Kokia vertė dar vieno straipsnio apie demografiją? Neturiu beveik jokių titulų, kad galėčiau kalbėti apie demografiją. Nesu sociologė, nesu mama. Tiesa, atsiėmus socialinės politikos bakalauro diplomą, su kursiokais atsisveikinau palinkėjimu, jog geriausia, ką galime nuveikti dėl Lietuvos socialinės politikos gerovės – tai susilaukti bent po 5 vaikus.
Pastaruoju metu mūsų viešoji erdvė mirga demografijos temos pranešimais. Jei rinkimų metu karščiausias klausimas buvo – imigracija, dabar, regis, ryškėti pradeda gimstamumo krizės suvokimas. Neseniai nuskambėjo nauja gimstamumo statistika – 2024 metais Lietuvoje gimė beveik dešimtadaliu mažiau naujagimių nei 2023 m.[1]
Kodėl tai krizė? Akivaizdžiausia ir labiausiai išdiskutuota čia – tai krūvio viešajam sektoriui problema. Mažiau gimstančių reiškia ir mažiau dirbančių, bei mažiau mokesčių į valstybės iždą – pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai, infrastruktūrai ir t. t. Taip pat tai reiškia ir besitraukiančią ekonomiką – mažiau žmonių – mažiau sukuriama pridėtinės vertės. Jei krūvis socialinei ir sveikatos apsaugos sistemai, atrodo, akivaizdus, bet netampantis įsisamoninta krize, rizika ilgalaikiam ekonominiam valstybės silpnėjimui yra suprantama platesniam ratui žmonių. O galiausiai – žemą gimstamumą turėtume pirmiausia matyti kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Mažiau gimstančiųjų reiškia besitraukiančius gynybos pajėgumus, o silpna ekonominė ir socialinės apsaugos situacija valstybėje – daug didesnį jos pažeidžiamumą. Taigi mažas gimstamumas – nacionalinio saugumo klausimas. Galiausiai, žemas gimstamumas, neužtikrinantis kartų kaitos rodo, jog visuomenė nėra tvari – jos pasirinkimai, vertybės, gyvenimo būdas neužtikrina jos tęstinumo.
Sprendžiant, ko imtis, ekspertų ir politikų komentaruose, girdžiu dvi žinutes:
- Gimstamumo mažėjimas – globali Vakarų pasaulio problema, nulemta įvairių persipinančių kultūrinių, socialinių, ekonominių ir sveikatos priežasčių.
- Gimstamumo skatinimas reikalauja kompleksinių, ilgalaikių, skirtingoms visuomenės grupėms – skirtingų politinių priemonių.
Ir, atrodo, jog šis kompleksiškumo suvokimas suglumina tiek politikus, tiek ekspertus. Tarsi, pripažįstama, jog nieko esmingo negalima padaryti. Viena vertus, dešimtmečiais besiformavusių Vakarų kultūros procesų neapsuksi. Karjera, saviraiška, emocinė, fizinė, materialinė gerovė neišvengiamai konkuruoja su vaikų auginimo vizija, kuri asocijuojasi su nekomfortu, neužtikrintumu, savų poreikių paneigimu. Galbūt ši nepriklausomybės karta, šiuo metu būtent reprodukcinio amžiaus, labai sunkiai ir nuo pamatų kūrusi savo ekonominę ir emocinę gerovę, vengia rizikų, nestabilumo, bet kokio „gyvename taip gerai, kaip niekada anksčiau“ status quo sutrukdymo? Kita, dar mažiau pastebima, tačiau labai reikšminga problema – vis didesnis žmonių vienišumas ir nenoras / nepasisekimas kurti šeimas. Ir koks politikas, ar ekspertas išdrįstų siūlyti sprendimus, skirtus romantinių santykių puoselėjimui? Pasirinkimo neturėti vaikų priežastys išties gilios, įvairios ir bet kokie visuomenės / makro lygio sprendimai jau beveik nulemti nepataikyti į tikrąsias priežastis.
Kita vertus, skirtingos socio-ekonominės priemonės, kurios, be abejonės, gali turėti teigiamą poveikį, yra nišinės, sunkiai vertinamas jų efektyvumas ir tikslingumas. Tačiau, galėtume pasidžiaugti, jog atsakingos politinės struktūros nuosekliai ieško būdų šeimas paremti. Pavyzdžiui, šiais metais pristatyta kompensacija auklės paslaugoms[2] pretenduoja vienu šūviu nušauti net daugiau nei du zuikius – sprendžiamos ne tik darželių trūkumo ir moterų grįžimo į darbo rinką problemos, bet skatinamas ir daugiau nei vieno vaiko auginimas (mat kompensacija skirta kiekvienam vaikui, o auklė prižiūrėti vienu metu du vaikus juk gali).
Tačiau, ši priemonė, iš pirmo žvilgsnio, atrodanti puikiai, situacijos neišspręs. Nes svarbūs ir būsto prieinamumo, ir ugdymo – nuo darželio iki universiteto, ir saugumo jausmo (ir finansinio, ir emocinio), ir sveikatos apsaugos, ir dar galybė, aspektų. Vis dėlto jei ekspertai negali parodyti vienos problemos priežasties ir aiškaus sprendimo, kodėl politikai nesiūlo drąsių idėjų ir vizijų valstybės demografijai spręsti?
Šį klausimą nagrinėti palieku politologams, o aš, diletantiškai noriu iškelti politinę idėją – artimiausio dešimtmečio valstybės demografinės politikos vizija ir prioritetas turėtų būti skatinti šeimas gimdyti antrą vaiką. Kodėl turėtume skatinti gimdyti antrąjį, o ne pirmąjį vaiką? Kodėl antrą vaiką auginančios šeimos turėtų būti ypatingai skatinamos, net apdovanojamos?
Pirmiausia todėl, jog įkalbėti šeimas pasirinkti turėti vaikų – labai sudėtinga užduotis. Kaip ir minėta, čia veikia daugiau nei ekonominės priežastys. Tiems, kurie jau nusprendę neturėti vaikų, dažnai, viena ar kita paramos priemonė, neturės didesnės reikšmės. Tuolab, vis svarbesniu aspektu tampa nevaisingumas. O tie, kurie pasirenka turėti vaikų – vargu ar visiškai racionaliai svarsto ir vertina savo ekonomines galimybes, ugdymo klausimus. Vieno vaiko gimdymas ir auginimas, kol tai nepatirta, asocijuojasi su nuotykiu, didžiule įprasminimo patirtimi. Juk, iš esmės, gyvename pakankamai gerai – galime patenkinti savo poreikius, norus, keliaujame, atostogaujame. Turime socialinį ratą, ir stabilią valstybę. Iš to, ką turime, tikrai užteks visko – ir finansų, ir laiko, ir gebėjimų, ir socialinio rato vienam vaikui. Svarstymas turėti pirmą vaiką, dar nesusidūrus su jo auginimo realijomis ir iššūkiais, kyla ne iš racionalių vertinimų, bet iš vertybinių žmogaus pasirinkimų.
Tuo tarpu, pasirinkimas turėti antrą vaiką tampa daug pragmatiškesnis. Ar turėsim pakankamai jėgų juo pasirūpinti? Ar esame pakankamai finansiškai stabilūs auginti du vaikus? Ar galėsime įpirkti didesnį būstą? Ar spėsime nuvežti du vaikus į būrelius?
Tačiau šios šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos. Kaip ir su auklės paslaugomis – skirtumas yra reikšmingas, ar per mėnesį auklės paslaugos bus kompensuojamos 350 Eur, ar 700 Eur. Arba, subsidija namui – ar 10 proc., ar 15 proc.?
Galbūt toks konceptualizavimas skamba labai groteskiškai. Tarsi pirmas vaikas – iš meilės, o antras – iš išskaičiavimo. Tačiau grįžkime prie to, jog visos socialinės politikos priemonės, skirtos gimstamumo didinimui yra apie išskaičiavimą.
O toks išskaičiavimas ypatingai prasmingas žvelgiant į šiandieninę Lietuvos demografijos situaciją – niekada artimiausią šimtmetį nebeturėsime tiek daug reproduktyvaus amžiaus moterų.
Šiuo metu viena didžiausių demografinių grupių Lietuvoje – 30–39 m. vyrai ir moterys (moterų grupėje, 50–64 m. amžiaus grupė – skaitlingesnė). 2023 m. duomenimis, 30–34 m. amžiaus moterų Lietuvoje buvo 99 280, o 35–39 m. amžiaus moterų – 102 319[3]. Palyginimui, 25–29 m. amžiaus moterų tais metais buvo – 77 946, o 20–25 m. amžiaus – 66 698. Matome, kad dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo – krintantis absoliutus gimstamumas – neišvengiamas.
Pažvelkime į gimstamumo rodiklius – 2022 m. gimė 22 068 kūdikiai. Vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 30,2 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius – 28,2 metų[4]. 45,4 proc. visų gimusių kūdikių sudarė pirmagimiai, antri gimę – 38,4 proc., trečių ir paskesnių gimusių kūdikių dalis, palyginti su bendru gimusių kūdikių skaičiumi, sudarė 16,2 proc.
Tad mažiau nei pusė šeimų, auginančių vaikus, augina tik vieną vaiką. 2022 m. statistikoje – tai 10 018 šeimų. Turint mintyje, jog šeimų, kurios gali gimdyti, skaičius šiuo metu Lietuvoje yra didžiausias per ateinančius tris dešimtmečius, verta bandyti spėti į šį nuvažiuojantį traukinį ir laikyti šią grupę verta visos paramos išdrįsti gimdyti ir antrą vaiką.
Tolimesnių demografinių skaičiavimų nesiimsiu, tikiuosi, jog demografiją išmanantis ekspertas pataisys mane, jei mano viltis – nepagrįsta. Bet, iš esmės – principas paprastas – tikėtina, kad didesnės demografinės grupės pagimdys absoliučiais skaičiais daugiau vaikų.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbu skatinti visokį gimstamumą – svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad pirmąjį vaiką gimdyti pasirinktų kuo didesnė šeimų dalis. Tačiau čia spektras priežasčių, kodėl pasirenkama ar negalima turėti vaikų, yra labai platus. Taip pat labai platus ir sąlygų sąrašas, kurios turi būti išpildytos, kad vaikas gimtų. Tačiau, kai pasirenkama, ir kai stebuklas įvyksta – verta mesti visas pajėgas, kad stebuklas tęstųsi. Kaip tai padaryti? Galima sulyginti trijų vaikų šeimoms teikiamas paskatas su dviejų vaikų šeimomis. Didinti išmokas, mažinti mokesčius, pvz., sumažinti GPM už antrą vaiką. Minėtini priedai prie pensijų. Taip pat papildomi mamadieniai / tėvadieniai. Papildoma parama būstui. Bet konkrečius sprendimus, žinoma, turi įvertinti ir konceptualizuoti ekspertai. Svarbus principas – kad du vaikus turinčios šeimos jaustų daug didesnę valstybės paramą, nei turinčios vieną. Arba, vėl, kalbant baisiai pragmatiškai – kad du vaikus turėti apsimokėtų labiau, negu vieną.
[1] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2473462/lietuvoje-pernai-gime-rekordiskai-mazai-kudikiu
[2] https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/aukles-samdantys-tevai-jau-gali-pasinaudoti-vaiko-prieziuros-kompensacine-ismoka/
[3] https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2023/salies-gyventojai/gyventoju-skaicius-ir-sudetis
[4] https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2023/gimstamumas
Labai savotiškas straipsnis, galima tik padėkoti autorei už prisipažinimą, kad srityje apie kurią rašo neišmano nieko, nuo žodžio visiškai…Nereikia čia viską suvesti į pajamas, būstą, laisvalaikį ir kita…O mūsų tėvai apie galvojo? Apie didesnį būstą, didesnius atlyginimus? Ta prasme, kad atseit turėsim daugiau vaikų tada, kai turėsim tam sąlygas, kaip sakoma briedas visiškas…Noras turėti vaikų, turi būti natūralus ir susiformuoti visuomenėje, jeigu visuomenėje 3 vaikus auginanti šeima yra brpročiai, „edukuotų ir vakcinuotų” gyvenančiu kortonbučiuose, važnėjančių automobiliai ir besibalškančių po psaulį už paskolas, požiūriu, tai kai tokių atsiras pakankamai daug valstybė labai greitai baigsis…Tuščia vieta tuščia nebūna…Puikias gyvenimo sąlygas pirmiausia klimato atžvilgiu įvertins arabai ar negrai…Ir memas nuotrauka: 2040 metai , Lietuva, Jurgis, Petras ir Antanas švenčia Jonines…visi negrai…Vnegrija labai stipriai remia šeimas ir gimstamumą finansiškai ir ką/ Pas juo gal bumas? Tikrai, ne gimstamumas padidėjo, tačiau ne tiek kiek tikėtasi…Matyt priežastys visai kitos…Idėja kardinaliai padidinti kompensacijas auklėms verta Nobelio premijos…Draugė Austėja ploja atsistojus…
Jovita Tautkevičiūtė – ” Neturiu beveik jokių titulų, kad galėčiau kalbėti apie demografiją. Nesu sociologė, nesu mama. Tiesa, atsiėmus SOCIALINĖS POLITIKO bakalauro diplomą, su kursiokais atsisveikinau palinkėjimu…”
Kai tokie jauni ir energingi „specialistai” imsis vietinės demografinės „problemos” sprendimo, „su palengvėjimu atsidusti”, pagaliau demografijos problema bus išspręsta, pas vyrus „stovės be pertraukos ir dieną ir naktį”, vyks demografinis socialistins lenktyniavimas su demografiniu „bumu”, vaikų vyriausybės numatytas „gaminimo planas ne tik bus įvydytas, bet ir 2 – 3.. ir daugiau kartų viršytas ir įvykdytas pirma laiko…”
Pradėkim nuo balsavimo teisės suteikimo nuo gimimo dienos, tuomet 2 vaikų šeima turėtų 4 balsus. O kandidai būtų labiau orientuoti į tokias šeimas. O ir biudžetui tai nekainuos.