Su šia neginčijama aksioma sutinka bemaž visi. Tačiau neretai žmonių nuomonės išsiskiria, kai pradedama kalbėti apie šeimos sampratą.
Šį kartą diskusijoje dalyvauja Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pirmininkas Tomas Šalkauskas ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Teisės fakulteto dėstytojas Vygantas Malinauskas.
Redakcija. Lietuvoje daug diskutuojama dėl šeimos atsiradimo formų. Ar gali būti šeima laikoma be oficialios santuokos įregistravimo kartu gyvenančios poros arba drauge gyvenantys giminaičiai – broliai, seserys, dėdės, tetos ir kt. Koks jūsų požiūris į šį klausimą?
P.Auštrevičius. Mūsų ankstesnė gyvensena, visuomenėje susiklosčiusios gyvenimo normos bei praktika nulėmė ir požiūrį į šeimą. Tradicinis šeimos modelis – vyras, žmona ir vaikai – visiems atrodė įprastas ir priimtinas. Deja, socialinėje aplinkoje padėtis neretai keičiasi netgi žymiai greičiau negu gamtoje. Žmonių socialumas, jų nuostatos, nuolat vykstanti naujų sprendimų paieška labai dažnai laužo ne tik stereotipinius rėmus, bet ir koreguoja visus šiuos dalykus reguliuojančią teisinę aplinką. Žmonijos dalies, kurią mes geriausiai pažįstame, tai yra europiečių, gyvenimas nestovi vietoje, jis sparčiai kinta, ypač pastaruoju metu. Dėl įvairių aplinkybių ir netradicinių gyventojų pažiūrų atsiranda naujos šeimyninio gyvenimo formos, ir tą mes, norime to ar ne, turime pripažinti. Deja, į Lietuvą dar nėra atkeliavusi tokių permainų suvokimo būtinybė, nors pakitusi socialinė aplinka ir prigimtinis žmonių socialumas jau seniai reikalauja atitinkamo humanizmo. Jei jo nepademonstruosime, tiesiog atstumsime tą savo piliečių dalį, kuri kitaip interpretuoja šeimos formas.
T.Šalkauskas. Šiais laikais nieko nestebina, jog, norint naudotis automobiliu, reikia, kad jis atitiktų techninius reikalavimus ir būtų tinkamai įregistruotas. Dar didesni reikalavimai keliami statant namus. Jie turi būti ir sandarūs, ir pakankamai tvirti. Visi supranta, kad valstybė, keldama tokius reikalavimus, siekia užtikrinti gyventojų saugumą. Galėtume sakyti, kad būstus žmonės statėsi nuo priešistorinių laikų ir patys puikiai išmano, kaip tą daryti, todėl valstybinių institucijų kišimasis čia neleistinas. Tačiau visi puikiai žinom, jog šiose srityse nesant kontrolės, įsivyrautų chaosas, padarysiantis žalos visiems.
Deja, būtent tokių balsų pasigirsta, kai kalba pasisuka apie šeimą, mat valstybė irgi bando aiškiau nustatyti, kokiais pagrindais ta šeima turėtų būti kuriama ir tvarkoma. O juk šeima yra darinys, tiek sudėtingumu, tiek svarba toli lenkiantis automobilius ar namus. Konstitucijos žodžiai, jog šeima – tai valstybės pagrindas, nėra šiaip skambi frazė, juose slypi ypač gili prasmė. Žvelgiant tokiu rakursu, keistai atrodo pastangos išlaisvinti šeimos sąvoką iš bet kokių apibrėžimų. Siekdami tokio laisvumo, panaikiname ir tą realybę, kuri šeimą paverčia visuomenės ląstele.
Mano manymu, svarbiausias principas, leidžiantis atskirti bet kokią žmonių grupę nuo šeimos, yra tas, jog šeima kuriama vyro ir moters laisvu apsisprendimu, vadinamu santuoka. Jeigu vyras ir moteris gali, tačiau sąmoningai vengia apsisprendimo oficialiai įregistruoti šeimą, valstybė neturi šios sąjungos laikyti šeima.
Gyvenime neretai susiduriame su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, kuomet jų dalyviams iškyla klausimas, jų sąjunga gali būti laikoma šeima, ar ne. Manau, jog tokie abstraktūs klausimai niekur neveda. Jeigu konkrečiu atveju konkretūs žmonės nori teisinio patvirtinimo, ar jų ryšys gali būti laikomas šeima, tam yra teismai. Būtent šios institucijos yra įgaliotos išnagrinėti visas aplinkybes ir priimti sprendimus, vadovaujantis veikiančiais įstatymais.
V.Malinauskas. Kad ir kokių liberalių pažiūrų bebūtum, klausimo, ar kartu gyvenantys asmenys yra laikytini šeima, išvengti neįmanoma. Galimi du kraštutinumai – arba patys asmenys nusprendžia, kas yra šeima (o kiti tai privalo besąlygiškai priimti). Arba valstybė be asmenų žinios pati nusprendžia, jie šeima, ar ne. Jei būtų įgyvendintas pirmasis variantas, šeimos statusas priklausytų tik nuo asmenų užgaidos. Asmenys, kurie vienas kito atžvilgiu neturi jokių įsipareigojimų, galėtų pretenduoti į šeimos statusą, jei tik jiems taip patogiau. Jei būtų įgyvendintas antrasis, tuomet atsirastų galimybė valstybei kištis į privatų asmenų gyvenimą, už juos pačius nusprendžiant, ar jie yra šeima. Vienintelis būdas išvengti šių kraštutinumų – turėti aiškius ir pagrįstus kriterijus, leidžiančius spręsti, kas laikytina šeima. Vienas iš pagrindinių tokių kriterijų – asmenis siejantis moralinis ryšys. Šeima niekada nebuvo tik emocijomis grįstas bendras gyvenimas. Gali būti situacijų, kai tarp šeimos narių atsiranda emocinis atšalimas (pavyzdžiui tarp tėvų ir vaikų paauglystėje), bet nuo to jie nenustoja būti šeima. Tačiau neįmanoma įsivaizduoti bendrai šeimoje gyvenančių asmenų, kurie nebūtų siejami jokio moralinio ryšio. Todėl pirmiausia reikėtų žvelgti, ar esama pagrindo tokiam moraliniam ryšiui. Tokiu pagrindu gali būti santuoka arba artima giminystė.
Jau seniai mūsų visuomenėje siūloma suvienodinti oficialiai įregistruotoje santuokoje gyvenančių ir nesantuokiniais ryšiais susijusių asmenų (sugyventinių) teises. Tačiau santuokoje gyvenantys žmonės yra teisiškai įsipareigoję ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei, tuo tarpu sugyventiniai įsipareigojimų visuomenei kratosi, atsakomybę už savo vaikų auklėjimą ir išlaikymą neretai permesdami valdžios institucijoms. Tai nėra teisinga, taigi kodėl privatus tokių asmenų gyvenimo būdas turėtų būti valstybės palaikomas lygiai taip pat, kaip ir įregistruota santuoka?
P.Auštrevičius. Esu liberalas, taigi nenorėčiau kištis į kitų žmonių gyvenimą, nebent jie patys prašytų pasikalbėti šia tema arba duoti patarimų. Manau, jog kiekvienas iš mūsų turime įvertinti savo pačių pasirinkto gyvenimo būdo riziką. Privalome būti sąmoningi ir nesivadovauti nuostata, jog turime teisę daryti klaidas, o kitų asmenų priedermė bus tas klaidas taisyti ir mūsų prasižengimus kompensuoti. Net įprastinėse gyvenimiškose situacijose kiekvienas žmogus turi laikytis atitinkamų principų: iš vienos pusės – neleisti, kad supanti išorinė aplinka grubiai kištųsi į jo asmeninį gyvenimą ir jį reguliuotų, iš kitos – tvarkyti savo būtį taip, kad santykis su aplinka neperžengtų visuotinai priimtų teisės ir moralės ribų. Teigdamas, jog poros, gyvendamos be oficialios teisinės šeimos registracijos, rizikuoja, noriu pasakyti ir tai, kad vis dėlto esama priemonių tokiai rizikai išvengti. Sugyventiniai turėtų pamąstyti apie galimas krizines tarpusavio santykių situacijas (o jų atsiranda ne tik psichologinėje, bet ir finansinėje srityje), ir pasistengti savo ryšį reguliuoti kontraktais. Atitinkamų teisinių dokumentų pasirašymas, pagaliau partnerystės santykių įteisinimas yra garantas apsisaugoti nuo daugelio šios srities neaiškumų. Labai rekomenduočiau tą padaryti.
Kol pora turi tik augintinį – kačiuką, šuniuką ar vėžliuką, paprastai finansinių problemų nekyla, ir kontraktai gali būti pasirašomi nebent dėl didesnės vertės materialinio turto. Tačiau gimus vaikams jau susidaro kitos aplinkybės, kur kas rimtesni įsipareigojimai. Kad pastarųjų nebūtų kratomasi, sąmoningi sugyventiniai į bendrą gyvenimą vis dėlto turėtų pažvelgti atsakingiau, iš tam tikrų rizikos pozicijų.
T.Šalkauskas. Manau, nereikia painioti bendrųjų žmogaus teisių ir sutuoktinių teisių. Jeigu žmogaus teisės nepriklauso nuo jo socialinio statuso, tai sutuoktinių teisės atsiranda tik sudarius santuoką ir šitokiu būdu prisiimant labai svarbius įsipareigojimus. Šie įsipareigojimai tokie svarbūs, kad būtų sunkiai įgyvendinami, nesuteikus sutuoktiniams taip pat ir išskirtinių teisių. Sugyventinių klausimas įneša rimtos painiavos tiek į žmonių santykius, tiek į jų teisinį reguliavimą. Valstybė patenka į tam tikrą akligatvį, siekdama užtikrinti sugyventinių poroje augančių vaikų teises. Juk vaikai neturi pasirinkimo galimybės, tad valstybė bando užtikrinti, kad jie nejaustų skirtumo, auga šeimoje ar sugyventinių aplinkoje. Bet tą padaryti, ko gero, nėra iki galo įmanoma, nes skirtumą sukuria patys tėvai, prisiimdami arba neprisiimdami sutuoktinių įsipareigojimus. Turbūt būtų galima be galo nagrinėti priežastis, dėl ko žmonės nebemato santuokos prasmės ir renkasi sugyventinių kelią. Manau, labai svarbu tą suprasti ir nesmerkti porų, pasirinkusių tokį kelią.
Ką daryti dabar? Ko gero, vienintelis kelias iš šios aklavietės yra bandyti atstatyti žmonių supratimą apie asmeninių santykių bei iš jų kylančių įsipareigojimų prasmę bei svarbą. Ir pradėti jau nuo mažumės ruošti vaikus būsimai šeimai, kad jie augdami galėtų kurti vis gilesnius ir tvaresnius tarpusavio santykius. Tuomet santuoka nebūtų kažkoks beprasmis ritualas, bet natūralus žingsnis kuriant sutuoktinių bei jų būsimų vaikų laimę.
V.Malinauskas.Tai yra teisingumo klausimas. Šeimos statusas suteikia tam tikrų teisinių privilegijų. Pavyzdžiui, teisę neliudyti vienam prieš kitą teisme ar teisę vienam kitą atstovauti medicinos įstaigose priimant sprendimus dėl gydymo. Tačiau būtų iš principo neteisinga, jei tokios privilegijos būtų suteikiamos bendrai gyvenantiems asmenims, kurie vienas kito atžvilgiu nėra prisiėmę šeimai būdingų įsipareigojimų, arba jei tokie jų įsipareigojimai nekyla iš giminystės ryšio. Įsivaizduokim situaciją, kuomet vyras ir moteris gyvena kartu be jokių įsipareigojimų ir vienas iš jų papuola į avariją. Tuo tarpu kitas sugyventinis priima sprendimus dėl papuolusio į avariją gydymo. Ar yra teisinga tokią teisę suteikti asmeniui, kuris kito asmens atžvilgiu nėra prisiėmęs jokių rimtų įsipareigojimų? Tuo tarpu santuokos esmė – laisvas ir viešas teisinių bei moralinių įsipareigojimų vienas kito atžvilgiu prisiėmimas. Tai yra su šeimos statusu siejamų teisių bei privilegijų pagrindas.
Neretai mūsų valstybė netgi labiau remia gyvenimo be įsipareigojimų būdą. Štai konkretus pavyzdys. Moteris, nesusieta konkrečiais ryšiais su savo partneriu, bet kartu su juo auginanti kelis vaikus, kaip vieniša motina gauna valstybės skiriamą pašalpą. Tuo tarpu ištekėjusi moteris jokios paramos negauna, jeigu tik jos vyro vidutinis uždarbis kiekvienam šeimos nariui keliais centais viršija valstybės nustatytą minimumą. Ar nelaikote to ydinga praktika?
P.Auštrevičius. Išties, mūsų šeimų materialinis rėmimas visuomenėje tvarkomas labai formaliais principais, neatsižvelgiant nei į tai, kad vaikus auginančias šeimas nuo materialinės paramos gavimo ar negavimo kartais skiria viso labo vieno euro skirtumas, nei į tai, kad gaunamos pajamos tarpais būna labai nepastovios (tarkime, kūrybinių profesijų atstovų). Šitoje srityje savo piliečių atžvilgiu mūsų valstybė turėtų laikytis žymiai lankstesnės politikos, atsakingesnių, personalizuotų sprendimų. Tokie sprendimai iš esmės turėtų nenusižengti nei finansinei drausmei, nei įstatymų raidei. Nesant humaniško požiūrio į kiekvieną konkretų atvejį, esamos taisyklės pažeidinėjamos, o tikrąją materialinę šeimos padėtį stengiamasi nuslėpti. Aš jokiu būdu nesakau, kad reikia pažeidinėti įstatymus, tačiau šiuo metu egzistuojanti šeimų materialinio rėmimo padėtis privalo būti tobulinama. Esu šalininkas tokių sprendimų, kurie užkirstų kelią atsirasti situacijoms, kurios ekonominiu požiūriu žymiai parankesnės šeimos santykius oficialiai neįregistravusioms šeimoms. Žmogiškumo požiūriu tai tikrai netelpa į jokius „teisingo elgesio“ rėmus.
T.Šalkauskas. Reiktų diferencijuoti valstybės pagalbą: skirti ją tada, kai jos tikrai reikia, ir neskirti nesąžiningiems žmonėms, ieškantiems tik landų pasipelnyti. Yra tikrai žinoma, jog į sunkiausias situacijas patenka būtent vienišos mamos, auginančius vaikus. Būtų negailestinga jas palikti be valstybės paramos. Kaip žinoti, kada mama yra tikrai vieniša? Jeigu pažįstame šeimą, atskirti tikrai nebūtų sunku. Todėl čia turėtų galioti toks principas: sprendimas dėl valstybės paramos turi būti priimamas kuo arčiau konkrečios šeimos esančių žmonių: savivaldybėse, seniūnijose… Na ir žinoma, būtina skatinti ateities kartas motyvuotai kurti tvarias šeimas, kad kuo mažiau būtų tokių skausmingų dramų, kai vaikai auga be tėčio ar mamos.
V.Malinauskas. Taip, tai ydinga praktika. Nesakau, kad nereikia remti nesusituokusių, tačiau vaikus auginančių moterų. Tačiau pati rėmimo tvarka neturi būti tokia, kad būtų palankesnė nesusituokusiems nei susituokusiems.
Dabar Lietuvos teisinėje sistemoje siekiama įtvirtinti registruotos Partnerystės institutą. Tačiau veikiančioje mūsų šalies Konstitucijoje valstybė turi teisę registruoti tik vyro ir moters santuoką (38 str.). Vadinasi, įteisinant Partnerystę, pažeidžiama Konstitucija. Ką apie tai manote?
P.Auštrevičius. Partnerystė, kad ir neįteisinta, mūsų visuomenėje seniai egzistuoja. Bandymas ją ignoruoti, niekinti, mėginimas įtikinti visuomenę, koks tai neigiamas reiškinys, tik stabdo priimti racionalius ir savalaikius sprendimus jos atžvilgiu. O tokie sprendimai būtų naudingi visai visuomenei. Manau, jog šio klausimo imsis dabartinis Seimas, į kurį išrinkta nemažai jaunų žmonių, kitaip pažvelgsiančių į Lietuvoje vykstančias socialines permainas. Žinoma, dalis Lietuvos gyventojų bus tuo nepatenkinta, tačiau teisinėmis priemonėmis sureguliuota Partnerystė tikrai netaps paskata individams rinktis būtent ją. Visada bus ir vienokį, ir kitokį gyvenimo būdą gyvenančių žmonių. Tiesiog visuomenėje bus daugiau aiškumo, atsiras būdas apsaugoti vaikus ir jų finansines bei socialines garantijas. O dėl Konstitucijos 38 – ojo straipsnio, tai jį galima pakeisti. Konstitucija juk nėra kažkas nekintama, pati tauta yra jos kūrėja ir tobulintoja.
Dėl būtino Partnerystės įteisinimo tam tikros visuomenės jėgos yra ypač linkusios pulti Liberalų sąjūdį. Liberalai kaltinami visuomenės moralės žlugdymu ir daugybe kitų nuodėmių. Tai nėra nauja: pastaruoju metu viso pasaulio liberaliosios jėgos verčiamos pasijusti kaltomis vos ne dėl visų žmonijos prasižengimų; liberalizmas tapatinamas su daugybe visuomenės bėdų ir pralaimėjimų. Norėčiau pabrėžti štai ką: gyvename tokiu laiku, kai mūsų gyvenime be perstojo kas nors keičiasi, ir bandyti „nepastebėti“ tokių pasikeitimų tiesiog būtų neatleistina. Nebūkime dogmatikai, juk kaltųjų ieškojimas teisingų sprendimų ir kompromisų rasti tikrai nepadės. Pats laikas nustoti liberalais gąsdinti visuomenę: esą jie imasi tokių žygių, kurių niekada nebūsią galima atšaukti. Nors yra kaip tik atvirkščiai – trypčiojimas vietoje ir stengimasis išvengti konkrečių veiksmų ėmimosi yra blogiausia, kas gali Lietuvoje nutikti.
T.Šalkauskas. Manau nėra jokio loginio paaiškinimo, kam reikalingas Partnerystės institutas arba tie aiškinimai yra labai pritempti. Jeigu mūsų teisinėje sistemoje yra spragų ir tam tikros žmonių gyvenimo sritys nėra teisiškai sureguliuotos, galima priimti reikalingus įstatymų ar civilinio kodekso pakeitimus bei papildymus. Nėra reikalo įteisinti institutą, savo esme atitinkantį santuoką, tačiau turintį kitą pavadinimą.
V.Malinauskas. Tai, kad ko nors nėra numatyta Konstitucijoje, savaime nereiškia, jog to negali įteisinti įstatymų leidėjas. Tačiau problema yra kita. Įteisinus registruotą partnerystę, atsirastų mūsų teisinei sistemai nebūdingas dualizmas. Būtų du alternatyvūs būdai sukurti šeimą. Klausimas – kokia prasmė? Juk niekam nekyla mintis, kad valstybėje turėtų būti du alternatyvūs būdai, pavyzdžiui, sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriams. Tačiau dar rimtesnė problema būtų ta, kad, atsižvelgiant į Europos Žmogaus teisių teismo praktiką, registruotos partnerystės institutas leistų nebepaisyti šeimos prigimtinio pobūdžio, kylančio iš tėvystės bei motinystės tarpusavio papildomumo. Registruotos partnerystės įteisinimas atvertų kelią kitų bendro gyvenimo formų prilyginimui santuokai, o tai iš esmės pakeistų ir šeimos sampratą.
Net ir įteisinus partnerystę, ji galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2011 metų rugsėjo 28 d. nutarimu iš esmės užkirto kelią kurti šeimas tos pačios lyties asmenims. Tačiau priėmus Partnerystės įstatymą, Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo greičiausiai bus įpareigota nediskriminuoti žmonių dėl lyties ir papildyti šį įstatymą, pripažįstant iš jo išplaukiančias teises ir tos pačios lyties asmenims. Kaip išspręsti šią problemą?
P.Auštrevičius. Neatmetu galimybės, kad taip gali būti. Visai įmanoma, jog Europos žmogaus teisių teisme gali atsirasti bylų, iškeltų Lietuvos piliečių dėl savo teisės nebūti vienišiems ir turėti teisinės partnerystės su tos pačios lyties asmeniu įforminimą. Manu, jog tokie asmenys turi turėti teisinį bendro gyvenimo apibrėžimą, ir tokį, nuo kurio niekas nenukentėtų. To nereikės daryti kažkokiu dirbtiniu būdu, nes tokių porų nebus tiek jau daug. Neįžvelgiu čia didelio žingsnio į šalį nuo mūsų visuomenėje egzistuojančių moralės normų.
Nemanyčiau, kad nuo neigiamo ir niekinamo požiūrio į tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą mes tampame stipresni. Juo labiau neturėtų teisės smerkti tokių porų Bažnyčia, juk visų žmonių Lygybė prieš Dievą įpareigoja Bažnyčios tarnus laikytis tolerancijos principo. Atmesti viską, kas netelpa į tradicinius supratimo, kaip turi būti gyvenama, rėmus, nėra humaniškos visuomenės elgesys.
T.Šalkauskas. Taip, įteisinus partnerystę tik tarp vyro ir moters, Lietuva neišvengiamai turėtų įteisinti partnerystę ir tarp tos pačios lyties asmenų. Europoje jau turime šių precedentų. Tad, kaip jau minėjau, manau, jog Lietuvai nereikalingas Partnerystės institutas, o esamas teisines spragas galima užpildyti ir kitais būdais.
V.Malinauskas. Europos Žmogaus teisių teismas suformavo tokią praktiką (Vallianatos ir kt. byla prieš Graikiją), kad, jei valstybė įteisina skirtingos lyties asmenų partnerystę, ji privalo įteisinti ir tos pačios lyties asmenų partnerystę (kitokiu atveju tai būtų laikoma diskriminacija dėl lytinės orientacijos). Todėl, norėdama išsaugoti prigimtinę šeimos sampratą, valstybė neturi kito pasirinkimo, kaip tik tokią šeimos sampratą aiškiai apibrėžti Konstitucijoje.
Kokia yra Jūsų nuomonė dėl leidimo šeimoms, sudarytoms iš tos pačios lyties asmenų, turėti teisę įsivaikinti kūdikį? Ar tuo nepaminamos Vaiko teisės augti tradicinėje šeimoje, sudarytoje iš tėvo ir motinos?
P.Auštrevičius. Esu įsitikinęs, kad kiekviena visuomenė tokius klausimus turi spręsti viešos diskusijos keliu. Privalome išklausyti skirtingas nuomones turinčių asmenų argumentacijas. Trečdalyje Europos Sąjungos šalių tokie klausimai vienokiu ar kitokiu būdu yra teisiškai sureguliuoti. Tarkime, įsivaikinti vaikus leidžiama tos pačios lyties asmenų šeimoms, gyvenančioms Švedijoje. Neretai į pagalbą pasitelkiamos surogatinės motinos, dirbtinis apvaisinimas, tiktai visus šiuos dalykus reglamentuoja įstatymai.
Nemanau, jog turėtume vengti viešos diskusijos šia tema. Neabejotina, jog išsakomos nuomonės labai skirsis, bet juk esame brandžios tautos ir demokratinės valstybės nariai, neturintys bijoti apginti savų pozicijų. Manau, jog diskutuoti būtina tam, kad pagaliau šiuo opiu klausimu būtų surastas kompromisas. Šioje srityje negali būti tik vienos griežtos ir kategoriškos nuomonės. Valstybėje negalima gyventi su vienpusiškai primestomis nuostatomis. Kompromiso kelias – visų kelias. Žinoma, mūsų visuomenė kažkodėl dar pernelyg sutrikusi, tokiai atvirai diskusijai nepasirengusi, bet to nesiimdami, bendrojo veiksmų rodiklio niekada nerasime. Beje, neretai platesnio požiūrio į dabarties visuomenėje vykstančius reiškinius laikosi į kitas šalis emigravę mūsų piliečiai. Į jų balsą taip pat vertėtų įsiklausyti… Kaip ir į Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių narių nuomones. Juk jei kalbame apie socialines adaptacijas, turinčias tam tikrą praktinę ir humanitarinę prasmę, įtraukti vienos ar kitos tautinės bendrijos narius į viešą diskusiją yra minimumas, ką privalėtume padaryti.
T. Šalkauskas. Lietuvoje neturime oficialiai įregistruotų šeimų, sudarytų iš tos pačios lyties asmenų. Todėl logiška išvada būtų, kad tokiems asmenims neturėtų būti leidžiama įsivaikinti. Pagrindinis argumentas – būtų pažeidžiamos vaiko teisės augti šeimoje, sukurtoje laisvu vyro ir moters apsisprendimu sudaryti santuoką, pažeidimas.
V.Malinauskas. Tiek Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tiek Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nurodo, kad, priimant sprendimus ar leidžiant teisės aktus, visuomet turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus. Vienas iš pamatinių vaiko interesų yra turėti tėtį ir mamą (įtėvį ir įmotę). Tiek įstatymų leidėjas, tiek institucijos, priimančios sprendimus dėl įvaikinimo, negali į tai neatsižvelgti.
