Renata Baltrušaitytė
Po beveik dviejų sezonų, praleistų Anglijos nacionaliniame balete, į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę grįžta joje šokėjo karjerą 2020 m. pradėjęs Edvinas Jakonis.
LNOBT žiūrovai perspektyvų artistą, vadintą Lietuvos baleto ateitimi, įsiminė už sukurtus vaidmenis baletuose „Romeo ir Džuljeta“, „Pachita“, „Bajaderė“, „Arlekino milijonai“, „Infra“. Regėjome jį ir kaip aktyvų „Kūrybinio impulso“ pasirodymų dalyvį.
2023 m. E. Jakonis gavo kvietimą į Anglijos nacionalinio baleto trupę ir jį priėmė. Šiandien artistas teigia, kad dveji Londone praleisti metai gerokai subrandino, o kartu leido atsikratyti tuščių iliuzijų.
Tad kokie buvo tie dveji metai Londone?
Kupini įvairiausių koloritų ir transformacijų. Kaip ir dauguma mūsų profesijos atstovų, esu rutinos žmogus, stipriai prisirišęs prie įprastos dienotvarkės. Todėl iš pradžių buvo nemažas šokas likus be sau įprastos aplinkos. Nesu iš tų žmonių, kurie lengvai ir greitai adaptuojasi įsiliedami į bet kokią naują aplinką.
Ilgainiui susidraugavau su kitais šokėjais, tais pačiais metais atėjusiais į Anglijos nacionalinio baleto trupę. Laisvalaikiu pradėjome kartu lankyti žymias Londono vietas, stebėti kultūros renginius. Tačiau namų pilna to žodžio prasme Londone taip ir nesusikūriau. O namai mano savijautai yra labai svarbūs. Be jų jaučiausi mažyčiu sraigteliu dideliame, dalykiškai sustyguotame trupės veiklos mechanizme.
Atsidūrus vienam nepažįstamoje šalyje, teko labai atidžiai viską stebėti. Sąmoningai bandžiau naujoje kasdienybėje atrasti kuo daugiau asociacijų su Vilniuje paliktais namais, kad pasijusčiau komfortiškiau. Stengiausi kuo daugiau dirbti ir kuo labiau gyventi šia diena, o ne ateities perspektyvomis. Nes nuolatinis fantazavimas apie ateitį ir iliuzijų kūrimas veda į nerimą.
Turėjote laiko fantazijoms? Šokėjų dienotvarkė tokia intensyvi…
Taip, turėjau. Londone išsinuomojau butą gana toli nuo darbo vietos – trupės būstinės, kurioje repetuojame. Savo salės spektakliams Anglijos nacionalinis baletas neturi, rodo juos kitose gerai žinomose Londono vietose – tokiose, kaip Londono Koliziejus arba Royal Albert Hall. Kaskart reikėdavo susiorientuoti didžiuliame žmonių kupiname mieste, atrandant jame sau reikalingus tunelius.
Į darbą ir iš jo kasdien tekdavo vykti net trimis traukiniais. Jeigu jie kursuodavo pagal grafiką, mano kelionė į vieną pusę užtrukdavo apie valandą. Tai – geriausiu atveju, jei visi traukiniai atvykdavo numatytu laiku. Tačiau kartais kuris nors iš jų vėluodavo, kartais geležinkelių darbuotojai apskritai paskelbdavo streiką, ir tuomet mano kelionė trukdavo kelis kartus ilgiau. Važinėdavau su ausinėmis, kad galėčiau atsiriboti nuo aplinkos ir tą laiką skirti savo apmąstymams.
Baleto šokėjų darbas visame pasaulyje panašus: mankštinatės, dirbate repeticijose, vėliau vaidinate spektakliuose. Kuo ypatingas buvo darbas Anglijos nacionaliniame balete?
Trupė buvo vienintelis dalykas, nuleisdavęs mane ant žemės. Aš savo darbą mėgstu ir todėl visose baleto salėse jaučiuosi gerai.
Sudėtingiau buvo įprasti gyventi small talk kultūroje, kurioje daug formalaus pozityvumo, o kartu daug poteksčių ir paslėptų prasmių. Netgi sakydamas kažką pozityvaus, kiekvieną žodį turi labai gerai apgalvoti, nes jis gali būti ištrauktas iš konteksto deformuojant tavo geras intencijas. Mes Lietuvoje atviresni, įpratę daugiau tiesos sakyti į akis. Ten – absoliučiai kas kita. Bet tikrai buvo šokėjų, kurie mane įkvėpė savo darbo etika, savo šaltakraujiškumu, atsparumu įvairioms vidinėms kolektyvo situacijoms.
Atrodė įdomu gyvai sutikti kultinius baleto artistus, kuriuos Lietuvoje stebėdavome socialiniuose tinkluose. Garsiąją Marianelą Núñez, kurią daugelis jaunų balerinų Lietuvoje laiko sau pavyzdžiu, galėdavai pamatyti tiesiog teatro koridoriuje. Galėjai stebėti ir suprasti, kad ir didžiausios baleto pasaulio žvaigždės anaiptol nėra dievai: kartais jos būna pavargusios, kartais patiria kūno skausmus.
Londone itin didelis dėmesys skiriamas artistų sveikatai ir fizinėms treniruotėms. Vos atvykus, teko įveikti išsamų sveikatos patikrinimą su sąnarių tvirtumo testais. Kiekvienam artistui trupėje sudaroma individuali kūno stiprinimo programa.
Kuo 2025-ųjų Edvinas, sugrįžęs į Vilnių, skiriasi nuo 2023-iųjų Edvino? Kokius pokyčius pats savyje pastebite?
Fantazuotojas Edvinas iš 2023-iųjų, Londone susidūręs su žymiausiais pasaulio baleto vardais, suprato, kad perfekcionistinis tobulumas nėra didžiausias jo tikslas baleto mene. Publika dažniau artistus įsimena ir pamilsta už jų asmenybės autentiškumą, o ne už sudėtingiausius šokio elementus. Svarbiau, kokią energiją žmogus geba sukurti scenoje, o ją kurti padeda ir paprasčiausias žvilgsnis, galvos posūkis, rankos mostas. Tiesiog reikia būti šiame mene ir turėti jame savo individualų veidą.
Londone sužinojau, kad mano fizinės galimybės gerokai didesnės, nei iki tol maniau. Anglijos nacionalinio baleto trupės artistams visai normalu iš eilės šokti dvidešimt spektaklių. Minimalus privalomas spektaklių skaičius man, kaip trupės artistui, buvo dvylika. LNOBT scenoje ne kiekvieną mėnesį apskritai parodome tiek baleto spektaklių.
Sprendimas grįžti į LNOBT baleto trupę buvo spontaniškas ar brandintas ilgesnį laiką?
Mintys apie tai, ar norėčiau, kad Anglijos nacionalinio baleto trupė taptų paskutine mano karjeros stotele, ir anksčiau aplankydavo. Vis drąsiau pripažindavau sau, kad noriu pokyčių.
Ir štai šių metų pradžioje iš naujosios LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos sulaukiau pasiūlymo grįžti. Gal nuskambės keistai, bet iš tuometinės mano perspektyvos toks pasiūlymas pasirodė ne kaip žingsnis atgal, o kaip žingsnis į priekį. Nesu fatalistas, tikintis dangaus siunčiamais ženklais, bet viduje pagalvojau, kad taip ir turėjo nutikti. Aš ilgai nesvarsčiau.
J. Dronina trejus metus buvo Anglijos nacionalinio baleto primabalerina, jos vardas ten iki šiol tariamas su didele pagarba. Man ji buvo autoritetas dar baleto mokykloje – tuo labiau, kad mano mokytojas prof. Petras Skirmantas turėjo įtakos ir J. Droninos kūrybinio kelio pradžiai. Mūsų startinės pozicijos apskritai panašios, tarsi judėčiau Jurgitos nubrėžta trajektorija: abu iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pasukome į Miuncheno tarptautinę baleto akademiją.
Žinoma, labai nustebau išgirdęs, kad J. Dronina priėmė sprendimą atsisveikinti su baleto scena ir padarė tai būtent Vilniuje, kad ji ėmėsi vadovauti LNOBT baleto trupei. Naujienos iš Vilniaus mane pasiekdavo greitai, nes teatre liko daug draugų, mano sesuo Adriana taipogi šoka LNOBT. Visi artimi žmonės, numanę mano tuometinę vidinę būseną, apsidžiaugė mano sprendimu sugrįžti.
Gal nuskambės sentimentaliai, bet myliu mūsų teatrą – jo Didžiąją salę, jo gražiuosius fojė, jo baleto sales. Pats buvimas čia manyje teigiamai rezonuoja.
Taip sutapo, kad grįžote tiesiai į baleto „Tuščias atsargumas“ pastatymo repeticijų pradžią. Toks ir buvo išankstinis planas?
Veikiau taip susiklostė aplinkybės – anksčiau negalėjau palikti Anglijos nacionalinio baleto trupės. Išvykau tuomet, kai mano kolegos Londone rengėsi garsaus choreografo Williamo Forsythe’o spektaklių programai, užtat Vilniuje gavau pagrindinį Koleno vaidmenį „Tuščiame atsargume“.
LNOBT statomą šio baleto versiją sukūręs dvidešimto amžiaus choreografas Frederickas Ashtonas vadinamas britų baleto legenda. Tačiau man tai – nepažįstamas choreografinis tekstas, nes Anglijos nacionalinio baleto repertuare šio baleto nebuvo.
Be to, „Tuščias atsargumas“ – komiškas baletas, o savęs niekada neįsivaizdavau kaip komiškų baletų atlikėjo. Visgi nutiko taip, kad Lietuvoje daug žiūrovų mane įsiminė būtent kaip Arlekiną iš baleto „Arlekino milijonai“. Nors aš pats, jei atvirai, per tuos porą metų labiausiai pasiilgau Auksinio dievuko balete „Bajaderė“ ir savo vaidmens choreografo Wayne’o McGregoro balete „Infra“.
Martyno Aleksos nuotr.
