Juozas Dapšauskas, www.alkas.lt
Vasario 14 d. Seimo neeilinėje sesijoje vienbalsiai buvo priimtas Vaikų teisių pagrindų įstatymo keitimo ir papildymo projektas. Jis neteisingai pramintas Šakalienės ar Majausko įstatymu. Tai nėra tikslu ar net yra piktybiškas ir akivaizdus visuomenės klaidinimas. Kompromiso paieškoms vadovavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Įstatymo pataisas registravo tiek šio, tiek dar praėjusios kadencijos Seimo nariai, kurie priklausė skirtingoms grupėms ir galutinis variantas yra kompromisinis. Jam pritarė ir šeimų organizacijos, kurios derino projektą, apvalė nuo neleistinų dviprasmybių, teisinių neapibrėžtumų, buvo susitikę su Seimo vadovybe. Seime už jį balsavo visi Seimo nariai, nei vienas nesusilaikė, nežiūrint kokiai partijai ar grupei jie priklauso.
Esmė ne jo priėmime, bet tolimesniuose veiksmuose – ar institucijos sugebės tikrai profesionaliai įsikišti ten, kur būtina, yra smurtas ir netaikys perteklinio kišimosi į šeimą ten, kur galima iškylančias šeimų santykių problemas išspręsti „minkštesnėmis“ švietimo, ugdymo, konsultavimo priemonėmis?
Stebėjau suinteresuotų atstovų grupių susitikimus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kaip buvo ieškoma to kompromiso. Ir jis buvo surastas aiškiai ir argumentuotai išsakant savo nuomonę darnias šeimas jungiančių organizacijų atstovams. Tada galiausiai ir Seimo narių balsavime akivaizdu, kad net tie, kurie aiškiai suvokia, kad jis problemos iš esmės nesprendžia, o gal papildomas net sukuria, už šį parengtą įstatymo keitimo projektą balsavo.
Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad šiuo įstatymo priėmimu yra išspręsta problema. Ne vienam akivaizdu, kad tai yra tik kiek euforinė ir fanatiška problemos sprendimo imitacija. Jau esu ne kartą sakęs, jei nesugebėsime pažaboti alkoholio vartojimo mastų, smurtas, nusikalstamumas ne tik prieš vaikus, bet ir bendrai visuomenėje, artimoje aplinkoje liks nesuvaldytas. O jei išspręsime esminėmis reformomis svaiginimosi problemą, tada ir smurto mūsų visuomenėje bus akivaizdžiai mažiau. Apie tai jau rašiau išsamiau straipsnyje „Pasirodo, vaikus galima užmušti, tai neuždrausta?“
Juk ir vadovaujantis iki šiol galiojusiais teisės aktais, bet koks smurtas artimoje aplinkoje buvo uždraustas, o baisios tragedijos įvyko dėl svaiginimosi, psichinių problemų ir galiausiai atsakingų institucijų nesusikalbėjimo, informacijos nesidalinimo ir teisingų sprendimų nepriėmimo.
Sveikatos apsaugos ministras prof. Aurelijus Veryga, svarstant šį įstatymo keitimo projektą kalbėjęs posėdžių salėje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos vardu, paragino ne mažiau vieningai visiems Seimo nariams pritarti ir alkoholio kontrolės ir vartojimo mažinimo priemonėms, kurios bus pateiktos Seimo pavasario sesijoje galutiniam sprendimui. Priemones inicijavo piliečių grupė „Už blaivią“, surinkusi per 60 tūks. parašų. Simboliška, kad ir pati neeilinė Seimo sesija vyko tada, kai minima Tarptautinė alkoholikų vaikų savaitė (vasario 10-16 d.).
Tenka apgailestauti, kad svarstant įstatymo keitimo kai kurių sąvokų apibrėžimus, neapsieita be manipuliacijų, vienpusiškumo, įžeidinėjimo, pykčio, patyčių ar net neleistino spaudimo dozuojant tik vienos grupės informaciją. Ką jau kalbėti, kai žiniasklaidos priemonių atstovai sukviečiami kavinėje ir ten „sukoordinuojama“, kokius žmones reikia kalbinti, o kokius tiesiog marginalizuoti ir nuteikinėti, kad jie neva yra už smurtą, vaikų mušimą. Po susitikimo žiniasklaidai išsiuntinėjama instrukcija, kontaktai, ką kviesti į laidas komentarams ir panašiai, kokias frazes naudoti. Norėtųsi, kad būtų siekiama kuo nuoširdesnio, atviresnio dialogo ir objektyvumo.
Raginčiau, kad nei viena grupė nelinktų į kraštutinumus, tačiau visada vyktų lygiateisės diskusijos, bandymas matyti problemos esmę dabar ar jas įžvelgti priėmus vienokius ar kitokius įstatymus. O čia tik primenu vieną labai siaurą aspektą, kad, pasirodo, ir sovietinėje Lietuvoje vaikai buvo atimami ir dėl ideologinių motyvų, kaip klausia ir rašo Vidmantas Valiušaitis straipsnyje „Kiek vaikų buvo atimta iš šeimų tarybinėje Lietuvoje?“. Yra du ideologiniai požiūriai, valstybės pagalba turi būti nukreipta į šeimą, kaip joms padėti būti ta tinkamiausia meilės ir skleidimosi terpe auginant naująją kartą. Ir yra kitas požiūris, kad valstybė yra tą policinė institucija, kuri ne pasirūpina šeimomis, bet skuba ieškoti kas joje negera ir pasiruošusi paimti vaikus iš jos ir atiduoti kitiems dariniams prižiūrėti vaikus, kurie neva geriau jais pasirūpins. Beje, tenka pastebėti, kad kartais aktyviausi mokytojai kaip reikia auklėti vaikus patys neretai visai neturi vaikų arba turi vos vieną. Viliuosi, kad ateityje Vaikų teisių pagrindų įstatymas nebus panaudotas turint blogų ideologinių ketinimų. Nuo to apsaugos visų mūsų sąmoningumas, konstruktyvi visų diskusija.
Autorius yra Sveikatos bangos sajūdžio dešimtmečio iniciatorius, „Už blaivią“ iniciatyvinės grupės koordinatorius.
