Vilniaus mažajame teatre jau sulaukėme garsiojo spektaklio „Saša, išnešk šiukšles“ premjeros. Labai nelengvas buvo šio kūrinio kelias į sceną. Pernai tapęs vienu iš festivalio „DramaFest“ nugalėtoju, jis turėjo tapti Mažojo teatro repertuariniu spektakliu. Repeticijos pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę turėjo prasidėti dalyvaujant garsiam ukrainiečių režisieriui Stasui Žyrkovui, tačiau nutiko taip, kad šiam kūrėjui teko vadovauti spektaklio kūrimo procesui nuotoliniu būdu. Prasidėjęs karas su Rusija Stasą Žyrkovą privertė likti Tėvynėje, ir tiktai vėliau, Ukrainos kultūros ministerijai leidus, jam ir spektaklio kompozitoriui Bohdanui Lysenkai buvo leista atvykti į Lietuvą ir baigti statyti spektaklį.
Prieš spektaklio premjerą surengtoje spaudos konferencijoje Stasas Žyrkovas kalbėjo ir apie naująjį darbą, ir apie savo išgyvenimus dabar, kai jo Tėvynėje sproginėja bombos, o visas žmonių gyvenimas dažnai sutelpa į du krepšius, kurių viename – dokumentai, o kitame – keletas drabužių ir būtiniausių reikmenų. Kai virš galvų švilpia sviediniai, viskas netenka prasmės, svarbiausia – išgyventi. Gyvenama trumpais atstumais tarp pavojaus signalų ir žinučių šeimos nariams ir artimiesiems…
„Darbas teatre leidžia nors trumpam atitrūkti nuo nerimastingų minčių ir pasinerti į kūrybinį procesą. Leidžia patikėti, kad mano kūryba dar kažkam reikalinga, kad jos dėka galiu prabilti į žmones… Ir tai man suteikia jėgų“, – sakė Stasas Žyrkovas.
Spektaklio kūrėjas – garsus ne tik savo Tėvynėje. Jo režisuoti spektakliai eina ne vienoje šalyje, ir Lietuvoje taip pat. Štai Alytaus miesto teatre dabar rodomas Staso Žyrkovo sukurtas spektaklis „Marytė“. Jis, paremtas Alvydo Šlepiko romanu ir kūrybinės grupės tekstais, pirmąsyk buvo parodytas 2020 metų spalio 30-ąją. Už savo teatrinę veiklą ukrainiečių režisierius tris kartus gavo aukščiausią savo šalies teatro apdovanojimą, jam suteiktas Ukrainos nusipelniusio artisto vardas. Jis buvo įkūręs nepriklausomą teatrą „Open Look“, dirbo Kijevo akademinio Aukso Vartų teatro meno vadovu, o prieš trejus metus pradėjo vadovauti Kijevo akademiniam dramos ir komedijos teatrui.
Spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ sukurtas pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę. Ši moteris – scenaristė, rašytoja, režisierė – dabar yra viena populiariausių ukrainiečių kūrėjų. Ir ne tik Ukrainoje jos vardas plačiai žinomas: jos pjesės statomos daugelyje užsienio teatrų, ir Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę jas matyti. Pagal Natalijos Vorožbit scenarijus sukurta nemaža televizijos serialų ir filmų. Kūrėja sėkmingai įgyvendina dokumentinio teatro projektus, organizuoja dramos festivalius. Jos kūryboje iškyla patys aštriausi Ukrainos istorijos ir šių dienų gyvenimo momentai. Pavyzdžiui pjesėje „Klėtis“ kalbama apie Holodomorą, o ilgametražiame filme „Blogi keliai“ – apie Rytų Ukrainoje vykstantį karą. Ši juosta yra išrinkta kandidate į 2022 metų „Oskaro“ apdovanojimą. Lietuvos žiūrovai galėjo ją matyti per 2021 metų „Kino pavasarį“.
Istorijos kataklizmų įtaka žmonių gyvenimui
Pasak spektaklio kūrėjų, vienas iš pagrindinių vaidinamos pjesės motyvų – mirtis. Ši tema ukrainiečiams dabar be galo aktuali, juk su artimų žmonių netektimis jie susiduria kasdien. Ar įmanoma su mirtimi susitaikyti? „Mano manymu, to padaryti neįmanoma, – sako spektaklio režisierius Stasas Žyrkovas. – Ypač kai jos alsavimas tampa visuotiniu. Apie tai ir kalbame iš scenos.“
„Saša, išnešk šiukšles“ – tai šiuolaikinės Ukrainos gyvenimo atgarsiai. Pasitelkusi vienos šeimos gyvenimo istoriją, dramaturgė Natalija Vorožbit prabyla apie karo poveikį žmonių likimams. Tačiau prabyla ne vien iš realistinių tradicijų – spektaklyje išgirsime ir humoro, ir mistinių dalykų. Pirmojoje kūrinio dalyje minimas Saša – neseniai miręs karininkas, sugrįžtantis pas savo žmoną Katią ir podukrą Oksaną. Buvęs velionis vadovaujasi mintimi, jog išėjimas iš gyvenimo – absoliučiai ne pretekstas neginti priešų puolamos Tėvynės. Jis pasirengęs vėl eiti kautis už Ukrainą, tačiau jį išvydusios moterys su tuo nesutinka, juk be galo skaudu būtų dar sykį išgyventi netekties skausmą. Taip, moterys ir vyrai į karą žiūri iš skirtingų pozicijų, ir tai aiškiai atsispindi šioje pjesėje. Jos jau puikiai žino, ką reiškia gyventi, praradus artimąjį.
Antrojoje veiksmo dalyje moterys, lankydamos Sašos kapą, tarsi bando susitaikyti su susiklosčiusiomis gyvenimiškosiomis realijomis, mėgina apmąstyti savo ateitį. Kūrinys tęsia ukrainiečių literatūros misticizmo tradicijas. Trečiojoje spektaklio dalyje prabylama apie Maidano įvykius. Taigi kūrinys alsuote alsuoja tokia nesena šalies istorija, asmeniškai palietusią ir pačią dramaturgę. Jos tėvas, taip pat buvęs karininkas, Anapilin iškeliavo prieš 2014 metų įvykius Ukrainoje.
Spektaklis ryškiai susijęs su šių dienų Ukrainos realybe. Tai, ką dalis ukrainiečių patyrė nesenoje praeityje, vėl atgijo. Kovose žūsta jų brangiausi žmonės, bombarduojami miestai, su žeme sulyginami namai. Milijonai pabėgėlių nežino, ar turės kur prisiglausti sugrįžę. Nebuvo tąsyk duotas deramas atkirtis agresoriui – ir jis tęsia savo pragariškus darbus. Ši mintis – parodyti, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo, – labai aktuali. Juk šis karas – tik tąsa to, ankstesnio, į kurį pasaulis nesureagavo deramai…
Spaudos konferencijos metu ukrainiečių kūrėjai su jauduliu kalbėjo apie tai, kaip šiltai buvo sutikti Lietuvoje savo kolegų pagal profesiją. „Jausmas, kad tavo šalis yra palaikoma, be galo sustiprina dvasią. Į Vilnių atvykau iš Vienos, irgi nepritariančios agresoriui, bet to vienybės jausmo su kovojančia Ukraina nė iš tolo nepalyginsi su tuo, kurį jauti čia. Apsiverkiau, išvydusi visur plevėsuojančias savo Tėvynės vėliavas“, – sakė Natalija Vorožbit.
„Kardinaliai kitos aplinkybės“…
Šitaip sakė apie spektaklio gimimo sąlygas jame vaidinantys aktoriai. Juk iš pradžių teko repetuoti, su režisieriumi bendraujant per nuotolį. Ne kartą repeticijų metu nutrūkdavo interneto ryšys, ir aktorius apimdavo baimė: ar neatsitiko kas nors siaubinga?
Nerimo jausmas neapleisdavo, tačiau, kaip sakė pagrindinių vaidmenų atlikėjai, jį labai sumažindavo bendravimas su režisieriumi Stasu Žyrkovu. „Tai – be galo šilta, charizmatiška asmenybė, niekada neprarasdavusi optimizmo ir humoro jausmo. Su juo dirbti buvo labai gera“, – sakė aktoriai Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė ir Tomas Stirna.
Gyvas kūrybinis procesas trūko tik aštuonias dienas, kai režisierius pagaliau atvyko į Lietuvą. O atvažiavo jis per Teatro dieną, ir tai, pasak Staso Žyrkovo, jam buvo pati didžiausia dovana.
„Pozicijos“ inf.
