Ramunė Tolvaišytė
Dvarai, didesni ir mažesni, amžių bėgyje ne tik stiprinę mūsų šalį ekonomiškai, bet ir garsėję kaip kultūros, švietimo židiniai, vis rečiau prikeliami naujam gyvenimui. Jeigu istorijos kataklizmus atlaikiusiems stambesniesiems dar yra pavykę rasti savą nišą dabarties laikmetyje, tai smulkesnieji, ypač atokesnėse vietovėse išlikę, dažniausiai liūdnai žvelgia blausiais langais į praeivius, nebyliai maldaudami pagalbos. Tik tie, kuriems dabar jie priklauso, dažniausiai būna bejėgiai padėti. Nes atkurti dvarą, kuriuo nesirūpinta ištisais dešimtmečiais, tiesiog nereali svajonė vidutines pajamas gaunančiam žmogui arba mažo finansinio pajėgumo ūkiniam subjektui, kurio dispozicijoje jis yra.
Taigi tik džiaugtis reikia, išvydus restauruojamą, renovuojamą ar dar kitaip dabarties reikmėms bandomą pritaikyti istorinį statinį. Tą ir dariau, nuvykusi į atokiame Biržų rajono kampe esantį Mantagailiškio kaimą ir pamačiusi, kaip jame iš naujo atgimsta praeityje čia stūksojęs istorinis dvarelis. Šio istorinio pastato atgaivinimo iniciatorius, Rinkuškių alaus daryklos bendrasavininkis Sigitas Kalkys.
Kas gi paskatino šį žmogų imtis praeityje šitaip nuniokoto statinio ir apleistos dvarvietės tvarkymo? Juk sava sodyba jau turėta?
Svarbiausias akstinas – nuostabi aplinka
„Turėta tai turėta, – atsakė ponas Sigitas, – tačiau toje vietoje, kur dabar stovi mano namai, kažkada buvo pelkė. Apsigyvenęs puoliau tvarkyti aplinką, prisodinau daug įvairiausių medžių, krūmų. Deja, augalai negailestingai nyko, džiuvo, žemė toje vietoje pasirodė esanti itin nederlinga…“
Ir štai tuo metu Sigitas Kalkys atsitiktinai atsidūrė Mantagailiškio dvarvietėje. Pamena, buvo rudens metas, tad visa čionykštė augmenija tviskėjo auksiniais, rudais, raudonais tonais. Akis traukė galingi seni medžiai, stūksantys abipus senovinės alėjos… „Kokia puiki gamta“, – pagalvojo, – jos grožio neįstengia nustelbti net aplinkui tvyranti baisi netvarka“…
Išties, senovinio Mantagailiškio dvaro aplinka buvo baisiai apleista, virtusi pačiu tikriausiu sąvartynu. Kažkada buvę puošnūs dvaro rūmai buvo virtę kone griuvėsiais, visur mėtėsi statybinės atliekos, šiukšlės, kerojo piktžolės. Niekas į tai nekreipė jokio dėmesio, matyt, ilgus metus. Pasidomėjus paaiškėjo, kad dvarvietę sovietiniais laikais niokojo visi, kas tik netingėjo. Nei čia gyvenusiems, nei čia dirbusiems (šioje vietoje būta kolūkinių šiltnamių) žmonėms nerūpėjo teritorijos priežiūra. „Dvarvietės būklė buvo tiesiog apverktina, visai istorinei aplinkai žūtbūt reikėjo šeimininkiškos rankos, taigi net pats nepajutau, kaip į galvą šovė mintis imtis jos tvarkymo. Gal tuomet net deramai neįsivaizdavau, kokį vargą ant pečių užsikrausiu, bet kuo toliau, tuo labiau ši idėja nedavė ramybės, kol galiausiai ir įsigijau šį dvarelį“.
Šimtmečius skaičiuojanti praeitis
Prieš imantis dvarvietės atkūrimo darbų, naujajam šeimininkui teko kruopščiai susipažinti su naujų valdų istorija, kuri pasirodė esanti ne tokia jau paprasta.
Visų pirma, paaiškėjo, kad tai labai senas dvaras, jo gyvavimo šaknys net XVI amžių (o gal ir dar ankstesnį laikotarpį) siekia. Pirmuoju dvarvietės šeimininku laikomas bajoras Montygaila, nuo kurio pavardės, ko gero, ir kilo šio kaimo pavadinimas. Dvaras pažymėtas 1645 metais Juozapo Narūnavičiaus – Noranskio sukurtame Biržų kunigaikštystės žemėlapyje. Gal šimtą metų dvarvietę valdžiusius bajorus Montygailas pakeitė bajorai Kirkilai, palikę savo inicialais paženklintų koklių; po jų dvaras atiteko Kušelevskiams, išbuvusiems čia gerus pusantro šimto metų. Na, o dar vėliau vedybų keliu jį įsigijo vokiečių baronai Holšteinai, atkeliavę nuo Kuršo žemių. Gana rimtų pertvarkų į dvaro gyvenimą įnešę baronai čia praleido gerą šimtmetį, kol pasimirė paskutinysis šios giminės palikuonis, nepalikęs įpėdinių. Paskutiniais dvaro valdytojais buvo lietuviai Dučinskai, iš kurių sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas. Na, o netekęs rūpestingų šeimininkų, sovietmečiu sunyko. Vienu metu čia būta kolūkio sandėlių, kurį laiką gyventa žmonių, bet niekas nesistengė deramai pasirūpinti istorine vertybe. Atvirkščiai: aplinkiniai gyventojai pastatą vis ardė, plytą po plytos lupdami ir nešdamiesi namo, net stogas buvo pavogtas.
Dvaro paslaptis padeda įminti archeologiniai tyrinėjimai
Įsigijęs dvarą iš Dučinskų giminės palikuonių, po nepriklausomybės atkūrimo atgavusių teisę į buvusią nuosavybę, Sigitas Kalkys didžiuosius dvarvietės atkūrimo darbus pradėjo nuo autentiškos aplinkos atkūrimo. Į pagalbą pirmiausia buvo pasitelkti archeologai, darbavęsi čia kelerius metus. Dar 2012-aisiais buvo pradėti žvalgomieji archeologiniai tyrimai prie rūmų pagrindinio fasado ir fligelių. Ištirti namo pamatai, nustatyta, kokiose vietose kažkada būta ūkinių pastatų, kalvės, ledainės, sandėlio… Kasinėjimo vietose rasta švediškų ir rusiškų monetų, indų šukių, koklių, auksinis žiedas. Dabar dalis archeologinių radinių yra saugoma Biržų krašto muziejuje, radiniai tyrinėjami. Istorikams ir archeologams visi radiniai yra itin vertingi moksliniu požiūriu, mat Mantagailiškio dvarvietė – pirmoji gerai ištyrinėta dvarvietė Biržų rajone.
Tyrinėjant dvarvietę, labai pravertė senųjų vietos gyventojų prisiminimai. Jų atneštose nuotraukose aiškiai matyti, kaip atrodė dvaras anksčiau, kai gyvenimas jame virte virė…
Šiandien regimas dvaro vaizdas išlikęs iš XIX amžiaus. Tuomet dvaras panašėjo į gynybinę tvirtovę: didelį kiemą supo pastatai ir juosė tvirtos mūrinės tvoros, aplink būta apsauginio pylimo, tyvuliavo tvenkiniai, stūksojo šulinys. Dvaro sodyboje buvo daugiau kaip dešimt pastatų. Išliko tik keletas, kitų – tik pamatai ar griuvėsių krūvos. Iš išsilaikiusių galima paminėti buvusios karietinės pastatą; šiek tiek atokiau nuo dvaro rūmų esančią ledainę, dabar uždengtą laikina konstrukcija ir laukiančią savo eilės. Tačiau labiausiai visiems, žinoma, rūpi atkurti dvaro rūmų gyvenamąjį namą.
Tarsi Feniksas iš pelenų
Visų lankytojų akys, žinoma, krypsta į normalią išvaizdą jau atgaunantį pagrindinį trobesį. Tiesiog stebėtina, kaip kone sugriuvęs statinys atgimė: buvo sutvirtintas gelžbetoniu, paklotos naujos perdangos, pasirūpinta fasadu – langais, durimis. Aišku, prieš tai buvo atlikti kruopštūs archeologiniai ir architektūriniai tyrinėjimai; stengiantis išsaugoti pastato autentiškumą, remtasi išlikusiais jo brėžiniais, nuotraukomis. Vidaus patalpų planą padiktavo išlikę pamatai…
Atsargiai praveriame dviaukščio mūrinuko duris. Iš buvusių šoninių vieno aukšto fligelių dar tebėra likę tik griuvėsiai, tačiau vidurinioji dalis jau po truputį įgauna buvusį pavidalą. Čia, cemento ir betono kvapu dvelkiančiame statinyje bandome įsivaizduoti praeities dvarininkiškas menes ir tai, kokios jos bus atstatytos. Matome išlikusius kelis buvusios senovinės tapybos, grindų dangos, plytelių fragmentus. Bus bandoma atkurti kambarių interjerą, puošybą, įrengti sraigtinius laiptus. Pastato šeimininkas pasakojo, kaip iš po griuvenų sluoksnio buvo atkasti skliautiniai rūsiai. Atliekomis užverstos požeminės patalpos buvo kruopščiai iškuoptos, sutvirtintos ir dabar laukia tolesnio savo tvarkymo…
Žinoma, šimtaprocentinio autentiškumo atkurti nepavyks – tai būtų utopija; svarbiausia – išlaikyti pagrindinį namo stilių, o jis buvo grynai klasicistinis – paprastas, griežtų linijų, monumentalus. Praeities statybininkai šio gyvenamojo namo statybai naudojo klintimis surištas plytas. Vietos apylinkėse, beje, statybinių medžiagų būta su kaupu, o jų (molio, gipso, klinčių) gamybai naudota dvare esanti degykla. Taigi ir prikeliant pastatus naujam gyvenimui, stengiamasi naudoti natūralias medžiagas: akmenis, medieną, molį, metalą, tvirtas, pilnavidures plytas.
Gamtinė aplinka taip pat žada būti autentiška
Pro šio dviaukščio mūrelio langus atsiveria alėja, vedanti į legendomis apipintą miško pradžią, šeimininku vadintą gojeliu. Gojelis buvo jų poilsio vieta, čia auga šiam Lietuvos regionui būdingi medžiai ir krūmai. Apskritai rūmus supančiame parke pilna senų, šimtmečius skaičiuojančių medžių – ąžuolų, klevų, uosių, maumedžių, liepų, tuopų… Tik visą šį supantį žaliąjį rūbą teko gerokai sutvarkyti: iškirsti sąvašynus, savaime iškerojusius krūmus, užgožusius natūralias parko erdves ir pavienių medžių grožį. Išpjovus tai, kas nereikalinga, išryškėjo parko terasos, takai, atskiros jo detalės.
Pasak legendų, šioje vietoje kažkada stūksojusi pagoniška šventykla. Ar tai tiesa, kas jau beatseks, tačiau kad dvarvietės energetinė aura puiki, pajaučia kiekvienas joje apsilankęs žmogus.
Be to, teritorijoje pilna smegduobių. Kai kas priskaičiuoja jų apie keturiasdešimt. Ne viena iš jų buvo užversta šiukšlėmis, tad teko kruopščiai jas išvalyti. Ir atrasti būdą, kaip šį gamtos darinį pritaikyti šių dienų poreikiams. O būdas pasirodė esantis įdomus. Smegduobės labai pravertė naujam žaidimui žaisti.
Įdomus laisvalaikio užsiėmimas
Vieną žiemos metą dvaro savininkui Sigitui Kalkiui šovė į galvą mintis smegduobes panaudoti poilsiui. Pavyzdžiui, jas pasitelkus, imti ir sužaisti kokį nors žaidimą…
Palaipsniui šio žmogaus galvoje gimė naujo žaidimo – montebolo – planas. Pavadinimas, tiesa, buvo sugalvotas vėliau, kai pamažu susidėliojo naujojo žaidimo taisyklės. O jos tokios: į atitinkamu atstumu iškastas duobutes reikia įvaryti kamuolį. Na, jį varinėjant dera laikytis atitinkamų taisyklių, užtat koks azartas apima žaidžiant! Žaidimas kartu ir komandinis, ir asmeninis – kiekvienas žaidėjas kovoja ir už savos komandos garbę, ir už savo paties rezultatus.
„Montebolą (kaip suprantate, pavadintą pirmojo dvaro savininko garbei) iš pradžių išbandėme su savo bičiuliais, – pasakoja Sigitas Kalkys. – Jiems patiko, pradėjo prašytis dar ir dar kartą jį sužaisti… Pamaniau – o kodėl gi jo nepabandžius pasiūlyti platesniam ratui? Entuziastų skaičius gausėjo, žinia apie smagų laiko praleidimo būdą sklido greitai, ir šiandien jau galime pasidžiaugti turį pastovų žaidėjų būrį, susibūrusį į Montebolo klubą, gyvuojantį septynerius metus…“
Per metus dvarvietė sulaukia apie porą tūkstančių lankytojų, norinčių ir kamuolį pagainioti, ir gamta pasidžiaugti. Paraišką žaisti, beje, reikia užsisakyti iš anksto; esama tokių, kurie net žiemą užsirašo. Žaidimas trunka 3, 5 valandos ir kainuoja 12 eurų žmogui savaitgalį bei 10 – paprastą dieną.
O iki soties prisismaginę žmonės, žinoma, ir dvarvietę apžiūri, ir jos istorija pasidomi. Kaip bebūtų, Biržų rajone tai pirmas taip kruopščiai ištyrinėtas ir dar tebetyrinėjamas dvaras.
Nuotraukų autorė Rita Pilipavičiūtė.
SRTF remiama programa
