J. Vaiškūnas. Kalba ne apie kalbą – o apie tai, kur eis demarkacinė linija

Sausio 13-ąją (!) – kai Vytautas Landsbergis prie Seimo protestuotojančius prieš jo statytinių valdžioje savivalę apšaukė JEDINSTVININKAIS, valdančiųjų palaikomi Seimo nariai: Rita Tamašunienė, Beata Petkevič ir Česlavas Olševskis įregistravo naują pasiūlymą Seime su pagreičiu stumiamam „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose“ įstatymo projektui.

Jie siūlo leisti asmenvardžius Lietuvos piliečių pasuose rašyti nevalstybine kalba ir nelietuviškais rašmenimis, naudojant jau visus tos kalbos diakritinius ženklus!

Šį įstatymą Seime numatoma priimti jau sausio 18 d. 10:50-11:10 val.

Žinau, kad jau daug kam pabodo, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios, pirmiausia jedinstvininkų, po to tomaševskininkų, dabar dobrovolskininkų brukami reikalavimai leisti ne lietuvių tautybės piliečiams Lietuvoje savo pavardes Lietuvos piliečių pasuose, gatvių pavadinimus ir vietovardžius rašyti ne valstybine lietuvių kalba.

Dažnas į tai numoja ranka – koks mano reikalas – tegu rašo kaip nori, juk yra svarbesnių reikalų nei rašyba. Kas pasikeis, jei ponia ministrė savo kaip Lietuvos Respublikos pilietės pase įsirašys ne ponia Evelina Dobrovolska, o – pani Ewelina Dobrowolska. Argi nuo to kaip nors nukentės lietuvių kalba ar Lietuvos nepriklausomybė?

Ir iš tiesų, paprastam žmogui, ne kalbininkui, ne istorikui, ne politikui gali būti sunku suprasti kas čia vyksta. Todėl paprastas pavyzdys:

Jei žmogus tavo pievoje kala stulpelį su kažin kokiais savo ženklais – juk neini su juo kalbėtis apie tų ženklų reikšmę, ginčytis apie jų užrašymo būdą, tarimą ar skambesį? Tikriausiai priėjęs tiesiai paklausi – ką čia darai?

Ir jei tasai pradeda muistytis ir aptarinėti raides bei jų reikšmes, o paskui ima raminti, kad nesijaudinčiau, nes tas kuoliukas ir raidės esą nesukelia grėsmės mano kalbai, jos abėcėlei arba gramatikai ir juo labiau yra visai nepavojingas mano pievai, o po to ima tikinti, kad jei leisiu įkalti jam čia kuoliuką, tai jis dar labiau mane mylėsiąs ir gerbsiąs, o mūsų santykiai busią nuo to tik tvirtesni, o ir jis pats tvirčiau ir geriau pasijaus šioje pievoje ir dar taps draugiškesnis su manim, o kokiai grėsmei iškilus net ims mane ginti nuo priešų… Tuomet – dar kartą ir dar griežčiau klausi – ką čia darai?

O kai jis lyg iš užstrigusios plokštelės vėl ims giedoti tą pačią dainelę, tikriausiai nelauksi – rausi kuoliuką su tais jo heroglifais ir palydėsi neprašytą svečią prie sklypo ribos.

Argi ne taip?

Tai va – kai tomoševskininkas, šimašininkas ar dobrovolskininkas kalba apie kalbą – norėdamas išstumti asmenvardį užrašyta valstybine kalba ir lietuviškais rašmenimis iš Lietuvos Respublikos piliečio paso, kai Vilniaus Šalčininkų ar kitame rajone ant namo kala lentelę su lenkišku gatvės pavadinimu, kai reikalauja teisės Lietuvoje vietovardžius rašyti nelietuviškai, tai kalba čia eina visai ne apie rašybą, ne apie abėcėlę, kalba čia – apie tai, ką Lietuvos prisikėlimo aušroje Lietuvos kariai sustabdė ir nubloškė atgal ties Giedraičiais. Kalba – apie Lietuvos nepriklausomybę ir mūsų šalies teritorinį vientisumą.

Manau, kad mąstantys Seimo nariai ir padėtį stebinti Lietuvos VSD tai supranta.

Bet ar mes lietuviai dar turime savigarbos?

Ar esame pasiruošę stabdyti naujųjų pilsudskininkų ofenzyvą Seime?

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia, nes parodo asmens ryšį su valstybe.

Juk asmens tapatybės dokumentą išduoda valstybė, ji ir nustato jo gavimo ir naudojimo taisykles. O, kad jį gautų, asmuo turi atitikti teisės aktais numatytus reikalavimus. Vienas iš jų – mokėti valstybinę kalbą.

Taigi, su kokia valstybe norima susieti mūsų šalies pilietį jo pase asmenvardį rašant lenkiškais rašmenimis?