J. Lago: Kur atsiduria žmonės be šaknų?

Dalijamės juvelyrės Jurgos Lago feisbuko įrašu, kuris buvo publikuotas vasarą, tačiau aktualumo neprarado ir šiandien:

Man ne gėda būti iš kaimo.

Vakar perskaičiau vieno FB draugo postą, kur jis rašo, kad „ar turime transliuoti pasauliui savo kaimietiškumą?” Nu čia apie dainų šventę, mūsų keistą norą vilktis tuos visokius (gėdingai kaimietiškus, matyt) nacionalinius kostiumus, dainavimą „ne cool” – bandomis. Žinote, mane gyvenimas stumtelėjo iš Lietuvos, ir kai suvoki, kad gali netekti savo namų, savo dviejų žemės metrų (Lietuva mažytė), savo kelių draugų, kalbančių vienintele tavo kalba (Jėzau, Jėzau, aš dar iš tos kartos, kurios gimtoji nėra anglų).

O svarbiausia – kai pamatai, kur atsiduria žmonės be šaknų, kurie gėdijasi savo seno tėvo, o seneliai jiems kelia natūralų norą varyti kuo toliau neatsigręžiant ir pasikeisti pavardes. Tie žmonės – „nebe kaimiečiai”, ne – šiandien jiems gėda pripažinti, kad jie kilę iš kaimo, o ryt bus gėda pasakyti, kad kilo iš Lietuvos.

Nieko neprimena? Ir tokie „modernūs vaikai” pusvelčiui parduoda senelių turtą, pasidarydami euroremontus, taip iškerta senus medžius, taip pamiršta senas dainas, norėdami “kietai pavaryti”, tačiau ir vėl tapdami… NULIU pasauliui.

Taigi, man stebint išdidžiai savo nacionalinį kostiumą vilkinčius ispanus, nė kiek ne gėda apsivilkti stilizuotą (taip, nes tokia mano profesija) Vakarų Lietuvos tautinį kostiumą su rankomis juvelyriškai siuvinėtu dalmonu. Nė kiek ne gėda pasakyti, kad aš irgi kilusi „nuo žemės” ir esu tik antra karta nuo žagrės. Negėda ir babytės dainų, o vakar siunčiau Dainų šventės nuotraukas savo vyrui ir rašiau: „žiūrėk – mums negėda iškelti savo vėliavas, kaip jums. Mes nesame susiskaldę į regionus ir jie nesipjauna tarpusavyje, kaip šunys.” Jo atsakymas buvo – „aš jums to pavydžiu!” Tik noriu pasakyti, kas nežino – mano vyras ispanas.

Taigi. Moku žemaitiškai. Turiu babos skarelę ir druskinę – jas saugau, kaip didžiausią turtą, kaip prisiminimus apie šaltus žiemos rytus, vasaros tylą kaime, genamus gyvulius, sodinamas bulves – kaimas iš manęs padarė jautrų, bet kartu stiprų žmogų ir netrukdo dirbti Paryžiuj, Madride ir dar bala žino kur.

Dangus visiems vienodas.