ISTORIJOS KLASTOTĖS IR GALIMI JOS KLASTOTOJAI

Pradedame publikacijų ciklą „Istorinė atmintis“.

2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė svarbų sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriuo pripažino, kad sovietų okupacinės valdžios vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šis precedentas ne tik įtvirtino istorinį teisingumą, bet ir pabrėžė, kad lietuvių tauta buvo aukų, o ne nusikaltėlių pusėje.

Publikacijų ciklu „Istorinė atmintis“ siekiame apžvelgti svarbius istorinius faktus, kurie liudija lietuvių tautos heroizmą ir solidarumą, ypač Antrojo pasaulinio karo metu gelbstint žydus nuo Holokausto. Tautos drąsa ir pasiaukojimas, už kurį net 918 lietuvių buvo pagerbti „Pasaulio tautų teisuolio“ titulu, paneigia beatodairiškus kaltinimus antisemitizmu bei patvirtina istorinį lietuvių tautos orumą ir pasipriešinimą priespaudai.

Taip pat atkreipsime dėmesį į istorijos klastojimo faktus ir pastangas diskredituoti Lietuvos laisvės kovų judėjimą bei laisvės kovų didvyrius. Šie mėginimai sumenkinti lietuvių tautos kovą už laisvę yra ne tik neteisingi, bet ir žeidžiantys mūsų tautos istoriją bei jos didvyrių atminimą. Šis ciklas kviečia atsigręžti į praeitį, išsaugoti tiesą ir gerbti tuos, kurie paaukojo savo gyvenimus už mūsų šiandieninę laisvę.

I dalis

Vytenis Aleksandraitis

Sausio 30 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pristatys svarbią knygą „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944“, kuri, tikėtina, prilygs 2011 m. išleistai dr. Arūno Bubnio sudarytai knygai.

Dr. A. Bubnio knyga, išleista 2011 m., yra svarbus istorinės atminties darbas, skirtas Holokausto Lietuvoje tyrimams. Šioje knygoje nagrinėjama nacistinės okupacijos metu vykdyta Lietuvos žydų žudynių istorija, remiamasi įvairiais dokumentais, liudijimais ir istoriniais šaltiniais. Knygoje siekiama atskleisti genocido mastą, struktūrą, įvykdytus nusikaltimus ir atsakomybę, taip pat analizuojamas lietuvių dalyvavimas Holokauste.

Šiuo metu nėra aišku, ar į anglų kalbą išverstoje knygoje Holokaustas Lietuvoje 1941–1944“, bus įtrauktas istoriko Alfredo Rukšėno straipsnis „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje“. Tikėtina, kad taip. Todėl tenka tik apgailestauti, kad šiame straipsnyje yra esminių faktinių klaidų, kurios neabejotinai pakenks Lietuvos vykdytų Holokausto „tyrimų“ patikimumui tarptautinėje arenoje.

A. Rukšėno straipsnyje yra pateikiamos „išvados“ ir „palyginimai“, kurios rodo, jog autoriai, remdamiesi tardymo protokolų dokumentais, ne tik jų iki galo neperskaitė, bet ir iškraipė turinį. Pirmiausia, klaidingai nustatomos masinių karo belaisvių žudynių vietos. Vietoj to, kad jos būtų tiksliai lokalizuotos šiaurės rytinėje Minsko dalyje, kur yra „Puškino kazarmų“ memorialas ir Uručjės vietovėje atlikti masinių kapaviečių ekshumacijos darbai, žudynių vietos išgalvojamos esant vakaruose nuo Minsko, kur šiandien jau sunku įsivaizduoti „kaulų miestą“.

Uručjės vietovėje atliktos ekshumacijos atskleidė kraupius vaizdus – kiekvienoje duobėje rasti tūkstančių sušaudytų žmonių palaikai, daugiausia karių. Šių ekshumacijų rezultatai aiškiai nurodo, kad straipsnio autoriaus pateiktos versijos neatitinka dokumentinių įrodymų.

Be to, yra įtarimų, kad iškart po karo Holokausto aukos galėjo būti perklasifikuotos į „karo belaisvių“ aukas, siekiant manipuliuoti parodymais Niurnbergo proceso metu. Tai galėjo būti daroma siekiant vokiečiams suversti kaltę už Katynės įvykius, kurie tuo metu sulaukė plataus tarptautinio atgarsio.

Dar gėdingesnį šešėlį A. Rukšėnas meta visiems Lietuvos aukų tyrėjams dėl akivaizdaus elementarios logikos ignoravimo knygoje. Joje net nesistengiama atskirti karo belaisvių nuo civilių belaisvių, o miesto – nuo užmiesčio ar priemiesčio, ką, geba skirti net ikimokyklinio amžiaus vaikai – jie žaisdami karą, gerai skiria eilinį karį ir karininko.

Tokios logikos trūkumas pastebimas ne tik A. Rukšėno straipsnyje, bet ir LGGRTC moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“, taip pat LGGRTC parengtoje „pažymoje“ dėl Juozo Krikštaponio biografijos. Minėtoje pažymoje jaunasis karys, neturintis net eilinio laipsnio, tyrėjo „paaukštintas” iki karininko laipsnio, parašius „jaunasis karininkas”, kuris pagal karininkų struktūras gali būti net iki kapitono laipsnio, taip iškreipiant istorinį faktą. O dėl tokių iškraipytų „faktų“ solidūs mokslininkai komisijose priėmė atitinkamus sprendimus, pagrįstus klaidingais parodymais, įskaitant sprendimą naikinti Krikštaponio atminimą, nors pastarasis buvo nukentėjęs tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų.

Būtent A. Rukšėno straipsnyje akivaizdžiai atsispindi sąžiningu protu nesuvokiami J. Krikštaponio biografijos klastojimo atvejai. Pavyzdžiui, „įrodymai“ apie Krikštaponio buvimą Rudenske (Baltarusijoje) grindžiami liudininkų dokumentais, kurie iš tiesų neigia jo buvimą šioje vietovėje. Tai akivaizdu ir iš 51-osios bei 52-osios pastabų, kuriose pateikiami liudijimai rodo, kad Rudenske veikė kiti karininkai, vadovavę kuopai, bet ne J. Krikštaponis.

Tokie netikslumai verčia manyti ne tik apie aplaidumą, bet ir apie galimą sąmoningą informacijos iškraipymą. Yra pagrindo manyti, kad liudininkai buvo atrinkti selektyviai, o A. Rukšėnui galėjo būti „uždrausta“ tinkamai analizuoti dokumentus. Jei šie dokumentai būtų tinkamai išnagrinėti, iškart paaiškėtų, kad jie nepriklauso J. Krikštaponio biografijai.

Tačiau A. Rukšėnas 2014-12-19 vis tiek parengė LR Generalinei prokuratūrai galimai klaidinančią „pažymą“, kurioje sąmoningai nuslėpė svarbiausią faktą – J. Krikštaponio kalinimą kalėjime. Tokie veiksmai kelia abejonių dėl tyrimų skaidrumo ir objektyvumo.

Vis dėlto užsienio visuomenę klaidinti yra didesnė nuodėmė nei Lietuvos piliečius – tai ne tik diskredituoja mūsų šalį tarptautinėje arenoje, bet ir prisideda prie nacionalinės nesantaikos kurstymo. Jei šis A. Rukšėno straipsnis bus išverstas ir paskleistas pasaulyje, jis taps ne tik Lietuvos įvaizdžio menkinimu, bet ir patyčiomis iš Holokausto aukų. Akivaizdūs faktiniai netikslumai, kurie būtų pastebimi net vaikams, skaitantiems šią knygą, tik gilins nepasitikėjimą Lietuvos istorijos tyrimais.

Atsižvelgiant į tai, galbūt vertėtų neskubėti knygą platinti, o ją suredaguoti po kruopštaus klaidų ištaisymo. Vietoje viešo pristatymo reikėtų organizuoti diskusiją ir analizuoti knygos trūkumus, kad ateityje tokių klaidų būtų išvengta. Ar tikrai verta pridėti ilgiausią keliolikos puslapių rašinį-kritiką prie straipsnio? Kaip tai atrodys? Ar geriau apskritai ignoruoti klaidas ir apgaudinėti pasaulį?

Tokie veiksmai kelia klausimą: kaip galima sąžiningai tirti istoriją, jei nesugebama pripažinti ir taisyti akivaizdžių klaidų? Jau dabar galima matyti šios knygos „grožybes“, prie kurių pridedami papildomi paaiškinimai ir kitų dokumentų nuotraukos.

Protingiausias sprendimas šioje situacijoje būtų aktyviai dalyvauti knygos pristatyme ir reikalauti aiškesnės informacijos apie Baltarusijoje vykusius įvykius bei pasiūlyti konkrečius sprendimus. Norint užkirsti kelią nereikalingiems ginčams, prieš Holokausto knygos pristatymą būtina kuo skubiau paskleisti įrodymus apie J. Krikštaponio nebuvimą Gudijoje. Jei tai pavyks, LGGRTC ir kiti istorikų kolektyvai galėtų imtis veiksmų, kurių pagrindas būtų objektyvumas ir nauji, patikimi duomenys.

Tokia aktyvi pozicija ne tik padėtų užkirsti kelią dezinformacijai, bet ir prisidėtų prie sąžiningesnių bei profesionalių istorijos tyrimų.

I. SUKLASTOTOS JUOZO KRIKŠTAPONIO BIOGRAFIJOS PAGRINDINĖ PRIEŽASTIS: „TYRIMUOSE“ IGNORUOTAS HOLIZMAS, IKI GALO NEPERSKAITYTI DOKUMENTAI  ARBA  DAUGELIS JŲ NET NESKAITYTI

Atsiradus archyvuose naujiems duomenims apie Juozą Krikštaponį, būtina reikalauti nedelsiant tęsti išsamius tyrimus. Taip pat reikėtų organizuoti konferencijų ciklą, kuris buvo žadėtas 2021 m. Ukmergėje, tačiau buvo nutrauktas dėl prasidėjusio karo Ukrainoje.

Todėl svarbu išanalizuoti J. Krikštaponio įkalinimo vokiečių kalėjime faktą. Visų pirma, būtina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojai perskaitytų iki galo Istorinę-archyvinę pažymą apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą. Ši pažymą yra priedas prie LGGRTC 2023 08 17 sprendimo, kuriame nuspręsta pašalinti paminklinį akmenį, skirtą J. Krikštaponiui Ukmergėje.

Pastebėtina, kad „Pažymoje net nenurodyta, kas yra jos autorius. Remiantis Google paieška, galima nustatyti, jog tai yra galimai plagiatas, šiurkščiai su akivaizdžiomis klaidomis nurašytas nuo 2021 m. Lietuvos istorijos instituto (toliau – LII arba Institutas) dr. Mindaugo Pociaus istorinės archyvinės Pažymos. Ši Pažyma, dėl svarbių istorinių atradimų, turėtų būti rašoma iš didžiosios raidės .

Taip pat reikėtų atidžiai perskaityti priedą prie Pa-2 sprendimo dėl J. Krikštaponiui skirtų atminimo ženklų šalinimo. Priedo 10-ajame puslapyje pažymėta, kad J. Krikštaponis, grįžęs iš kalėjimo, slapstėsi nuo vokiečių visą jų okupacijos laikotarpį.

Šis slapstymasis papildomai patvirtintas naujai atrastu 1947 m. NKVD dokumentu (sliesor-7-tard-protok-4-psl-27-lap.jpg (2448×3264)), kuris įrodo, kad J. Krikštaponis buvo išleistas iš kalėjimo.

Jog tikrai slapstėsi nuo vokiečių patvirtina du šaltiniai – sesers atsiminimas ir minėtas NKVD dokumentas.

1947 m. lapkričio 7 d., Didžiojo Spalio perversmo šventės dieną, NKVD suėmė ir kalino Juozo Krikštaponio buvusią žmoną Kunigundą Sliesoraitytę. Tardymo metu tardytojo užrašytas alegorinis sakymas byloja: „Krikštaponis bėgo iš vokiečių armijos ir slapstėsi Ukmergės rajone…“. Šis tekstas yra 1947-12-27 Kunigundai Sliesoraitytei skirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1258, saugomoje LYA archyvo K-1 fonde, skirtame okupantų politinėms baudžiamosioms byloms, 58-ajame apraše (pagal okupacinį Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį).

Minėta P-4455 byla apima ir tardymo protokolą, kurio 4 puslapis (archyve – 27 lapas) atskleidžia šį pasakojimą, o Kunigundos kalinimo nuotraukos yra ČIA.

Kaip pažymima minėtame dokumente, 10 puslapyje yra užfiksuota generolo S. Raštikio – Juozo Krikštaponio giminaičio – įtaka. Ši įtaka buvo daroma ne „už gražias akis“, o turint aiškų tikslą – grąžinti J. Krikštaponį į karinę tarnybą. Minėto priedo – istorinės-archyvinės „pažymos“ (ar jos plagiato) – 10 puslapyje pateikti duomenys iliustruoti nuotraukomis.

II. KADA J. KRIKŠTAPONIS GALĖJO KALĖTI?

Pagal sesers Veronikos prisiminimus, brolis grįžo iš kalėjimo labai nusilpęs ir sublogęs. Kraštotyrininkė Audronė Astrauskaitė 2009 m. lapkričio 25 d. straipsnyje „XXI amžius“ laikraštyje Nr. 83 (1775), skirtame Lietuvos kariuomenės dienai, „Įvykdė Lietuvos kario priesaiką“, rašo: „Artimieji nešdavo maisto, bet jis prašė nenešti – kaip kitiems užtenka, taip ir jam užteks, nes paskui jį įtaria šnipą. Grįžo iš kalėjimo sublogęs, nes maistas buvo prastas.“

Todėl tikėtina, kad po kalėjimo J. Krikštaponis buvo per silpnas dalyvauti karinėje tarnyboje ir turėjo atsigauti namuose. Jo spontaniškas protestas prieš nacį Ukmergės restorane gali būti interpretuojamas kaip asmeninės neapykantos naciams išraiška, motyvuota svarbių istorinių aplinkybių: Laikinosios vyriausybės (LLV) išvaikymo ir Holokausto vykdymo Ukmergėje metu.

Svarbu pažymėti, kad J. Krikštaponiui tapus 2-osios kuopos vadu 1941 m. rugpjūčio 1 d., jau po LLV išvaikymo, žydų trėmimus į Vilijampolės getą organizavo kitas asmuo. Pagal 1961 m. J. Nacevičiaus liudijimą, 2-ajai kuopai tuo metu vadovavo ne J. Krikštaponis, o Juodis. Minėto liudijimo protokolo vaizdas taip pat yra prieinamas internete ČIA. (P. S.: protokole pabraukymai rudu pieštuku atlikti KGB darbuotojų).

J. Krikštaponio kalinimas kartu su komunistais vienoje kameroje taip pat rodo, kad jis buvo suimtas tik 1941 metais. Šią informaciją patvirtina ir Standartenführer-io Karlo Jägerio Holokausto kronika, kurioje pateikiama išsami Holokausto vykdymo ataskaita iki 1941 m. gruodžio 1 d. Taip vadinamoji Holokausto kronika yra įtraukta į garsųjį Karlo Jägerio žudynių ataskaitų rinkinį. Šios ataskaitos tekstas ne tik prieinamas Vikipedijoje, bet ir kaip „originalas“ (nors greičiausiai tai yra sovietmečiu į lietuvių kalbą išversta versija). Be to, ataskaita yra publikuota E. Balčiūno administruojamame Anarchijos-Antifa ekstremistiniame tinklalapyje.

Komunistai kalėjimuose buvo laikomi nuo 1 iki 3 ar 6 mėnesių, o tai dar labiau patvirtina minėtą J. Krikštaponio suėmimo 1941 metais datą. Ši detalė suderinama su tuo, kad minėta Holokausto kronika (ataskaita) apima įvykius iki 1941 m. gruodžio 1 d., ir leidžia daryti išvadą, jog J. Krikštaponis galėjo būti suimtas tik tuo laikotarpiu. Karlo Jägerio Holokausto ataskaitos citatos nuotrauka.

Bus tęsinys.

Autorius yra tyrinėtojas.