi tai viena, tai kita užsienio kompanija. Gal tai kai ką sako apie mūsiškę verslo aplinką?

– Kartais pasičiumpam kokį nors nedidelį neigiamą ženklą ar pokytį ir jį sureikšminam. Vis dėlto matau, kad daug daugiau kompanijų ateina į Lietuvą. Na, o jeigu kažkas negero ir nutiko, tai pamoka ateičiai, o ne nepataisoma tragedija.

– Paskutinę gruodžio savaitę Vilniuje įteikti „Globalios Lietuvos lyderių“, kuriems jūs neabejingas, apdovanojimai. Ką „globali Lietuva“ reiškia jums?

– Esu šios organizacijos valdybos narys. Kadaise iš Žemaitijos buvo ilgu ir sudėtinga nuvažiuoti į Vilnių, o šiandien pasaulio masteliai jau visiškai kitokie – per tiek pat laiko gali atsidurti kitame kontinente. „Globalios Lietuvos lyderių“ tikslas – sutelkti lietuvių profesionalus, kurie dirba užsienio šalyse, palaikyti ryšį, atlikti bendrus darbus, kurie būtų naudingi ir jiems, ir Lietuvai. Kad jie neatitrūkdami nuo Lietuvos galėtų jai padėti, kartais grįždami, kartais atveždami įdomių žmonių, investuotojų.

– Vadinasi, bent vienu aspektu emigracijos nelaikote tragedija?

– Turbūt nedaug rastųsi tėvų, kurie sakytų vaikui – „nevažiuok mokytis į geriausią pasaulio universitetą“, dažniausiai jie, kiek gali, padeda jam to mokslo siekti. Taip ir Lietuva turėtų padėti savo geriausiems protams, kad daug žadantys gabūs žmonės galėtų kuo daugiau pasiekti ir kuo greičiau. Yra daug įstojančių į prestižinius Europos universitetus ir sėkmingai studijuojančių; nemažas iššūkis jiems – pragyventi tą studijų laikotarpį, gauti paramą, kai dėl studijų intensyvumo nėra galimybės užsidirbti. Mūsų valstybės dėmesio ir pagalbos tokiems žmonėms labai reiktų. Kai jiems niekas nepadeda, jie ir išvažiuoja nejausdami ryšio su Lietuva, manydami, kad niekas jais nesirūpina. Bet jeigu jiems padedi, jei bendravimas nenutrūksta, didelė dalis sugrįžta. Galėčiau paminėti ne vieną pavyzdį, kai tie žmonės, kuriems ir pats padėjau, patariau, grįžo ir sėkmingai dirba Lietuvoje.