Įstatymo priešininkai siūlo uždrausti religinėms bendruomenėms dalyvauti visuomenės gyvenime

Dar viena žmogaus teisių ir kitų nevyriausybinių organizacijų bei akademinės bendruomenės atstovų grupė šiandien pareiškimu kreipėsi į Prezidentę dėl Seime priimto Šeimos stiprinimo įstatymo. Ji remia Seimo sprendimą ir jungiasi prie daugiau nei šimto nevyriausybinių organizacijų, kurios spalio 25 d pateikė prašymą Prezidentei ne vetuoti, o pritarti minėtam įstatymui.

Priminsime, kad žmonių ir organizacijų prašymai Prezidentūrai ir Seimui pasipylė po to, kai spalio 24 d. grupė intelektualų ir visuomenininkų paprašė Prezidentės neleisti Šeimos stiprinimo įstatymui įsigalioti – vetuoti jį.

Žmogaus teisių gynėjai labai kritiškai vertina tokį prašymą. Jie atkreipia Prezidentės dėmesį į tai, kad Įstatymo priešininkai, vedini siaurų grupinių interesų eskaluoja visuomenės supriešinimą. Sakydami, kad Įstatymas diskriminuoja vienišų tėvų šeimas, o diskriminacija prieštarauja LR Konstitucijai ir Europos Žmogaus teisių konvencijai, jei nenurodo, kokiai Konstitucijos ar Konvencijos normai jis prieštarauja. Dar daugiau, Įstatymo priešininkai kalba apie išaugusią Romos Katalikų Bažnyčios įtaką, apie tariamai didėjančią religinių institucijų įtaką Rusijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse, pabrėždami Lenkijos respublikos ir ES institucijų nesutarimus. Akivaizdu, kad jų motyvai stabdyti Įstatymo įsigaliojimą yra ne teisinio, bet politinio-ideologinio pobūdžio.

Žmogaus teisių gynėjai bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovai pažymi, kad Lietuvos valstybė yra kuriama vadovaujantis ne ideologiniais, o teisės principais, kurie įtvirtinti LR Konstitucijoje, kad jos 38 str. skelbia, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Taigi Šeimos stiprinimo Įstatymu siekiama stiprinti šeimą kaip konstituciškai įtvirtintą visuomenės ir valstybės pagrindą. Sprendžiant dėl Įstatymo būtinumo reikia vadovautis ne abstrakčiais ideologiniais vertinimais, o Įstatymo reikšme Lietuvos visuomenei ir valstybei. Įvertinus masinę emigraciją, mažėjantį gimstamumą, visuomenės nestabilumą atspindintį savižudybių mastą ir viso to pasekmę – katastrofišką gyventojų skaičiaus šalyje mažėjimą, priimto Įstatymo sustabdymas paspartintų Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos nykimą.

Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad teisiškai ydingi yra Įstatymo priešininkų teiginiai esą Lietuvoje nesilaikoma valstybės ir religijos atskyrimo principo. Tuo būdu tarsi siūloma uždrausti religinėms bendruomenėms dalyvauti visuomenės gyvenime reiškiant savo nuomonę svarbiais valstybės klausimais, kad ir dėl LR Seime svarstomų įstatymų. Žmogaus teisių gynėjai atkreipiamas dėmesys, kad LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas apibrėžia ne religinių bendruomenių atskyrimą nuo valstybės, o jų veiklos ir funkcijų atskirumą bei savarankiškumą – „religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų“ (7 str.). Tuo būdu Įstatymo priešininkai kviečia diskriminuoti didžiąją dalį Lietuvos piliečių dėl religinių įsitikinimų, tarytum kitokie (ne religiniai) įsitikinimai yra „pranašesni“. Tačiau valstybės pripažintas religines bendruomenes sudaro Lietuvos piliečiai, turintys vienodas teises ir pareigas, ir LR Konstitucija bei įstatymai jiems taip pat garantuoja galimybę realizuoti konstitucinę teisę skelbti idėjas, pažiūras, teikti siūlymus įstatymų leidėjui ir reikalauti, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgiama.

Pareiškimo autoriai atkreipia dėmesį, kad spalio mėn. pradžioje iškilūs Europos intelektualai paskelbė Paryžiaus pareiškimą „EUROPA, KURIA GALIME TIKĖTI“. Šiame pareiškime akcentuojama, kad „silpnėja santuokos saitai“, kad „siautulingoje seksualinės laisvės jūroje giluminis jaunų žmonių troškimas tuoktis ir kurti šeimas dažnai yra sužlugdomas“, kad „šiandien dominuoja betikslis materializmas, kuris neskatina vyrus ir moteris kurti šeimas ir susilaukti vaikų“.

Nepaneigiamą autoritetą Europoje ir pasaulyje turintys mokslininkai ragina Europos valstybes remti atsakingą socialinę politiką, skatinančią ir stiprinančią santuoką ir šeimą, nes „visuomenė, kuri nepajėgia ar nenori į save priimti vaikų, neturi ateities“. Be to minėtas Europos mokslininkų pareiškimas paneigia grupės Įstatymo priešininkų argumentus dėl tariamo Romos Katalikų Bažnyčios įtakos didėjimo.

Žmogaus teisių gynėjai ir akademinės bendruomenės atstovai mano, kad Seimo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas ypač svarbus valstybę ištikusios demografinės ir vertybinės krizės akivaizdoje. Įstatymas yra būtinas, nes juo išreiškiami daugumos Lietuvos piliečių lūkesčiai ir valia stiprinti visuomenės ir valstybės pagrindą didinant šeimos teisinę apsaugą ir paramą šeimai.

Pareiškimą pasirašė Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvai pagražinti draugija, Sambūris „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, Lietuvos Kultūros kongreso taryba,, Nepartinis demokratinis judėjimas, Atsargos karininkų sąjunga, Asociacija Tautos Santalka, Kauno kartų namai, Lietuvos tėvų forumas ir akademinės bendruomenės atstovai ir visuomenės veikėjai. Visą pareiškimo tekstą skaitykite ČIA