Istorinis teisingumas Juozo Krikštaponio byloje

Pirmadienį Seime įvykusioje spaudos konferencijoje Seimo narys Vytautas Sinica pranešė, jog teismas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimą dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje pripažino nepagrįstu ir neteisėtu.

2023 m. LGGRTC nusprendė pašalinti Krikštaponio bareljefą ir pakeisti atminimo lentą. Motyvas – neva paminklas pažeidžia įstatymą, draudžiantį totalitarinių režimų propagavimą. Esą Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse 1941 m.

V. Sinica išdėstė savo poziciją dėl Juozo Krikštaponio atminimo ženklų pašalinimo ir kvietė įvertinti situaciją vadovaujantis istoriniu teisingumu bei teisinės valstybės principais.

„Iki šiol nėra jokio teismo sprendimo, patvirtinančio Juozo Krikštaponio kaltę dėl karo nusikaltimų ar dalyvavimo Holokauste. Visi jam metami kaltinimai remiasi vien sovietiniais šaltiniais, kurie savaime kelia pagrįstų abejonių dėl patikimumo“, – teigė parlamentaras.

Pasak jo, Krikštaponio atminimo ženklų – paminklo ir gatvės pavadinimo – šalinimas vyksta ne remiantis objektyviais faktais, bet politiniu ir ideologiniu spaudimu, o tai kelia grėsmę valstybės istorinei atminčiai.

****

Kalbėjo Juozo Krikštaponio garbę teisme gynęs advokatas Aivaras Žilvinskas.

Norėčiau pabrėžti, kad pasaulyje nėra nė vienos tautos ar valstybės, kurios istorija būtų vien vaivorykštės ir drugeliai. Istorija visuomet yra sudėtinga, pilna skausmingų įvykių, kuriuos Jungtinių Tautų chartija yra įvardijusi kaip „papiktinančius žmonijos sąžinę“. Tokie įvykiai – tai ne tik kančios, bet ir svarbios pamokos.

Kiekviena valstybė, siekdama būti teisine, privalo laikytis tam tikrų pamatinių principų: teismų nepriklausomumo, demokratijos, teisingumo vykdymo tik per teismą, taip pat – nekaltumo prezumpcijos.

Šioje byloje kilo daug gandų, nepatikrintų žinių ir viešų kaltinimų, esą žmogus, kuris buvo pripažintas didvyriu ir paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę, galėjo būti dalyvavęs nusikaltimuose žmoniškumui. Tai – labai rimti kaltinimai, kuriems reikia ne emocijų, o itin tvirtų įrodymų.

Todėl šiuo atveju J. Krikštaponio artimieji kartu su keturiomis organizacijomis kreipėsi į teismą, teigdami, kad objektyvių įrodymų tiesiog nėra. Ši byla – ne apie tai, kad visuomenė susiskirstytų į stovyklas: juodus ir baltus, geruosius ir bloguosius. Ne. Tai – apie teisinės valstybės principų gynimą. Apie tai, kad niekas negali būti nuteistas be teismo, o sprendimai turi būti grindžiami įrodymais, o ne prielaidomis.

Per daugelį metų buvo bandoma tyrinėti šio asmens – Juozo Krikštaponio – biografiją. Į Generalinę prokuratūrą buvo kreiptasi net tris kartus. Ir kiekvieną kartą atsakyta aiškiai: tyrimas nepradedamas, nes nėra duomenų, leidžiančių jį inicijuoti. Vien remtis sovietinių represinių struktūrų medžiaga – nepakanka.

Visgi atsirado anoniminės pažymos, kurios apeina įprastus teisinius procesus. Jų pagrindu susirinkusi vadinamoji Desovietizacijos tarpinstitucinė komisija, nesilaikydama procedūrų, priėmė išankstinį sprendimą, kad šis asmuo esą dalyvavo žudynėse. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad Komisijos posėdis vyko šališkai, su išankstinėmis nuostatomis, nediskutuojant apie istorines aplinkybes, tik formalizuojant jau iš anksto priimtą išvadą.

Gavęs šią Komisijos išvadą, Genocido centras priėmė sprendimą – iš pradžių nukelti paminklą, vėliau – nuimti nuo jo bareljefą su Juozo Krikštaponio atvaizdu.

Tačiau teisme paaiškėjo esminiai dalykai: Genocido centras pripažino, kad nėra patikimų istorinių duomenų, jog asmuo dalyvavo nusikaltimuose. Taigi nebuvo nei istorinių, nei teisinių pagrindų konstatuoti, kad paminklas kažką draudžiamo propaguoja.

Todėl teismas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik konstatuoti, jog Genocido centro sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, o Komisijos, kurios išvadomis jis rėmėsi, veikla – neskaidri ir neobjektyvi.

Tai – labai svarbus istorinis sprendimas. Jis liudija, kad Lietuva, kaip civilizuota valstybė, laikosi teismų nepriklausomumo, baudžiamojo proceso standartų ir atsisako sovietinių metodų, kai žmonės būdavo nuteisiami remiantis slaptomis pažymomis, be teismo ir be galimybės apsiginti.

Taip, šiandien vis dar matome perdėtą uolumą „kovoje su paminklais“. Tačiau man tai primena tuos, kurie daužo veidrodžius vien todėl, kad nepatinka tai, ką juose mato. Paminklai egzistuoja tam, kad primintų, kas buvo – kad, kaip sakė Herodotas, neliktume vaikais, nežinančiais savo istorijos.

Istorija niekada nebūna lengva. Tačiau ji moko. Ji primena, kad žmogaus teisių apsauga, teismų nepriklausomumas ir teisinės valstybės principai – yra mūsų pamatai.

Jeigu mes vėl imsimės „teisingumo“ be prokuratūros, be teismo, remdamiesi vien sovietinių struktūrų likučiais – tai nebus demokratija.

Todėl šiandien, visų pirma, turėtume džiaugtis. Ne skaldyti tautą į stovyklas, o džiaugtis, kad XXI a. Lietuva geba vadovautis teisės principais ir vykdyti teisingumą taip, kaip priklauso.

Tai – teisingumo pergalė. Teisinės valstybės, o ne kažkokių ideologinių grupių pergalė.

Tikiuosi, kad šis procesas taps pamoka ir ateičiai, nes dar ne viena skausminga byla laukia. Tačiau svarbiausia – kad niekada nepažemintume laisvės kovų atminimo, ypač – be pagrindo.

****

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovas Jonas Burokas

Jis pažymėjo, kad daugelis patriotinių organizacijų šioje kovoje dalyvauja jau dešimt metų.

„Tik dabar pasiekėme tai, ko siekė ankstesni žmonės – daugelis jų jau ilsisi amžinybėje“, – sakė jis.

Čia buvo tie, kurie iš tikrųjų dalyvavo patriotinėje kovoje ir ginkluotame pasipriešinime. „Labai džiaugiuosi ir jumis – jaunimu, kuris atliko šį garbingą darbą“, – pabrėžė J. Burokas.

Jis priminė, kad Genocido centras priešišką veiklą pradėjo dar seniai. „Nežinau, nenoriu kaltinti buvusių centro vadovų – Teresės Burauskaitės ir dabartinio generalinio direktoriaus. Bet prisimenu pokalbį su Terese. Sakiau jai: „Mes vis tiek kovosime, kad Juozas Krikštaponis būtų apgintas.“ Ji atsakė: „Jūs nieko nepadarysite.“ Šiandien netveriu džiaugsmu – žinau, kad vis dėlto pavyko!“

Jis parodė dokumentą, kuriame Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai atsakė Generalinė prokuratūra. Cituojama:

„Informuojame, kad Generalinė prokuratūra, nesant konkrečių objektyvių duomenų, pagrindžiančių 1997 m. gruodžio 22 d. Genocido centro generalinio direktoriaus įsakymo neteisėtumą, neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą.“

„Po dešimties metų – pagaliau pasiekta. Kiek daug reikėjo padaryti! Dabar turime Aivaro Žilvinsko parengtą 11–12 lapų dokumentą. Galvojau – kiek galima tiek prirašyti? Bet pasirodo – teisiniai argumentai yra labai svarbūs“, – sakė J. Burokas.

Jis pasidalijo ir kitais faktais. Pasak jo, klasės draugas Julius Čeponis, prieš keletą metų dalyvavęs Ukmergės konferencijoje, kurią organizavo Lietuvos istorijos institutas ir Genocido centras, atsistojęs liudijo:

„Jei ne Krikštaponis, mūsų Bagnapolio kaimo žmonės būtų buvę sušaudyti.“

Tuo metu, vokiečių okupacijos metais, buvo nušauti du vokiečiai ir jų žirgai – tikėtina, kad tai padarė sovietiniai partizanai. Tokiais atvejais vokiečiai netoleruodavo – civiliams grėsė mirtis.

Vokiečių kariškiai suvarė žmones prie vieno namo ir pasiruošė egzekucijai. Laimei, vienas gyventojas nubėgo pas Juozą Krikštaponį, gyvenusį netoliese. Šis puikiai kalbėjo vokiškai, atvyko su kunigu ir ėmėsi ginti žmones. Vokiečių karininkas jam pasakė: „Jei čia rasime nors vieną kulką – ir tu būsi sušaudytas.“ Tačiau kulkų nerado – ir J. Krikštaponis išgelbėjo visą kaimą.

Vėliau, artėjant sovietams, jis nepasitraukė su vokiečiais – liko Lietuvoje, sakydamas: „Aš esu Lietuvos karininkas ir liksiu ginti savo Tėvynę.“ Dalyvavo mūšyje – jį ir kitus partizanus užklupo daugiau nei šimtas sovietinių karių. Žuvo ir jis, ir jo brolis.

Vėliau Juozas Krikštaponis buvo baisiai apkaltintas. Pirmieji kaltintojai – Algirdas Paleckis, šiuo metu kalinamas. Jau 2014 m. Ukmergėje jis ragino nugriauti paminklą. Nuo to ir prasidėjo šis procesas – tarsi buldozeris stūmė išgalvotus kaltinimus, kol galiausiai Krikštaponis buvo apkaltintas žydšaudyste.

„Galėčiau apie šiuos įvykius parašyti visą romaną, bet šiandien labai džiaugiuosi šia maža pergale. Pažiūrėsime, kas bus toliau – gal atsiras jėgų, kurios vėl bandys kreiptis į teismą. Tikiuosi, kad Genocido centras to nebedarys ir paliks viską taip, kaip yra“, – kalbėjo J. Burokas.

Jis pabrėžė, kad esamas paminklas – mažas, kuklus. „Manau, jis turi virsti didingu paminklu – skirtu ne tik J. Krikštaponiui, bet ir visai Vyčio apygardai. Toks paminklas būtų išskirtinis, matomas, įprasminantis jų auką.“

****

Apibendrindamas V. Sinica pabrėžė, kad nėra jokių teismo sprendimų ar patikimų įrodymų, pagrindžiančių Juozo Krikštaponio dalyvavimą karo nusikaltimuose ar Holokauste. Visi kaltinimai remiasi vien sovietiniais šaltiniais, kurių patikimumas kelia rimtų abejonių.

Valstybė turi pareigą ginti asmenų reputaciją, kai jų kaltė nėra įrodyta, o J. Krikštaponio atminimo ženklų šalinimą galima vertinti kaip dalį platesnio istorinio perrašymo procesą, kuriame ignoruojami teisingumo principai.

Kritikuotina yra prezidentūrą, kai kurie politikai, žiniasklaida bei užsienio institucijos, ypač JAV ambasada, dėl daromo spaudimo vietos savivaldai naikinti J. Krikštaponio atminimą.

Jis paragino valstybės institucijas ir visuomenę laikytis nekaltumo prezumpcijos, gerbti istorinės atminties principus ir nepasiduoti išorės bei vidaus spaudimui, grindžiamam ne faktais, o interpretacijomis.

Pasak V. Sinicos, vertinant praeitį būtina laikytis teisinės valstybės principų – nekaltumo prezumpcijos, objektyvumo ir aiškaus atskyrimo tarp istorinių faktų bei ideologinių interpretacijų.

Galiausiai Juozas Krikštaponis buvo Lietuvos karininkas, žuvęs kovose su sovietų partizanais, o po mirties apšmeižtas sovietinės propagandos – todėl tai neturėtų būti laikoma pagrindu jo atminimui naikinti.

„Turime ginti savo žmones, kol nėra įrodytos jų kaltės. Tai – teisinės valstybės pagrindas. Tylėjimas tokiais atvejais reiškia sutikimą su istorinės tiesos perrašymu“, – kalbėjo Seimo narys.

Spaudos konferencijoje taip pat buvo akcentuota, kad tokie atvejai kaip Juozo Krikštaponio byla turėtų būti vertinami remiantis ne tik istoriniais dokumentais, bet ir pagarba žmogaus orumui bei valstybės atsakomybe saugoti piliečių reputaciją.

Redakcijos prierašas:

Konferencijoje liko nepaminėta, kad teismo procese, kuriuo buvo siekiama apginti Juozo Krikštaponio garbę ir orumą, reikšmingą paramą teikė ne tik visuomeninės organizacijos „Tautos forumas“ ir „Lietuvos žmogaus teisių asociacija“, bet ir „Lietuvos Helsinkio grupė“, „Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, Koordinacinė taryba (NOKT), bei Piliečių gynybos paramos fondas. Taip pat nuoširdžiai, negailėdamas jėgų mums talkino kraštotyrininkas Vytenis Aleksandraitis.

Padėkos nusipelnė visi, kurie nesudvejojo ir pernai spalio mėnesį paskelbė plačiai nuskambėjusį pareiškimą, ginantį Juozą Krikštaponį, valstybės vadovams ir visuomenei. Tai – politikas Audronius Ažubalis, dr. Kęstutis Dubnikas, prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, dr. Algimantas Jankauskas, prof. dr. Libertas Klimka, prof. dr. Bronius Makauskas, Arvydas Sekmokas, dr. Vytautas Sinica, Giedrius Steponkus, prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas, prof. dr. Valdas Rakutis, prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila, žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis, Lituanistikos tyrimų centro vadovas dr. Robertas Vitas (Čikaga), advokatas Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga.

„Pozicijos“ inf.