Kai kam labai nusibodo dažnai naudojami teiginiai, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo, nėra teisingo apmokėjimo už darbą, kad darbdaviai naudojasi kapitalui suteiktomis neproporcingai didelėmis įstatyminėmis galiomis. Deja, visa tai teisinga ir todėl emigracija, suteikus jai laisvę, tapo nekontroliuojama. Šoko ištikti etatiniai televizijų komentatoriai rinkimų rezultatus bando pateikti įvairiausiais rakursais ir tik nedaugelis įvardija tikrąsias tautos nepasitenkinimo priežastis, t. y. didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl tik kapitalui palankios didžiųjų partijų politikos.
Jonas Valatka | asmeninė nuotr.
Ir teisus Ramūnas Karbauskis teigdamas, kad tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai yra vienodi. Skirtumai neesminiai. Kai kuriems komentatoriams ar konservatorių vadams tai sukelia nuožmų pyktį. Labai jau norisi būti skirtingiems rinkėjų akivaizdoje.
Ir staiga rinkėjai iš tikrųjų pamatė kitaip kalbančią partiją – valstiečius, kurie pareiškė sieksiantys didesnio valstybės reguliavimo. Pasipylė kritika ir netgi patyčios. Komercinių bankų ekspertai, o ir šiaip įvairaus plauko rašytojai, LRT eterį uzurpavę laukinio kapitalizmo propaguotojai nepailsdami šaukia apie tuoj, tuoj ištiksiantį kataklizmą, jeigu valstiečių programa, kuri labai nežymiai pasipildė socialdemokratinėmis idėjomis bus vykdoma. Galima šiems kritikams priminti Lietuvos respublikos konstitucijos 46 straipsnio nuostatas:
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.
Taigi, ką gi čia naujo sumąstė valstiečiai? Kiekvienam kuris nors šiek tiek domisi Lietuvos gyventojų šeimų biudžetu yra aišku, kad liūto dalį šeimyninio biudžeto gyventojai išleidžia komunalinių paslaugų, daugiausia šildymo išlaidoms, maisto prekių, vaistų, transporto išlaidoms apmokėti. Štai ir kyla klausimas, ar galima šias išlaidas sumažinti. Valstiečiai iš šio paketo pasirinko tik vaistų kainų mažinimą. Šis klausimas labai aktualus mažiausiai apgintai ir mažiausias pajamas gaunančiai gyventojų daliai, t.y. pensininkams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir panašiai. Vaistų kainų mažinimas labai svarbus ir sveikatos biudžetui, kuris dengia kompensuojamų vaistų įsigijimą. Šiuo metu mažoje šios sferos rinkoje ryškiai matosi oligopolijos kontūrai, todėl apie sąžiningą konkurenciją galvoti būtų naivu. Čia konkurencijos nėra ir niekada nebuvo. Tai ką gi rinkos sąlygomis galima padaryti? Nieko kito kaip tik didinti konkurenciją. Naujų privačių žaidėjų į šią mažą ir jau pasidalintą rinką pritraukti, bent artimiausiu laiku, tikrai nepavyks, todėl kaip paskutinė galimybė apginti vartotojų interesus yra valstybės įsikišimas. Nieko ypatingai keisti nereikia. Visi dabartiniai rinkos dalyviai gali dirbti kaip dirbę. Valstybė, o, kitaip tariant, valdžia įkuria didmeninės valstybinės prekybos vienetą, kuris dirba tiesiai su vaistų tiekėjais, konkursų būdu pirkdamas gal būt ir siauresnio asortimento, bet gyvybiškai būtinus vaistus, gamintojų kainomis. Mažmeninės prekybos tinklas galėtų būti kuo įvairiausių nuosavybės formų, tačiau tvirtai surištas sutartimis su valstybiniu vaistų tiekėju, kad negalėtų didinti gaunamų vaistų kainų, išskyrus reikalingą pragyvenimui maržą.
Vaistų pirkėjai galėtų pasirinkti kur pirkti. Tie, kurie labai neskaičiuoja pinigų, sakykim etatiniai restoranų vertintojai, galėtų pirkti labai prestižinėse, dabartinių tinklų valdomose vaistinėse, mokėdami prestižines kainas. Ir jokių kapitalinių investicijų čia nereikia. Minimaliai panaudotos lėšos labai greitai grįžtų dėl kompensuojamų vaistų kainų mažėjimo, jau nekalbant apie gyventojų sutaupytus pinigus. Atrodytų, kad nieko čia sunkaus nėra ir nauja valdžia galėtų tai bandyti įgyvendinti. Deja, deja. Vaistų prekyboje sukasi milžiniški pinigai. Dabartiniai vaistų prekybininkai savo rankose laiko ir didmeninę, ir mažmeninę prekybą ir kai rinkos žinovai televizijos ekrane kalba apie labai mažus vaistinių pelnus, tai jie arba nieko nenutuokia apie tai, kaip nusodinami pinigai, arba specialiai klaidina visuomenę. Taip, kad valstiečiai susidurs su milžinišku pasipriešinimu, ir labai nedaug vilčių, kad jiems pasiseks. Tam jie turėtų turėti geležinį valdžios palaikymą ir nepaperkamus žmones.
Tas pats jų laukia ir dėl kitų pasiūlymų. Dėl valstybinio banko, kuris pradžioje galėtų apsiriboti tik atsiskaitymų ir panašiomis operacijomis, be kreditavimo funkcijų. Netgi apribojus funkcijas, toks bankas, gal būt, net neturėdamas banko pavadinimo, leistų sumažinti vien Sodros sistemoje dideles einamąsias išlaidas, jau nekalbant apie visos valstybinės sistemos patiriamas operacines sąnaudas, kurios šiandien atitenka kitų turtingesnių šalių bankams.
Reikia tik stebėtis, kad valstiečiai išdrįso pasikėsinti į antrąją pensijų pakopą. Sistemą, kuri nieko būsimiems pensininkams negarantuoja, tačiau mažina būsimą Sodros pensiją. Čia valstiečių laukia ne mažesnis pasipriešinimas.
Apie alkoholio prekybos sąlygų sugriežtinimą arba valstybinio monopolio įsteigimą daug kalbėti neverta. Pasipriešinimas bus ir gana nuožmus.
Oligopolijos susiformavo ir kitose sferose. Valdžia galėtų padidinti konkurenciją ir degalų rinkoje, kur jokios konkurencijos nesijaučia nė kvapo. Pradžiai, pirkdama kurą didmenine tvarka, panaudodama Klaipėdos naftos terminalą ir aprūpindama kuru bent biudžetines ir valdžios išlaikomas struktūras. Būtų ženkliai taupomos biudžetinės lėšos.
Elektros energetikoje kainas taip pat galima sumažinti atsisakant, taip vadinamos, rinkos, kurios iš tikrųjų nėra, tarpininkų, paliekant šias funkcijas valstybinėms struktūroms. Laimėtų tiek verslas, tiek buitiniai vartotojai.
Galima būtų kalbėti ir apie kitas ūkio sritis, kur didesnis valstybinis reguliavimas duotų teigiamą efektą, tačiau dar kartą galima pakartoti, kad šioms socialdemokratinėms idėjoms mūsų ekonomikoje įsitvirtinti matomai lemta nebus.
Norint šiek tiek pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, reiktų keisti daug komercinių teisinių aktų, reiktų keisti vartotojų naudai nedirbančius konkurencijos tarybos, valstybinės kainų ir energetikos kontrolės tarnybos vadovus ir panašiai. Tam neužteks politinės valios netgi pačioje valstiečių frakcijoje. Juo labiau priėmus į koaliciją dabartinius socialdemokratus ar dar blogiau – konservatorius.
Taip, kad jokio proveržio eilinių žmonių naudai matomai nebus. O gal?
