Kaip jaučiasi lietuvis, kuris jau 15 metų gyvena abejingų nepaliekančioje Italijos sostinėje Romoje? Kokie jo pomėgiai, kasdienybė ir įpročiai? Ar nejaučia nostalgijos gimtinei? Ar jam pavyko integruotis mieste, kur, kaip pats sako, gyventi tikrai įdomu?
„Juk Italijoje nuolat kas nors neveikia, stringa, bet su tuo gyveni, priimi tai kaip taisyklę, kurios neįveikimas kartais tampa veikimu“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja 39-erių Romanas Kazakevičius. Iš Motiejaus Valančiaus gimtinės – Nasrėnų miestelio Kretingos rajone kilęs lietuvis penkerius metus Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete krimto filosofijos ir teologijos mokslus, kiek daugiau nei dešimtį metų dirba Vatikano radijuje, pranešdamas Lietuvai naujienas iš Šventojo Sosto, priklauso Italijos lietuvių bendruomenės valdybai ir ramybę atranda kalnuose.
Gal galėtum prisiminti savo atvykimo į Italiją istoriją? Kaip sugalvojai atvykti?
Mano atvykimas į Italiją buvo planuotas tik iš dalies. Iš pradžių, vos baigęs mokyklą, išvykau į Prancūziją, kur trejus metus Šv. Jono bendruomenės formavimo centre studijavau filosofiją ir teologiją. Ši bendruomenė suteikia galimybę privačiai studijuoti keliasdešimčiai jaunuolių iš viso pasaulio.
Grįžęs į Lietuvą įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Ten pradėjau jausti susidomėjimą visuomeniniais mokslais, tokiais kaip sociologija, politinės teorijos, žurnalistika. Ir, kaip tyčia, Popiežiškasis Šv. Tomo Akviniečio universitetas Romoje paskelbė kvietimą kreiptis dėl stipendijos socialinių mokslų magistro studijoms.
Ar prisimeni savo pirmąją dieną Romoje?
Pamenu, buvo 2001-ųjų rugpjūčio trisdešimt pirmoji – paskutinė lietuviškos vasaros diena. Mes, keli į skirtingus Romos universitetus vykę studentai, atvykome mikroautobusu, nes kelionės lėktuvu dar buvo neįperkamos.
Kaip dabar atrodo tavo darbo diena?
Mūsų radijo misija – katalikiškų žinių iš Vatikano ir popiežiaus aplinkos sklaida. Taigi, visų pirma, skleidžiame šias naujienas, o paskui tiriame ir pranešame naujienas iš kitų sričių, kurios tuo metu yra įdomios ir svarbios.
Ar tenka bendrauti su aukštas pareigas užimančiais Vatikano dvasininkais? Galbūt teko bendrauti su pačiu popiežiumi?
Su įtakingais ir gerbiamais dvasininkais bendrauju dažniau, o su popiežiumi Pranciškumi teko susitikti dukart. Pirmą kartą, kai į susitikimus su juo buvo pakviestas kiekvienas Vatikano darbuotojas. Antrą kartą, kai Vatikane viešėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Buvai tos delegacijos nariu?
Pagal ilgametę tradiciją naujai išrinktas katalikiškos šalies vadovas yra pakviečiamas į susitikimą su popiežiumi. O garbė būti Lietuvos delegacijose man teko dukart. Pirmą kartą, kai D. Grybauskaitė susitiko su popiežiumi Benediktu šešioliktuoju, antrą, kai ji atvyko pasimatyti su popiežiumi Pranciškumi.
Gal galėtumei trumpai papasakoti apie susitikimą?
Tai oficialus valstybės vadovo vizitas, po kurio Pranciškus, kaip jam įprasta, padarė gražų gestą: pasveikino Prezidentės palydą ir visus pakvietė trumpam pabendravimui.
Ką tau reiškia bendrauti su dvasininku, kurį bent gyvai pamatyti svajoja daugelis katalikų?
Tai formalus susitikimas, kurio metu tegali nusišypsoti, paspausti ranką pasisveikinti. Man, kaip katalikui, turbūt daugiau reiškia tie pamąstymai, pats suvokimas, su kokiu garbingu žmogumi tu susitinki.
Mokeisi katalikiškose institucijose, dabar dirbi katalikiškoje žiniasklaidos priemonėje. Kodėl? Dėl stipraus tikėjimo?
Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias susideda iš tam tikrų komponentų. Tikėjimą atradau studijuodamas Prancūzijoje. Tai pavadinčiau savotišku atsivertimu, nes tam įvykus, žmogus Dievą ima suvokti nebe kaip doktriną, nebe kaip toli esantį horizontą, o šalia esantį artimą bičiulį. Kartą tai pajutęs, Dievo buvimo šalia nebegali ignoruoti. Tai tampa egzistencine patirtimi, tokia, kaip vedybos, vaiko gimimas, svajonių darbo atradimas, ir pakeičia žmogaus gyvenimą keliolikai metų.
Ar patinka žurnalisto veikla, kuria užsiimi?
Taip. Man labai patinka skaityti, domėtis, sužinoti, ištirti ir paskui tai perpasakoti. Mėgstu gilintis į tikėjimą kultūrine, civilizacine, netgi politine prasme.
Be viso to, dar turiu privilegijuotą galimybę pradėti savo darbą beveik tada, kada aš noriu. Turiu omenyje darbo pradžią ryte, nes nėra didelio skirtumo, ar jį pradėsiu devintą, ar dešimtą valandą.
Kodėl tau tai svarbu?
Man gerai, kad nėra didžiulio poreikio laužti save keltis, bėgti. Vertinu tai, kad jeigu kurią nors dieną yra poreikis ilgiau pamiegoti ar tiesiog nueiti į paštą, aš galiu laisvai tuo naudotis. Manau, kad tai tik į naudą bet kuriam specialistui, nes ramiai pradėjęs dieną, jis mažiau skuba, išgyvena, klysta.
Kaip manai, esi „suitalėjęs“?
Manau, visus Italijos lietuvius galima suskirstyti į tris sąlygines grupes. Pirmajai priklauso tie lietuviai, kurie čia atvyko dar būdami vaikai ar bent aštuoniolikos. Jie, mano galva, yra visiškai integruoti. Antrajai priskirčiau tuos tautiečius, kurie yra pusiau integruoti. Trečioji – neintegruoti ir trumpai čia gyvenantys lietuviai.
Prie kurių priskiri save?
Aš save priskiriu prie pusiau integruotųjų.
Kodėl taip manai?
Aš čia atvykau 24-erių su tam tikra tapatybe, kurios neištrinsi.
Kaip, tavo nuomone, atrodo integruoti ir neintegruoti vietos lietuviai?
Visiškai integruoti žmonės yra kone visapusiškai perėmę itališką tapatybę, ir tai matyti ne tik iš jų pasaulėžiūros, bet netgi iš kūno kalbos, veido. Taip pat svarbu ne tik tai, kaip žmogus juokiasi, bet ir iš ko juokiasi.
Pusiau integruoti žmonės, kaip aš, čia jaučiamės gerai. Mums labai patinka Italija, bet tuo pačiu turime labai stiprų ryšį su Lietuva. Ir nebūtinai geografine, bet ir kultūrine prasme. Mes nuolat sekame lietuviškas naujienas, susitinkame su bičiuliais lietuviais, bet tuo pačiu turime ir itališką artimųjų ratą.
Bet yra ir neintegruotų žmonių. Tiesą pasakius, tokių esu sutikęs nedaug, tačiau juos charakterizuoti taip pat galėčiau. Jie gyvena Italijoje dėl įvairių priežasčių, tačiau nuolat atsiranda tai, kas juos erzina. Jie skundžiasi sau ir kitiems, kad neveikia tas, neveikia anas… Tai, ką mes, ilgamečiai Italijos lietuviai, laikome natūraliu dalyku ir esame susigyvenę su tuo. Juk Italijoje nuolat kas nors neveikia, stringa, bet su tuo gyveni, priimi tai kaip taisyklę, kurios neįveikimas kartais tampa veikimu.
Ką manai, kaip tave identifikuoja italai?
Nepaisant to, kad itališkai kalbu visiškai laisvai, mano kalboje vis tiek galima justi akcentą. Italai jį identifikuoja labai įvairiai. Kai kalbu daugiau, esu identifikuojamas kaip rytų europietis, o vizualiai ne kartą tekę būti palaikytam skandinavu ar vokiečiu. Bet jų argumentų nežinau, tiesą sakant, nė vieno taip nesu ir paklausęs, kodėl mane taip identifikuoji?
O kaip būna, kai bendrauji su nepažįstamais lietuviais gimtinėje? Ar jie jaučia, kad tu išeivis, galbūt netgi užsienietis?
Žvelgiant vien iš mano paties savivokos, yra sunku vertinti. Manau, kad neturiu to bruožo grįžęs į Lietuvą jaustis žmogumi iš užsienio. Tačiau yra buvę situacijų, kai institucijose Lietuvoje buvau palaikytas užsieniečiu. Pamenu, viešėdamas Vilniuje, užsukau į vieną įstaigą ir teiravausi vieno iš ten dirbančių bičiulių. Man atsakė, kad jo šiuo metu nėra. Informavau durininką, kad atvyksiu vėliau, o man grįžus bičiulis juokėsi, kad, pasak durininko, jo teiravosi kažkoks vaikinas iš užsienio. O aš durininkui tik pasisakiau savo pavardę. Neminėjau, kad atvykau iš Italijos.
Grįžkime į Italiją… Kaip užmezgei ryšį su vietos lietuviais?
Pamenu, tada gal netgi labiau nei dabar jaučiau didžiulį poreikį susitikti su tautiečiais. Nemokėjau kalbos, neturėjau bičiulių, o bendravimas su lietuviais tarsi turėjo pakeisti tą Lietuvoje likusią mano gyvenimo dalį, kurios išvykus natūraliai trūksta. Taigi radau bičiulių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį. Dalyvaudavau renginiuose, šventėse, mišiose. Taip pamažu tapau aktyviu lietuvių bendruomenės nariu, vadovavau jai.
Kiek kartų jai vadovavai?
Aš ir pats nebeprisimenu. Turbūt du kartus. Apskritai manau, kad kai Italijos lietuvių bendruomenė tokia maža, kiekvienas lietuvis per dvidešimtį metų bent kartą bus pabuvęs jos pirmininku (juokiasi).
Išlieki aktyviu bendruomenės nariu ir jai nevadovaudamas. Kodėl?
Pirmiausiai, buvimas kartu tarsi užpildo tą tuštumą, kurią, manau, kiekvienas patiriame išvykę iš gimtinės. Antra, yra šiokia tokia dvasinė pareiga bendruomenei. Nes yra darbai, projektai, prie kurių prisidėjau, ir man tiesiog malonu tuos darbus tęsti kartu. Be to, daugeliui lietuvių esu tapęs vienu iš tų veidų, su kuriais jie identifikuoja bendruomenę.
Koks tavo ryšys su Lietuva? Gal matai savo tolesnę ateitį joje?
Tikrai neturiu išankstinio nusistatymo niekada negrįžti į Lietuvą. Tačiau iš to, kaip mano gyvenimas klostosi dabar, panašu, kad dar daugelį metų negrįšiu.
Kita vertus, Lietuva visada yra arti manęs. Viena iš priežasčių – tiesioginiai ir nebrangūs skrydžiai, dėl kurių ne tik pats dažnai grįžtu į Lietuvą, bet ir brangūs žmonės mane dažnai lanko. Be to, yra ryšių technologijų, kurios dar sumažina tėvynės ilgesį.
Kokie jausmai aplanko grįžus?
Didelės nostalgijos nejaučiu, tačiau Lietuvoje visada aplanko nepaprastai malonus namų jausmas. Be to, grįžę iš svetur, mes imame atkreipti dėmesį į tai, ko, gyvendami Lietuvoje, net galbūt nepastebėtume.
Pamenu, šią vasarą pasikviečiau keletą bičiulių, su kuriais keliavome po Žemaitiją. Nors ten beveik nėra ypatingų lankytinų objektų, mes tikrai pamatėme nuostabių dalykų. Pavyzdžiui, Švėkšnos miestelį, kurį supa nuostabus parkas, tvenkinys, žydi gėlynai, yra nuostabi bažnyčia. Taip pat aplankėme kitas vietas: Biržų dvarą, Senosios Įpilties kaimą, sutikome nuostabių žmonių ir pamatėme neatrastą Lietuvą.
Kaip manai, ko reikia išeiviui, kad jis neprarastų ryšio su Lietuva?
Antuanas de Sent Egziuperi yra pateikęs žmogaus apibrėžimą: žmogaus tapatybė, savastis – būti santykių mazgu. Todėl manau, kad norint išlikti lietuviu, gyvenant ne Lietuvoje, reikia nenutraukti ryšio su ja. Pirmiausia, lietuviai turi bendrauti toje šalyje, kurioje gyvena, ir nepamiršti tų, kurie liko Lietuvoje. Bet vėlgi noriu pabrėžti, kad santykiai su artimaisiais gimtinėje turi būti protingi. Jie turi būti lankstūs.
Ką manai apie lietuviškų tradicijų puoselėjimą?
Manau, kad reikia atrasti aukso vidurį. Turime nepamiršti lietuviškų tradicijų, bet jokiu būdu negalime likti ta XIX amžiaus Lietuva. Reikia atrasti ir modernių tradicijų, kurios leistų neseniai išvykusiųjų vaikams išlaikyti tapatybę.
Kokios buvo išankstinės nuotaikos iki atvykstant ir kaip, laikui bėgant, jos kito?
Aš atvažiavau į Romą be jokių išankstinių nusistatymų, kai tuo tarpu kai kurie kiti atvyksta su aiškia idėja. Jie tikisi daug kur nuvykti, daug ką pamatyti. Aš atvykau be jokio išankstinio nusistatymo, todėl niekas ir nenuvylė. O ir dabar, kai jau save laikau pusiau integruotu, kažkokių neigiamų nuotaikų ir erzinančių dalykų nepastebiu. Žinoma, kai mes kalbame apie Romą ir likusią Italijos dalį, turime turėti omenyje, kad tai visiškai skirtingos plotmės.
Gal galėtumei išskirti, kas labiausiai patinka Romoje?
Iš savo ir pažįstamų patirties galiu pasakyti, kad Roma visada patinka žmonėms, kurie yra jautrūs istorijai. Tokiems žmonėms Roma visada bus ypatingas miestas, nes čia sukaupta labai daug istorijos. Žinoma, kartais atrodo, kad daugelį metų besisukdamas Romos kasdienybėje tų istorinių grožybių kartais jau net nepastebi. Tačiau tada, kai daug laiko tenka praleisti pilkuose gelžbetoniniuose kvartaluose, supranti, ką reiškia gyventi Romoje.
Dar man Roma patinka dėl to, kad čia pernelyg daug neišleidžiant galima mėgautis turiningu kultūriniu gyvenimu. Turiu omenyje paskaitas, parodas, koncertus, kuriuos rengia italai ir patys lietuviai. Tereikia tik domėtis. Aišku, čia yra ir itin aukštos kokybės renginių, už kuriuos tenka solidžiai sumokėti. Tačiau tai savaime suprantama.
Jeigu Romano vakaras ne namuose, tai kur?
Prisipažinsiu, kad, žengiant per keturiasdešimtmečio slenkstį, mažėja tų ne namuose praleistų vakarų. Kai buvome jauni, manau, kiekvienas norėjome užmesti tokius didžiulius santykių tinklus… Siekėme pažinti ir sutikti labai daug žmonių. Dabar santykiuose jau tiesiog norisi kokybės, ne kiekybės. Dėl to patinka būti namuose, skaityti, gaminti.
O kalbėdamas apie kultūrą, labiausiai išskirčiau muziką. Labai mėgstu klasikinę muziką. Žinoma, nelaikau savęs dideliu žinovu, tačiau klausau jos namie ir lankausi koncertuose, kurių čia daug ir gerų.
Ar turėjai galimybių pažinti daugiau Italijos, ne tik Romą?
Maždaug dvylika metų mano gyvenimas buvo susietas tik su Roma, o pastaruosius trejus jis beveik visapusiškai susijęs su kalnais. Atradęs juos ir pamačiau kitą Italiją.
Kuo ta Italija kitokia kalnuose?
Važiuodami į kalnus mes visada sustojame nedideliuose miesteliuose. Išgeriame kavos, pasidaliname įspūdžiais, pabendraujame su vietos gyventojais. Ten visiškai kitokie žmonės nei Romoje. Netgi miesteliai kartais skiriasi kaip diena nuo nakties. Pavyzdžiui, bendraudamas su daržovių pardavėju pamini kokį nors už 20-30 kilometrų esantį miestelį ir, būna, kad jis jo nežino.
O mes dar stebimės, kad kai kurie italai apie Lietuvą nieko nėra girdėję (juokiasi).
Ką gyvenime tau reiškia kalnai?
Ėjimas į kalnus man nėra vien tiktai fizinė veikla. Garsus rusų alpinistas filme „Everestas“ yra pasakęs frazę, labai atitinkančią mano jauseną: „Kalnai nėra futbolo aikštės, į kurias aš einu laimėti. Kalnai – tai katedros, į kurias aš einu melstis“.
Kalnai man – tai vieta, į kurią aš einu atsipalaiduoti, įkvėpti gryno oro. Ypač po Romos šurmulio.
Kada užkopei į pirmąjį kalną?
Kalnai mano gyvenime, manau, atsirado neatsitiktinai. Kaip tik tuo metu, kai buvau tik pradėjęs gyventi Romoje, mėgau tą studentišką gyvenimą, renginius, susitikimus su draugais. Nesirinkau maisto, buvau priaugęs svorio. Bet atėjo laikas, kai pajutau, kad man gyvenime reikia kažko kito. Pradėjau dairytis kažkokios veiklos ir tarsi intuityviai jutau, kad kalnai yra kažkas labai gražaus ir dar neatrasto. O Romoje kaip tik yra daug asociacijų, kurios organizuoja vienos dienos išvykas į kalnus. Pirmiausiai kopiau su asociacijomis ir taip atsirado bendraminčių būrelis, su kuriuo vos ne kas sekmadienį kopiame į kalnus. Bet, deja, nežinau, kiek tai bus galima tęsti. Nes, žaisdamas krepšinį, gavau kelio traumą, ir dabar man medikai jau pataria sustoti.
Tai trauma rimtai sujaukė tavo alpinizmo planus?
Visada svajojau išsiruošti į savaitės-dešimties dienų žygį po kalnus. Galbūt netgi vienas, tik su kuprine ant pečių. Tačiau daugiau nei poros dienų, ko gero, mano kelis tikrai neatlaikytų.
Ir krepšinio turbūt nebežaidi?
Nebe. Tik domiuosi juo.
O gal domiesi ir futbolu, kaip dauguma vyrų Italijoje?
Domiuosi tik krepšiniu, kuris mane dažnai išgelbsti nuo ginčo su kai kuriais romiečiais. Jie manęs dažnai mėgsta klausti: tu už „AS Roma“ ar už „SS Lazio“? Šios komandos, kaip žinia, yra amžinos priešės, tektų ginčytis, tačiau man ramu, o aš atsakau, kad esu krepšinio fanas.
Kaip keliauji į darbą Romoje?
Anksčiau važiuodavau į darbą su motociklu, bet patekau į eismo įvykį ir dabar važinėju dviračiu.
Ką manai apie eismą Romoje?
Roma yra toks miestas, kuriame visi beprotiškai skuba. Eismas čia tikrai savotiškas. Kartais jis atrodo chaotiškas ir be proto greitas, tačiau tuo pačiu galima justi, kad italai vairuotojai tą betvarkę tvirtai kontroliuoja.
Kokia tavo, kaip eismo dalyvio, patirtis?
Pažintį su Romos eismu, visų pirma, pradėjau kaip pėsčiasis. Tuo metu dar gyvenau Romos centre ir į universitetą man reikėdavo eiti tik apie pusantro kilometro. Dėl to netgi nereikėjo naudotis viešuoju transportu, nes važiuodamas su juo būčiau užtrukęs ilgiau, nei eidamas pėsčiomis.
Būdamas pėsčiuoju išmokau eiti per perėją degant raudonam šviesoforo signalui, kaip tai daro visi. Žinoma, aš nekalbu apie transporto priemonėmis ypač apkrautas gatves, tačiau per kelius, kur eismas mažiau intensyvus, degant raudonam šviesoforo signalui Romoje eina ir keliais šuneliais vedinos aukštakulniais pasipuošusios damos, ir lazdelėmis besiramsčiuojantys senjorai.
Būnant autobuso keleiviu, man ne kartą teko kartu su kitais žmonėmis panešėti į šoną autobusui kelią užstojusį neleistinoje vietoje paliktą automobilį.
O vairuojant Romoje tereikia perprasti tas vidines sroves, kuriomis „plaukia“ transporto priemonės. Jas perkandus, vairuotojui telieka būti susikaupusiam, išsilaikyti srovėje ir, prireikus, peršokti į kitą.
Pabaigai pakalbėkime apie gyvenimo tėkmę. Ką tau davė gyvenimas kitoje šalyje?
Gyvenimas kitoje šalyje gali suteikti galimybių, kurių Lietuva dėl savo mažumo negali pasiūlyti. Jokiu būdu Lietuvos nekritikuoju, bet natūraliai yra sričių, kurios kitose šalyse išvystytos geriau, ir žmogus naudojasi tomis galimybėmis.
Nežinau, ar savo patirčiai galėčiau tai pritaikyti, tačiau gyvenimas Italijoje man davė galimybę pažvelgti į save iš pasaulietiškos perspektyvos. Ir manau, kad mąstyti keliomis perspektyvomis yra turtinanti patirtis. Kita vertus, tai kainuoja pastangų. Nes mąstydamas apie perspektyvą A, tu natūraliai pradedi abejoti perspektyva B, ir atvirkščiai. O ta abejonė kartais pasėja sumaištį galvoje, ir lengva nebūna.
O ką atėmė gyvenimas svetur?
Nors yra sakoma, kad mes namus galime susikurti, ten kur tuo metu būname, tačiau namai man – tai protėvių žemė. Kapinėse šalia mano kaimelio palaidota beveik du šimtai metų mano giminės. Aš jaučiu, kad ta tradicija pamažu nutrūksta ir nostalgija protėvių žemei mane apima vis labiau.
Andrius Nenėnas
