„Nacionalinis susivienijimas” Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – Vasario 16-osios išvakarėse išplatino pareiškimą „Dėl LR Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui”. Jame sakoma, kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą (NSPĮ) vienas iš svarbiausių nacionalinio saugumo objektų yra šeima. Ją Konstitucija įvardija visuomenės ir valstybės pagrindu. Šeimos apsauga yra tvarios konstitucinės santvarkos garantas. Prigimtinė arba tradicinė šeima yra viena iš lietuvių tautos puoselėjamų vertybių, taigi – nacionalinio saugumo objektas.
NSPĮ nurodoma, kad “Valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.”, o tautinės politikos srityje: “Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą <…> puoselėdama tradicinę šeimą.”
Seimo patvirtintoje naujos redakcijos Nacionalinio saugumo strategijoje konstatuojama, kad Nacionalinio saugumo interesai yra grindžiami Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis. Šios vertybės kartu su nacionalinio saugumo interesais lemia svarbiausius užsienio, gynybos ir vidaus politikos tikslus (8 p.). Šeima yra viena iš svarbiausių konstitucinių vertybių, kurios išskirtinis statusas pabrėžiamas Konstitucijoje.
Minėtoje strategijoje nurodoma, jog Lietuvos Respublika brangina ir saugo per daugelį amžių susikūrusią valstybingumo tradiciją, kuri buvo išlaikyta Europą vienijančios krikščioniškosios kultūros pagrindu, nepriklausomos Lietuvos valstybės istorinę atmintį, lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą (9.2). Šios valstybingumo tradicijos dalimi yra ir prigimtinė šeima. Tai reiškia, kad šių nuostatų neatitinka ir nacionaliniam saugumui kenkia bet kokie valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai silpnina šeimą, kaip visuomenės ir valstybės pagrindą.
Pareiškime pažymima kad tokie veiksmai pasireiškia tiek bandymais kaip šeimą įteisinti tas bendro gyvenimo formas, kurios neatitinka Konstitucijoje įtvirtintos šeimos sampratos ir jos kūrimo būdo (Partnerystės įstatymas), tiek tokios teisinės iniciatyvos, kuriomis de facto skatinama nesituokti ar nutraukti santuoką (vienišo asmens išmoka nedidinant bazinės pensijos dydžio, pirmumo teisė į socialinį būstą ar valstybės paramą įsigyjant būstą vienšiems asmenims) bei neturėti vaikų (lytinio švietimo ir jo nuostatų susijusių su neigiamu požiūriu į motinystę ir pozityviu kontracepcijos vertinimu propagavimas).
Pareiškimo autoriai atkreipia dėmesį į sunkią Lietuvos demografinę būklę – Eurostat Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės duomenimis, iki 2100 metų lietuvių turėtų sumažėti beveik milijonu. Lemiamas faktorius yra ne migracija, o mažėjantis fertiliškumas. Eurostat pateiktais duomenimis, nuo 2020 m. iki 2070 m. gimimų skaičius Lietuvoje sumažės nuo 25 iki 15 tūkstančių.
Lietuvių tautos nykimą lemia netinkama demografinė valstybės politika, kuri be kitų dalykų, negerbia ir nepuoselėja prigimtinės (tradicinės) šeimos vertybių. Atkreipiamas dėmesys, kad vaikai gimsta ne lyčiai neutraliame, bet vyro ir moters santykyje. Vaikų siekiama turėti ilgalaikiu įsipareigojimu (santuoka) grįstame ir tvariame ryšyje. Optimalu, jeigu vaikai gimsta darnioje šeimoje.
Darni šeima yra vienas iš strateginių valstybės raidos tikslų. Darnios šeimos stiprinimo siekis viena ar kita forma atkartotas visuose strateginiuose Lietuvos valstybės raidos planavimo dokumentuose. Tačiau praktikoje yra atvirkščiai. Lietuva pasižymi itin dideliu skyrybų skaičiumi ir visuomenėje įsitvirtinusiu vengimu (nenoru) turėti vaikų.
Darni šeima yra vienas iš strateginių valstybės raidos tikslų. Tačiau praktikoje yra atvirkščiai.
Skyrybų skaičiumi Europoje mūsų šalis jau ne vienerius metus yra lyderė. Pagal bendrąjį ištuokų rodiklį (ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų) Lietuva užima trečią vietą Europoje (3.1), ją lenkia tik Ukraina (3,3) ir Latvija (3,1). Lietuvos statistikos departamento duomenimis tarp 2012 ir 2019 m. suminis ištuokų rodiklis (ištuokų skaičius, tenkantis šimtui santuokų) svyruoja nuo ½ (50,3 proc. 2012 m.) iki 2/5 (40 proc. 2018 m.). Tai reiškia, kad Lietuvoje išyra kas antra (blogiausias prognozė) arba dvi iš penkių (geriausia prognozė) šeimos. 2019 m. Lietuvoje susituokė 19 502, o santuoką nutraukė – 8 683 poros, t. y. 44 procentai visų susituokusiųjų. Tikėtina, kad jei išliks pastarųjų metų tendencija, iš 100 susituokusių porų 39 išsituoks (2009 m. – 39)
Lietuviams tampa vis labiau būdinga etinė bevaikystė (nenorėjimas turėti vaikų). Visuomenėje vykstanti vertybinė slinktis, sąlygojanti santuokos ir šeimos instituto silpnėjimą, labai priklauso nuo valstybės požiūrio, kokios vertybinės nuostatos visuomenėje yra palaikytinos ir kokioms viešosios politikos priemonėms (teisinėms iniciatyvoms) teikiama pirmenybė.
Todėl norima atkreipti dėmesį į Sveikatos ministerijos teisines iniciatyvas, veiksmus ir sprendimus, kurie neatitinka lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų, kelia grėsmę tautos puoselėjamoms vertybėms (prigimtinei šeimai, vyro ir moters tapatybei) ir konstitucinei santvarkai.
2021 m. kovo 19 d. Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys priėmė įsakymą Nr. V-595, kuriuo patvirtino vaistinio preaparato „Levonorgestrel” (hormoninės spiralės) įtraukimą į kompensuojamų vaistų sąrašą. Vaistinis preparatas „Levongestrel” (Fleree) merginoms nuo 15 iki 17 metų yra skiriamas ministro nustatyta tvarka, o merginoms nuo 18 iki 20 metų – bendra tvarka. Remiantis šiuo įsakymu, paauglėms valstybės lėšomis tapo prieinama hormoninė kontracepcija, nors tam, kad mokesčių pinigais būtų dedamos hormoninės spiralės paauglėms, prieštaravo tėvus atstovaujančios organizacijos. Tam nepritarė ir darbo grupėje, skirtoje įvertinti šio vaistinio preparato kompensavimo poreikį ir tikslingumą lytiškai aktyvioms 15-20 m. merginoms dalyvavę tėvus atstovaujančių organizacijų atstovai.
Abejotina, ar valstybės vykdoma socialinė politika turėtų skatinti paauglių lytinį elgesį, taip pat abejotina, ar sveikatos politika, ypač nepilnamečių sveikatos priežiūros srityje, turėtų leisti kompensuoti vaistą, kuris ne gydo, bet sukuria papildomą riziką (ir ne vieną) paauglių sveikatai (lytiniu keliu plintančios ligos, gimdos kaklelio vėžys, negimdiniai nėštumai, depresija), galiausiai, ar už valstybės pinigus turėtų būti atliekami klinikiniai tyrimai su nepilnamečiais.
Priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgiama į tikrąją problemos socialinio pobūdžio priežastį – netvarkingus lytinius santykius (būdinga mažas pajamas gaunančioms, socialinę riziką patiriančiose šeimose gyvenančioms paauglėms). Taip pat buvo ignoruoti socialiniai problemos sprendimo būdai, nevertinama alternatyvių medicininių priemonių (pvz. barjerinės kontracepcijos) galimybė. Nebuvo įvertintos trumpalaikės ir ilgalaikės rizikos, susijusios su preparato poveikiu vaikų psichinei ir fizinei sveikatai, socialinei raidai, visuomenės sveikatai apskritai.
Lytiškumo srityje Lietuvos pasirinkta socialinės politikos kryptis paremta ne ankstyvų lytinių santykių skatinimu, bet atsakingo požiūrio į asmens lytiškumo raišką, tėvystę ir motinystę formavimu. Ji detalizuota Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programoje, pagal kurią ankstyvi ir neatsakingi paauglių lytiniai santykiai neturi būti skatinami, kontraceptinės priemonės negali būti pateikiamos kaip šeimos planavimo metodas. Taigi ministro siūlymas kompensuoti preparatą (hormoninę spiralę) neatitinka Lietuvos pasirinktos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai koncepcijos ir prieštarauja šioje srityje valstybės pasirinktai socialinės politikos strategijai.
Sprendimas kompensuoti kontraceptines priemones kelia klausimą dėl socialinės politikos suderinamumo su valstybės įsipareigojimais
Valstybėje taip negali būti, kad lytiškumo reguliavimo srityje vienu metu yra laikomasi dviejų skirtingų pozicijų, t.y. iš vienos pusės švietimo sektoriuje kalbama apie atsakingą tėvystę ir motinystę, nepropaguojamos kontraceptinės priemonės, o iš kitos pusės, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaroma praktiškai neribota galimybė (taip yra pagal numatomas kompensavimo sąlygas) valstybės lėšomis įsidėti kontraceptinę spiralę ir vesti lytiškai aktyvų, įsipareigojimu ir atsakomybe neparemtą gyvenimo būdą, kurį, akivaizdu, priemonės kompensavimas tik paskatins, bet ne sumažins. Kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai, šiuo metu Lietuvoje lytiškai aktyvų mergaičių skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Pirmi paauglių lytiniai santykiai dažniausiai turi atsitiktinį ir vienkartinį pobūdį. Socialinės politikos prasme priimtas sprendimas yra ne kas kita, kaip promiskuiteto (netvarkingo ir socialinėmis normomis nereguliuojamo seksualinio elgesio) skatinimas.
Sprendimas kompensuoti kontraceptines priemones kelia klausimą dėl socialinės politikos suderinamumo su valstybės įsipareigojimais tarp švietimo sektoriuje įdiegto atsakingo požiūrio į lytinius santykius ir susilaikymo nuo jų ankstyvame amžiuje modelio ir sveikatos sektoriuje propaguojamo lytinių santykių kontrolės (šia funkciją ir atlieka minimas vaistinis preparatas) modelio.
2021 m. rugpjūčio 6 d. Sveikatos apsaugos ministerija teisės aktų informacinėje sistemoje užregistravo lyties tapatumo sutrikimo (transeksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašo projektą, kuriuo siekiama de fakto įteisinti taip vadinamo lyties keitimo pirmą žingsnį – hormoninę terapiją.
Pagal jį gydytojui endokrinologui rekomenduojama asmenims, turintiems psichinį lyties tapatumo sutrikimą, skirti priešingos lyties hormonus: vyrui – moteriškus, o moteriai – vyriškus. Kitaip tariant, jame siūloma psichinį sutrikimą ne gydyti, bet jį gilinti, dar labiau išbalansuojant žmogaus hormonų sistemą.
Šiame Apraše transeksualumo gydymu iš esmės traktuojami ir tokie veiksmai, kurie yra sietini su lyties požymių keitimu, tokiu būdu iš esmės buvo ketinama siūlyti poįstatyminiu teisės aktu reguliuoti tai, ką pagal šalies įstatymus galima reguliuoti tik įstatymu. Civilinis kodeksas (CK) numato, kad ,,lyties keitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“. Tai reiškia, kad poįstatyminiu aktu, negali būti reguliuojami siūlomi reguliuoti teisiniai santykiai, kitu atveju būtų iškreiptas teisės aktų hierarchijos principas.
Hormoninė ir chirurginė terapija daugeliu atvejų kūną pakeičia iš dalies ar visiškai negrįžtamai. Neretai jos sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių (kognityvinių funkcijų raidos sutrikimų, augimo ir kaulų vystymosi sutrikdymą, vaisingumo, lytinio pasitenkinimo praradimą). Taigi sprendžiama apie medicinos etikos principo primum non nocere (pirmiausia – nepakenk) laužymą. Sulaužomas teisinis žmogaus kūno vientisumo ir integralumo principas, nes motyvuojant psichikos sutrikimu žalojamas iš prigimties sveikas kūnas. Taip pat yra ignoruojamas farmakologinis budrumas, nes hormoniniai preparatai yra vartojami ne pagal paskirtį.
Medicinos moksle nėra reprezentatyvių tyrimų, parodančių, jog lyties keitimo operacijos pagerina pacientų psichologinę savijautą, taip pat dar reikia gerai ištirti, kaip žmogaus sveikatą paveiks vaisingumo netekimas ir priešingos gimties hormonų vartojimas daugelį metų. Priešingai, 2011 m. Karolinska Instituto tyrimas parodė, kad, praėjus dešimčiai metų po lyties keitimo operacijos, vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija. Panašius operacijų rezultatus 2017 m. pateikė ir Kanados tyrėjai, į blogą išoperuotųjų būklę atkreipia dėmesį 2018 m. šveicarų tyrimas. Suomijos mokslininkai pastebėjo, kad daugelis jaunuolių, besikreipiančių dėl lyties keitimo, patiria psichikos sveikatos sutrikimų, kurie prasidėjo anksčiau nei nepasitenkinimas savo gimtimi.
Praėjus dešimčiai metų po lyties keitimo operacijos, vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija.
Galiausiai, atkreiptinas dėmesys, kad tyrimai rodo, jog leisti lytį pageidauja ne tik asmenys, kurie realiai patiria lyties tapatybės sutrikimą, bet ir asmenys paveikti kultūrinės tendencijos. Požiūris, kad lytį galima pakeisti, yra būdingas gender ideologijai, pagal kurią lytis yra ne įgimta, bet pasirinkta. Ši ideologija iš esmės neigia biologinį lyties skirtumą ir laiko jį neigiamu ir neprasmingu. Lytiškumo ugdymas šiame kontekste tampa skatinimu atsisakyti vyriškumo ir moteriškumo kategorijų, priimti visas seksualines praktikas ir pagal jas spręsti apie lytinę tapatybę. Taip vietoje bipolinės, biologinės lyties skirtimi paremtos žmonių tikrovės yra kuriama daugiapolinė, sociokultūrinės lyties raiškos skirtimi paremta žmogaus tikrovė.
Lietuvos teisinėje sistemoje teisinio lyties apibrėžimo nėra, tačiau Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, leidžia teigti, kad Lietuvos teisinė sistema pagrįsta biologinio lyčių skirtingumo principu. Todėl siūlymas de facto įteisinti lyties keitimą, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam dichotominiam lyčių modeliui ir prigimtinei šeimos sampratai. Toks pasiūlymas neatitinka ir nacionalinio saugumo interesų, kurie yra grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis (Nacionalinio saugumo strategijos 8 p.).
Iki 2021 m. pabaigos galiojusioje Nacionalinio saugumo strategijoje buvo pabrėžiama, kad “žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių <…> ideologijų plitimas yra daugelio kitų iššūkių saugumui šaltinis ir prielaida.” (4.1.6. p.). Prigimtinės šeimos ir lyties sampratas neigianti gender ideologija savo pobūdžiu priskirtina žmogaus gyvybės vertę ir jos moterišką ir vyrišką išraišką neigiančioms ideologijoms.
2022 m. sausį į viešumą iškilo faktas, jog A. Dulkio vadovaujama ministerija yra parengusi 2006 m. liepos 5 d. įsakymu patvirtinto “Žemo slenksčio paslaugų teikimo tvarkos aprašo” pakeitimus, kuriais numatoma į žemo slenksčio paslaugų sąrašą įtraukti saugų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą prižiūrint specialistams, sveikatos priežiūros įstaigose esančiuose žemo slenksčio paslaugų kabinetuose. Iki šiol tokiuose kabinetuose buvo teikiamos paslaugos, kurios mažino rizikingą elgseną ar buvo skirtos sumažinti rizikingos elgsenos neigiamas pasekmes sveikatai (adatų ir švirkštų keitimas, dezinfekcijos priemonių, prezervatyvų dalijimas ir pan.).
Siūlydama žemo slenksčio kabinetuose į teikiamų paslaugų sąrašą įtraukti saugų narkotikų vartojimą, SAM legitimuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą , nors tokių medžiagų vartojimas yra uždraustas įstatymu. Toks siūlymas iškreipia Žemo slenksčio paslaugų teikimo tikslą – sumažinti su švirkščiamųjų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu ne gydymo tikslu bei rizikinga elgsena susijusį infekcijų plitimą, perdozavimo ir mirties atvejų riziką, nusikalstamumą, kitas neigiamas sveikatos, socialines, ekonomines, teisines pasekmes visuomenei ir asmeniui.
Jokių diskusijų ir visuomenės dalyvavimo priimant tokį sprendimą nebuvo. Toks sprendimas, iš esmės reiškia narkotikų legalizavimą de facto, ir tai siekiama padaryti ne Seimo priimtu įstatymu, bet poįstatyminiu aktu.
Toks siūlymas prieštarauja medicinos etikai ir joje įtvirtintam principui nepakenkti. Saugus narkotikų vartojimas negali būti laikomas sveikatos priežiūros paslauga, o sveikatos priežiūros specialistai negali būti įpareigojami teikti paslaugas, kurios prieštarauja medicinos etikai.
Pagal NSĮ ketvirtą skirsnį, sveikatos politikos srityje valstybė turi užtikrinti palankias sąlygas gyventojų sveikatai, jos saugojimui ir stiprinimui. Valstybės sveikatos politika turi sudaryti prielaidas šiuolaikinei visuomenės sveikatos priežiūros sistemai, garantuojančiai sveiką gyvenseną bei aplinką, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Įstatyme nurodoma, svarbi sveikatos politikos kryptis yra ligų prevenciją, o ypač <…> priklausomybės ligų (narkomanijos, alkoholizmo, toksikomanijos ir kitų) profilaktika ir kontrolė.” Šių nuostatų įgyvendinimas praktikoje turi užtikrinti nacionaliniam saugumui svarbių objektų, tokių kaip tautos puoselėjamos vertybės, konstitucinė santvarka, apsaugą, derėti su kitomis, nacionalinio saugumo užtikrinimui skirtomis Lietuvos vidaus politikos nuostatomis, įskaitant ir tomis, kurios susiję su prigimtinės arba tradicinės šeimos apsauga ir puoselėjimu.
Saugus narkotikų vartojimas negali būti laikomas sveikatos priežiūros paslauga, o sveikatos priežiūros specialistai negali būti įpareigojami teikti paslaugas, kurios prieštarauja medicinos etikai.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas yra vientisas aktas. Jame esančių nuostatų įgyvendinimas negali pažeisti ar iškreipti kitų įstatyme nustatytų nuostatų ir principų įgyvendinimo. Todėl SAM veiksmai, kuriais iš esmės yra silpninama prigimtinė šeima, nėra ir negali būti laikomi tinkamu Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme numatytų vidaus politikos sveikatos politikos srities nuostatų įgyvendinimu. Priešingai, tokie veiksmai iš esmės prieštarauja Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tokiais turi būti laikomi, nepaisant formalių jų tariamą naudą pagrindžiančių utilitaristinių argumentų.
Už šiuos veiksmus, kenkiančius nacionaliniam saugumui, yra atsakingas institucijos vadovas A. Dulkys. Jam tenka pagrindinė politinė atsakomybė už jo vadovaujančios ministerijos sprendimus bei visas teisines iniciatyvas.
Pareiškimo autoriai atkreipia dėmesį, kad Prezidentas paskyrė ministru A. Dulkį tik Vyriausybės vadovei I. Šimonytei asmeniškai už jį laidavus. Taigi, tiek politinę, tiek moralinę atsakomybę už veiksmus, kenkiančius šalies nacionaliniam saugumui, turi prisiimti ir Ministrė pirmininkė. Tuo atveju, jeigu premjerė nesiims jokių veiksmų, t.y. nestabdys sprendimų priėmimo ir (ar) jų įgyvendinimo, kuriais yra daroma žalą nacionaliniam saugumui, politinė partija Nacionalinis susivienijimas pasikeitus politinėms aplinkybėms (po rinkimų), įsipareigoja kelti jos personalinės atsakomybės klausimą, o taip pat sieks tyčinių veiksmų, darančių žalą visuomenės ir žmonių sveikatai, žalos atlyginimo.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Nacionalinis susivienijimas ragina šalies Prezidentą įvertinti Sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio sprendimus nacionalinio saugumo požiūriu bei kelti jo politinės atsakomybės klausimą. Taip pat siūlo Ministrei pirmininkei revizuoti ministro A. Dulkio priimtus (šiame pareiškime paminėtus) sprendimus, keliant šio asmens politinės atsakomybės klausimą.
kartu siūlo Seimo komitetams (Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui) ir Seimo Priklausomybių prevencijos komisijai savo kompetencijos ribose atlikti ministro A. Dulkio priimtų sprendimų parlamentinę kontrolę, įvertinti jų atitiktį šalies nacionalinio saugumo strategijai bei valstybės strateginiuose dokumentuose įvardintiems sveikatos, socialinės (demografinės) politikos tikslams.
Nacionalinis susivienijimas prašo Seimo laikinosios grupės „Už šeimą“ ir Seimo laikinosios grupės „Už žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties“ organizuoti viešas diskusijas su suinteresuotomis visuomeninėmis organizacijomis ar piliečių grupėmis, siekiant įvertinti Sveikatos apsaugos ministro ministro A. Dulkio veiksmų pagrįstumą ir atitiktį valstybės strateginiuose dokumentuose įvardintiems sveikatos, socialinės (demografinės) politikos tikslams.
Visas pareiškimo tekstas ČIA
