Italijos lietuvių metų renginys: „Nesame tauta tik nuo žagrės“

Ne Rusijos dalis, ne Europos naujokai, ne tauta nuo žagrės, ne fašistai, bet draugiška šalis. Italijoje gyvenantys lietuviai bando keisti čia rūpestingai sovietmečio propagandos įaugintus stereotipus apie Lietuvą, kuriais informaciniame kare, siekdama kiršinti abi tautas, žongliruoja Rusija ir su ja Italijoje flirtuojančios, kultūrine veikla prisidengiančios politinės jėgos.

Mokslinė konferecija „Šimtamečiai Lietuvos ir Lombardijos ryšiai“ Milano Cattolica universitete. A.Buckutės nuotr.

Milano lietuvių bendruomenė gruodžio 4-5 dienomis pirmą kartą pristatė teminį renginių ciklą „Šimtamečiai Lietuvos ir Lombardijos ryšiai“. Pirmoji diena buvo skirta bendruomenei, antroji – mokslinei konferencijai, orientuotai į italų publiką. „Norėjome pabrėžti Lietuvos ir Italijos bendrumą, apginti Lietuvos įvaizdį ir priminti, kad esame senųjų Europos vertybių šalis. Viešojoje erdvėje vyksta informacinis karas, ir jame Lietuva vaizduojama priešiškai. Bandome į tai atsakyti pateikdami daugiau informacijos ir pabrėžiame, kad mūsų šalis sieja bendra istorija, kad esame draugiški”, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė Milano lietuvių bendruomenės pirmininkė Kotryna Buono.

Ramunė Rakauskaitė (kairėje), Kotryna ir Demetrio Buono. A. Buckutės nuotr.

Vienas iš paskutiniųjų informacinio karo pavyzdžių rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos knyga „La congiura lituana” („Lietuviškas sąmokslas”), pristatyta Italijos parlamente Romoje, taip pat Milane (vienas iš pristatymų vyko italų „Forza Italia” partijos lyderiui Silvio Berlusconi priklausančiame „Mondadori” tinklo knygyne, Milano lietuvių bendruomenė surengė taikų protestą – aut. past.), artimiausiu metu Romoje Rusų kultūros ir kalbos institutas organizuoja dar vieną knygos pristatymą italų nacionalinėje Mažųjų ir vidutinių leidėjų mugėje. Jų metu šmeižiamas Lietuvos vardas ir iškraipomi Sausio 13 – sios įvykiai, esą savi šaudė į savus, Lietuva vadinama Europos Šiaurės Korėja, kurioje pažeidinėjamos žmogaus teisės, ir visa ši „kita tiesa”, kuri Lietuvoje esą yra uždrausta, ir su jos skleidėjais susidorojama, sugula italų interneto svetainėse ir pasklinda po socialinius tinklus.

Daiva Mitrulevičiūtė italams pasakojo Valdovų rūmų istoriją. A. Buckutės nuotr.

Lietuvai, apie kurią Italijoje žinoma mažai, tokie informaciniai išpuoliai tik dar labiau sunkina padėtį. Italijoje pastaruoju metu itin išaugęs populistinio „5 Stelle” judėjimo ir kraštutinės dešiniųjų partijos „Lega Nord” populiarumas, ir jos laiko Rusiją ne agresoriumi, bet strateginiu partneriu, kuriam reikalauja nutraukti Europos Sąjungos taikomas ekonimines sankcijas ir prieštarauja NATO planams 2018 m. siųsti italų karių į Latvijos pasienį su Rusija. Taigi jei Italijoje artimiausiu metu vyktų rinkimai, o tokia galimybė išlieka po premjero Matteo Renzi inicijuoto ir jo paties atsistatydinimu pasibaigusio konstitucinio referendumo, kuriuo bandyta sutelkti valdžią tik parlamento rankose, greičiausiai juos laimėtų populistinis, apskritai iš Europos Sąjungos Italiją norintis išvesti „5 Stelle” judėjimas, ir Lietuvai tai nieko gero nereikštų.

Tokioje politinėje realybėje gyvenantys Italijos lietuviai dvi dienas Milane trukusiame renginių cikle „Šimtamečiai Lietuvos ir Lombardijos ryšiai“ pabandė priminti italams, kad abi šalis nuo seno siejo glaudūs kultūriniai ryšiai. „Per 50 okupacijos metų mus labai greitai užmiršo. Atrodo, toks neilgas laikotarpis, bet iš tiesų buvome ištrinti iš visų knygų, ir nors po Nepriklausomybės praėjo 25-ri metai, mums vis dar reikia sugrįžti į tam tikro amžiaus italų akiratį, kad jie mus iš naujo atrastų“, – ITLIETUVIAI.IT sakė Lietuvos Valdovų rūmų tarptautinių ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė, kuri abiejuose renginiuose pristatė rūmų istoriją, Lietuvos ir Lombardijos teritorijų istorinius faktus.

Prof. Alfredas Bumblauskas ir Jolita Bagdonavičiūtė. V. Surdokaitės nuotr.

„Įkišau ir aš savo trigrašį. Daiva kalbėjo apie Boną Sforzą, kuri yra viena svarbiausių visų laikų Lietuvos istorinių asmenybių, po to pamačiau, kad ir trečiasis pranešimas, skaitytas Milano universiteto profesorės, yra apie ją. Taigi turėjau pakeisti dainą, apkarpiau savo dalį, skirtą jos gyvenimo įvykiams ir reikšmei, ir labiau akcentavau Bonos vaidmenį vykdant europinę Lietuvos žemės ūkio reformą. Taip pat pabandžiau padaryti tokį endšpilį, kad europinė civilizacinė erdvė, prie kurios kūrimo prisidėjo Bona, o vėliau jėzuitai ir Vilniaus universitetas, t.y. Europos ribos driekėsi ir Donecko frontu. Pabandžiau sujunti Romą, Milaną, Vilnių, Kijevą ir Mariupolį prie Azovo jūros. Tyčia apeliavau į kariškių budrumą, nes salėje sėdėjo du italų kariškiai, ir siekiau paaiškinti, kuo Ukraina yra svarbi visai Europai. Kai kas man po to sakė, kad Italijoje tai labai aktualu, nes čia yra labai daug naivaus patiklumo Rusija ir V. Putinu“, – sakė gruodžio 5 dieną mokslinį pranešimą Milano Cattolica universitete skaitęs Lietuvos istorikas, profesorius Alfresas Bumblauskas.

Dieną prieš, gruodžio 4-tą, vykusiame Milano lietuvių bendruomenės renginyje, kuriame A. Bumblauskas taip pat surengė paskaitą, buvo parodytas dokumentinis filmas „Radviliada“. Jame pasakojama apie iškiliausią Lietuvos didikų giminę Radvilas, tiksliau 16 amžiuje gyvenusius Radvilą Rudajį, Radvilą Juodąjį ir Radvilą Našlaitėlį. „Apie kiekvieną pasirinkome kalbėti atskirai, parodyti kertinius jų gyvenimo momentus. Radvila Rudasis ir jo pergalė Ūlos mūšyje, kuriame jis sumušė 5 kartus didesnę rusų armiją, tai buvo neįtikėtinas karvedybos pavyzdys, kalbėjome apie jo patriotiškumą – nepasirašyti Liublino Unijos ir priešintis lenkams. Radvila Juodasis – Reformacijos pradžia ir jos atvedimas į Lietuvą. Jis buvo labai išsilavinęs, nebijojo konfliktuoti su popiežiaus pasiuntiniais. Radvila Našlaitėlis ir jo kelionė į Jaruzalę, tokiu metu, kai tave galėjo bet kas nužudyti. Be to, jis parašė atsiminimus, kurie tuo metu tapo bestseleriu. Išleido žemėlapį, kuriuo pristatė pasauliui Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jos istorija ilgą laiką buvo primiršta. Tad pagaliau galime didžiuotis, kad nesame tauta tik nuo žagrės, kad esame pasaulinio lygmenio vertų didikų tauta”, – ITLIETUVIAI.IT sakė filmo režisierė Ramunė Rakauskaitė. Į italų kalbą filmą vertė lietuviškai kalbantis profesorius Claudio Barna.

Kūrybinės dirbtuvės „Istoriniai simboliai“ Milano lituanistiniame klube-mokyklėlėje „Pabiručiai“. A. Buckutės nuotr.

Kol suaugusieji žiūrėjo filmą, Milano lituanistinis klubas-mokyklėlė „Pabiručiai“ vaikams surengė kūrybines dirbtuves „Istoriniai simboliai“, kuriose dalyvavo apie 40 lietuvių ir italų vaikų. „Kaip ir mokyklėlėje suskirstėme vaikus į dvi grupes. Vyresnieji susipažino su Lietuvos ir kitų miestų herbais ir taip pat kūrė savo asmeninį simbolį. Mažiausieji klausėsi legendos apie Gediminą ir Geležinį Vilką, ieškojo lobių, buvome parengę kortelių su kunigaikščių ir karalienių atvaizdais, herbais, vaikai jas traukė ir turėjo užduočių. Nei vienas neišėjo ieškoti mamos ir sakyti, atsibodo”, – džiaugėsi mokyklėlės vadovė Jolita Bagdonavičiūtė.

Kūrybinės dirbtuvės „Istoriniai simboliai“ Milano lituanistiniame klube-mokyklėlėje „Pabiručiai“. A. Buckutės nuotr.

Kuomet profesorius A. Bumblauskas skaitė pranešimą lietuvių publikai, D. Mitrulevičiūtė susirinkusiems italams itališkai pasakojo Valdovų rūmų istoriją. „Kiek važinėju po pasaulio lietuvių bendruomenes, pirmą kartą matau, kad renginiui būtų sugalvota tema, t.y. ne vien tik susirinkime, pasilinksminkime, na, ir dar filmą pažiūrėkime, bet vyksta ir paskaitos, ir kūrybinės dirbtuvės vaikams. Pagaliau užsienio lietuviai išeina iš tokio, pavadinkime, tautinio kostiumo – Vasario 16, Kovo 11 progų – ir pakyla į švietėjišką ir kultūrinį lygmenį“, – svarstė režisierė R. Rakauskaitė.

Lietuvių bendruomenei skirtame renginyje apsilankė beveik pusantro šimto žmonių. A. Buckutės nuotr.

Lietuvių bendruomenei skirtame renginyje apsilankė beveik pusantro šimto žmonių. Didžioji dalis susirinkusių italų atlydėjo savo antrąsias puses iš Lietuvos. „Vidutinis italas mano, kad Baltijos šalys neturi savo identiteto, ir jas priskiria slavų pasauliui. Dažnai nežinoma, kad Lietuva yra ir Europos Sąjungoje, asocijuojasi su Rusija, todėl tokių renginių prasmė yra labai didelė. Lietuvių tauta daug iškentėjo ir tebekenčia, kad išlaikytų savo šaknis ir kultūrą. Labai gražu, kad lietuviai nori įamžinti savo istoriją, mokyti vaikus. Aš, kaip italas, nejaučiu tokio stipraus patriotizmo, todėl esate geras pavyzdys tiems, kuriems sunkiai sakasi išlaikyti savo identitetą“, – sakė Pierstefano.

„Italai sunkiai galėtų nurodyti, kur yra Baltijos šalys, nes jos yra mažos ir truputį pasislėpusios, mažai kas žino šių žmonių istoriją. Reikėtų daugiau informacijos, būti gyvybingesniems, padrąsinti atvykti į Lietuvą ir dalintis pasididžiavimu, kurį kaskart išreiškiate organizuodami tokio pobūdžio šventes“, – svarstė William.

„Į Lietuvą su vyru pirmą kartą nuvykome 2005 – siais, ir tuomet mūsų draugai tikrai nežinojo, kur ji yra. Geriau susivokti geografijoje padėjo Milane neseniai vykusi EXPO paroda, visgi nežinojimas išlieka. Lietuvoje lankiausi jau 10 kartų, iškart ją įsimylėjau. Labai graži, jauna šalis, besididžiuojanti savimi. Jei rasčiau darbą, persikelčiau ten gyventi“, – patikino Marina.

Prof. A. Bumblauskas Milano lietuvių bendruomenėje. A. Buckutės nuotr.

Pirmą kartą Italijoje viešėjęs profesorius A. Bumblauskas įvertino lietuvių moterų pastangas atstovaujant savo šaliai ir garsinant jos vardą. „Labai daug jaunų, gražių, energingų moterų, kitur to nemačiau. Čia moterys priekyje“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT sakė Romos ir Milano bendruomenėse beveik savaitę viešėjęs istorikas. Italijoje aktyviai veikia 5 lietuvių bendruomenės apylinkės, visoms joms vadovauja ir didžiąją bendruomenės valdybų dalį sudaro moterys.

Prieš grįždamas atgal į Lietuvą A. Bumblauskas juokavo, kad išvykdamas jaučiasi ne ką geriau, nei pradžioje – baimės Italijai neatsikratė. „Nebūtina važiuoti į Italiją, kad įsitikintum, jog ji yra didinga šalis, Europos civilizacijos lopšys, tą galima jausti, žinoti ir per atstumą. Aš baisiai nemėgstu fragmentinio pažinimo ir žioplinėjančio turizmo, žioplinėti galiu ir Lietuvoje. Iš tos gausybės dalykų, kurie Italijoje tave varo iš proto, lituanistinis kampas padeda atsirinkti, kas iš to didelio grožio tau gali būti šiek tiek svarbiau“, – svarstė A. Bumblauskas.

Aplankęs Romą ir nustebintas antikos objektų gausos istorikas susipažino ir su Milanu, taip pat aplankė už jo esančią Vigevano pilį, kurioje gimė būsimoji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforza. „Į turistinius maršrutus Vigevano neįeina. Aš pats sau patinku, kad sugalvojau ją aplankyti. Tai Bonos gimtoji vieta, kurioje dirbo garsieji Bramantė ir Leonardo Da Vinci, kūrė idealiojo Renesanso miesto idėją. Tiesą sakant, po Romos netikėjau, kad tiek antikos rasiu ir Milane, jau vien tai, kad čia yra apie 10 reikšmingų objetų, ir jis nėra tik madų ir La Scala operos sostinė. Tuo ir žavi Italija – ji yra amžinoji Europos laiko distancija“, – reziumavo garsus Lietuvos istorikas.

Agnė Buckutė