Išparduodama: galite įsigyti Lietuvos valstybės himno autoriaus klėtelę

Virginija Samuolienė

Vincas Kudirka kartu su Jonu Basanavičiumi – dvi istorinės asmenybės, kuriomis Vilkaviškio kraštas nuo seno garsėjo, didžiavosi ir visiems atvykusiems tai primindavo – žiūrėkite, koks mūsų kraštas, kokius žmones užauginome! Artėjant valstybės šimtmečiui, nustekenta savivaldybė nepajėgia iš privatininkų išpirkti vieno svarbiausių valstybės simbolių – Lietuvos Himno autoriaus klėtelės.

Kaip sako buvęs ilgametis Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius, pastaruoju metu vedęs ekskursijas Vinco Kudirkos klėtelėje, Antanas Žilinskas, klėtelė – vienintelė Lietuvos vietovė, kuri alsuoja lietuvybe nuo 1858 metų. Aktorė Virginija Kochanskytė yra pasakiusi: „Prie klėtelės aš pajutau dvasinį Lietuvos centrą“.

Pastaruoju metu Kudirkynė ir klėtelė buvo ta vieta, kur Valstybės – Mindaugo karūnavimo dieną visi rinkdavosi giedoti Himną, kur būriais traukdavo jaunas ir senas, kur atvažiuodavo žmonės net iš kitų rajonų. „Tai šventa vieta Lietuvai, tai širdis, kuri varinėja kraują visai tautai“, – sako A. Žilinskas.

Lyg perkūnas iš giedro dangaus nuvilnijo žinia – parduodamas vienas mūsų tautiškumo simbolių, mūsų Tautiškos giesmės autorių menantis paskutinis objektas.

Pasirodo, viskas buvo labai gražu, kol kentėjo ir viskuo rūpinosi sodybos savininkai. Iš tikrųjų, klėtelė nuo Nepriklausomybės atkūrimo buvo tapusi privačia nuosavybe, mat visą Kudirkų sodybą su klėtele ir joje S. Ankevičiaus įrengta ekspozicija tuomet paveldėjo trys prieškariu buvusio savininko Kuncaičio dukros. Nuo 1997 m. jos klėtelėje leido įkurti Vilkaviškio krašto muziejaus filialą. Tuomet Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas neslėpė, kad savivaldybei atsisakius V. Kudirkos klėtelės-muziejaus, buvo išspręsta dar viena problema – statiniu palikta rūpintis jo savininkams, nes nei muziejus, nei jo steigėja – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija – neturi tam lėšų.

Tačiau klėtelės savininkė irgi, matyt, pavargo išlaikyti visai valstybei svarbų objektą. Prieš gerą mėnesį Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus gavo klėtelės savininkės Alvyros Taujinskienės parengtą dokumentą su siūlymu sodybą iš savininkų išpirkti ir perduoti Kultūros ministerijai. Skolose paskendusios Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka šį pasiūlymą perdavė Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui.

Muziejininkai sako, kad sodybos kaina neturėtų būti nepakeliama našta savivaldybei, nes yra dalykų kur kas mažiau reikšmingų, tačiau jiems išleidžiama ženkliai daugiau pinigų.

Redakcijos kalbinti vilkaviškiečiai sakė nesuvokiantys tokio dalyko. „Tik taip sugebame pasitikti valstybės šimtmetį?“ – stebėjosi mokytoja Lina.

„Tai gal aš galėčiau ir daktaro Jono Basanavičiaus tėviškę nusipirkti, vestuvėms ir baliukams organizuoti?“ – ironizavo verslininkas Robertas.

Rūpi tik vienam žmogui?

Ši žinia, atrodo, daugiausiai rūpesčių sukėlė didžiausiam krašto patriotui ir muziejininkui, Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nariui Antanui Žilinskui, kuris vienintelis ėmėsi ieškoti, kaip išspręsti šią situaciją.

„Muziejaus vardu parengiau pasiūlymą ir kreipėmės į Lietuvos nacionalinį muziejų, siūlydami padaryti jo padaliniu, kaip ir Basanavičynę, tačiau jo direktorė Birutė Kulnytė, matyt, paskendusi Gedimino kalno nuošliaužose, atsakė, kad nepritaria tokiam sumanymui. Tuomet kreipiausi patarimo į Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę. R. Budrys man patarė, kad šią problemą gali išspręsti tik Vyriausybė ir pasiūlė kreiptis į patį S. Skvernelį. Aš net paskambinau Prezidento Valdo Adamkaus sekretorei, aplankiau tolimą V. Kudirkos giminaitį, Vilkaviškio vyskupą Juozą Žemaitį, perdaviau informaciją ir LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovams. Aš jau buvau susitikęs su visais trim sodybos paveldėtojais, susidariau įspūdį, kad jie sutiktų sodybą su klėtele parduoti, dabar reikia tik gero derybininko. Galėtume ateityje šią sodybą paversti panašiu objektu kaip Basanavičynė,“ – savo jau nuveiktus darbus vardino muziejininkas Antanas Žilinskas.

Klausant Antano Žilinsko planų ir darbų, kyla racionali mintis, kaip šią problemą galėtų išspręsti pati Vilkaviškio rajono savivaldybė: jeigu visas šis reikalas rūpi tik vienam žmogui, Tarybos nariui ir muziejininkui A. Žilinskui, reikia panaikinti rezultatų neduodantį kultūros paveldu turinčios rūpintis vyresniosios specialistės etatą, vyriausiojo specialisto etatą kultūrai Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje bei uždaryti Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrą – pinigai sodybos išpirkimui atsirastų per metus. Patį turizmo ir verslo informacijos centrą būtų galima net ir pačioje klėtelėje įkurti.

Beje, reikėtų paminėti, kad šią problemą vilkaviškiečiai kėlė ir neseniai rajone besilankiusiai kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson, kuri, kaip sako A. Žilinskas, nuo Vilkaviškio kultūros objektų problemų tik akytėmis mirksėjo.

„Vilkaviškis paskendęs į privatininkų rankas patekusių kultūros objektų problemose. Mes nerandame kalbos su jų savininkais,“ – sakė ministrė.

Ar iš tiesų kas nors tos kalbos ieško, neaišku, tačiau akivaizdu, kad Kultūros ministerija iš tikrųjų „nepaveža“ to, kiek daug objektų Vilkaviškyje šaukiasi pagalbos – remonto: jau minėta V. Kudirkos klėtelė, Vištyčio malūnas, biblioteka, Kultūros centras ir t.t. Tai turbūt kainuotų pusę ministerijos biudžeto.

Nors, kaip sakė vienas pagyvenęs vilkaviškietis, jeigu kultūringas agronomas savo merginos džipui gali išleisti 100 tūkstančių, tai kodėl jis negalėtų tuos pinigus paskirti valstybei svarbiam objektui išpirkti?..

Klėtelės istorija

Rašytiniuose šaltiniuose randama, kad Kudirkų sodyba buvusi gražiai išpuoselėta, o klėtelė iš tiesų saugo nemažai su nenuorama buvusiu Vincuku susijusių išdaigų: „Vinco Kudirkos jaunesnioji sesuo Emilija Lietuvninkienė labai gerai atsimenanti tėviškę prie Paežerių ežero: „Prie ežero traukėsi sodas. Ten buvo labai gražu. Patys trobesiai buvo pastatyti plačiai, vienas nuo kito ne arti, keturkampiai. Gyvenamasis namas ėjo vienu galu į ežerą, o kitu – į Vilkaviškio pusę. Tėvo buvo padaryta ledainė nuo ežero pusės. Ir klėtis pagret. Sodyba suvalkietiška, graži, tvarkinga. Kluonai galu į ežerą, kuris ne tik sudarydavo progą juo gėrėtis, bet taip pat duodavo ir žuvies.

Ties sodu krantas buvo geras maudytis. Vidury visų trobesių buvo antras sodas, o trečias, sodelis, buvo iš gyvenamojo namo galo.“

Dr. V. Kudirkos numylėtos klėties istorija pilna atradimų džiaugsmo ir praradimų liūdesio. Virš staktos iškirsta data – 1867 m. Klėtelėje dažnai miegodavo gimnazistas V. Kudirka ir, sakoma, ryte pabudęs pro langelį pažvelgdavo į Antano Kriščiukaičio-Aišbės sodybą.

Mena klėtelė ir Vincuko pokštus. Kartą surišęs permetė per stogą tėvo batus, pastebėdamas: „Matai, vaiduoklis pabėgo, teliko tik jo batai…“ (Z. Šileris. „Mūsų Kudirka”, 62–63 p.).

Prasmingiausi laikai – sovietmečiu?

Kaip rašo L. Kraulėdienė ir V. Grinius knygoje „Stasys Ankevičius – daktaro V. Kudirkos klėtelės-muziejaus saugotojas“, pokaryje nacionalizuotoje Kudirkos klėtelėje buvo įrengtas kolūkio grūdų sandėlis. Tačiau, kaip jiems pasakojo klėtelės-muziejaus kūrėjas, tremtinys, mokytojas Stasys Ankevičius, viskas pasikeitė, kai 1966 m. aplankyti tėviškę ir Kudirkos klėtelę susiruošė paežerietis Antanas Petrika – tuo metu socializmui simpatizavęs Amerikos lietuvis. Vietos valdžiai kilo sumanymas amerikoną sutikti klėtelėje-muziejuje, taip pademonstruojant ir savo neva kultūrinę pažangą. Grūdai greitai buvo išvežti, suremontuotas klėtelės vidus ir 1965 m. rugpjūčio 8 d. iškilmingai atidarytas V. Kudirkos memorialinis muziejus.

Taip prasidėjo pats turtingiausias ir prasmingiausias klėtelės etapas. Pirmame aukšte Stasys Ankevičius įrengė memorialinį literatūrinį skyrių, kurio ekspozicija pasakojo apie garsiausius šio krašto šviesuolius: V. Kudirką, A. Kriščiukaitį, V. Pietarį. Greta, nors mažoje patalpoje, atsirado vietos audimo skyriui, kuriame stovėjo linų mynimo, brukimo, verpimo įrankiai ir audimo staklės. Antrajame aukšte buvo įkurdintas etnografinis skyrius, kur buvo eksponuojami autentiški XIX a. darbo įrankiai.

Žinoma, vertingiausias klėtelės eksponatas buvo dr. V. Kudirkos smuikas, kurį, nupirkęs iš buvusio vilkaviškiečio, klėtelei 1980 metais padovanojo S. Ankevičius. Šiuo smuiku jis net sovietmečiu stebindavo lankytojus, grodamas jiems „Tautišką giesmę”.

2002 m. klėtelės puoselėtojui S. Ankevičiui mirus, jo išsaugotas dr. V. Kudirkos smuikas perkeltas eksponuoti į Vilkaviškio krašto muziejų, dabar esantį Paežerių dvare.

Ar pavyks vilkaviškiečiams prisibelsti į vilniečių širdis, ar atsiras, kas pasirūpins mums brangiu paveldu? Norėtųsi tikėti. Liūdnas būtų šimtmetis be klėtelės…

www.suduvis.lt