Tradiciškai metams besiritant į pabaigą priimta pasverti, kiek gerų ir blogų akimirkų išgyventa, kiek reikšmingų pasižadėjimų įvykdyta, kiek pažadų neištesėta, kiek nuoširdžių draugų sutikta, kiek išlydėta. Suvesti buhalteriją kasmet turėtų ir valdžia. Aišku, jos atstovai tuoj pultų įrodinėti, kokie metai buvo šaunūs, kaip kilo ekonomika ir atlyginimai, kokį solidų biudžetą pavyko surinkti kitiems metams. Tik akis bado visai kitokia statistika: šiemet iš Lietuvos išvyko 51 tūkstantis piliečių!
Šie skaičiai tikrai nėra vien Skvernelio ar Karbauskio, ir net ne vien Kubiliaus nuopelnas. Nuo 1990-ųjų Lietuva neteko 23 proc. šalies gyventojų. Apsidairykite po savo daugiabutį ir įsivaizduokite, kad kas penktame bute užgęsta šviesos. Taip mūsų šalis atrodė pastaruosius 27 metus. Kai kuriems tokių vaizdų net įsivaizduoti nereikėjo – jie kas vakarą skambina į užsienį savo vaikams paklausti, kaip praėjo diena. Tuomet eina prie viryklės ruošti vakarienės anūkams ir aiškina, kad per šventes tėveliai jau tikrai tikrai atvažiuos.
Kiek daug Lietuvoje tokių vaikų, kurie savo tėvus mato tik per šventes. Kurie auga be mamos rūpesčio, tėvo pabarimų. Auga svetimi. O paskui negalime patikėti, kad suaugę vaikai nebendrauja su tėvais, kaip broliai mušasi dėl palikimo, kaip neprižiūrimi senelių kapai. Jeigu jauni žmonės paliekami patys sau, kaip galime tikėtis, kad suaugę jie norės būti su tais, kas paliko?
Kas tokio turėtų atsitikti, kad žmonės nustotų bėgę iš Lietuvos? Stebuklingo recepto aš nežinau. Atskleisiu ir dar vieną paslaptį – atsakymo nežino ir valdžia. Emigracijos mažinimo strategijos, kaip ir regionų atskirties programos, rezultato neduoda, nes žmonės ne pagal programas gyvena. Jie arba tiki savo šalimi, arba…
J.Žemaitytė yra „Vakaro žinių“ redaktoriaus pavaduotoja.
Daugiau apie masinę lietuvių emigraciją ČIA
Visi lyg nukritę iš dangaus. Kiek gi galima vaidinti tą nustebimą? Net ir susirūpinimą. Sunku nepaklausti, kur visi „rūpestingieji” buvo šį visą ketvirtį amžiaus? Visais kanalais beveik visi, kas tik turėjo mikrofoną, laikraštį ar kitokią tribūną buvo iki kraštutinumo indoktrinuoti politinio korektiškumo ideologijos: imitavo globaliąją Lietuvą be sienų, be tautos, be savo istorijos ir be atsakomybės. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Maža kas pasikeitė ir šiandien. Žurnalstai kasdien giriasi suradę dar vieną emigracijos priežastį. Vyriausybė tebegalvoja: „Turėsim pinigų – visos problemos išnyks”. Ir visokiais būdais išsisukinėja, kad tik nereikėtų demografinės krizės paskelbti valstybės prioritetu. Verslininkai užimti pigios darbo jėgos pritraukimu iš Ukrainos. Mokslininkams rūpi vien tai, kad daugiau atvažiuotų užsienio. studentų į Lietuvos universitetus. Pedagogai gąsdina mokinius: „Blogai mokysitės – neišvažiuosit į Vakarų koledžus.” Žodžiu, visų pirštai lenkti į save. Niekas jau nesugeba galvoti apie visos valstybės likimą. Bet juk tai siauraprotystė.
Priežasčių ne viena. Jų visas kompleksas, bet dažniausiai įvardinami tik maži atlyginimai. O kur dar atsakomybę turinčių jaunų žmonių nerimas dėl senatvės? Pvz. genetikos mokslų daktarė su 45 m stažu, gauna pensiją, kuri panaši į tą, skiriamą bemokslei valytojai, viso labo 380 eurų, t.y. pinigai, už kuriuos net neįmanoma prasimaitinti. Nekalbant jau apie kažkokį „orumą” senatvėje, tai viskas tuo pasakyta. Kas norės senatvėje skursti ir vargti, būti niekinamas ir žeminamas? Niekas. Tad ir bėga žmonės neatsigręždami.
Pasiklydot laike..kasantra valytoja šiandien su aukštuoju išsilavinimų