Tęsiame publikacijų ciklą „Istorinė atmintis“.
2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė svarbų sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriuo pripažino, kad sovietų okupacinės valdžios vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Publikacijų ciklu „Istorinė atmintis“ siekiame apžvelgti svarbius istorinius faktus, kurie liudija lietuvių tautos heroizmą ir solidarumą, ypač Antrojo pasaulinio karo metu gelbstint žydus nuo Holokausto.
Taip pat atkreipsime dėmesį į istorijos klastojimo faktus ir pastangas diskredituoti Lietuvos laisvės kovų judėjimą bei laisvės kovų didvyrius.
I dalis ČIA
Vytenis Aleksandraitis
II dalis
III. AR J. KRIKŠTAPONIS APSKRITAI BUVO BALTARUSIJOJE?
Liudijimai apie J. Krikštaponio buvimą Baltarusijoje kelia pagrįstų abejonių. Jį ten minėjo tik du kuopų vadai – asmenys, kurie 1962 m. buvo nuteisti mirties bausme. Kadangi jie žinojo, jog J. Krikštaponis jau buvo žuvęs, galėjo bandyti permesti jam kaltę, siekdami pateisinti savo pačių veiksmus.
Kitas „liudininkas“, J. S. Rutkauskas, jau buvo teistas už partizaninę veiklą. Jis taip pat galėjo žinoti apie J. Krikštaponio mirtį ir todėl klaidino okupantų tardytojus. Yra pagrindo manyti, kad jis galėjo nesąmoningai supainioti J. Krikštaponį su Nikodemu Reikalu, nes jų išvaizda buvo panaši – abu buvo aukšti ir liekni.
Taip pat kyla klausimų dėl pagrindinio J. Krikštaponio kaltintojo Martyno Kačiulio. Minėto Pa–2 sprendimo priedo 4-ajame puslapyje reikalaujama ištirti jo prieštaringų vertinimų priežastį. Tačiau jau žinoma, kad Kačiulis tarpukariu buvo du kartus kalėjęs už komunistinę pogrindinę veiklą, sovietinės okupacijos metu buvo išlaisvintas iš kalėjimo ir įdarbintas okupantų karinėje bazėje. Tai dar labiau menkina jo liudijimų patikimumą.
Vokiečių okupacijos laikotarpiu 2-asis batalionas Martynui Kačiuliui tapo patogia slėptuve nuo galimo atpildo. Sovietų valdžiai grįžus, jis įstojo į sovietinę kariuomenę, su kuria žygiavo iki Berlyno ir pelnė du medalius. Tačiau vėliau Kačiulis buvo nuteistas ir įkalintas 25-eriems metams garsiajame Javos lageryje.
Dėl drausmės pažeidimų lageriuose, jam buvo sutrumpinta bausmė 10-čia metų. Po to Kačiulis tapo sovietinės prokuratūros specialiuoju „liudytoju“.
M. Kačiulio liudijimų patikimumas kelia daug klausimų, ypač atsižvelgiant į jo sudėtingą praeitį ir galimą spaudimą bendradarbiauti su sovietinėmis struktūromis. Jo pateikti teiginiai apie „Krištaponį Rudenske“ yra neįtikinami. 1982 m. rugpjūčio 16 d. Tarptautinėje apklausoje Vilniuje jis pats pripažino, kad iš Kauno į Minską vyko tik po aštuonių dienų, o tai reiškia, jog į Minską atvyko tik praėjus dviem dienoms po Rudenske įvykdytų žudynių.
Galima manyti, kad JAV teisininkai pastebėjo šią „parodymų“ koliziją. Apklausos pietų pertraukos metu M. Kačiulis buvo pakviestas pietų į Neringos restoraną, kaip užfiksuota apklausos stenogramoje. Dėka civilizuoto apklausos vykdymo ir JAV teisininkų įtakos, jo atmintis galėjo kiek atsigauti. Pagal psichologijos dėsnius, jis galėjo prisiminti abu panašius 2-osios kuopos vadus – J. Krikštaponį ir N. Reikalą. Pastarasis 1948 m. NKVD tardymo metu buvo nurodytas kaip vadovavęs Baltarusijoje.
Tai paaiškina, kodėl po pietų pertraukos M. Kačiulis pakeitė savo prieš pietus duotus parodymus ir pabrėžė, kad 2-osios kuopos vadas buvo „ne Krikštaponis, o Reikalas.“ Šią aplinkybę patvirtina E. Guogos liudijimas, kurio fragmentas pažymėtas aukso spalva. Šis liudijimas dar labiau sustiprina abejones dėl ankstesnių Kačiulio parodymų patikimumo.
Tokio „liudytojo“ kaip M. Kačiulis parodymų J. Krikštaponio veiklą tyręs istorikas A. Rukšėnas neturėjo rimtai vertinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad KGB tyrėjai aiškiai nurodė N. Reikalą kaip 2-osios kuopos vadą nuo 1941 m. spalio mėnesio. Kvestionuoti KGB specialistų-kriminalistų išvadas šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo.
Be to, minėto istoriko teiginys apie J. Krikštaponio išvykimą į Minską neatrodo įtikinamas. Majoras A. Impulevičius 1941 m. spalio 6 d. išleido įsakymą Nr. 4210, parašytą 5 val. ryto Šančiuose, dėl „išvykos į Minską“. Tai dokumentuoja įsakymo 1-ojo puslapio vaizdo nuotrauka, kuri yra prieinama internete.
Šis įsakymas dar labiau sustiprina abejones dėl J. Krikštaponio buvimo Minske, nes nėra aiškių duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą tose operacijose. Tai rodo, kad kai kurie istoriniai vertinimai galėjo būti paremti abejotinais liudijimais ir klaidingomis prielaidomis.
Tačiau įsakymas yra formuluotas būtuoju kartiniu laiku – konstatuojant, kad batalionas „išvyko“. Tai kelia pagrįstas abejones dėl jo patikimumo. Šią prielaidą sustiprina tai, kad įsakymas atrodo kaip jau įvykusio fakto užfiksavimas, o ne realus įsakymas dėl būsimų veiksmų. Įsakymo dalyje, kur aiškiai matomas žodis „išvyko“, galima įžvelgti, kad bataliono vadas galėjo tik užfiksuoti situaciją, kai atvykęs į kareivines, nerado savo bataliono.
Šio įsakymo patikimumas taip pat kelia klausimų dėl to, kad jis buvo grindžiamas iš anksto paruoštu sąrašu, apimančiu pusę tūkstančio žmonių pavardžių, ir tuo metu pasirašant įsakymą nebuvo galimybės patikrinti, kas realiai išvyko. Istorikai šios aplinkybės tinkamai neįvertino.
Įsakymo sąraše taip pat nurodomas galimai neegzistavęs asmuo – Jonas Klimavičius. Įdomu, kad tarp tariamai „išvykusių“ karininkų yra Stankaitis, kuris faktiškai neišvyko dėl ligos ir vėliau pateikė raportą su gydytojo pažyma. Tai lėmė, kad A. Impulevičius išleido papildomą įsakymą, atitaisydamas įsakymo Nr. 42 klaidas. Tuo tarpu J. Krikštaponis tokio raporto pateikti negalėjo, nes tuo metu greičiausiai buvo kalinamas arba laikomas GESTAPO sulaikymo vietoje.
Dar daugiau abejonių kelia du tariami „bendravardžiai“ – abu gimę 1907 m., vienas Marijampolėje, kitas Kapsuke (kas faktiškai yra tas pats miestas). Ši detalė galėjo būti iš karto suprasta kaip reikšminga, tačiau istorikai, atrodo, šios aplinkybės neanalizavo.
Dar neįtikėčiau atrodo, kad abu „bendravardžiai“ turėjo mirties nuosprendžius, kurie nebuvo įvykdyti net tais atvejais, kai Minske ir Červenėje buvo masiškai sušaudyti politiniai kaliniai. Tai rodo, kad galėjo būti sąmoningai kuriama painiava, o „dviejų bendravardžių“ istorija buvo dirbtinai sukurta. Šią hipotezę sustiprina sovietų tardytojo Eusejaus Rozausko pastangos įvykdyti nuosprendžius visiems politiniams kaliniams, tačiau dėl nežinomų priežasčių leidimas to nebuvo suteiktas.
Įsakymo Nr. 42 karininkų sąrašo vaizdas ČIA.
Jono Klimavičiaus egzistavimas istoriniuose dokumentuose išlieka abejotinas, nes jis nėra patvirtintas nei dokumentuose, nei nuosekliuose tyrimuose. LGGRTC sudarytame bataliono karininkų sąraše įrašytas tik vienas Jonas Klimavičius, tačiau Lietuvos karininkų sąvade-enciklopedijoje nurodomas dar vienas asmuo tuo pačiu vardu. Šis J. Klimavičius, būdamas voldemarininkas, dalyvavo maište, buvo nuteistas, kalinamas ir slapto įsakymo dėka paleistas į atsargą dar prieš karą. Deja, apie šį asmenį nėra jokių papildomų žinių.
2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje vykusioje mokslinėje konferencijoje A. Rukšėnas teigė, kad „2-oje kuopoje buvo toks Jonas Klimavičius“. Vis dėlto jo tarnybos sąraše (galimai sudarytame paties A. Rukšėno) J. Klimavičius priskirtas 3-iajai kuopai. Šie neatitikimai privertė patikrinti istorikų teiginius archyvuose. LGGRTC sudarytame karininkų sąraše J. Klimavičius yra tik vienas, kas dar labiau kelia abejonių dėl antrojo asmens egzistavimo.
Ypatingą abejonių sukelia „abiejų Klimavičių“ biografijos duomenų visiškas sutapimas. Toks atsitiktinumas atrodo labiau kaip fikcija nei realybė. Manoma, kad J. Krikštaponis galėjo neteisėtai „tarpininkauti“ Jono Klimavičiaus vardu. Įrodymai rodo, kad J. Krikštaponis pasirašė melagingą raportą, greičiausiai ne Minske, bet Kauno kalėjime. Istorikai A. Rukšėnas ir M. Pocius raportus vadino „J. Krikštaponio raštais“, tačiau kyla klausimas, ar jie iš tikrųjų matė šiuos raportus, ar tiesiog rėmėsi nurodymais, ignoruojant galimybę, kad J. Krikštaponis tuo metu buvo Kauno kalėjime.
Melagingas raportas išsiskiria tuo, kad jis parengtas dvikalbe – lietuvių ir vokiečių kalbomis – forma, kuri kituose dokumentuose nepasitaiko. Dar keisčiau, kad kitoje raportų pusėje, ant tuščio lapo, J. Krikštaponis uždėjo „tarpininkavimo“ parašą. Tačiau yra pagrindo manyti, kad tai buvo padaryta ne Minske, o Kauno kalėjime.
Svarbus ir faktas, jog Lietuvos karininkų sąvadas-enciklopedija teigia, kad J. Klimavičiaus mirties bausmė 1941 m. gegužės mėnesį buvo pakeista į 10 metų lagerio bausmę. Iki Birželio sukilimo J. Klimavičius galėjo jaustis išgelbėtas nuo mirties, todėl bet kokios manipuliacijos jo vardu tik dar labiau rodo dokumentų falsifikavimo ar sąmoningo painiojimo galimybę.
Šio Raporto tikslas, kaip matyti iš turimos informacijos ir nuotraukų, galėjo būti skirtas apgauti GESTAP-ą bei galbūt net išlaisvinti patį J. Krikštaponį iš kalėjimo. Tai, kad raportas buvo parengtas dvikalbe forma (lietuvių ir vokiečių kalbomis) ir kitoje pusėje yra uždėtas „tarpininkavimo“ parašas, dar labiau sustiprina įtarimus, jog šis dokumentas buvo parengtas ypatingomis aplinkybėmis. Dėl išsamesnės analizės būtina atidžiai peržiūrėti dokumento nuotrauką.
Kad batalionas iš Kauno išvyko ne spalio 6 d., kaip nurodoma įsakyme Nr. 42, o spalio 5 d., patvirtina liudininkai. Apklausos metu Edvardas Guoga, atsakydamas į garsaus politinių persekiojimų prokuroro Bakučionio klausimus, aiškiai pasakė, jog į Minską buvo išvykta spalio 5-tą dieną. Šis liudijimas dar labiau išryškina neatitikimus oficialiuose dokumentuose ir kelia klausimų dėl jų tikslumo bei tikslo.
Šiuos neatitikimus verta analizuoti kartu su kitais istorijos šaltiniais, siekiant pilniau suprasti tikrąją įvykių eigą. Dokumentų vaizdai, pateikti per nuorodas, yra svarbūs pirmojo šaltinio įrodymai, kurie leidžia tiesiogiai įvertinti istorines aplinkybes.
Edvardas Guoga, vienas iš patikimiausių liudininkų, buvo intelektualus puskarininkis, pasižymėjęs Valkų mūšio metu kaip vienas iš vadų. Jis taip pat buvo Magadano kalinys, tačiau kažkodėl Magadano rajone jis figūruoja kaip tremtinys. Jis puoselėjo kovų atmintį bei rašė memuarus, viename kurių aprašyti kaip Tauro apygardos partizano prisiminimai, vertingi dėl juose užfiksuotų svarbių istorinių detalių.
E. Guogos atsiminimuose pabrėžiama jo išsilavinimas nuo vaikystės, kuris leido jam tiksliai fiksuoti įvykius. Jo atsiminimuose taip pat minima situacija, kai tarptautiniu klausimu jis buvo kviestas į saugumą Bakučionio reikalavimu. Šie memuarai, kaip ir jo liudijimai, turi reikšmingą vertę analizuojant to meto istorinius įvykius.
Daugiau apie Edvardo Guogos asmenybę ir jo indėlį galima rasti jo memuaruose, publikuotuose Lietuvos partizanų archyve. Šaltinis: Partizanų archyvas – Edvardas Guoga.
E. Guogos liudijimas apie išvykimo į Minską datą laikomas patikimiausiu dėl jo aiškaus atsakymo Tarptautinės apklausos metu JAV Specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui. Guoga pabrėžė, kad „tokios datos nepamirštamos“ ir patvirtino, jog išvykos į Minską data buvo 1941 m. spalio 5 d. Šis liudijimas aiškiai patvirtintas E. Guogos 1982-02-24 Vilniuje vykusios apklausos protokoluose, kurių 2 puslapio nuotrauką galima rasti Čia.
E. Guoga taip pat paliudijo, kad leitenantas J. Krikštaponis buvo 2-osios kuopos vadas tik tol, kol batalionas buvo Kaune. Vėliau, kuopos vadu tapo J. Krikštaponio pavaduotojas Vladas Tamošiūnas. Šį faktą patvirtina ir 8–9 liudininkų teiginiai, kurie minėjo J. Krikštaponį kaip kuopos vadą būtent Kaune.
Svarbu pažymėti, kad kaip kuopos vadą Baltarusijoje J. Krikštaponį nurodė daugiau liudininkų nei N. Reikalą. Vis dėlto istorikai, neperžiūrėję visų protokolų ir ignoravę liudijimus apie V. Tamošiūną, interpretavo, jog J. Krikštaponis ir N. Reikalas „kaitaliojosi“ kuopos vadovo pareigose. Toks teiginys nėra pagrįstas, nes protokoluose ar liudijimuose tokia versija nepasitvirtina.
Šie neatitikimai pabrėžia būtinybę kruopščiai peržiūrėti visus liudijimus ir istorinius dokumentus, siekiant išvengti neteisingų išvadų apie J. Krikštaponio veiklą.
IV. AR PATIKIMI TEIGINIAI APIE KRIKŠTAPONIO DALYVAVIMĄ ŽUDYNĖSE?
Teiginiai, kuriuos išsakė mokslinių publikacijų autoriai (dr. M. Pocius, dr. A. Rukšėnas ir dr. A. Bubnys), kad J. Krikštaponio veiklą Baltarusijoje patvirtina 8–9 liudininkų parodymai, įskaitant E. Guogą, atrodo nepagrįsti. Kritinis vertinimas rodo, kad šie liudininkai patvirtino tik jo buvimą Kaune, o ne dalyvavimą žudynėse Baltarusijoje. Be to, dokumentai, tariamai patvirtinantys J. Krikštaponio dalyvavimą šiuose nusikaltimuose, neišlaiko kritikos, nes parodymai skyrėsi, o ne sutapo, kaip teigia istorikai.
M. Pociaus straipsnis, publikuotas moksliniame žurnale „Genocidas ir rezistencija“ (2021 m. Nr. 1(51), 15–17 puslapiai), atskleidžia neatitikimus tarp istorikų išvadų ir liudininkų parodymų esmės. Kiekvienas tardomasis atsakydavo savitais žodžiais, todėl vienodai suformuluotos „išvados“ neatrodo pagrįstos. Be to, absurdiška daryti išvadą, kad J. Krikštaponis „vadovavo žudynėms Baltarusijoje“, net nebūdamas toje teritorijoje. Jei remtumėmės šia logika, būtų teigiama, kad jis vadovavo žudynėms, būdamas Kauno kalėjime – kas diskredituoja Lietuvos „istorijos mokslą“.
Dar vienas istorikų teiginys, jog J. Krikštaponis buvo „demobilizuotas“, taip pat kelia rimtų abejonių. 1947 m. NKVD dokumente jis minimas kaip „pabėgęs iš vokiečių armijos ir besislapstantis Ukmergės rajone“. Asmenų, kurie slapstosi, niekada nedemobilizuoja, todėl šis teiginys neatitinka logikos. Be to, tariami „demobilizacijos dokumentai“ atrodo suklastoti, nes jų „signatūros“ neturi jokio realaus pagrindo archyvuose. Šios klastotės problema buvo viešai atskleista 2022 m. sausio 4 d. Facebook platformoje.
Minėti istorikai nepasinaudojo visa turima dokumentų medžiaga, o kai kuriais atvejais galimai interpretavo tik dalį dokumentų, jų iki galo nestudijavę. Tai rodo ne tik mokslinių tyrimų spragas, bet ir galimą sąmoningą manipuliaciją siekiant tam tikros politinės ar ideologinės darbotvarkės. Dėl šios priežasties būtina toliau kritiškai analizuoti J. Krikštaponio bylos medžiagą ir peržiūrėti visas su šiuo klausimu susijusias išvadas.
Šie teiginiai apie J. Krikštaponį, jo tariamą veiklą Baltarusijoje ir „demobilizacijos dokumentus“ yra ne tik nepagrįsti, bet ir siejami su visiškai nesusijusiais karininkais, tokiais kaip Vsevolodas Krylovas, arba su NKVD bylomis, kurios buvo sudaromos dar iki 1939–1940 m. Akivaizdu, kad tokiose bylose negalėjo būti jokių duomenų apie 1942 m. įvykius ar jų „prognozes“.
NKVD bylos, susijusios su J. Krikštaponio bendražygiais ir jo seserimi Veronika Krikštaponyte, aiškiai parodo, kad J. Krikštaponis vokiečių okupacijos metu buvo savo namuose. Šį faktą 1955 m. lapkričio 19 d. konstatavo Pabaltijo karinės apygardos karinio prokuroro padėjėjas, justicijos majoras Mamulinas. Peržiūrėjęs bylas, įskaitant archyvinę tiriamąją bylą Nr. 30422/3, skirtą Smetonai, Kuliavui, Veronikai Krikštaponytei ir kitiems, jis pabrėžė, kad J. Krikštaponis buvo Lietuvoje, o bausmė artimiesiems buvo griežta ir neatitiko nusižengimų.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei J. Krikštaponis iš tiesų būtų buvęs Baltarusijoje, šis faktas būtų atsispindėjęs NKVD tardymo protokoluose. Tuo metu NKVD turėjo plačią agentūrą ir bendradarbiavo su vietos komunistais, kurie greitai būtų pateikę informaciją apie tokią veiklą. Jei tokie duomenys būtų buvę, NKVD reakcija būtų buvusi itin griežta, o J. Krikštaponio sesuo Veronika Krikštaponytė būtų sulaukusi detalesnio tardymo ir papildomų kaltinimų. Tačiau jos byloje apie tai nėra jokių užuominų.
Majoras Mamulinas savo išvadoje aiškiai konstatavo, kad J. Krikštaponis vokiečių okupacijos metu buvo namuose. Ši išvada diskredituoja visus bandymus susieti J. Krikštaponį su veikla Baltarusijoje, nes ji remiasi archyviniais dokumentais ir tyrimais, atliktais tuo metu, kai NKVD veikla buvo itin intensyvi ir kryptinga. Šios aplinkybės rodo, kad istorikai, skleidžiantys nepatvirtintas versijas apie J. Krikštaponį, nepagrįstai ignoravo svarbius faktus ir dokumentus.
Po Evaldo Balčiūno, bolševikinio anarchizmo puoselėtojo, 2011 m. balandžio 9 d. paskelbto straipsnio ekstremistiniame ANTIFA tinklalapyje, Lėno-Užulėnio apylinkių gyventojai aktyviai neigė pateiktus šmeižikiškus teiginius apie J. Krikštaponį. Straipsnis buvo paskelbtas vos praėjus mėnesiui po J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės mirties, kas leidžia daryti prielaidą, jog E. Balčiūnas laukė jos mirties, kad sumažėtų galimybė gauti tiesioginių liudijimų, paneigiančių melagingus kaltinimus.
Straipsnyje buvo pateikti nepagrįsti teiginiai apie J. Krikštaponio veiklą, siekiant jį apšmeižti. Vis dėlto Lėno-Užulėnio apylinkių gyventojai liudijo, kad J. Krikštaponis vokiečių okupacijos metu buvo savo namuose. Šie liudijimai sutampa su 1955 m. justicijos majoro Mamulino išvadomis, pagrįstomis archyviniais duomenimis, kurie taip pat patvirtina, kad J. Krikštaponis nebuvo Baltarusijoje ir nesusijęs su tariama veikla, kurią jam priskyrė.
E. Balčiūno straipsnio tikslumas ir objektyvumas yra stipriai abejotini, nes jis nebuvo pagrįstas jokiais patikimais dokumentais ar liudijimais, o greičiau rėmėsi spekuliacijomis ir šališkais šaltiniais. Toks veiksmas daro žalą ne tik J. Krikštaponio atminimui, bet ir pačiam istorijos tyrimui, nes klaidina visuomenę ir mokslininkus. Šmeižto pobūdžio publikacijos turėtų būti kritiškai peržiūrimos ir atmestos, jei jos nėra pagrįstos patikimais ir autentiškais šaltiniais.
Šmeižtas, kurį paskleidė Evaldas Balčiūnas ir teisėsaugininkų paieškomas Rusijos politinio prieglobsčio prašytojas Giedrius Gabrilavičius per piketus Ukmergėje, diskredituojant partizaninį judėjimą, sukėlė sumaištį vietos gyventojų tarpe. Žmonės pradėjo abejoti J. Krikštaponio kaip Didvyrio pagerbimo teisėtumu.
Šios situacijos akivaizdoje Ukmergės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) pirmininkas ir buvęs politkalinys Zigmas Vašatkevičius ėmėsi iniciatyvos organizuoti ekspediciją. Apklausos metu žmonės, pažinoję J. Krikštaponį, patvirtino, kad apie jį paskleista informacija yra šmeižtas. Z. Vašatkevičius, buvęs Mordovijos lagerių politinis kalinys, garsėjo kaip aktyvus kovų už laisvę atminties puoselėtojas ir Ukmergės LLKS pirmininkas. Daugiau apie jį galima rasti Čia.
Buvęs Ukmergės meras Rolandas Janickas demonstravo atsargų ir kritišką požiūrį į A. Rukšėno „pažymą“, kuri buvo paremta prielaidomis ir nepagrįstomis interpretacijomis. Atsisakymas priimti sprendimus remiantis abejotinais duomenimis atspindi atsakingą požiūrį į istorinių asmenybių vertinimą.
Šios ekspedicijos ir gyventojų liudijimai dar kartą patvirtino, kad J. Krikštaponio reputacija buvo nepagrįstai juodinama. Tokie veiksmai ne tik klaidina visuomenę, bet ir apsunkina istorinės tiesos atkūrimą. Todėl tolesni tyrimai turi būti atliekami laikantis mokslo ir kriminalistikos principų, grindžiant išvadas tik autentiškais dokumentais ir liudijimais, vengiant manipuliacijų ar politizuoto šmeižto.
Istorija privalo būti mokslas, o ne užsakomoji interpretacija
Istorijos tyrimai turi remtis objektyviais metodais ir privalo keistis atsiradus naujoms aplinkybėms ar dokumentams, aptiktiems archyvuose. Svarbios asmenybės, tokios kaip J. Krikštaponis, nustatymas neturėtų būti grindžiamas vieno angažuoto ar aplaidžiai dirbančio „tyrėjo“ išvadomis. Toks procesas turi būti kolektyvinis, o gautos išvados – patikrintos mokslinės bendruomenės.
Nepagrįstas šaltinių plagijavimas ar nepagrįstos interpretacijos turi būti atskirai nagrinėjamos, kad būtų užkirstas kelias tokiems metodams diskredituoti istoriją kaip mokslą. Todėl būtina užtikrinti, kad istorinių asmenybių tyrimai vyktų laikantis griežtų metodologinių ir etinių principų.
Reikia viešinti nuslėptus faktus ir pagerbti J. Krikštaponį
Atsižvelgiant į J. Krikštaponio nuopelnus ir dvigubo Didvyrio statusą, būtina paviešinti iki šiol nuslėptus jo biografijos faktus ir įvertinti jį kaip pavyzdinę asmenybę. Tai ne tik padėtų ištaisyti klaidingas interpretacijas, bet ir parodytų pagarbą asmeniui, kuris svariai prisidėjo prie laisvės kovų.
Autorius 1991 m. Sausio ir Rugpjūčio pučo įvykių metu Jonavoje kvietė ginti Respublikos Parlamentą, dabar kviečia ginti Lietuvos laisvės kovų didvyrį Juozą Krikštaponį.
